Velnių medžiotojas, 15 dalis

FORTAS


Bjaurūs, maži padarai lindo į akis, į nosį, į ausis... Dienos šviesa visiškai negelbėjo - jie nesiruošė slėptis tamsoje ir laukti vakaro. Nuo jų saugojo tik kietai suveržtas apsiaustas ir gobtuvas, o pastarojo žvalgės kaip tik neturėjo. Susisukusios į  apsiaustus jos maudėsi savo pačių prakaite. Dauba tapo savotišku jų išbandymu. Laimė, Kazas gerokai pasistengė ir vietoj vienos mylios išžvalgė dvi, tad šį ruožą  perėjome greitai ir per daug nesidairydami.
Likusias aštuonias mylias ėjome vorele, vienas paskui kitą. Kadangi buvau vedlys, man teko būti ypač akylam. Gerai, kad velniai juodi - sunkoka tokiems pasislėpti tarp rausvų smėlynų. Nors kai labai nori pasislėpti, sako, padeda net šiaudelis...
Kalnas iš pilko virto į rausvą, tačiau aš dar negalėjau įžiūrėti jokių pastatų, jokio forto. Arba jis gerai užmaskuotas, arba jo nėra...
Priekyje šmėstelėjo kažkas juodas. Aš griuvau ant žemės, Kazas parpuolė šalia. Merginos skubiai nuslinko prie artimiausių uolų.
- Matei? - paklausiau.
- Aha. Vienas mažas, bet gali būti ir daugiau.
- Traukiamės! - įsakiau.
Lėtai, užtrindami savo pėdsakus, pasitraukėme trečdaliu mylios atgal.
- Jūs eikite atgal į Andromedos būrį, - liepiau merginoms. - Ten, kur susitiksite, sustokite ir įsirenkite stovyklą. Stikse, tu paimk porą ilgų virvių ir atnešk į šią vietą. Kazai, tu lauksi čia Stiksės. Kai tik virves perims Kazas, tu, Stikse, grįši pas Andromedą ir lauksite mūsų. Patruliuoti aplink stovyklą ne toliau kaip trečdalį mylios. Viskas visiems aišku?
Mano žvalgų būrelis palinkčiojo galvomis.
- Puiku. Pirmyn, merginos.
Žvalgės neatsigręždamos nuėjo mūsų pėdsakais atgal, tik dvi paskutinės šiek tiek apsidairė, saugodamos užnugarį. Nuostabu, kiek armijų pavydėtų joms tokios disciplinos...
Kazas liko laukti, aš nuėjau link tos vietos, kur pastebėjome velnią.

Sargybinius jie visgi pastatė. Likus dviems mylioms iki kalno, per dykumą aiškiai nusidriekė kanopų įspaudų ruožas. Šiuo taku strykčiojo nykštukinis velnias, ginkluotas kardu. Jis atsainiai dairėsi į šalis ir atrodė toks nerūpestingas, kad lengvai būčiau prislinkęs ir apvyniojęs jo kardą jam aplink gerklę. Tačiau čia kažkas buvo ne taip.
Pūtė lengvas vėjelis ir palengva pustė smėlį. Šio velnio laukia kokių penkiolikos mylių kelionė, kol apeis visą ruožą O pėdsakų čia buvo daugiau nei reikia - tikriausiai jie strykčioja keli, ar net keliolika ir tikriausiai tokiais atstumais, kad matytų vienas kitą. Net smėlis nespėja susipustyti...
Velniui prašokavus aš nejudėjau ir laukiau toliau. Jei dėl jų sargybos metodo nesuklydau, netrukus turėtų pasirodyti kitas.
Sugrikšėjo smėlis, į mane artėjo vienodas "cak cak cak". Raguotasis, taip pat visiškai buka ir atsipalaidavusia fizionomija prastrykčiojo įkandin pirmojo ir lėtai nutolo. Gudriai sugalvota...
Vos tik antrasis šiek tiek nutolo, aš nušliaužiau per jų taką, kirtau jį ir, nuvalydamas savo pėdsakus, įsitaisiau kitoje pusėje, stengdamasis būti mažesnis už pelę. Artėjo trečiasis patrulis, bet irgi ne mažiau užsisvajojęs.
Palikęs už nugaros pirmą apsaugos ruožą, iškart susidūriau su antruoju.
Aplink kai kurias adatas buvo iškasti apkasai, kuriuose, be jokios abejonės, tupėjo po vieną ar du juodžius. Būčiau jų visai nepastebėjęs, bet vienas nelauktai iškišo galvą ir pasirąžė, skaniai žiovaudamas ir cypaudamas.
Šituos apeiti buvo daug sunkiau - radau tik vieną vietą, kurią iš apkasų buvo sunkiau pamatyti. Patykojau, kol juodis viduje prisnūdo ir prašliaužiau pro jį.
Daugiau nieko nesimatė. Iššniukštinėjau viską colis po colio, tačiau neaptikau daugiau jokių įtvirtinimų. Tai čia visas fortas? Ką gi, tuomet belieka įkopti į kalną ir rasti vartus...
Staiga išlindau į tokią plačią teritoriją, kad kalnas pasimatė kaip ant delno, maža to - aš pasijutau bestovįs ant aukštoko skardžio. Iš toliau jo nesimatė, kaip nesimatė ir paties forto...
Kalno pagrindas buvo pačiame duobės centre, ten jį juosė aukšta forto siena.
Siena buvo aukštesnė nei norėtųsi - kokių šešiasdešimties pėdų aukščio, su gynybiniais įtvirtinimais ir viskuo, kas priklauso padoriam fortui. Iš viršaus aiškiai mačiau šešis bokštus, sujungtus ta prakeikta siena, kurios viršuje buvo įrengti sargybinių takai.
Iš viršaus mačiau ir kiemą, ten stovėjo keli pastatai. Be to, kiemas tokia pat aukšta siena buvo padalintas į dvi dalis. Arčiau kalno esanti pusė atrodė tuščia, tik prie pat šlaito stovėjo medinė konstrukcija su laiptų aikštelėmis. Laiptai vedė į kokių keturių šimtų pėdų aukštį, į didžiulę olą kalne, kurioje taipogi matėsi pora medinių apsaugos bokštelių.
Mane apėmė neviltis. Visur, kiek tik akys užmatė, knibždėte knibždėjo velnių, jų buvo ant kiekvieno bokštelio, kiekvieno tako... Neįmanoma net nusileisti šlaitu žemyn ir likti nepastebėtam - bent jau dieną. Palauk, o gal įmanoma?
Pastebėjau, kad tvora juosia ne visą kalną, o tik vakarinę jo dalį. Sugaišau pusvalandį, kol nukeliavau šiek tiek į šoną, kad matyčiau, kas gi dedasi kitoje kalno pusėje.
O ten nebuvo nieko! Jokių gynybinių įtvirtinimų, nors imk ir kopk į kalno viršū...
Riebiai nusikeikiau, nes tik dabar pastebėjau apsauginius statinius viršūnėje. Puikiai užmaskuoti - nenuostabu, kad iš toli nepastebėjome. Tuščiojoje kalno pusėje jie netgi buvo išsikišę už krašto - tikriausiai ten buvo postai, stebintys tik šlaitą, kad neatsirastų nepageidaujamų laipiotojų.
Ką gi, beliko tik grįžti ir bandyti sugalvoti ką nors drauge su merginomis - man jau skaudėjo galvą nuo nesėkmingų planų variantų. Visi jie buvo beviltiški. Velniai išties fantastiškai pasistengė, bet būtent ir aš taip daryčiau jų vietoje.  Viena, ką galėjau padaryti - įsiminti viską, ką pamačiau.

Užtrindamas pėdsakus grįžau pro abi apsaugos linijas į tą vietą, kur manęs turėjo laukti Kazas. Jis laukė, pasikabinęs ant kaklo dvi virvių ringes. Deja, jos jau buvo nereikalingos.
- Pagaliau. - ėmė stotis. - Kaip sekėsi?
- Prastai. Grįžtam į būrį, ten papasakosiu.
Aš nebesirūpinau pėdsakais, nes mes jau buvome pakankamai toli. Bet Kazas jais pasirūpino - numetė vieną virvės ringę ir vilko iš paskos iki pat stovyklos - ji buvo pastatyta tarp penkių, ratu išsidėsčiusių akmeninių smaigų.
Uodus mandagiai išprašė iš palapinių ir dabar jos buvo sandariai užsagstytos. Koma ir Andromeda sėdėjo kamputyje, apie kažką plepėdamos tarpusavyje.
- Šauk visas čionai, - paliepiau vadei. - Turiu naujienų ir man reikės visų stovyklos protų.
- Edvardai! - pašoko Koma ir mudu apsikabinome. Gera jausti ją, tokią šiltą, bet dabar ne laikas, kad ir kaip būtų gaila. Ryžtingai atsitraukęs nuo jos, ėmiau lyginti smėlį palapinės viduryje.
- Ką tu darai?
- Nupiešiu forto planą. Surask man kokių nors medžiagos atplaišų, šiaip kokių gabalėlių...
- Kaulai tiks?
- Taip, tik supjaustyk juos.
- Tai duok man savo peilį!
Kol ji pjaustė pragaro triušio kaulelius, aš kruopščiai, su visomis smulkmenomis nupiešiau forto schemą ir sudėliojau kaulų gabalėlius ten, kur turėjo būti sargyba.
Palapinėje ėmė rinktis merginos. Atėjo ir užsimiegojęs Benkartinas.
- Mūsų reikalai prasti, - pareiškiau, kai dvidešimt septynios poros žmogiškų ir trys poros šuniškų akių įsispoksojo į mane. - Nėra reikalo švelninti padėties. Velnių ten suskaičiavau daugiau nei septyniasdešimt keturis - ir tik sargybos postuose. Neaišku, kiek jų liko forto pastatuose, bet jei jie keičiasi tris kartus per dieną, tuomet jų ten apie pustrečio šimto - ir čia tik gana optimistiškas spėjimas.
Fortas įrengtas dauboje, kalno papėdėje, todėl jo iš čia visiškai nesimato. Jis juosia kaip tik tą kalno pusę, kurioje yra ola. Kas oloje, man pamatyti nepavyko, bet tikriausiai rasime tai, dėl ko atėjome.
Pagrindiniai forto vartai štai čia. Labai masyvūs ir tvirti rėmai, patys jie iš storų rąstų, tad apie prasilaužimą galite pamiršti.
Kelias iki vartų dirbtinai susiaurintas dviem giliais grioviais iš abiejų pusių. Juose vandens nėra, bet kažkas prismaigstė adatėlių dugne. Virš vartų, o taip pat iš abiejų jų pusių pastatyti apsaugos bokštai. Visi išeinantys ir įeinantys tikrinami. Prieš vartus budi penkių - šešių sargų būrelis. Nežinau, kaip jie keičiasi - nemačiau.
Aplink išorinę sieną, ant smėlio guli sukrauti dideli laužai. Spėju, ji naktį bus uždegti, kad mums būtų sunkiau prislinkti nepastebėtiems.
Iškart už vartų yra pirmas vidinis kiemas. Štai čia. Jame šeši pastatai. Trys iš jų labai dideli - tikriausiai tai kareivinės Jeigu tarsime, kad jos pilnos, tai forte gali būti apie pusė tūkstančio velnių...
Klausytojų eilėmis pasklido neramus murmesys.
- Antrąjį kiemą nuo pirmojo skiria aukšta akmenų tvora, - tęsiau. -  Vartai saugomi iš dviejų sargybos bokštelių čia ir štai čia. Taip pat sargyba vaikšto sienos viršumi. Kitame kieme tėra du sargybos bokšteliai - jie saugo laiptų aikšteles, vedančias aukštyn, prie urvo. Kito kelio tenai nėra. Pakilti į kalną kitu keliu neįmanoma - viršūnėje pastatytos sargybos aikštelės stebi šlaitus. Dar aplink fortą patruliuoja du patrulių žiedai. Bet jie labiau koncentruoti į dykumos pusę ir nesunkiai apeinami.
Tai viskas. Asmeniškai aš negalėjau sugalvoti nė vieno tinkamo plano, kuris nebūtų savižudiškas. Dabar jūsų eilė pasukti galvas, mielosios damos ir didenybe - aš baigiau.

Kardininkės niūriai stebėjo mano brėžinį, ieškodamos silpnų taškų. Mano atneštos naujienos nieko nepradžiugino. Dvi iš jų atsistojo ir tylėdamos išėjo - patruliuoti. Sugavau Andromedos žvilgsnį.
- O jei juos išviliotume iš forto į mums palankesnę aplinką? - linksmai žybtelėjo ji akimis.
- Mažiausiai septyniasdešimt prieš dvidešimt septynis? - aš papurčiau galvą. - Mums reikia vengti atviro mūšio - ten tikrai bus bent vienas gigantas, sugebantis kerėti.
- Ne atviro! Pultume iš pasalų, nudobtume jų apsauginių žiedų sargybą ir lauktume pamainos. - Paaiškino vadė.
- Gal ir neblogai. Tikriausiai iki antros pamainos pavyktų, kol forte pasigestų pirmosios. Bet tada mums reikėtų slėptis ir laukti, kol jie apsiramins ir vėl pastatys sargybą. Ar ilgai mes ištvertume be vandens ir maisto?
- Tris dienas. Gal keturias.
- Hmm... Tavo planui įgyvendinti reikia dviejų savaičių, gal dar daugiau. Velniai per tiek laiko sulauktų pastiprinimo...
- Gerai. - numojo ranka Andromeda. - Sutinku, mums reikia vienadienio antpuolio.
- Nebūtinai antpuolio. Mums juk svarbu patekti į olą, o ne užkariauti pragarą. - atsibudo Raizė. - Reikia kažkaip apeiti fortą.
- O jeigu sukeltume triukšmą, kad jie išlįstų iš forto ir nulėktų kur nors kitur? Per tą laiką mes jį pereitume. - Siūlė kita karė.
Aš susimąsčiau.
- O jeigu vis dėl to liptume į kalną?
- Ten gi apsauga!
- O mes naktį, kai laužai degs. Jie tik prie forto liepsnos...
- Medara neužlips, - paprieštaravo Andromeda savo karėms.
- Mes ją užkelsime!
Triukšmas nuslopo, nuskendau nuosavų minčių liūne.
Man skaudėjo galvą ir galvoti visai nesinorėjo. Tik ne apie fortą, ne apie jo šturmą. Vonios - štai ko man reikėjo. Ir taurės gero vyno. Ir Komos po antklode... Juokinga - aš negalėjau turėti netgi pastarosios. Reikėtų rimtai pasikalbėti su Benkartinu, pabandyti jam įteigti, kad jis yra pats tas princas, kurio reikia Cacai, kad ir kaip toli tai prasilenktų su tiesa. Jei ne įtikinėjimai, tai gal pragaro burtai padės?...
Pala, apie ką aš čia? Berods, turėčiau spręsti kartu su visais forto problemą.
Buku žvilgsniu nužvelgiau kardininkes. Dar prieš tris savaites apie jas nieko nežinojau. Ir būčiau gal nieko nesužinojęs, jei ne demonas, taip klastingai išvogęs princesę.
Taip, demonas padarė savotišką meškos paslaugą - per jį susipažinau su puikia kare Andromeda ir sukiršinau visą velnių spiečių, bevaduodamas Komą iš Tarmodžo. Ir netgi nesugebėjau jo išnaudoti, kai jis buvo mano rankose! Kvailys!...
Staiga mano galvoje sukirbėjo idėja - visai neįprasta, tačiau...
Aš pažvelgiau į merginas nauju žvilgsniu, išvaikęs snaudulio likučius. Planas, užgimęs mano galvoje, buvo beveik savižudiškas, tačiau jei jis pavyktų, nenukentėtų nė viena kardininkė. Nė vienos nereikalingos aukos.
Merginos vis dar svarstė kopimo planą. Aš akimis paieškojau tarp jų Cemetros.
- Tylos! - staiga šūktelėjo Koma. - Edvardas kažką sugalvojo! Ar ne, Edvardai?
- Taip, taip... - sumurmėjau. - Kur Cemetra?
- Aš čia. - atsiliepė ragana man iš kairės.
- Sakyk, ar tu... bet kada galėtum išgydyti demonu virtusį žmogų? - tyliai paklausiau.
- Jei virsmas galutinis, tai jau nebegalėčiau, o šiaip man tereikėtų gerai susikaupti...
- Jei paprašyčiau tai padaryti tiesiog dabar, ar pajėgtum?
- Be abejo, tik užtruktų. Ar kas nors buvo pasivertęs?
- Ne, man tik šiaip reikia žinoti.
Į mane įsisiurbusios raganos akys staiga išsiplėtė - ji suprato.
- Beprotis! Tu neišdrįsi! - pašoko ji.
- O ką tu siūlai? - aš taip pat atsistojau. - Visi planai, kuriuos aš čia girdėjau, daugmaž savižudiški. Visi jie reikalauja mūsų žmonių aukų.
- Apie ką judu kalbate? - sunerimo princesė. Andromeda jau purtė galvą, supratusi mano sumanymą.
- Šitas beprotis nori vėl pasiversti demonu, - purkštelėjo Cemetra. Merginoms sušurmuliavus, čiupau raganą už rankos ir ištempiau ją iš palapinės. Uodams pradėjus telktis aplinkui, parodžiau į kitą palapinę ir įlindome. Mums iš paskos įsmuko princesė su broliu.
- Ne, ir net nesvajok! - pareiškė Cemetra.
- Cemetra, tu kaip tik geriausiai turėtum suprasti...
- Aš suprantu! O jeigu tu prarasi sveiką protą ir atsisuksi prieš mus? Apie tai pagalvojai?!
Į palapinę įlindo Andromeda.
- Leiskite jam pamiegoti, - pasiūlė princas. - Patikėkite, po  gero miego visos fantazijos dings...
- Užsičiaupk, Benkartinai! - urgztelėjau. - Tu nebuvai virtęs demonu, tad nežinai, kokios galios atsiduria tuo metu tavo rankose.
- Bet mes matėme, kaip tu atrodei po to, - švelniai pasakė Koma.
- Tada... daug laiko praėjo iki gydymo pradžios. Dabar to nebus! Planas paprastas - verčiuosi demonu, pridarau velniams tiek žalos, kiek įstengsiu, tada vėl atvirstu žmogumi. Cemetra sušoka savo šokį - pokį ir baigta.
- Kodėl būtent tu? - paprieštaravo Andromeda. - Žmonių mes turime.
- Todėl, kad iš viso būrio tik tu ir aš buvome virtę demonais. Aš jau naudojau burtus ir žinau, kaip tai daroma. O tu... pati žinai, kodėl negali...
Andromeda linktelėjo.
- Gerai. Tavo planas man visai nepatinka, bet jis puikus. Aš pritariu. Cemetra?
- Ne! - atsiliepė ragana ir sunėrė rankas ties krūtine. - Šlykštus planas.
- Tuomet, - Andromeda primerkė akis ir šyptelėjo, - liepsiu ruoštis tiesioginei atakai. Puolame nedelsiant ir visu būriu.
Cemetra nustebusi atsisuko į savo draugę bei vadę ir šypsena iš Andromedos lūpų dingo.
- Tikriausiai visos žūsim, bet tai niekis. - vadė apsisuko ir išėjo.
- Tai vis dar nesutinki? - paklausiau raganos.
- Prakeikimas! - sušnypštė Cemetra. - Ragana čia turėčiau būti aš!...
Mano ranką sugniaužė kieti Komos pirštai.
-Bent pažadėk, kad būsi atsargus, - paprašė ji.
- Būsiu. Eime dabar miegoti. Pradėsime ryte. - Aš paglosčiau jos plaukus. Koma nervingai nusijuokė:
- Iš pradžių vos širdies nesustabdai su savo planais, po to ramiausiai siūlai pamiegoti! Dabar tai tikrai neužmigsiu! - ji paleido mano ranką ir išėjo iš palapinės. Benkartinas daugiareikšmiškai krenkštelėjo.
- Turbūt suprantate, mokytojau, kad ji iš karališkos šeimos ir jums... na, nedera... na... to daryti... - užsikirto jis.
- O tau niekas nesakė, kad nesikištum į ne savo reikalus? - pyktelėjau. - Labanakt!



Benkartinas buvo teisus - ryte, išskaidrėjus galvai, man vakarykštis planas išties pasirodė mažiau žavus. Vienintelis, kuris mane palaikė iš visos širdies, buvo Kandas, kuris išvis nieko nesuprato.
Kylant saulei aš sumurmėjau savo norą ir netrukus ėmiau tirpti, virsdamas į juodą debesį. 
Šilumos pojūtis akimirksniu dingo, nejutau net šalčio. Užtat paaštrėjo rega, klausa ir kiti, iki šiol nejausti pojūčiai.
Merginos stebėjo tylėdamos, tik išplėstos akys išdavė kai kurias apėmusią baimę.
Nusileidau ant žemės jau žmogiškame kūne. Žiūrėjau į savo bendražygius, bet mačiau ne juos, o keistai išplaukusią ateitį. Jų ateitį. Aš nieko nesupratau tuose reginiuose, tačiau kelios merginos atrodė žymiai pilkesnės už kitas, jos buvo beveik pusiau skaidrios. Stengiausi nežiūrėti į jų veidus, kad neprisiminčiau.
- Bus taip... - mano balsas skambėjo kaip iš šulinio. - Supakuosite palapines, arklius nudobsite. Jėgų man užteks neilgam. Rasite mane prie pat šlaito, adatos papėdėje, be sąmonės. Tai neišvengiama.
Koma jau žiojosi kažką pasakyti, bet aš tik mostelėjau ranka, nutildydamas ją.
- Visi būriu - ir tik taip į priekį. Su velniais nekovoti, pasiruoškite geriau atsišaudyti strėlėmis. Ant žemės jų neliks. Visi bus ant sienų, aukštai...
Priėjau arčiau ir parodžiau į keturias kardininkes:
- Kristina, Faida, Palade ir Nerse, jūs pasiimkite tvarsčius, nes jums jų prireiks...
Ateities vaizdai pamažu aiškėjo, tačiau tai buvo labai netolima ateitis ir aš vis dar daug ko nesupratau. Įdomiausia buvo tai, kad ji po truputį kito, nė akimirkai nelikdama pastovi.
- Viskas. Išeikite kai šešėlis ana tos adatos atidengs savo kaimynės viršūnėlę. Bus kaip tik laikas... Sėkmės.
Andromeda atsitokėjo ir šūksniais pakartojo nurodymus, priversdama merginas pajudėti. Mirktelėjau Komai ir pakilau į orą.

Pirmame apsaugos žiede patruliavę velniai žuvo pirmieji - iš viršaus aiškiai visi matėsi ir aš liepiau jų galvoms sprogti vienu metu. Už pirmojo apsaugos žiedo buvusius apkasus užliejau skystu smėliu.
Kol jis aušo, įsisiurbiau į forto priekinius bokštus, į jų pamatus. Turėjau taupyti jėgas, tad ir darbavausi skubėdamas. Laimė, galėdamas matyti ateitį, aš mokiausi iš savo dar nepadarytų klaidų ir priimdavau tik patogiausius sprendimus.
Velniai apačioje suklykė, kai jiems ant galvų pasipylė akmenys, o su jais- ir visas bokštas. Po juo prasmego ir pora vidinių pastatų. Neskaičiavau aukų, kurios tuo metu patruliavo ant sienos, nes tuo metu ėmiausi bokštelių, stovėjusių oloje. Teko juos prilaikyti ore, kad nesulaužytų laiptų, o nukristų kur nors toliau- pavyzdžiui, ant kareivinių stogo.  Klyksmai dar labiau pagarsėjo, kai pakirtau didžiausių vidinių pastatų pamatus. Pakilo dulkių stulpai, slėniu nusirito duslus dundesys. Klyksmai akimirksniu nutilo, rėkė tik pasipiktinę ir bejėgiai sargybiniai, likę ant sienų, nuo kurių jie nebegalėjo nulipti.
Staiga pajutau kvaitinantį smūgį ir mane smarkiai bloškė į šoną. Nežinau, kaip, bet aš pajutau kitą burtininką, kuris buvo ant kalno stovinčiuose pastatuose.
Skubiai nėriau į šoną ir iš paskutinių jėgų smogiau per trapias sienas, kurias tarsi vėjas nupūtė nuo kalno. Tačiau ne burtininką.
Velnias - gigantas atlaikė smūgį ir artinosi oru, mojuodamas uodega lyg kokiu rimbu. Aš skubiai žvelgiau per laiką, bandydamas įžiūrėti patogiausią sprendimą, bet visur mačiau vieną ir tą patį - save, gulintį be sąmonės po "adata". Tačiau tai bus nuo išsekimo - kaip panaudoti likusias jėgas?! Ką daryti su tuo velniu?...
Staiga velnias sustojo ir pakibo ore, spoksodamas į mane iš nuostabos išvirtusiomis akimis. Akimirksniu viską supratau - jis tik dabar pastebėjo, kad aš esu demonas! Juk aš ore sklandžiau žmogaus pavidalu ir iš toli visiškai nebuvo įmanoma atskirti.
Šėtonas riebiai nusikeikė ir nėrė į šoną. Aš skubiai išbūriau kažką jam pavymui ir jis dar labiau padidino greitį. Greitai jo nebesimatė - dingo horizonto pilkumoje.
Apžvelgiau griuvėsius, ieškodamas likusių gyvų, tačiau viskas buvo taip, kaip ir numačiau.
Lėtai nusileidau ant kalvos ir su nuostaba pagalvojau, kad neišpildyta liko tik viena menka sąlyga - aš vis dar nepraradau sąmonės.
Velniai puldinėjo iš vieno galo į kitą, negalėdami nulipti nuo aukštos sienos ir staugė nesavais balsais. Jų ten liko ne daugiau dvidešimties. Aš pažiūrėjau, ar atvėsęs ištirpdytas smėlis ir, grįžęs prie šlaito, burbtelėjau atsivertimo žodžius.
Šį kartą, pereinant iš vieno pavidalo į kitą, skausmas buvo nepaprastai stiprus. Riktelėjęs susmukau ant žemės, akyse aptemo ir pasidarė labai bloga. Tikriausiai per daug jėgų išeikvojau naikindamas ir tai kažkaip atsiliepė žmogiškam kūnui.
Staiga išgirdau kažkieno žingsnius visai šalia. Pasukau galvą, kad galėčiau pamatyti.
- Žmogus! - piktai sucypė nykštukinis velnias ir pakėlė ietį. - Užmušti!
Aš netekau sąmonės. Nepajutau, ar ietis įsmigo į mano kūną, ar ne...

Prasimerkęs pirmiausiai pamačiau dėmę, kuri, sprendžiant iš formos, turėjo būti žmogaus veidas.
Sumirksėjau. Aha, tai Cemetra. Ji laiko kažką prie mano lūpų, o aš ryju...
Tai suvokęs vos nepaspringau.
Netoliese gulėjo nykštukinis velnias su strėle tarp menčių.
- Gulėk! - įsakmiai tarė ragana, atitraukdama puodelį.
- Kur... Kaip fortas? - sumikčiojau, vos apversdamas liežuvį.
- Sugriuvęs tavo fortas visiškai. Andromeda jau pradėjo antpuolį.
- Antpuolį?! Tfu, šalin! - nustūmiau jos ranką su puodeliu ir pabandžiau atsistoti, bet man niekaip nesisekė. - Betgi aš jai aiškiai pasakiau...
- Gulk! - ragana, pasirodo, buvo pakankamai stipri, nes aš tuoj  išsitiesiau. O gal tik aš buvau nusilpęs... - Nesijaudink, nieko jos nepuola. Pusė merginų ką tik prasiveržė iki kalno ir jau lipa viršun.
- Turiu pamatyti!
- Taip... - Cemetra atsitraukė, matydama, kad nieko nepeš. - Viskas klostosi puikiai - velniai tupi ant sienų ir nieko negali padaryti. Padarei viską kaip reikėjo. Ar jau gerai jautiesi?
Jaučiausi visai prastai, kojos vis dar nenorėjo klausyti.
- Taip, tik duok man vandens. Ar tu jau išgydei mane?
- Kurgi aš spėsiu? - ji piktai skėstelėjo rankomis ir įrėmė kumščius į šonus. - Padarysiu tai, kai tik atsidursime oloje. Andromeda nori sudeginti laiptus, tad paskubėkime. Mes tau padarėme neštuvus...
- Nereikia, nueisiu pats.
Mes glaudėmės uolos šešėlyje, visi kiti buvo kažkur dingę. Su kuo ji ketino dalintis neštuvais?
- Tavo draugai tuoj ateis, - pasakė ragana, išvydusi mano klausiantį žvilgsnį. - O štai ir jie...
Koma be žodžių kluptelėjo šalia, paskui ją atšuoliavęs Kandas urgztelėjo ir lyžtelėjo visais trim liežuviais paeiliui.
- Na drauguži, tu pasistengei! - šūktelėjo Kazas. - Pusę forto išgriovei. Žmonių pasaulyje apie tai kurtų dainas, bet man atrodo, kad velniai ir čia dainuos pakankamai ilgai!
- Kaip sekasi merginoms? - paklausiau skubiai.
- Užlipo. Mums taip pat metas. Laikykis, mes tave nunešim.
- Šalin rankas! - aš atsistojau ir susvirduliavau kaip girtas. - Geriau tik paremkite mane... iš abiejų pusių.


Velniai nuo sienų tegalėjo svaidyti savo ietis ir rėkti visa gerkle. Kai kurie iečių nebeturėjo, tad tenkinosi nešvankiais gestais ir keiksmažodžiais. Reikėjo būti budriems ir nepamiršti savęs atkerėti, mat velniai linkėjo visko - nuo paleistų vidurių iki antros poros rankų, išdygusių iš užpakalio. Bet kurioje kitoje vietoje toks žodžių mūšis būtų buvęs labai linksmas, bet tik ne pragare.
Kai kur pamačiau gulinčius lavonus su kirstinėmis žaizdomis - tikriausiai liko gyvų ir Andromeda pasidarbavo, kol pasiekė laiptus.
Užlipus laiptais, viršuje mus pasitiko merginos su deglais. Platforma kaipmat paskendo dūmuose.
- Kokie nuostoliai? - pirmiausiai pasidomėjau, kai Andromeda teikėsi ateiti.
- Jokių. Sužeistos keturios merginos - tos pačios, kurioms liepei pasiimti tvarsčių. Išgyvens. - Trumpai atraportavo ji, žaibuodama akimis. - Mes tai padarėme! Pažiūrėk, velnių medžiotojau!
Ji mostelėjo ranka į olos gilumą. Ten, tarp dviejų masyvių akmeninių kolonų stovėjo vartai. Jie buvo iš kažkokio balto metalo, papuošto aukso raižiniais, vaizduojančiais įvairiausius paukščius. Abiejose pusėse kabojo po didelį metalinį žiedą ir abu jie buvo surišti stora metaline viela, taip bandant užkirsti kelią tiems, kurie vis dėl to pasieks vartus. Viela buvo gal rankos storio, tačiau aš buvau tikras, kad ją įveikti bus paprasčiau nei tuos, kurie liko gyvi apačioje.
Netoliese merginos pastatė nedidelę palapinę.
- Čia tau, - parodė Cemetra. - Ir man. Pradėsime tuojau pat, kol aš turiu pakankamai jėgų. O jūs, - ji žvilgtelėjo į Andromedą ir princesę, - būkite netoliese, jei man jūsų prireiktų.
Vadė ramiai linktelėjo, tarsi žmogaus šildymas savo kūnu jai būtų įprastas dalykas. Koma nieko nesuprato, tačiau taip pat  linktelėjo galvą.
Aš turėjau nusirengti iki pusės ir atsistoti palapinės viduryje. Cemetra taip pat nusirengė iki pusės ir ėmė tepti veidą dažais.
- Nejudėk, kad ir kas nutiktų. - pasakė man. - Būtų geriau, kad nenualptum vidury mano šokio. Įstengsi išstovėti?
- Manau, taip.
- Puiku, - ji baigė tepliotis ir užsidėjo man jau matytą kaukę.
Kai tai vyko praeitą kartą, aš buvau be sąmonės ir mačiau tik seanso pabaigą. Dabar viskas vyko truputį kitaip - nebuvo būgnelius mušančių moterų, o Cemetra negiedojo. Ji tik lėtai šoko ir murmėjo kažkokius žodžius panosėje.
Kaip ir aną kartą, mane užvaldė geismas, matant jos pusnuogį, liekną kūną, tačiau aš paprasčiausiai užsimerkiau.
Ir pajutau, kad palapinėje yra dar vienas, pašalinis asmuo. Mano pojūčiai dar nebuvo nusilpę, tad aš aiškiai tai jutau. Atsimerkęs apsidairiau, bet nieko nepamačiau. Nebent tai, kad ragana atrodė kažkaip kitaip. Jos oda ėmė švytėti gelsva šviesa, kaukės akys sutvisko žalsvai...
Norėjau užsimerkti, kad nematyčiau jų, bet tada akys prabilo. Jos nenorėjo paleisti manęs, prikaustydamos dėmesį - kažko prašė, klausinėjo, tačiau aš nesupratau nė vieno žodžio.
Aš žiūrėjau ne į kaukę, o į kažkokį padarą, kurį Cemetra nešiojosi ant veido. Ir man tas padaras visai nepatiko. Pabudęs, ar pažadintas, jis norėjo tapti padėties šeimininku, neleisdamas man padaryti paprasčiausio dalyko - nežiūrėti į jį. Sukaupiau visas jėgas ir nusukau žvilgsnį į šoną. Įkyrus balsas akimirksniu dingo iš mano galvos, liko tik nesuprantamas Cemetros murmesys.
Ir tada Cemetra žengė artyn. Jos rankos palietė mano krūtinę, bet aš nieko nepajutau - jos rankos perskrodė mane tarsi tuščią vietą ir paniro į vidų. Paskui jas pečiai, galva, kuri priartėjusi užtemdė vaizdą. Kai vėl akyse prašviesėjo, palapinėje neišvydau nė gyvos dvasios. Ji įėjo į mane, tarsi būčiau ne žmogus, o kažkokios durys! Šitokių burtų man dar neteko matyti.
Nežinojau, ką daryti toliau, tad nusprendžiau stovėti, kad ir kiek ilgai tai truktų - juk negalėjo Cemetra pradingti amžiams. Tiesa, kojos išdavikiškai virpėjo iš nuovargio, bet pasistengiau nekreipti dėmesio.
Taip prastovėjau gana ilgą laiko tarpą - net ėmiau snūduriuoti, kai staiga vėl persmelkė nuojauta, jog esu ne vienas.
Pajutau silpną truktelėjimą - iš krūtinės išlindo ranka, pasirodė petys ir kaukės kraštas... Vis dar tebemurmėdama ragana išsirangė iš manęs ir atsistojo. Aš pajutau, kaip pasaulis susigūžė, uždarydamas daugybę durų, pro kurias iki dabar galėjau nevaržomas žvalgytis. Iki šiol kamavęs šleikštulys dingo, užleisdamas vietą keistai ramybei - visai kaip aną kartą.
Cemetros šokis pasidarė pažįstamas - keli baigiamieji žingsneliai su deginančių dulkių pūstelėjimu nuo delno, o murmesys peraugo į tylų giedojimą.
Ir tada apėmė toks silpnumas, kad nebepajėgiau išsilaikyti ant kojų. Cemetra vos spėjo mane pagauti.
- Viskas. - iškvėpė ji, nusiimdama kaukę. Jos žalios akys buvo kupinos nuovargio. - Tik daugiau taip niekada nedaryk, gerai?
Sugebėjau tik kažką sumūkti.


Šildyti manęs neprireikė. O gaila - man velniškai užsinorėjo pagulėti su nuoga princese šalia...
Nuvijau šalin ištvirkėliškas mintis ir išgėriau ketvirtą puodelį arbatos. Aš galėjau sau leisti pasimėgauti arbata, nes merginos aptiko velnių paliktas vandens atsargas. Vis dar buvo silpna, tačiau aš nesiruošiau dėl to gaišinti būrio. Mus sulaikė tik viela apvynioti vartai.
Merginos kaip įmanydamos stengėsi atvynioti vielą, bet ji nė kiek nepasidavė. Varta prasivėrė tik vos vos- žmogus pro tokį tarpą nė nosies neprakištų. Gerdamas arbatą aš bandžiau ką nors sugalvoti, bet mano galva visai nenorėjo veikti. Aš tesumąsčiau, kad būtų visai neblogai Benkartiną paversti velniu - gigantu, kad atlankstytų tas vielas, tačiau nesiryžau - jei princas nelauktai pašėltų, riesta būtų visiems iki vieno - tokioj nedidukėj teritorijoj beveik nėra kur pasislėpti. O, kad turėčiau savo kryžius! Tačiau jie visi sudegė neatsargios kardininkės rankose, tad ir tikėtis nėra ko.
- Sveikas! - šūktelėjo praeidamas Benkartinas, aš kilstelėjau puodelį sveikindamasis ir man staiga kaip kuolu per galvą trinktelėjo - juk jam dovanojau maišelį tokių pačių!..
- Ei, didenybe! - šūktelėjau. Benkartinas grįžo. – Ar tebeturi kryželius, kuriuos tau daviau?
Jis palinkčiojo ir staiga sustingo tarsi suparalyžiuotas - matyt, dingtelėjo ta pati mintis. Daro pažangą mano bukaprotis, nieko neprikiši. Išsitraukęs maišelį iškėlė virš galvos ir pakratė:
- Sudeginsime tą pragaro vielą! - suriko.
- Būk atsargus, skystaproti! - mane tikrai apėmė baimė, kai jis ėmė taip mojuoti trapiu maišeliu su paskutine dieviška atributika. - Tai paskutiniai.
Benkartinas nekantriai numojo ranka ir nubėgo vykdyti savo sumanymo. Ilgai sukiojosi apie vartus, nesugalvodamas, kaip čia uždėti kryžių ant vielos ir pačiam nenusvilti nagų. Kažką svarstė sau panosėje, murmėjo, kol galop lyg ir apsisprendė. Atsargiai atrišęs maišelį, atsitraukė nuo vartų per dešimtį žingsnių ir prisitaikęs sviedė jį į vartų žiedus.
Kryželiai pabiro, dauguma jų nukrito ant žemės ir sudegė tuščiai, tačiau keli pataikė ant vielos, nes kai aš išdrįsau atsimerkti ir pažvelgti vartų pusėn, viela kybojo persilydžiusi pusiau, skystas metalas dar lašėjo ant žemės. Merginos pergalę pasitiko skambiais šūksniais ir mano mokinys atsidūrė ištikimų gerbėjų rate, kur nuraudęs iki ausų bandė gintis nuo įsiaudrinusių kardininkių rankų.
- Eime, aš nebenoriu būti šioje skylėje daugiau nė vienos minutės! – sunkiai pakilau nuo žemės.
Vartai atsivėrė gana lengvai ir mes pamatėme už jų besidriekiantį urvą, tačiau tokį ilgą ir platų, kad jis tiesiog negalėjo būti šiame kalne. Tai buvo magiška vieta - jutau tai savo kailiu.
Visos urvo sienos buvo iškalinėtos tokiais pačiais paukščių ornamentais, kuriuos matėme ant vartų. Nesibaigianti daugybė ornamentų - aš nejučia prisiminiau Alibaho tvirtovę, kuri taip pat galėjo pasigirti nesuskaičiuojamais architektūriniais šedevrais - Metraščių Kolona, Pjestro Dinalio sostu, Gyvačių Arka ir daugeliu kitų. Visi šie senoviniai statiniai liudijo apie neišsenkančią tų laikų meistrų kantrybę - šiais laikais ne bet kuris auksarankis ryžtųsi visą pokylių salę iškalinėti smulkiais piešiniais, pasakojančiais apie dabartinių valdovų galybę. Daug pigiau nusamdyti raštininką, idant šis prirašytų tomus būtų ir nebūtų dalykų, liaupsinančių savo darbdavį...
Urvo ornamentuotose sienose aiškiai buvo ne žmogaus rankų kūrinys - tokių plonų ir tiesių linijų neišrėžtų joks meistras. Oda šiurpo bežiūrint į tokią kadaise pademonstruotą galybę...
Kardininkės skubiai susirinko daiktus, supakavo palapinę ir netrukus būrys jau žygiavo plačiu urvu. Netgi Kazas perėjo ribą be jokių kliūčių.
- Žiūrėkite! - staiga sušuko Andromeda, rodydama į priekį. - Kas tai?
Skubiai pažvelgiau ton pusėn, kur ji rodė ir pamačiau du padarus, stovinčius iš abiejų urvo kraštų. Jie skaisčiai spindėjo, veidų buvo beveik neįmanoma įžiūrėti. Tačiau jie buvo gerokai panašūs į žmones, tik gerokai didesni. Abu vilkėjo ilgus baltus apsiaustus su kapišonais ir man pasirodė panašūs į sargybinius.
Vienas jų užtvėrė mums kelią.
- Stokite, paklydusios sielos! - sušuko jis skambiu, valdingu balsu. - Praeiti gali tik tie, kurie turi savyje gėrio trupinių! Už vartų plyti žemės, kuriuose šie trupiniai arba sunyks, arba iš jų išaugs šis tas daugiau.
- Sveiki. - pasisveikinau aš. - Mes visi labai geri ir visi norime praeiti vartus.
- Pirmiausia turi tai įrodyti!
- O ką čia įrodinėti? - gūžtelėjau pečiais. - Argi jums nekeista, kad iš pragaro bėga gyvi žmonės?
- Jūs iš pragaro, taigi, visi esate mirę! - pasakė švytintis žmogus, visiškai įsitikinęs savo teisumu.
- O tu pačiupinėk mane ir pabandyk įrodyti, jog esu negyvas. - Atkišau jam ranką. - Kas tu toks, kad draudi mums vaikščioti, kur mums patinka?
- Aš esu angelas Ezivijus, Dievo tarnas ir Skaistyklos vartų sargas!
- Ar seniai saugai vartus, Ezivijau?
- Ee... nežinau, - sutriko angelas. Graudu buvo žiūrėti, kaip iš ką tik vaidintos jo didybės liko šnipštas. - Čia nėra laiko tėkmės...
- O ar žinai, kad velniai dažnokai gaudo gyvus žmones ir tempia pragaran, kad šie jiems vergautų? - spaudžiau angelą, kol tas neatsigavo.
- To negali būti! Dievas to neleistų! - apstulbo Ezivijus. Jo kolega, iki šiol neištaręs nė žodžio, irgi atrodė ne ką mažiau pritrenktas.
- Manau, velniams nusišvilpt ant Dievo - juk jie ne jam tarnauja. - Kišau panosėn nenuginčijamus faktus. - O gal tarnauja?  Jums vertėtų pasidomėti, kas dedasi žmonių pasaulyje, užuot ramiai kiurksojus čionai.
- Ne ne, netarnauja! - išsiginė Ezivijus ir nubraukė rankas į apsiaustą, tarsi būtų į kokią negerą vietą įkišęs.
- Taip? Tai gal leisi mums praeiti pro vartus? Mes norime į savo pasaulį, kur galėtume ramiai numirti.
- Taip, žinoma... Ė, palauk! - staiga jis pamatė cerberį. - O šitas tai neis! Jis gi pragarinis!
- Tai mūsų geriausias draugas! Negi jis kaltas, kad motina jį pagimdė pragare?
- Ne... tai yra... ne!  Aš negaliu – taisyklės man neleidžia!
- Kokios taisyklės? Ar gali man jas pasakyti?
Visiškai sutrikęs Ezivijus stenėjo, mekeno, bet neišspaudė nei vieno rišlaus sakinio, tik dar kartą patvirtindamas taisyklę, kad sargybinis savo poste taisyklių niekada nepamena. Šiuo atveju, rodos, taisyklių visai nebuvo.
- O tu melagis, Ezivijau, - subariau angelą. - Kas bus, kai Dievas sužinos, kokį sargybinį skyrė skaistyklą nuo pragaro saugoti? Žinai, man atrodo, mums reikia susitarti - mes praeisime pro vartus, o tu ir toliau meluok, kad nieko nematei. O mes meluosime, kad tu nemelavai. Susitarėm?
Ezivijus sumirksėjo, bet čia į pagalbą atskubėjo jo kolega:
- Gana! - nutraukė jis. - Eikite visi sau pro vartus ir jokių sutarčių. Jūs, gyvieji, neškite savo purvinas sielas Skaistyklon ir išsiskalbkite jas!
- Ojojoj, švaruoliai! - nusimaivė Kazas.
Mums praėjus pro angelus, urvas staiga suvirpėjo, spalvos susiliejo akyse ir aš ūmai pasijutau krentąs.
Keistasis pojūtis truko vos akimirksnį. Olos gale atsirado šviesos spindulys, o už mūsų nebebuvo angelų.
- Užuodžiate? - staiga šūktelėjo Andromeda.
- Be jokios abejonės - gėlių kvapas! - Pasakiau. - Dabar suprantu, kaip pragare dvokė...
Urvas staiga baigėsi. Mes stovėjome kalno papėdėje, o prieš mus plytėjo žalia pieva, nusėta įvairiaspalviais žiedais. Aukšta, sodriai žalia žolė.
Iki pat pilkšvai žalsvo horizonto...