Aš suskaldžiau į ledą sustingusią tylą
Ir išleidau į erdvę sustirusį paukštį.
O giesmė kaip malda iš jo lūpų pakyla
Ir suvirpina bokšto numirusį aukštį.
O po to jis sparnais visą erdvę apskriejo,
Pažiūrėjo į Katedros bokštą nušviestą
Ir palaimino tai, ko lyg šiol neturėjo
Ir mažyčiam narve jis įkalino miestą.