rašyk.lt: Kūriniai / alchemikas / meditacija

Ir rodos jau kadais kalbėję lūpos-
Širdy palikę perversmų ženklai…
Tik toliuos vieniša pelėda ūbaus,
Kuri grąžins, kas buvę jau seniai.

Bet sielos atmintis per daug išblėsus-
Vien faktai labirintų sumaišty…
Kur praeities tylių šešėlių šmėklos
Tai per arti manęs, tai vėl toli…

Chaoso laikino vangus motyvas
Tai pergalę, tai pražūtį iššauks…
Nurimusi širdis pulsuos nebyliai-
Po mirksnio tęsis vėl būtis žmogaus…

Ir pauzė. Visa apimantis rūkas
Lengvai it vaiką paklaidins kažką…
Ir amžiams jau sielotyra nutrūko-
Lemties svajų atsekt jau niekada…

Bet ašara, iškritusi ant skruosto,
Palaimos viltį varganą suteiks…
Ir vizija- lyg toly kas šypsotųs,
Man užmirštais keliais pareiti leis.

Tačiau sekundei laikas tegrąžintas,
Ir vėlei sielos toliai rūškani,..
Nes žvakės kibirkštis juk nuolat kinta,
Bet visa nebaisu- kol aš su Tavimi…

Blogas komentaras Rodyti?

2005-05-11 14:52

alchemikas

..... saves perkratymo motyva atsexime ir musu nagrinejamame eilerastyje. tiesa, cia meditacijos savoka esti prapleciama - autoriui svarbu ne nugyventos dienos, ne isgyventi ispudziai, ne ivyke faktai, o kaip atrodo jo siela, kas vyxta joje (lyrinis subjektas save apziurineja nelyginant chirurgas darbuotusi skalpeliu); tai butu galima pavadinti gilumine meditacija....
pradine eilerascio situacija tarsi neigia sia minti - pateikiami "nekalti" vaizdai, kuriu paskirtis ivykdyti meditacija, bet joje neuzsibuti (ir si nuostata daugiau ar maziau bus jauciama visame eilerastyje). tiesa, siai prielaidai priestarauja dvi detales: pirma, si situacija gana trumpa (tik dvi eilutes), o antra, jau ir toje pacioje situacijoje paminimas sirdies motyvas. bet "ziaurus" sirdies vaizdai yra tik paminimi, nuo ju lengvai persokama i kitus vaizdus, juos lemta uzmirsti, jie tik papildo "kalbejusiu lupu" motyva. savotiska yra prieveixmio "kadais" reixme - savo prigimtimi jis priestarauja lyrinio subjekto ketinimams, taciau savo galia jie igyja tik pasirodzius praeities motyvui. idomi ir si isskirties scena, kuri greiciausiai ir nulems lyrinio subjekto apsisprendima. butina pazymeti, kad si scena toliausiai yra nutolus nuo pagrindines eilerascio minties ir tuo paciu tai varomoji (davusi pradzia) meditacijos jega. simboline reixme turi ir "peledos" ivaizdis: sielotyra bus paslaptinga, sunki, gal net kazka bloga lemianti; epitetas "vienisa" sustiprina baugios, neramios ispazinties ispudi.
kad pirmoji strofa yra lyrinio subjekto apsisprendimas, parodo ir jos lyginimas su kitomis: pirmopje turime dvi sferas - zmogus ir peleda, kuri tarsi pereina i zmogiskaja erdve, tuo tarpu kitose strofose turime tik vienintele, zmogiskaja, aplinka, kuri savo ruoztu yra dar labiau apibreziama - ivardi "manes" (kuris yra tarsi visa vyxtancio centras) netrunka pakeisti "zmogus", kuris po kiek laiko persikunija i nezymimaji ivardi "kazkas", kurio subjektas, tiesa, dar gana aiskiai numatomas.
pirmoje strofoje isugdyta priestaru dvasia islieka ir kitose strofose, aisku, siek tiek pakitusi. antroje strofoje, po ivesto praeities motyvo, itampa bandoma numusti: "bet sielos atmintis per daug isblesus". sio is esmes kategorisko pasakymo visi zodziai taipogi isreiskia neskubejima: "praeiti" pakeicia "atmintis'. kurios apibendrinta reixme mazina itampa, neskuba pulsuoja ir veixmazodis "isblesus". tolimesnes eilutes isreiskia sumaisti, kuri netrunka peraugti i chaosa, kuris, deja, taipogi vangus. svyravimu amplitude ("tai pergale, tai prazuti issaux") nuvargina lyrini subjekta, kuris velei pasiners i pavirsutini gyvenima, taciau praktiskai bus mires: "nurimusi sirdis pulsuos nebyliai"> paskutine I-os dalies strofa visa apibendrina: "Ir amziams jau sielotyra nutruko-/lemties svaju atsekt jau niekada...".
antroji dalis yra gerokai kondicuotiskesne, ir tai nenuostabu - sios situacijos laikas ribotas (tai parodo vizijos, sekundes, zvakes ivaizdziai; tai parodo ir skyrybos zenklai - II-os dalies pirmos strofos uzbaigiamos neutraliuoju tasku, tuo tarpu naujai atgijusioms lyrinio subjekto svajoms labiau tiktu neskubusis sauktukas (kiek kitaip paaiskinamas I-os dalies pirmos strofos taskas).
antroje eilerascio dalyje i akis labai krenta ir trapumo ispudis. jo prigimtis greiciausiai paradoxali - I-a tragiska dalis pagimde II-aja - optimistine, per skausma uzgime dziaugsma. tiesa, tai garsiai lieka ir nepasakyta (dviprasmis "asaros" motyvas), nes vilties iskelta kibirxtele (plg. S.Bodlero vilti - sixnosparni) labai menka. taciau tas netikrumas irgi neamzinas - is pradziu nedrasi (tuo paciu ir neaiski) vizija, o veliau visa apimanti Meile (jos galia galetu simbolizuoti didelesnis skiemenu skaicius) sunaikina tiek laikinuma, tiek trapuma, tiek nerima, kuris buvo apciuopiamas I-ojoje dalyje. Amor vincit omnia!

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2005-05-08 19:55

H H

sudėliota gan neblogai, matyt nemažai padirbėta, bet eilius tuščias kaip televizorius.

ne apie nieką, arba apie tą patį kaip visada.

1 neišvengiamas.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2005-05-08 16:57

Petras ne butelis_o romo statinė

neblogas, ir gana sklandus

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2005-05-08 16:50

Sorrow Ray

Meditacija, mintys 3taškiais nutrupėjusios.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas