Istorinis autoportretas

Gerai prisimenu dieną, kai gimiau. Buvo 8. 00 ryto, miestas kėlės ryto skersvėjo šnibždėjimu, ligoninės sargas tyliai traukė liepos cigaretę, tarp medžių šešėlių pasiklido pirmas troleibusas, seniai gėrė girą šalia alaus bačkos maisto krautuvės durys girgždėjo  nuo vaikų  trumpom kelnėm su čiulpinukais burnose, lango termometras skelbė absolučią saulės valdžią. Mama sedėjo šalia ant ant džiaugsmingos ligoninės paklodės. Šypsojosi. Aš burbėjau. Manau, kad buvome laimingi.
Todėl nuėjau miegoti. Miegojau keletą metų. Karts nuo karto žadino mane tik pono Mickevičiaus klyksmai. Tokiu atveju išgerdavaupuodelį karšto šokolado ir vėl užsnūsdavau.
Atsikėliau 1930 metais. Gatvėse stovėjo pavasaris, nors netrūko ir nelaimingųjų. Kampe kabojo miręs ponas Vitkevičius. Tėtis sakė, kad pasikorė todėl, kad buvo pernelyg protingas ir {{neišlaikė. }
KO.. – paklausiau- ko neišlaikė?
Tada tėtis nupirko man ledų ir pasakė, kad paaiškins, kai šiek tiek paaugsiu.
Tada, diena po dienos buvo vis šaltesnė, todėl 1939 metais vėl atsiguliau miegoti. Miegodamas girdėjau kažkokius sprogimus ir trenksmus, bet mama ramino ir sakė, kad tai fejerverkai kažkokios žydų šventės proga. Pagaliau, kada vėl užsnūsdavau, tai sapnavau kažkokias ilgas keliones, prikimštuose dvokiančiuose vaguonuose.
Būtent taip aš pramiegojau sunkiausią mūsų šalies istorijos naktį. Mano lova stovėjo šalia kelio, kuriuo kareiviai nešė lavonus, sudegintų knygų pelenus, profesorių akinius, šizofrenikų saksofonus. Vėliau iš krematoriumų išėjo senos bobutės ir visą tai nunešė atgal į savo namus. Tuo metu aš, miegojau, nepaisant šalčio ir triukšmo, miegojau ir miegojau.
Atsikėliau 1983 metais, skaidrų liepos sekmadienį. Ir vėl miestas budo ryto skersvėjo šnibždėjimu, sargas rūkė ir dainavo, troleibusas važiavo toliau, seniai gėrė alų, o vaikai bėgiojo šuniui ir kamuoliui iš paskos.
Šalia manęs sedėjo visos pasaulio Vilmos ir Agnės, visos tos kitos nepąžįstamos moterys, tėvai ir draugai, giminaičiai iš už septyntų jūrų, grupiokai ir bendradarbiai.
Šypsojosi.
Aš irgi.
Atrodo buvome laimingi.