tikinčiųjų tikėjimo sąvadautojas

ridendavo ratus per kaistančia asfalto dervą, o mano kubile nėra:
nei kojų, nei supratimo tikro. net elgeta esu išsigalvotas, nemokų poterio
nei vieno. o gražios moterys, prisirpę buvo ir nenulipdavo perdien.
neliko nieko švento Marija-jam-puolė, po kojom - Marijampolėj.

turtingas, pagalvojau, niekšas ir peržegnojau keikdamas.
prie laiptų iš bažnyčios, net dabar, išeina priekyje kunigo. tik
savaitgaliais matai gerumo gi diena, o iš manęs vis dar tyčiojas.
savosiomis kokotėmis* uždengia lietus veidą, o dievo varpinėj
žaltys. rankovėje, kur neliko rankos kaulų, tik žvynai išlyst

išraižydavo visas balas – tos moterys išblyškę, pigios, gražios.
išsilaižydavau per rytą tris žaizdas ir kubile įvilktas grįždavau -
namo ant rankų ir mąstydavau per naktį, kodėl ne aš į varpinę
lipau, nelipdamas tais laiptais į dievo kiną. į seansą bekojų neima;
į dangų; ant akinių lango mano, dingstančios gražuolės pigios.

savaitgaliais savo kokotėmis ritindavo dviračio ratus,
per balose užgniaužtą spjūvį, aplink ašį žvilgsnio - suko,
kairėn, kai nusilaužė - dešine rūko, ratu link akies vidurio.
savaitgalio rytais minėdavo mane, va kai per laiptą lipdavo.
o aš tenai, lyg ristele, rožančių vydavausi, iš paskos – jo veidą.
Marija-jam-puolė, Marijampolėj ir įsikibusi parankėn ėjo.





*laisvo elgesio moterys, išlaikomos savo gerbėjo.