Kol vilkas dar nestaugė

Už horizonto tikrą pasaką regėjau-
Ugnies kolonom, numylėtom gęstančio dangaus,
Nugrimzdo Saulė, žydrą skliautą nugalėjus,
Mėnulis kilo švelniai plaunamas lietaus.

Nušvito lankos sidabrine mėnesiena,
Pasipuošė gausmu dievybės jų-Gamtos.
Ir varnos juodos ten, viršūnėj, buvo nebevienos.
Sustojo laikas, laukdamas pagoniškos maldos.

Beveik be garso supos žalias Girios veidas.
Pelėda ūkavo viršum šventovės nebylios,
Toli tarp Girių nusirito josios balso aidas.
Mėnulis susiūbavo lyg ant drebulės šakos.

O blyškiaveidės vaidilutės susikibusios už rankų
Ramybę saugojo tamsiai juodos nakties.
Ir matė tąsyk giliai stebuklingą dangų,
Tačiau visvien neleido pasiglemžt palaimintos ugnies.

Regėjau viską nuo paties aukščiausio kalno.
Sėdėdama pašonėj šimtamečio medžio (kur pilis vėliau "užaugs")
Tada dar nebuvau girdėjusi didingo Vilniaus vardo,
Nes dar negreit čia Geležinis Vilkas staugs.