Medinis  žirgelis

Skiriu Remigijui


                                                                                        …apie trečią brolį Joną -
                                                                                            koks jis raitelis puikus!..
                                                                                                      Salomėja Nėris
                                                                                                   
    M E D I N I S    Ž I R G ELIS
                       
                                                    (I dalis)
Daugiaaukščių namų kieme žaidė vaikai. Jie rėkavo, spardė kamuolį, žaidė slėpynių ir strykčiojo per šokdynes. Ant nuošalaus suolelio sėdėjo septynmetis berniukas. Berniukas su pavydu  žiūrėjo  į  lakstančius vaikus,  kurie  pribėgdavo prie  jo tik pasiimti netyčia  atriedėjusio kamuolio. Prie jo kartais prisėsdavo strazdanota mergaitė, pravardžiuojama Strazde, bet berniukui nuo to nebuvo linksmiau.
Tą vakarą į jų kiemą įlingavo keistas senis. Aukštas, pakumpęs su drobiniu maišeliu ant peties. Tikra iškasena. Atsisėdo ant artimiausio suolelio, parėmė ant lazdos galvą ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus. Vaikus apėmė ir baimė, ir smalsumas. Nustojo žaisti. Atsargiai apsupo jį.
- Kodėl neatbėga anas berniukas? - paklausė žilagalvis.
- Jis negali, jo kojos paralyžiuotos. Ir dar viena ranka, -  vienas per kitą aiškino vaikai. - Tai mūsų Jonelis. Jis turi du vyresnius brolius, o pats tai - Jonelis kvailelis.
- Kodėl kvailelis? - nusistebėjo senis. - Jis toks pat kaip ir jūs. Negalėjimas bėgioti - dar ne nekvailumas.
Senis pakilo nuo suolelio ir nulingavo prie  berniuko. Atsisėdo šalia. Padavė Jonukui ranką ir paprašė pakviesti brolius. Keli kiemiokai nuskuodė jų ieškoti. Kai broliai atėjo, senis iš savo mažo drobinuko ištraukė didoką pjūklą, oblių, kaltą  ir padavė  vyriausiajam, o plaktuką, dildę ir reples - viduriniajam. Kol broliai nustebę spoksojo į keistąsias dovanas, jis švelniai glostė Jonuko galvą. Paskui senolis pamažu atsistojo, tapdamas dar aukštesniu, užsimetė maišelį ant peties ir paprašė brolių ir kiemo vaikinukų per tris dienas sumeistruoti Jonukui  medinį žirgelį. Lin-guo-jan-tį! Kol broliai ir kiemiokai apžiūrinėjo duotuosius įrankius, senis dingo.  Berniūkščiai išbėgo į gatvę, paskui aplakstė kitus kiemus, bet senolio niekur nebesimatė. O kaip meistruoti arklį?  Juk jie nemoka dirbti su tokiais įrankiais! Susėdo, sutūpė sustojo aplink sėdintį Jonuką ir svarstė, ką daryti. Nutarė: nepasiduosią ir medinuką meistruosią!  Koks bus, toks. Ir pažiro visi į savo sandėliukus ieškoti  tinkamų lentų, vinių, o mergaitės - dažų ir teptukų.
Kitą  dieną  broliai  kibo į darbą.  Talkino ir patarinėjo visi kiemo vaikai.  O dar kitos dienos vakare  rudai, baltai, mėlynai nudažytas Strazdės kaspinu pažabotas medinis  žirgelis  stovėjo kieme.  Vaikai  džiaugėsi  savo darbu, aptarinėjo, aiškinosi, ką kuris ir kaip darė. Kai broliai išnešė savo jauniausiąjį  ir pasodino ant  medinuko, šis  sulingavo.  Jonukas iš  išgąsčio  krūptelėjo  ir sveikąja ranka čiupo už  Strazdės užrištojo pavadėlio. Tarp jų atsirado senis. Vaikai susižvalgė dėl tokio netikėtumo. Paskui pamiršę jo keistą atsiradimą, nekantriai laukė darbo įvertinimo. Senolis pamažu apėjo aplink Jonuką, sėdintį ant medinuko, paglostė žirgelio galvą, patapšnojo per žirgelio kaklą ir stipriai suspaudė Jonuko ranką, kuri laikė pavadėlį.
- Šaunuoliai, dailiai  padarėte. Ačiū visiems. Kuo daugiau rankų prisilietė darant žirgelį, tuo jis bus ypatingesnis. Dailidės įrankius palieku vyresnėliams Jonuko broliams - mokykitės amatų. O tu, Jonuk, tapsi puikiu raiteliu, jei… Jei kasdien josi šiuo nepaprastu  žirgeliu!  Nors jis medinis, bet stebuklingas. Dabar… savo kūneliu jį siūbuok! Rankos neatpalaiduok! Jei gerai siūbuosi,  nušuoliuosi ten, kur kiti gali būti, ir dar toliau. 
Ir pliaukštelėjo senolis delnu medinukui per šlaunį! Medinukas sužvingo! Sulingavo! Jonukas stipriau suspaudė kaspininį pavadėlį ir  pasidavė žirgelio lingavimui. Visi kiemiokai, netekę žado, žiūrėjo į sužvingusį medinuką.  Senolis  dingo…  Žirgelis sustojo. Jonukas pamėgino palinguoti žirgelį kūneliu. Linguoja  ir... darosi kažkas nepaprasta!  Berniukui atrodo, kad jis šuoliuoja. Šuoliuoja tikru žirgu! Šoliuoja po visą daugiaaukščių namų didelį kiemą, o vėjas kedena jam negrabiai nukirptus  plaukučius. Vos nustoja  linguoti, žirgas tampa medinuku. Vėl linguoja. Vėl šuoliuoja. Nuo lingavimo skauda nugarą. Norisi verkti iš džiaugsmo ir dėl nugarėlės skausmo.
Po kelių dienų pavakarėje tarp vaikų vėl atsirado žilabarzdis stebukladaris. Šį kartą jo veidas buvo labai rimtas. Jis net neatsisėdo. Visiems paspaudė rankas ir pasakė: Jonukas gali tapti puikiu raiteliu, jeigu jis medinuku jos septynerius metus!  Tačiau dėl to reikia brolių ir kiemo draugų pagalbos. Jie kasmet turėtų  sumeistruoti vis didesnį žirgelį, galiausiai net žirgą, nes Jonukas augs kaip ir visi vaikai.  Atostogų metu jis jodinėtų  po pasakų ir žaidimų šalis, o mokslo mėnesiais, kai jo broliai ir draugai eis į mokyklą, po  žinių sales.
        Kurį laiką vaikai tylėjo, paskui visi padėjo rankas ant medinuko galvos ir pasižadėjo kasmet padėti Jonuko broliams meistruoti vis naują žirgą.
Prasidėjo Jonuko džiaugsmo ir darbo dienos. Jis kasdien lingavo medinuką, kuris tapdavo obuolmušiu ir nešiodavo po laukus už daugiaaukščių namų. Bejodinėjant stiprėjo kūnas ir ranka. Jonukas jau nebepavydėjo lakstantiems su kamuoliu kiemo berniūkščiams.