mes buvom panašios
viena kitai tiesdavom ranką
nors jų lyg šivoms nestigo
savigarba kurstė vienatvę
šaltų žvilgsnių mūšiais
kedendavom įkaitusius laužus
ir plaukus viena kitai pindavom
kasom berneliai įkopdavo
į akį lyg stiklas įkrisdavo
kaip dvylika juodvarnių
o gal juokdarių
po vieną, po du ir po tuziną
taip skęsdavom žavesio jūroj
šokom pergalės šokį
kol kartą pasimetei
išbiro berneliai ir sudegė
likai kaip visad neklystanti
Maloniau skaityti nei Prozerpinos prozą. Bet pastebiu neišbaigtumą, kaip visada. Daugiau vaidinama įvaizdžiais, nei kas originalesnio pateikiama. Vis dėl to, nors ir ne labai puikus, bet jau pakenčiamas.
moteriškai žaviai taip palengva, tarytum pasaką sektum apie dvi seseris, karalaites dvynes, dėl kurių kasų berneliai "po tuziną" atjodavo, kad galėtų pasiekt išsvajotąsias...tik pasimetė sesė, ir neliko bernelių. Kai sesės nebėr, ji lieka neklystanti, nes nesančiųjų tokia jau dalia - ilgainiui atrodo, kad nebuvo klaidų, nieko, tik gera...arba priešingai, bet dažniausiai prisimenama tik gera ilgainiui.
ai nežinau, kažką rašau visai stogui nuvažiavus, padrikai šiandien mąstau visiškai, nekreipk dėmesiaus ;)
keturi pagaliukai ir pasidėsiu į mėgstamą kamputį :)
Nakties gyvenimo vizija. Vizija, kas rytą pasibaigianti, kai viena(s) iš herojų pasimeta realybėje. Tad sapno ir relybės veikėjos čia lyg ir susikeičia vietomis. Dėmesio ir apmąstymų verta idėja.
idėja, jei ji neturi formos, neverčia nerti kontempliacijom. Turiu minty, gilesnis suvokimas apsunkintas, jei idėja neadekvačiai "įforminta". tai štai. Ašai dėl formos prikišti ničnieko nevalioju...
Bet kaži kodėl nevalioju ir giliau reflektuoti teksto. Sakyčiau, dėl sapno ir tikrovės nsubalansuotumo. O gal dėl savo kompetencijos stokos.