Švelnume..

Švelnume mielas, mažas, nediduti,
Toks netikėtas, kvepiantis kažkuo tyru,
Pasimaišei po mano akimis,
Tik ne po kojomis,
Pasimaišei virš jų,
Prieš jas,
Virš visko, kas kvėpuoja
Šaltais nuodingais dūmais, vorų seilėmis ir išbujojusiais pelėsiais.
Pasimaišei truputį...

Švelnus švelnume,
Lyg nepastebėtas
Bespalvėm gijom apipynei mano prisiminimus.
Ir jau imu įtarti šokamus žvaigždžių monologus,
Tau atsijunkant,
Pradedant pirmąjį ir vienintelį
Gyvybės piruetą.

Švelnume, kas Tu? Ir kodėl
Privertei vėl įbrist kraštutinumų jūron?
Mirgėjimus į viešumą minčių iškėlei
Ir nuotrauką Dangaus, vaizduotėje paslėptą,
Vėl atgaivinai..
  ...taip švelniai netikėtai...

Švelnume mielas, siela krištoline!
Stebuklas Tavo rūpestį pavertė man džiaugsmu.
Šį kartą liksiu, liksiu nekabinus
Ant Tavo kaklo spindesio materialaus
Pasivadinusio netyčia jutimu...

Švelnume mielas...






2003 03 01 [Skiriama vienam, nieko neįtariančiam žmogučiui iš KitoKs gimtadienio.]