***

Ir kas gi jau sulaikys Tavo žingsnius vakarėjančioje Krokuvoje, patetiškoje, vos alsuojančioje Długos gatvėje, jausmingai beisileidžiančioje ant mano būties. Atsargiai surenku savo mintis tarsi siurrealistinį koliažą ir slepiuosi gęstančiuose praeivių žvilgsniuose. Žinau, greitai viskas pasibaigs. Rodyklės nenumaldomai tirpsta ant tolstančio, nykstančio  ciferblato ir su kiekvienu dūžiu vis senka Tavo žingsnių aidas. Taip neišvengiamai keistai užspaudžia man akis.

Grimztu į aižėjančią savo vienatvę. Vėl tampu maža violetine mergaite, besimeldžiančia Zaratustrai. O ką gi iš tiesų kalbėjo Zaratustra? Klaidžioju po savo atmintį kaip neregė, užčiuopdama Tavo alsavimą, kaip balandė iš tuštėjančio Nojaus laivo. Kaip vienatinis garsas seniai mirusiose stygose. Tenai, mano prisiminimų lobynuose, braidau skęstančiais tiltais, o Tavo bučiniai švelniai nutupia man ant skruostų. Koks nuostabus pavasaris Budoje. Vaikštau pirštų galais po Tavo odą. Kad nepažadinčiau seniai mirusių stygų. Kad neužuosčiau nuodėmingai dvelkiančių savo plaukų.

Artėjant vakaraui vėl tėškiuosi nuoga į gyvenimą. Į drėgną Krokuvos grindinį. Taip ir nebespėjusi surinkti Tavo auštančių pėdsakų.

Nes „švelniai man akis užspaudi“.