Laiškas į niekur

          Žmogau,

Sėdžiu ant seno, suklypusio suolelio, po daugelį dešimtmečių augančiu, didingu medžiu miesto parke... Pažįstama vieta? Taip, tu teisus, būtent šioje vietoje mudu patyrėme nuostabiausias akimirkas, praleistas kartu...
Sėdžiu ir žiūriu į baltu sidabru pasipuošusius medžius, jų rankas, tiesiamas į dangų... Žiūriu ir regiu, kaip vietoj dygių šerkšno adatėlių atsiranda žali lapų pumpurėliai, jie skleidžiasi... Vasara... Išgirstu paukščių balsus, miesto šurmulį ir... ir tavo balsą... Jis man kažką sako, bet aš negaliu suvokti ką, mano galvoje sukasi begalė padrikų minčių: sakiniai, jų nuotrupos, netgi paskiri žodžiai. Matau tavo mielą, besišypsantį veidą, mėlynas akis. Jos spinduliuoja meilę, ramybę, laimę...
Mano nugara nubėga milijonai skruzdelyčių... Kas tai? Kodėl? Ne, tai ne siaubo, baimės šiurpulys, tai tas malonus susijaudinimas... Kas nutiko? O, tai tu mane švelniai apkabinai, priglaudei prie savęs ir...
Staiga ant peties pajuntu kažką sunkaus, neįprasto, ir aš nubundu iš to malonaus sapno, kurį sukėlė prisiminimai... Tai praeivis padėjo man ranką ant peties, ir paklausė ar viskas gerai. Pasirodo, jis pastebėjo ašaras, riedančias mano skruostu...
- Ačiū už rūpestį, man viskas gerai, - išspaudžiu šypseną.
Jis nueina, o aš sėdžiu ir laukiu kažko. Tas kažkas esi tu... Žinau, tai kvaila, tu jau niekuomet nebeprieisi, nebepaimsi už rankos... Bet aš laukiu, viliuosi... Kažkas neleidžia man pakilti iš vietos, galbūt tu dar prieisi, pažvelgsi į akis ir... ir nueisi, bet aš jau būsiu rami...