Ilgesy su peizažais

Banguojančių ilgų srovių suvelta,
Nuo dryžuotų vėjų pūsmo,
Į tolimus kraštus per žemę brendanti,
Po mano keliais pienės žiedui -
Markstos upė akim žalsvom.

Mažyčiai saulės paukščių žingsniai
Į vakarus basom tipena,
Geltoni snapai paskutines šilumos natas
Rausviems skruostams išgieda.

Delnuos užspaustas gėlės žiedas
Siūbuoja  ramų pasakojimą ausiai,
Tik tamsiosios žemės vandens rūpesčio
Sunkius atodūsius iš paskos velkantis girdžiu...

O aš, maža trapi stiklo lėlė,
Nuo ašarų užrasojusiom akim,
Savo minčių palėpėje, su plyšiu
Į upėn atsirėmusį tiltą,
Perregimuos dubenėliuos savo ilgesį auginu...