Velnių medžiotojas, 14 dalis

ADATŲ DYKUMA

Be perstojo ragindamas putomis apsipylusį žirgą, Slėptuvę pasiekiau gerokai po pietų. Džiugiai pastebėjau, kad vienas žirgas jau stovi pririštas prie kuolo ir kapoja mėsą, prunkšdamas iš neapsakomos laimės.
- Greičiau, kvieskite Raizę ir Cemetrą! - riktelėjau sargybinėms, nušokdamas nuo ristūno ir tempdamas Andromedą žemėn. Ji jau buvo beveik be sąmonės, iš kai kurių žaizdų vis dar sunkėsi kraujas. Atskubėjusi Raizė ištiesė baltą antklodę ir mes paguldėme vadę ant jos. Kelios merginos padėjo Andromedą pakelti ir nunešti į Raizės palapinę. Komos joje aš neradau.
- Kur princesė? - skubiai paklausiau.
- Cemetros palapinėje, - neatsisukdama pasakė Raizė, valydama Andromedos žaizdas.
Nulėkiau tenai kaip įkirptas. Įėjau vidun net nepaklausęs leidimo. Kitu atveju Cemetra būtų gal ir supykusi, bet dabar ji tik švelniai šyptelėjo.
- Ji miega, - tyliai sušnabždėjo ji. - Ačiū, kad gražinai mums vadę. Vadinasi, aš suklydau, aiškindama sapnus?
- Nesuklydai, - papurčiau galvą, sėsdamasis prie princesės. - Tai aš užmiršau dalį sapno. Jei ne ji, - parodžiau į miegančią Komą, - aš nebūčiau spėjęs padėti Andromedai. Princesė nenorėdama priminė man beveik užmirštą sapno pabaigą.. Tokia maža smulkmena, o tiek daug reiškia!
Aš švelniai paglosčiau jos ranką. Mergina buvo nuprausta, plaukai išskleisti ant pagalvių, dabar aiškiai matėsi visi jai padaryti sužalojimai. Sprendžiant iš žaizdų, ją kankino. Ant jos kūno nebuvo sveiko lopinėlio - žaizdos, mėlynės, kraujosruvos... O aš tuo metu, kai ją kankino, gulėjau ir mėgavausi kūniškais džiaugsmais.
- Nors ji ir labai stipri, leisk jai pamiegoti, - tarė susimąsčiusi Cemetra. - Aš iškviečiau gydančias dvasias. Eik, pailsėk pats.
- Negalėčiau net akių sumerkti... - bandžiau prieštarauti.
- Galiu duoti tau kai ko, kas padės tau užmigti. - šyptelėjo Cemetra. Žiojausi atsakyti neigiamai, bet persigalvojau. Nuo manęs princesė tikrai greičiau nepasveiks, o aš visą naktį dirbau...
- Gerai, bet aš dar pažiūrėsiu, kaip laikosi Andromeda. - sutikau.
- Paimk. - ji man ištiesė porą sudžiūvusių žiedelių.
- Ar tik čia ne tie patys?.. - suabejojau. Cemetra nusikvatojo.
- Ne, tikrai ne!
- Ačiū.
- Sėkmės. Ir labanakt. - nusišypsojo ragana.
- Labanakt.
Toks labanaktukas dieną skambėjo gan keistokai...

---------------------

Vadė jau buvo šiek tiek atsigavusi ir gulėjo minkštame patale, siurbčiodama iš puodelio kažkokį sultinį, kuriuo ją girdė viena iš merginų. Berods, Stiksė...
Andromeda aiškiai buvo nepatenkinta. Ji vis norėjo sugriebti puodelį, bet Stiksė vis suspėdavo jį atitraukti. Raizė skudurėliu tepė ant kirstinės žaizdos kažkokį tamsiai rudą skystį. Ši žaizda neatrodė gili...
- Nusivilk, - neatsisukdama paliepė Raizė. - Noriu apžiūrėti tavo žaizdas.
- Aš nesužeistas. - Man truputį buvo gėda. Visi  gavo savo žaizdų porcijas, o man nieko... Gal reikėtų pačiam susižaloti?..
Andromeda pažvelgė į mane pro puodelio viršų. Sutrikęs linktelėjau.
- Ačiū, kad nukreipei jų dėmesį, - nuoširdžiai padėkojau.
- Prašom, - nusišypsojo ji. - Buvo smagu pavaišinti juos strėlėmis. Tačiau tu juk supranti, kad mes sukiršinome visą velnių lizdą? - ji surimtėjo.
- Be abejo. Pora žmonių su kaukėmis iš nežinia kur... Nenustebsiu, jei jie netrukus sumanys iššukuoti visus miškus.
- Taip. Štai todėl mums reikia kuo skubiau traukti link vartų, - tarė ji.
- Pajėgsi? - aš žvilgtelėjau į Raizę. - Kokie jos sužeidimai?
- Sunkūs, - neatsisukdama atsiliepė ta. - Gilūs. Ne mažiau penkios dienos turi praeiti, kol ji pajėgs keliauti.
- Dvi, - griežtai pasakė Andromeda. - Turime du arklius.
- Protestuoju! Tai labai...
- Man nerūpi tavo protestai! - nutraukė Raizę Andromeda. - Čia aš vadovauju!
Aš priklaupiau šalia ir paėmiau jos šiltą ranką.
- Penkios dienos, - pasakiau tvirtai. - Vieną kartą jau paskubėjome.
Ji piktai dėbtelėjo į mane.
- O kaip mano žmonių saugumas, Edvardai? Nejau tu man garantuosi, kad per tas penkias dienas nesulauksime puolimo?
- Garantuoti, žinoma, negaliu, bet kaipgi tavo kūdikis, kurio tu laukiesi? - paklausiau apsimestinai ramiu balsu. Tai buvo jos pačios melas, bet dabar pats laikas panaudoti jį prieš ją. - Kaip moteris turi nepamiršti, kad savyje nešioji gyvybę ir esi ne mažiau atsakinga už ją. Tau dar negana gilių žaizdų?
Andromeda įsmeigė į mane nustebusį ir truputį išsigandusį žvilgsnį.
- Gerai, - sutiko ji po kelių sekundžių tylos, kurios metu susižvalgė su Raize. - Penkios dienos. Bet sargyba bus dviguba.
- Aš pasirūpinsiu sargyba, - pasakiau. - Miegok ir stiprėk. Labanakt.
Ji linktelėjo sutrikusi ir aš vos susilaikiau nenusišypsojęs.

Tą dieną aš miegojau kaip užmuštas. Cerberis persikraustė į mano palapinę ir knarkė drauge.
Nepaisant dvigubos apsaugos, manęs neapleido pavojaus nuojauta, tad vakare su Benkartinu ir Kazu išsiruošiau į žvalgybinį žygį pagrindinio kelio link. Norėjosi pamatyti, kokį sujudimą sukėlė krūvos Tarmodže išskerstų velnių.
O sujudimo beveik nesijuto. Nė vieno raitelio ant mėsėdžio žirgo, tik keli aptriušę velniai,  skubantys nežinia kur. Ir atrodė jie gan ramūs. Kazas įsitaisė vos ne ant kelio vidurio kenčiančio poza ir ėmė rinkti informaciją iš praeivių, kurie visai nenorėjo ja dalintis. Grįžome naktį ir nieko nepešę. Rodos, pragare keistai ramu, arba dar žinia nespėjo plačiai pasklisti.
Koma vis dar buvo be sąmonės. Anot Cemetros, dvasios vis dar nesitraukė nuo jos, nors aš, savaime aišku, be jos ir ligonės palapinėje daugiau nieko nepamačiau. Andromeda vis dar gulėjo kaip ant adatų ir, progai pasitaikius, iškamantinėjo mane, ar aš teisingai ją pavaduoju.

Kitą rytą aš ėmiausi sargybos tikrinimo ir pusiau miegodamas aplėkiau visus postus. Ne-e, toks darbas ne man! Vieną ar dvi sargybines suvaldyti dar galima, bet ne aštuonias, kurios tiesiog dega noru raportuoti apie visus neįdomius nakties įvykius.
Prižadinau savo draugus ir man į akis krito labai jau suapvalėjęs Beįkartinas. Užuot tokioj vietoj numetęs svorio, jis nusipenėjo kaip meitėlis ir aš pareigingai prisiminiau savo, kaip mokytojo pareigas. Kelias valandas vaikiau jį aplink stovyklą, taip sukeldamas kardininkėms nemažai juoko. Tuo tarpu pratybos kardais jas ypač sužavėjo - kelios netgi panoro išmėginti savo jėgas. Tokių mėginimų metu paaiškėjo, kad tik nedaugelis merginų neblogai valdo kardą. Kitos gi lengviau šaudė lanku ar arbaletu.
Per pietus iš kažkur grįžo porelė kardininkių su žvalgybine informacija. Kai pradėjau jas tardyti, paaiškėjo kad jos šnipinėjo Tarmodžo apylinkes Andromedos įsakymu.
- Kodėl man niekas nepranešė?! - įsiutau. Abi kaltai nuleido akis.
- Mes klausome savo vadės įsakymų! - išpyškino viena jų.
- Aš dabar pavaduoju jūsų vadę! - stūgtelėjau. - Ji ką, negali nė dienos pabūti neiškrėtusi ko nors man už nugaros?!
- Gal... jūs paklauskite jos? - nedrąsiai atsiliepė žvalgė.
- Būtinai, mergele! Laisvai! Galite eiti...
Jos atidavė pagarbą ir kuo skubiau išnyko. Liepsnodamas įtūžiu nukūriau link Andromedos palapinės, bet įpusėjęs kelią, aprimau. " Aš čia vadė! "- prisiminiau išdidžius Andromedos žodžius. Ir ką tu pasiginčysi? Ji tikrai čia vadė, o aš viso labo svečias.
Įėjau į palapinę jau gerokai ataušęs.
-Labas. Kiek dar žvalgybos būrių išsiuntei man nežinant? - išbėriau vienu kvėptelėjimu. Ji paslaptingai šyptelėjo.
- Tris. - pasakė ramiai.
- Tu manimi nepasitiki?
- Žinoma, pasitikiu! - ji net pasikėlė nuo pagalvių.
- Tuomet nesuprantu... - pasikrapščiau pakaušį. - Gal aš visai sukvailėjau?.. Kam, po galais, tie rizikingi žygiai? Aš pats stebiu Tarmodžo kelius ir žinau, kas ten dedasi...
- Edvardai! - staiga nutraukė ji mane švelniu balsu, lošdamasi atgal. - Aš pasitikiu tavimi ir tikrai žinau, kad tu gali tai padaryti daug geriau ir saugiau nei bet kuri iš mūsų.
- Bet?.. - paklausiau, sutrikdytas jos tono ir tokio akivaizdaus melo, ar pagyrimo - jos žodžius galėjai suprasti daugiareikšmiškai.
- Bet ką veiks tos merginos, kurios yra prastos karės ir prastos žvalgės? Jos turi mokytis iš patyrusių, todėl turi retkarčiais iškeliauti su patyrusiomis praktikuotis. O dabar labai tinkamas metas...
- Žūti! - priekaištingai murmtelėjau.
- Na jau! Tu taip prastai vertini mūsų žvalges?
Ji nusišypsojo, bet šį kartą tai buvo šilta šypsena. Man akimirką netgi pasirodė, kad Andromeda  jau suprato, kad aš žinau apie tą nekviestą naktinę plaštakę, kuri tą naktį turėjo tikrinti sargybą...
- Mūšyje mačiau tik tave vieną, - atsakiau, nuvijęs pavojingas mintis. - Apie kitas nieko nežinau. Būk maloni, kitą kartą pranešk apie tokius žygius. Kažkodėl jaučiuosi labai atsakingas už tavo merginas, nors ir neturėčiau...
- Aš taip pat mačiau tave mūšyje, - nusišypsojo ji. - Ir norėčiau kada nors susikauti su tavimi.
- Mielai suteiksiu tau tokią malonę, - burbtelėjau nepatenkintas, mat ji nesiruošė nieko žadėti, šita klastinga ir kartu žavinga ragana...

Sutemus grįžo dar keturios žvalgės. Šios atnešė įdomių naujienų - velniai ėmė naršyti aplinkinius kaimus ir miškus. Tai  nieko gero nežadėjo. Nors slėptuvė buvo giliai miške, nuo persiutusių velnių tai mažai gelbės.
Aš tiesiogine prasme įsirausiau į apmąstymus, kaip galėčiau priversti velnius apeiti mūsų slėptuvę bent tris dienas, mat aršioji Andromeda, vos išgirdusi naujieną, kaipmat užsimanė tučtuojau iškeliauti. Teko pasitelkti visą įtikinėjimo meną, kad priversčiau ją pasitikėti manimi, o dabar atėjo metas pateisinti jos pasitikėjimą.
Su manimi palapinėje sėdėjo ne mažiau susimąstęs Kazas ir labai jau nelaimingą miną nutaisęs princas - ne juokas  trečdalį dienos bėgioti ratais aplink palapinę...
- Reikia padaryti taip, kad velniai nė už ką nenorėtų čionai eiti. Kažkas turi juos pabaidyti, bet ne mes. Jie neturi mūsų pamatyti, - mintijau. - Reikia rasti tai, ko jie nemėgsta... Kryžiai visai netinka - labai jau greitai supleška ir čia jų niekaip nepašventinsi. Pats mačiau, kaip sudegė žmogus Karpoje, pagarbinęs patys žinot, ką.
- Gal demonas gali padėti? – pūkštelėjo Benkartinas.
- Pamiršk. Demonui aš pažadėjau jo sielą mainais į mūsų ramybę ir nesiruošiu sutarties keisti, kad ir jis nesumanytų persigalvoti. Ne, netinka...
- Ei, žinau! - išsišiepė Kazas. - Didžioji Koja!
- Kas?
- Nejau pamiršai mažą nuotykį vidury nakties, kai traukėme iš Būdos Karpon? - nusijuokė numirėlis. - Pats tas padaras, kurio nenorėtų sutikti joks velnias ir išvis joks kitas padaras. Vien pėda mūsų vadės palapinės ploto...
- Siūlai atsivilioti tokį į Slėptuvę? Kuo pririši? - nusišaipiau.
- Ne Slėptuvėn, o tik aplink Slėptuvę. - Kazas delnais apvedė įsivaizduojamą ratą. - Juk turi būti kažkas, kuo tokius atbaido nuo didelių gyvenviečių, ar ne?
Mano galvoje sugirgždėjo ratukai.
- Rodos, imu tave suprasti. – prisimerkiau. - Laikyti Slėptuvėje tai, ko jie nemėgsta, o aplinkui paruošti masalą?
- Va va... Tik įdomu, ko jie taip nemėgsta?
- Menka bėda! – nusijuokiau,  lįsdamas iš palapinės. - Turime du belaisvius iš Tarmodžo. Jie tikrai žinos.


Kitos dienos ryte mus pažadino žemės drebėjimas. Pašokęs kurį laiką negalėjau suprasti, kas nutiko, o po to staiga prisiminiau, ką pusę nakties taisėme aplink Slėptuvę.
Susirinko gal dešimties Didžiųjų Kojų būrelis. Dienos šviesoje šie gyvūnai atrodė dar kraupiau nei naktį - juodi kaip velniai gigantai ir maždaug aštuoniasdešimties pėdų aukščio, jie labiau priminė dramblius, kokių man teko matyti savo gimtinės šiauriniame pasienyje. Tik anie buvo daug mažesni ir tik su vienu straubliu, o šitie straublių turėjo po aštuonis ir visi jie vingriai slydo žeme priešais padarą, retkarčiais švystelėdami į orą kokį nors pagautą žvėrį, kurį negailestingai sudraskydavo ilgomis iltimis. Aš išgąstingai apsidairiau, žiūrėdamas, ar kuris nors nebando lįsti į Slėptuvę.
Visur Slėptuvėje dvokė vieno pragaro medžio sultimis - kvapelis nemalonus netgi žmogui, o anoms būtybėms jis buvo stačiai nepakeliamas, todėl visos laikėsi tiek atokiai, kiek leido tuščias pilvas.
Nuo Benkartino palapinės atsklido džiaugsmingas  klyksmas - tai Kazas rėkė, šokinėdamas kaip išprotėjęs:
- Valio valio valio! Mes turime tris dienas! Draugai atvyko - valio valio valio!
Jam bepigu. Užmintas net nepajustų, kas nutiko.  Aš tokių draugų turėti nesiruošiau, kol buvau gyvas.
Pasižiūrėti žvėrelių susirinko visi Slėptuvės gyventojai - netgi Andromeda išėjo, nepaisydama Raizės protestų.
Didžiosios Kojos supo Slėptuvę netolygiu žiedu. Daugiausia jų buvo iš tos pusės, iš kur pūtė vėjas. To gana, kad bet koks raguotasis nesugalvotų čionai artintis.
Išgirdau savo vardą ir ėmiau dairytis jį šaukusio žmogaus. Išvydau atbėgančią Cemetrą ir nusistebėjau - pirmąsyk mačiau ją bėgančią.
- Edvardai! Koma pabudo! - šūktelėjo ji. - Greičiau, eime!
Turėjau susiprotėti. Nuo tokio žemės drebėjimo bet kas pabustų...

Mergina, jau atmerkusi akis, lėtai dairėsi į lubas. Vieta jai buvo nežinoma. Išvydusi mane ji prisimerkė, palaukė, kol užuolaida uždengs ryškią dienos šviesą ir tada mane pažino. Jos lūpose nušvito silpna šypsena, jos tyliai sušnabždėjo mano vardą.  Nepaisant gydymo, princesė buvo išblyškusi ir dar labai silpna.
Cemetra apdairiai išėjo, palikusi mus vienus.
- Sveika, - pratariau, priklupdamas šalia jos gulto. - Jau maniau, miegosi amžinai...
Nežinojau, kaip turėčiau su ja kalbėti. Niekaip negalėjau prisiminti, sapne ar realybėje aš ją bučiavau ir dabar nenorėjau apsirikti. O realybėje iš tiesų tik kelis kartus nesėkmingai flirtavau su ja, todėl mintį apkabinti ją ir pabučiuoti teko mesti iš galvos.
- Amžinai... - sumurmėjo ji mieguistu balsu. - Reikėjo man klausyti tavęs, Edvardai... Tada, kai išėjau į pievą... Juk sukėliau begalę problemų, ar ne?
- Ne tu, o tas demonas iš Tarmodžo. - Paprieštaravau. - Šiaip ar taip jis tykojo tavęs.
- Bet aš vis tiek... nepaklausiau. - ji kilstelėjo ranką ir palietė mane.
- Nebegalvok apie tai, princese, - paliepiau. - Mes turime kelias dienas - tu privalai pasveikti. Mūsų laukia sunki kelionė per dykumą.
- Mes dar nepasiekėme jos? - nustebo mergina.
- Mes kažkur jos pakraštyje. - paaiškinau. - Saugioje vietoje, Kardininkių slėptuvėje. O tas žemės drebėjimas kyla dėl kelių gigantiškų šlykštynių, kurias atsiviliojome čionai velniams gąsdinti. Bet tu nesijaudink. Ar... tau nieko neskauda?
- Ne. - šyptelėjo ji. - Jau nebe.
- Jie labai brangiai sumokėjo už tave! Išguldėme didesnę tų bukaragių dalį!..
Koma šiek tiek pakilo ir priekaištingai  pirštais užspaudė mano lūpas.
- Prašau, daugiau man neprimink jų, gerai? - labai rimtai paprašė ji. - Nenoriu prisiminti... ne dabar...
Tylėdamas linktelėjau. Staiga ji, sukaupusi negausias jėgas, pakilo dar aukščiau ir jos delnas nuslydo prie mano kaklo.
Dar prieš susiliečiant mūsų lūpoms tvirtai apkabinau silpną jos kūną, jausdamas, kaip tikrovė  atsiskiria nuo sapnų. Pagaliau galėjau nebegalvoti, teisingai elgiuosi, ar ne. O ir šis bučinys atrodė visiškai kitoks nei tie, kuriuos man dovanodavo gašlios užeigų plaštakės. Viskas atrodė kitaip, o kaip - to aš nesugebėjau suprasti.
Jos akyse švietė nuovargis, kai švelniai nuleidau ją. Akimirką suabejojau, ar tikrai užteks tų trijų dienų, tačiau jos žaizdos jau buvo sugijusios, mėlynės ir sumušimai išnykę. Tik tas blyškumas tamsių plaukų fone atrodė negerai.
- Miegok, - paprašiau jos. - Stiprėk. Po trijų dienų iškeliaujame.
- Dar pasilik, gerai?
- Žinoma. Gal... tau padainuoti lopšinę?
- Nemanau, kad tai ištverčiau. - nusijuokė ji. - Geriau tik apkabink mane.

Po trijų dienų Koma tiek sustiprėjo, kad galėjo nesunkiai vaikščioti aplink palapinę ir netgi bėgioti. Tiesa, neilgai ir su ilgomis pertraukomis. Iš jos atsitiktinių užuominų sužinojau, kad per tas dienas, kol mes ruošėmės ją išlaisvinti, ją marino badu, mušė ir pjaustė aštriais daiktais. Kažkokie velniai netgi bandė ją tardyti bet nieko nepešę tik sumušė ir paliko gulinčią be sąmonės. O po to tas "katilas", kuriame ją radome... Jame ją panaudojo kaip jauką, jei sugalvotume ateiti jos vaduoti. Laimė, velniai šito visai nesitikėjo, tad per daug rimtai nepasiruošė, antraip man būtų pasibaigę kur kas liūdniau. O gal lietus sumaišė visus planus? Dabar to jau niekaip nesužinosiu.
Taip pat liko paslaptyje ir tai, kodėl ją pagrobė. Ji nepasižymėjo jokiais ypatingais koviniais sugebėjimais, neatrodė pavojinga netgi silpniausiam velniui - kodėl ją, o ne mane? Mane sudraskę velniai būtų pasijutę kur kas geriau.
Velnių žirgus nusprendėme panaudoti nešuliams ir sužeistosioms gabenti, mat princesė ir vadė vis dar netiko sunkiai kelionei, nors pastaroji atkakliai tvirtino priešingai. Padėjau merginoms sumeistrauti  medinę platformą, kurios vieną galą nešė arkliai, o kitas dviem kartimis vilkosi žeme. Lieka tik du gilūs įbrėžimai, kuriuos visai lengva užtrinti dykumoje.
Andromeda liepė imti tik ginklus ir būtiniausius daiktus. Visas kitas turtas buvo suneštas į namo- tvirtovės požemį ir užrakintas. Andromeda jau atsisakė atkakliosios Raizės paslaugų ir pati dalyvavo žygio organizavime.
Po to, kai troba buvo rūpestingai užrakinta, pastatą apdengė medžių šakomis, apklojo lapais ir užtempė samanų paklodes- pastatas virto paprasčiausia kalva.
- Ar ne paprasčiau būtų padegti? - paklausė Benkartinas, su neslepiama panieka stebėjęs tą sunkų darbą. - Juk mes nesiruošiame čionai grįžti?
- Tokia galimybė visada egzistuoja, - ramiai atrėžė Andromeda. - O jeigu mums nepavyks praeiti pro vartus? Jeigu išvis jų tenai nerasime? Kur tada eitum? Į degėsių krūvą?
Benkartinas kažką neaiškiai numykė.
- Be to, dūmai privilios velnius. Mūsų didžiųjų draugų beveik nebeliko aplinkui, tad velniams niekas nesutrukdytų užsukti pas mus... Viskas, eime! Mano žvalgės jau grįžo.
Keturios jaunos merginos, atbėgusios iš miško pranešė, kad kelias iki dykumos saugus, Didžiosios Kojos pasitraukė, o velnių nematyti.

Mes iškeliavome iš slėptuvės apie pusiaudienį, ilga vora, kurios viduryje neramiai prunkščiojo du pakinkyti ir gerai prišerti žirgai. Andromeda ėjo priekyje, demonstruodama savo ištvermingumą, mūsų vyriškas būrelis su Kandu sekė paskui arklius, o už mūsų tyliai plepėdamos traukė arbaletininkės.
Koma įnirtingai priešinosi idėjai keliauti ant pagalvių įrodinėdama, kad ji gali pati, ji nėra išlepusi ir panašiai... Cemetra, ramiai atsikirtinėdama, žingsniavo šalia.
- Bet aš noriu kaip ir jūs - pėsčiomis! Aš... po velnių, kuo jūs mane laikote?! Princese? - supyko ji.
- Taip! - atsakėme beveik visi iš karto. Ji tūžmingai dunkstelėjo atgal ant pagalvių, paskui nusijuokė.

Diena pasitaikė, kaip tyčia, puiki. Žinoma, prie pragaro gamtos spalvų aš iki šiol nesugebėjau priprasti, tačiau šiandien švelniai rausva saulės šviesa purvinai rudas šakas ir pilkus lapus nudažė vienodai švelniai rusvai ir turėjau pripažinti, kad man tai patinka. Skysta miško migla linksmai žaidė rusvuose šešėliuose ir kėlė savotiško nerūpestingumo pojūtį - aš turėjau perspėti pernelyg linksmai nusiteikusias merginas, kad neprarastų budrumo.
Ir tik tamsūs grioviai bei urvai tarp tankiai susiraizgiusių šaknų aiškiai primindavo, kur mes ir kas mes.
Užkandis vietiniams žvėrims, nuo kurių galime nespėti pasprukti ar apsiginti?..
Laimė, iki pat dykumos pakraščio nesulaukėme jokių nemalonumų. Žinoma, pakeliui pasitaikė vienas ar kitas plėšrūnas, tačiau jie vienodai sprukdavo šalin, susidūrę su grėsmingai nusiteikusiomis kardininkėmis. Porą netgi pavyko nudėti - juos sušėrėme Kandui ir arkliams.
Kartais mus pasitikdavo draugiški numirėlių šūksniai. Pažadinti iš amžinų kančių tylos, jie skubėjo persimesti su mumis keliais žodžiais. Kazas netgi atsiliko, kad ilgiau pabendrautų su keliomis papuvusiomis moterimis.
Vakarop medžiai ėmė retėti, kol galop iš jų liko tik apgailėtini krūmokšniai. Kieta, žolėta žemė pavirto lengvu smėliu su retais žolių kupstais, o dangus matėsi dažniau nei norėtųsi. Pasaulis gerokai prasiplėtė į visas puses - matėsi viskas kaip ant delno. Mes taip pat. Antra vertus, aplinkui nieko nebuvo, tad aš nejaučiau jokio nerimo.
Prieš akis atsivėrė plati dykuma, nusėta aštriomis uolų nuolaužomis, kurios horizonte susiliejo į vientisą smaigų sieną. Ne veltui ją vadino Adatų Dykuma. Velniai, pasirodo, taip pat turėjo šiokią tokią vaizduotę...
Saulė jau kybojo ties pačia riba, tad mes per daug nesiveržėme į dykumą. Andromeda šūktelėjo komandą ir merginos ėmė ruošti stovyklą nakčiai. Aš eilinį kartą nustebau, išvydęs taip sutartinai dirbančias merginas. Man nebuvo net kur prieiti padėti.
Jos pasidalino į keturis būrelius ir išrausė smėlyje keturias apvalias duobes. Kiekvienoje iš jų galėjo tilpti po dešimtį ratu sugulusių žmonių. Duobės buvo iki kelių gylio, jas tuoj pat uždengė margu audeklu, kuris puikiai susiliejo su smėliu aplinkui. Palapinės buvo paruoštos.
Vieną atidavė vyrams, kitas tris pasidalino tarpusavyje. Kandą aš pririšau prie šaknies, išlindusios iš žemės palapinės viduryje ir jis tuojau pat ėmėsi virvės graužimo. Ugnies kurti mes negalėjome, tad tenkinomės besileidžiančios saulės šviesa.
- Su merginomis ir kelionė visai kitokia. - pastebėjo Kazas. - Tik kad jos nelabai šnekios. Tarpusavyje kikena ir kikena, o tik pabandyk užkalbinti...
- Gal joms nepatinka tavo kirmėlės? - kandžiai pasiteiravo Benkartinas.
- Tylėk tu! Mano kirmėlaitės nuostabiausios visame pragare. Jos netgi nebėga nuo manęs - taip aš joms patinku!.. O aš? Argi aš ne gražuolis?!
- Aha. Kapinėse būtum kavalierius numeris vienas...
- Betgi tai dar ne viskas, - nukirto nepatenkintas Kazas. - Manau, esu sąmojingas ir šmaikštus.  Galėčiau susukti galvą kiekvienai merginai.
- Jei turėtum gyvą kūną, - pasakiau. - Nepamiršk, daugelis jų galvoja ne tik apie juokelius, bet ir apie vaikus. O kokių vaikų joms gali pasiūlyti tu?
Kazas linksmai išsiviepė ir jau norėjo skelti kažkokį juoką, bet persigalvojo.
- O ką gali pasiūlyti man? - paniuro jis. - Jūs išeisite pro vartus, o aš galbūt neturėsiu teisės to padaryti. Su kuo aš tada draugausiu?
- O tu susirask tokią pat paną kaip ir tu, - išsižiojo princas. - Pragare visur pusiau sukirmijusios mėtosi. Išvaduok ją nuo pomirtinės kančios ir ji po tavo kojom.
- Ei, Benkartai, seni, tai juk geriausia tavo mintis nuo tos dienos, kai nusprendei gimti! - stūgtelėjo Kazas. - Viskas, nuo rytdienos tikrinsiu visas pasitaikiusias kelyje dūšeles. Ruoškitės mūsų draugijos pagausėjimui!
Jis staiga pašoko, tarsi kažką prisiminęs ir iškurnėjo laukan.
- Viena, rodos, mėtėsi kažkur netoliese! - šūktelėjo.
- Šaunuolis. - pagyriau jo didenybę.
- Manai, aš tyčia? - Benkartinas visai nukabino nosį. -  Netyčia išsižiojau ir... dabar turėsiu kęsti du supuvėlius vietoj vieno!
Sukikenau patenkintas ir susigrūdau į burną mėsą. Kai grįšiu namo, prireiks ne vienos statinės gero vyno dulkėms nuplauti, o kol kas teko gerti vandenį, kurio buvo ne kažin kiek. Kai grįšiu... Tikriausiai ne viena dienelė praeis kaip rūke.
Išėjau ir aš laukan. Nuo minčių apie vyną ėmė tekėti seilės, bet toli gražu ne gaivus dykumos vėjelio gūsis jas kaipmat išdžiovino. Pragare net vandens nepasemsi iš bet kurios upės. Greičiausiai ir upė vadinsis "Gleivėtosios rupūžės spjaudalais", ar panašiai. Ir tikriausiai ne be reikalo.
Šviesos paliko dar mažiau. Nužvelgiau blėstančias dykumos kopas ir staiga dingtelėjo, kad pastaruoju metu pasidarė kažkaip per daug ramu. Juk kelias iš Tarmodžo veda tiesiog į dykumą, tik per mylią į šoną nuo čia, o aš dar negirdėjau nė vieno įspėjančio sargybinių šūksnio. Ir pati kelionė be nuotykių - nė vieno sutikto velnio! Kur jie galėjo dingti po visų kratų? Būtų tiesiog beprasmiška pasiduoti, kai jų pasaulyje siaučia "įžūlių žmogpalaikių gauja". Bent jau aš tikrai nepasiduočiau.
O ką jei jie ir nepasidavė?
Jei būčiau jų vietoje, stebėčiau vartus, užuot beprasmiškai vaikęsis bėglius po miškus. Juk velniai gali numanyti, kur mes traukiame - jų tarpe tikrai turi būti protingų galvų. Jų būna ir labiausiai sugedusiuose visuomenėse. Be to, kur dar galime traukti, kai visas pragaras žino apie tuos  vartus?
Po galais, jeigu aš teisus, tai prie vartų mus pasitiks išties nemenka delegacija. Ir vyno ten, tikriausiai, nebus...
Akimirką aš pasigailėjau, kad sudariau su demonu tokią lengvą sutartį. Reikėjo jį dar pasilaikyti. Jis kol kas pirmasis man pasitaikęs masinio naikinimo ginklas - ir jau, galima sakyti, panaudotas.
Papurčiau galvą, atmesdamas niūrias mintis. Reikia nustoti galvoti apie beverčius dalykus ir susikaupti ties svarbiausiais...
- Atrodai sunerimęs, - aš krūptelėjau, išgirdęs Komos balsą visai šalia, bet ji prietemoje to nepastebėjo. Matyt, pasenau, kad nebegirdžiu šalia vaikščiojančių žmonių. Merginai, matyt, irgi nepatiko būti palapinėje.
- Kas nutiko? - švelniai paklausė ji.
- Tiesiog galvoju...  Man atrodo, velniai mus gerokai aplenkė.
- Aplenkė? - ji išplėtė iš nuostabos akis ir apsidairė. - Ką turi galvoje sakydamas "aplenkė"?
- Per daug lengvai mes čionai atsikraustėme - štai ką aš norėjau pasakyti. Manau, velniai nepasipainiojo mūsų kelyje tik todėl, kad jų šioje apylinkėje paprasčiausiai nebeliko. Jaučiu savo kailiu - jie visi sulėkė į fortą prie vartų, kad nepaliktų jokio šanso mums tenai patekti.
- Tai tik tavo spėlionės, - atsakė ji tvirtu balsu ir aš nusistebėjau, iš kur joje taip nelauktai atsirado tiek valios.
- Tikiuosi, - murmtelėjau. – Tačiau šiuo atveju verčiau būti pesimistu. Užtektų pamatyti jų pėdsakus dykumoje ir paaiškėtų...
Ji šyptelėjusi papurtė galvą ir žengė artyn vienintelį mus skyrusį žingsnį.
- Baik kvaršinti sau galvą, Edvardai, - paprašė ji. - Tik ne dabar.
- Turiu rūpintis ir savo ir kitų kailiais, - pasakiau. - Norėčiau dabar būti vienas ir tik su savo bėdom. Taip žymiai paprasčiau. Tačiau aš ne vienas - su manimi trisdešimt bendražygių!
- Leisk galvoti Andromedai, jinai vadė, - pasiūlė Koma.
- Jau taip pasitiki Andromeda? - nustebau.
- Kalbėjausi su ja, - linktelėjo Koma. - Ji šauni mergina. Beje, kur ją taip sužeidė?
- Tarmodže. - aš pažvelgiau princesei į akis ir staiga supratau, kad nenoriu būti vienas su savo bėdom. - Ji padėjo man išgelbėti tave.
- O!..
- Ji tau to nesakė, ar ne?
- Manau, tam ji per daug kukli. - Koma pažvelgė į palapinę, kurioj turėjo būti vadė. Dar sykį nusistebėjau jos žodžiais.
- Matau, judvi gerai susidraugavot, - pasakiau, įtardamas Andromedą.
- Jinai išties šauni draugė, - pakartojo Koma. - Leisk jai planuoti.
- O aš?
- O tu, - princesė nusišypsojo ir prisislinko dar arčiau. - Tu galėtum pabūti su manimi.
Po kelių trumpų bučinių aš atstūmiau ją.
- Tik kažin, ar ilgai galėsime būti kartu?.. - paklausiau daugiau savęs nei jos, prisiminęs jos kilmę.
- Kodėl ne? - ji staiga atsitraukė, paleisdama mano ranką. Nebandžiau jos sulaikyti.
- Tu esi princesė, taigi, kilminga... - priminiau.
Koma akimirksniu įtūžo.
- Užmiršk tą mano kilmę, Edvardai! - šūktelėjo ji. - Man pačiai tas titulas tarsi peilis po kaklu... Aš juk čia augau toli gražu ne kaip princesė ir manęs niekas nelepino bei šaukšteliu nemaitino. Galų gale mes galime pabėgti iš Cacos... Ką aš čia kalbu - mes juk dar nepasiekėme jos! Trauksime kur tik tu įsigeisi, gerai?
Viliojantis pasiūlymas, bet...
- Negaliu, - papurčiau galvą. - Ir tu negali. Jei nori pamatyti savo tėvus, negali.
- Kaipgi taip?
- Vos tik tu pasirodysi pilyje, apie tave bus pranešta visai šaliai ir tu oficialiai tapsi šalies sosto paveldėtoja... ar kaip ten pas jus priimta... Žodžiu, mus išskirs.
- Kaipgi tai? O Benkartinas? - staiga Koma paniuro prisiminusi, - Ak taip, tas... velnių juokintojas... - Ji nusiminusi vėl apsikabino mane ir aš paskendau jos plaukuose. Taip, būtų neblogai pasiųsti velniop visą šalį dėl tokios merginos. O gal?..
Ilga tylos akimirka, rodos, ištįso iki begalybės.
- Galėčiau nusispjauti į visa tai, - tarsi koks aidas sumurmėjo Koma. - Tegul didikai grumiasi dėl valdžios ir paspringsta savo krauju. Man nereikia sosto!
Švelniai paglosčiau jos plaukus.
- Tu nesuvoki ką kalbi, - aš pajutau, kaip jos raumenys įsitempė po vaikiškai švelnia oda nuo tokių mano žodžių. - Jei didikai ims kariauti dėl valdžios, šalis susiskaldys ir taps silpna. O tada tik ir lauk, kol apsireikš kuris nors iš kaimyninių šalių valdovų su savo armija. Ir tada tu nebeturėsi kur grįžti. Tu to nori? Kad visa šalis žūtų dėl vienos įsimylėjusios princesės?
Ji vis labiau gniaužė pirštus, kol galop atsivėdėjo ir trinktelėjo man į petį.
- Tik nesakyk, kad taip lengvai mane paliksi! - ji akimirką žvelgė man į akis, po to nusuko žvilgsnį į šoną, tikriausiai tam, kad nematyčiau ašarų.
- Manai, man bus lengva? - pirštais paliečiau jos veidą ir atsukau į save. - Aš pats galvojau apie pabėgimą. Maniau, iš proto išsikraustysiu... Man... man tu esi pirmoji, kurią tikrai myliu, Koma...
- Tai ko išsižiojai, ko nenutylėjai?.. - jos skruostais nusirito tamsūs žvilgantys takeliai. - Pradėjai čia kliedėti apie šalį... Kam  to reikia? Aš tenorėjau būti laiminga, o dabar... galvoti apie tai, ko nemačiau dešimt metų...
Saulė dingo už horizonto ir jos veidas aptemo. Ji prigludo prie manęs ir sušnabždėjo drebančiu balsu:
- Daugiau nė žodžio iki išsiskyrimo dienos, supratai? Daryk ką nori, bet nebeprimink. Tiesiog... mylėk mane.
Pajutau jos lūpas, tada ji atšlijo ir nubėgo link palapinės, palikusi mane su niūriomis mintimis. Tebūnie prakeikta ta diena, kai leidau jai priartėti prie manęs. Beje, o kada tai buvo?...


Ir tikrai, vos tik įžengėme į dykumą, žvalgės aptiko daugybę pėdsakų, kuriuos dykuma aršiai naikino. Tai buvo lyg nematomas kelio, vedančio pro Tarmodžą tęsinys. Savo teoriją iškart papasakojau Andromedai. Ši tylėdama suvirškino ir niūriai pasakė, kairiąja ranka glostydama kardo rankeną:
- Galbūt ne be reikalo palikau Slėptuvės namą nesugriautą? Ar tu grįžtum, jei mums nepavyktų?
- Aš negalvoju apie nesėkmę, - pasakiau, žiūrėdamas į neštuvuose sėdinčią Komą. - Ne tam ruošiausi patekti į pragarą, kad čia pasilikčiau.
- O jeigu? - neatlyžo Andromeda.
- Abejoji savo jėgomis? - neatsakiau į jo klausimą. Paliečiau jautrią vietą - vadė akimirksniu pasitempė ir dėbtelėjo į mane didelėmis akimis.
- Žinoma, ne, - skubiai atsakė ji, tada paspartino žingsnį ir pasuko prie neštuvų. Kažką pasakė princesei, toji linksmai nusijuokė.

Begalinis Šulinys, į kurį kardininkės gabendavo nužudytųjų velnių sielas, buvo kažkur kitoje dykumos pusėje - taip rodė mano žemėlapis. Žvalgės gerai žinojo kelią, Andromeda jį taip pat atsiminė, nors į žvalgybą seniai nebevykdavo. Jos turėjo kažkur pasidariusios kitiems nematomų orientyrų, tuo tarpu man teko pasikliauti saule. Tačiau po kiek laiko ėmiau manyti, jog sukame ratais. Kai apie tai užsiminiau Andromedai, ši tik šyptelėjo ir paneigė.
Įpusėjus dienai karštis pasidarė nepakeliamas. Lyg tyčia danguje nesimatė nė vieno plaukiojančio akmens luitelio, nė vieno debesėlio, o vandens atsargų mes turėjome nedaug. Ne geriau nei Alibaho dykumoje, kai kelionės pabaigoj vos neišsikrausčiau iš proto.
Be to, pastebėjau, kad Andromeda vis daugiau laiko praleidžia su Koma. Pasidarė įdomu. Labai jau keista draugystė, turint galvoje tai, kad abi jos turi šį tą bendro su manimi. Aš vyliausi, kad vadė žino, ką daro ir nepridarys kvailysčių - pavyzdžiui, neims pasakoti princesei apie vieną linksmą naktelę, nors tai būtų daugiau nei keista.
Vakarop karštis šiek tiek sumažėjo ir Andromeda vėl davė komandą ruošti palapines. Bet duobių kasimas tapo sudėtingesnis, nes smėlyje buvo apsčiai stambių riedulių. Šį kartą nestovėjau išsižiojęs nuošalėje ir plūkiausi kartu su merginomis. Giliau smėlis buvo vėsus, tad naktis žadėjo būti maloni.
Merginoms dengiant audeklus, prie manęs priėjo Andromeda.
- Pavargai? - paklausė ji.
- Ne, o ką?
- Pameni, sakiau tau, kad norėčiau išbandyti jėgas kovoje su tavimi?
Benkartinas, dirbęs šalia ir varvinęs paskutinį prakaitą, tik išvertė akis. Žiūrėdamas į mokinį prisiminiau jo mestą iššūkį ir linksmai nusišypsojau Andromedai.
- Meti man iššūkį, mergele?
- Be abejonės, - nusišypsojo vadė ir jos akys sublizgo.
- Ką gi, tikriausiai teks jį priimti, jei tik jautiesi pasveikusi po Tarmodžo.
- Jaučiuosi puikiai.
Aš pasitryniau rankas. Nors Benkartinas tapo savigynos meistru, puolėjas jis liko prastas. O Andromeda žadėjo savotišką kovą - nuobodžiauti tikriausiai neteks.
Kai mudu su kardais rankose (saviškį pasiskolinau iš Benkartino) pasitraukėme į šalį ir atsistojome į kovines pozas, merginos metė beveik baigtus darbus ir nuščiuvusios susėdo ant žemės. Tik princesė kažką riktelėjo ir puolė paknopstomis link mūsų.
- Ką jūs darote?!.. - pribėgusi atsistojo tarp manęs ir vadės taip, tarsi ruoštųsi ginti mane savo kūnu. Kelios merginos nusijuokė, nusišypsojo ir vadė - šiltai, tarsi kokiam vaikui.
- Tai tik treniruotė. - pasakė ji. - Nebijok.
- Treniruotė?..
- Taip, mieloji, - aš švelniai stumtelėjau princesę į šalį. - Eik ir nesijaudink. Mes nesiruošiame vienas kito žudyti.
Ji sutrikusi nuėjo prie kikenančių merginų ir atsisėdo. Aš vėl sutelkiau dėmesį į Andromedą.

Sakoma, kad priešas, prieš pradėdamas bet kokį puolamąjį veiksmą, išsiduoda priešininkui akimis. Taip sakoma ne be reikalo, nes taip ir yra. Akys nejučia išsiplečia, kad puolantysis nieko nepraleistų. Iš tiesų ir išplėstos ir primerktos akys pastebi lygiai taip pat puikiai, bet išmokti jų neišplėsti nėra paprasta. Yra du būdai išvengti tokios nemalonios akių išdavystės - arba visą laiką spoksoti akis išvertus ir juokinti savo priešininką, arba išmokti įveikti šį refleksą. Užtrukau gerą pusmetį, kol įvaldžiau šią kovos įžangą. Beje, tai padariau Alibahe, mat toje šalyje iššūkiai kautis už garbę ar dar ką nors tokie įprasti, kaip ir pasisveikinimas su kaimynu iš ryto. Vos ten pakliuvęs turėjau garbės sudalyvauti gal dešimtyje dvikovų, kol išmokau laikyti liežuvį už dantų ir nemėtyti komplimentų kiekvienai sutiktai gražuolei. Pagirti svetimo vyro merginą - tas pats, kas bandyti ją nuvilioti, o į tai Alibahe žiūri liguistai rimtai.
Andromeda ne tik išplėtė akis - ji net šūktelėjo užsimodama kardu. Ginklas apsisuko ore, įgaudamas greitį ir grasino palikti mane be galvos. Grakštus judesys buvo sustabdytas staigiu ir trumpu smūgiu. Metalas atsitrenkė į metalą, nuaidėjo atitinkamas garsas. Po to dar vienas - ji atmušė mano kirtį, kurį pasistengiau suduoti iškart po jos atakos. Aš iš pat pradžių nusiteikiau kovai su neįveikiamu priešininku ir dabar džiaugiausi, kad nenuvertinau vadės. Andromeda išties puikiai valdė savo kardą ir turėjo puikią reakciją, jau nekalbant apie grakščią išvaizdą.
Mudu apsukome ratą ir ji be jokios pauzės vėl puolė. Jos dūris, kurį nukreipiau į šalį, mano kirtis į jos petį, bet nesėkmingas, tada vėl jos smūgis iš dešinės, nuo kurio išsisukau atšokdamas, mat tuo metu mano kardas leidosi netinkama kryptimi. Sunkūs kardai man niekada nepatiko. Tačiau aš tyčia smogiau savo kardu į jos kardą ir išgirdau, kaip paniekinančiai purkštelėjo Benkartinas, nesupratęs  mano sumanymo. Vadė sutelkė visą jėgą tam kirčiui į mano šoną, o mano smūgis tik užsuko jos kardą jos dešinėn, priversdamas merginą plačiai atsidengti. Grįžtamuoju judesiu perrėžiau jos odinę liemenę, vos neužkliudydamas odos.
Net pats truputį išsigandau...
Koma šūktelėjo, pašokdama ant kojų. Andromeda nustebusi atšoko, nusijuokė ir vėl puolė. Pirmas susidūrimas truko vos kelias sekundes, o štai dabar ginklai ėmė žvangėti be perstojo, atskleisdami merginos meistriškumą.
Jeigu Benkartiną jo dvikovos metu būčiau taip puolęs, kova būtų pasibaigusi iš karto.
Leidau jai kurį laiką mane puldinėti, o pats tik gyniausi, nesiimdamas nieko konkretaus - norėjau pasigėrėti jos judesiais.
Andromeda, pamaniusi, kad pergalė jos pusėje, vis labiau juokėsi, spausdama mane prie vienišos uolos mūsų kovos lauko pakraštyje. Energijos jai tikrai netrūko, o štai man ėmė mausti rankas nuo  Benkartino kardo. Ginklas buvo ir per ilgas ir per sunkus, be to, man niekada nereikėjo taip ilgai aiškintis su priešininku.
- Jau pasiduodi? - šūktelėjo vadė, šypsodamasi plačia šypsena.
- Nejaugi mano veido išraiška tokia apgailėtina? - nusistebėjau, atmušdamas kelis kirčius. Uola jau visai čia pat. Aš jau buvau sugalvojęs gan grubų veiksmą, po kurio tikėjausi gauti kelias poilsio akimirkas.
Kai tik jai pasitaikė proga dar kartą smogti iš dešinės, aš vėl atšokau kaip ir pirmą kartą, stipriu smūgiu užsukau jos kardą ir kaire ranka čiupau ją už sprando. Staigiai stumtelėjęs merginą į uolą, atsidūriau jai už nugaros.
Andromeda aiktelėjo ir vos neišmetė kardo, bandydama rankomis atsiremti į uolą ir taip sušvelninti smūgį.
Ji žaibiškai apsisuko ir nugara prisispaudė prie akmens. Bet tada vėl metėsi į priekį.
Laimėjau kelias akimirkas, mano ranka atsigavo ir jau energingiau atrėmė naujų kirčių krušą.
- Kas tave taip mokė kautis? - nusistebėjau.
- Mano tėvas! Jis buvo paskutinis gyvas vyras Slėptuvėje. Paskutinis iš mano šeimos... - ji staiga nusikeikė, vos spėjusi išsisukti - aš, užsimiršęs iš įpročio pabandžiau savo seną triuką ir kova vos nepasibaigė. O gal tikrai reikėtų liautis?
- Nenusibodo? - paklausiau priešininkės.
- Ne!
- O man, žinai, jau paskaudo rankas. Beje, kaip tau patinka Koma? Mačiau, judvi neblogai susičiulbėjot.
Kardų geležtės grėsmingai susikryžiavo ir Andromedos veidas akimirkai atsidūrė visai art i- pajutau jos sunkų alsavimą. Matyt, jau tikrai verta baigti...
- Žinau, kad matei. Visą vakarą spoksojai akių nenuleisdamas... - ji pašaipiai prašiepė lūpas. - Tavo princesė tikrai įdomi ir linksma. Jaučiu, ne be reikalo rizikavau ją vaduodama...
Pajutau, kaip raustu, nors bekovodamas tikriausiai jau buvau gerokai įraudęs.
- Manau, jau reikia baigti mūsų dvikovą.
- O tu pabandyk! - nusijuokė Andromeda. - Aš tikrai nesiruošiu pasiduoti.
Ji staiga atšoko ir aš giliai įkvėpiau, ruošdamasis atakai. Judėti reikėjo greitai, nes aš jau buvau gerokai pavargęs, kaudamasis pagal jos taisykles. O mano kovos būdai reikalavo dar daugiau pastangų.
Žiūrovai ir aplinkinės uolos išnyko, žemė ir dangus apsiblausė, vienintelė ryški liko Andromeda, kuri lėtai kėlė kardą, ruošdamasi atlikti kažkokį manevrą.  Nieko nelaukdamas šokau į priekį. Kirtis - jos kardas plačiai švystelėjo atgal, priversdamas merginą atsidengti. Trimis pjūviais padariau tris žymes jos odiniame šarve, kol jos ginklas grįžo atgal.
Bet Andromeda nebekirto - ji bandė atšokti.
Dar jai būnant ore, savo ginklu stuktelėjau jai per riešą ir merginos pirštai atsileido, paleisdami kardą. Paskutinis akordas - lengvai stumtelėti ją, kad prarastų pusiausvyrą ir išsitiestų ant žemės, ką ji ir padarė.
Klūpojau prie jos, o mano kardo smaigalys lengvai virpėjo prie jos kaklo. Andromeda tik žioptelėjo iš netikėtumo. Ji tikriausiai net dorai nesuvokė, kas ką tik nutiko.
Benkartino rankose įnirtingai lojo Kandas, kuriam tikriausiai labai nepatiko besikaunančių draugų vaizdas.
- Laimėjau, - nusišypsojau, atsistodamas. Po velnių, net akyse dvejinasi...
Ji pašoko ant kojų ir nusipurtė dulkes.
- Tu mane apgavai! - šūktelėjo šypsodamasi.
- Nejaugi?
- Na... žinai, aš tikrai buvau įsitikinusi savo pergale. - Ji perbraukė pirštais sukapotą šarvų medžiagą. - Esi greitas... labai greitas.
-Ačiū, - atidaviau Benkartinui kardą ir sutikau kaltinantį Komos žvilgsnį. Ji, tikriausiai, vėl išrėš man kokį nors pamokslą neblogiau nei koks krikščionių dvasininkas ir aš jau pasiruošiau praleisti viską pro ausis, kad nesusigadinčiau nuotaikos.
Kazas riktelėjo ir pradėjo ploti, skatindamas ir kitas merginas. Kai kurios kikendamos prisidėjo ir aš kukliai pasitraukiau prie "vyriškos" palapinės, kad niekas nematytų mano sutrikimo.
- Edvardai! - išgirdau piktoką Komos balsą. Mergina skubiai artinosi. Įsitempiau, laukdamas audros ir jau nebegalėjau atplėšti nuo jos akių - kažkas manyje tarsi trakštelėjo, lyg kas būtų nuspaudęs arbaleto gaiduką.
Koma ir taip buvo graži, tačiau dabar ji buvo gražiausia - ir dar ji ėjo pas mane!
- Vis dar negali... - pradėjo ji, bet  aš apkabinau ją ir švelniai užčiaupiau.


Kitos dienos popietę pasiekėme Begalinį Šulinį. Tiksliau, pirmieji jį pasiekė žvalgai ir aš.
Tikėjausi rasti kažką panašaus į mūrinį šulinį, bet prieš mane buvo bedugnė, maždaug pusės mylios skersmens ir neaišku, kokio gylio, nes dugno nepavyko pamatyti. Eiti prie krašto nerizikavau, nes nuo menkesnio vėjelio smėlis siaurais liežuviais krito bedugnėn, grasindamas nusitempti su savimi dar pusę kopos. Smėlis krito į juodą begalybę, išnykdamas joje - labai užburiantis vaizdas, bet kartu ir gąsdinantis.
- Velnių sielos numetamos štai nuo ano liežuvio, - parodė Andromeda į šiek tiek atsikišusį kraštelį.
Aplinkui nieko nesimatė, bet mes išlikome budrūs, tikėdamiesi kokios nors neįmanomos pasalos. Be to, galėjo pasirodyti demonas.
- Na, tai kur tas tavo draugužis? - nenustygo vadė. Aplinkui nesimatė nė vieno gyvo padaro mylios spinduliu, neskaitant mūsų žvalgių ir ta tuštuma Andromedą erzino.
- Nežinau. Susitikti nesitarėm. Turiu čia palikti jo sielą...
- Palikti? Tai jau ne! Kad vėl koks bukaragis nutvertų? - pasigirdo balsas mums už nugarų.
Demonas, nekreipdamas jokio dėmesio į Andromedos atkištą kardą, artinosi per smėlį. Jis buvo virtęs žmogumi ir nė kiek nesivaržydamas nurenginėjo vadę įžūliu žvilgsniu.
- Ar tik čia ne ta pati patelė, kuri padėjo tau Tarmodže? - pasiteiravo niauriu balsu. - Ką gi, ne mano reikalas. Šiaip ar taip, man tereikia sielos ir tikiuosi, kad nesuklydau, pasirinkdamas tave jos šeimininku. Ar ruošiesi tesėti savo žodį?
- Taip, jei tesėsi savo.
- O kaipgi, tesėsiu, - demonas abejingai gūžtelėjo pečiais. - Paliksiu jus ramybėje.
- Gyvus. Ir daugiau nesirodysi.
- Deriesi dėl smulkmenų... Gerai, paliksiu visus gyvus ramybėje, o dabar duok man sielą!
Atsegiau krepšį ir ištraukiau ryšulėlį. Andromeda nepatikliai sekė mano veiksmus. Man staiga kilo įtarimas.
- Palauk, ką turėjai galvoje sakydamas, jog pasirinkai mane tavo šeimininku? - paklausiau.
- Mano žodžiai ir sakiniai vienareikšmiški, - burbtelėjo demonas. - Kai tik pamačiau tave Tarmodže, sėlinantį su tuo apsiaustu prie narvų, išsyk supratau, kad geriau jau tu, nei tas pusprotis velnias su didybės manija. Žmogus, kuris taip rūpinasi savo draugais, turi būti garbingas, ar ne?
- Tu... ką?! Tai kokio velnio puolei mane?! - riktelėjau apstulbęs.
- Nepuoliau - tik pagąsdinau ir priverčiau tą velnią su siela pasirodyti, kad galėtum ją perimti. - demono kūnu nusirito keista bangelė ir netrukus dingo. - Jei būčiau norėjęs tave užmušti, nebūčiau tiek švaistęs jėgų. Bet tau reikėjo padėti susidoroti su tais dviem tuzinais velnių, tad aš truputį... pažaidžiau. Svarbiausia buvo nepataikyti į sielos savininką, antraip būčiau nusižudęs pats. Na, jau pakankamai išgirdai. Tai ar atiduosi sielą? Ar nori išgirsti dar ką nors?
Aš buvau pernelyg apstulbęs, kad atsakyčiau.
- Taip, - atsiliepė Andromeda vietoj manęs. - Ar gali mums padėti įveikti fortą ir pasiekti vartus iš pragaro?
Demonas vėl nužvelgė ją gašliu žvilgsniu.
- Negaliu. Be to, tai netaktiškas klausimas, nes jūs turite mano sielą ir galite naudotis ja manipuliuodami manimi. Bet jūs to nepadarysite.
Vadė nustebo.
- Paaiškink, - paprašiau. - Kas tave verčia taip galvoti?
Demonas nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo.
- Pirma - aš vis dar tikiu jūsų sąžiningumu ir tikiuosi, kad tiksliai laikysitės susitarimo - žmonių patelės gyvybės išgelbėjimas ir jūsų saugumas mainais į sielą, - paaiškino jis. - Antra - jei vis dėl to pasirodys kad klydau ir jūs garbės neturite, aš taip pat galiu surizikuoti savo gyvybe ir pabandyti nesilaikyti susitarimo.
Paskutiniuose jo žodžiuose jutau grėsmę.
- Taigi, mano atsakymas - ne. Aš jums nepadėsiu, nes ties šiuo šuliniu mūsų keliai privalo išsiskirti. - Reziumavo demonas.
Aš nusijuokiau ir pasvėriau delne maišelį su jo siela. Andromeda nepritariamai dėbtelėjo į mane.
- Manai, elgiesi teisingai? - sušnabždėjo ji, bet demonas vis tiek išgirdo.
- Manęs jūs nedominate tiek, kad eikvočiau jėgas jus galabydamas! - pasakė jis, godžiai stebėdamas maišelį mano rankose. - Mūsų pasauliai per daug svetimi.
- Ką gi, pažiūrėsim, kiek vertas tavo žodis. Gaudyk!
Ryšulėlis nuskriejo oru į demono rankas. Padaras nepaprastai džiaugsmingai suurzgė ir čiupo brangenybę.
- Paskutinis klausimas! - šūktelėjau.
- Klausk! - atsiliepė jis nekantriai.
- Ar pragare yra daugiau tokių kaip tu?
- Nėra, - demonas jau norėjo nusisukti, bet staiga stabtelėjo. - Nors... yra vienas. Tačiau jūs vargu ar jį sutiksite. Tai išdavikas. Jis netgi ne visai demonas - pusiau velnias. Jo vardas - Libas, jeigu teisingai pamenu. O dabar man laikas...
Jis nusisuko ir išnyko.
- O jeigu jis būtų sulaužęs priesaiką? - išsižiojo Andromeda.
- Bet nesulaužė, ar ne?
- Jis dar turi sočiai laiko tą padaryti.
- Geriau sėskime ir palaukime likusių, - aš patogiai įsitaisiau kopoje. - Demonas išėjo ir mes ką tik praradome galingą ginklą prieš velnius...
Andromeda kiek pasvyravo ir taip pat atsisėdo.
Kurį laiką nesikalbėjome. Perkračiau galvoje visus artimiausius planus, taip pat ir tuos, kurie laukia manęs žmonių pasaulyje. Kartais užmiršdavau, kur esąs ir imdavau planuoti labai optimistiškai - dabar tolimiausi planai tapo gerokai blankesni. Jie visi tapo gerokai blankesni. Pastarosiomis dienomis aš tegalvojau tik apie tai, kaip sėkmingai sulaukti vakaro, o kartais net tam nelikdavo laiko pagalvoti.
Žvilgtelėjau į merginą. Vadė sėdėjo nunarinusi galvą ir stebėjo savo kardo rankeną, kartais mesdama trumpą žvilgsnelį į horizontą. Veido raumenys sukaustyti, jokios emocijos neatsispindėjo tokiame veide. Tikriausiai ji irgi neplanuoja nieko rytdienai, jei jau nuo gimimo sėdi pragare.
Rando jos rankoje nesimatė, nes jį uždengė pirštinė, bet aš žinojau, jog jis ten. Pirštinė jai išties buvo reikalinga - seno kardo rankena buvo apvyniota sena, tikriausiai jau sukietėjusia oda ir nuo smūgių jos delnas turėjo tiesiog tirpte nutirpti. Pirštinė gerokai švelnino smūgius...
Bet greitai jai jos nebereikės - Andromeda netrukus papilnės ir kautis jai taps sunkiau. O galop ją gins ir saugos viena iš merginų...
Tas mažius, kuris bliaudamas išeis į šį pasaulį, tikriausiai drąsiai galės savo bendraamžiams pareikšti: "gimiau skaistykloje! ". Arba- " gimiau rojuje"...
Bet štai tėvo jis tikriausiai neturės, nebent imčiau, pamirščiau Komą ir suviliočiau vadę...

Krūptelėjau nuo tokios minties. Suvilioti...
Turėjau Forpoje gerą draugą, jo vardas buvo Vignis. Labai seniai jį bemačiau. Vignis buvo mergišius, kokio dar Forpa nematė. Aš nekreipiau dėmesio į jo žaidimus, tačiau vieną gražų pavasario rytą užtikau jį beverbuojantį mano tuometinę meilę. Žinoma, aš pašiaušiau plunksnas.
- Turi porą tuzinų panų, tau dar negana!? - rėkiau ant jo, prispaudęs lovelasą prie sienos. - Pamatysiu, kad tempi ją į lovą - snukį peiliu išarsiu taip, kad nė viena su tavim nebenorės, supratai?!
- Ko tu nervuojies? - pabandė viską nuleisti juokais Vignis. - Turėtum džiaugtis, kad padedu tau, o ne mojuoti peiliu...
- Padedi?! Ką tu čia man padedi!? - uždūkau.
- Nurimk Edvardai. Paklausyk, - Vignis apsilaižė lūpas. - Jei ji tau ištikima, ji tikrai nepasiduos. O jei ne - ką gi, ji tavęs tikrai neverta...
Toks lengvabūdiškas jo tonas mane prajuokino.
- Na tu ir kliedi! - nusistebėjau. - O kokia tau nauda, jei ją suviliosi? Dar vienas pergalės brūkšnelis virš lovos?
- Atsarginis variantas. - pasakė jis.
- Ką ką? - sukarksėjau.
- Atsarginis variantas. Nejau nesupranti? Vieną mylėti nesaugu - gali palikti. O jei turi kelias, tokia netektis nieko nereiškia, aišku?
Nustebęs spoksojau į jį. Vignis tik dar kartą man įrodė, kokia iškrypusi gali būti žmogaus vaizduotė.
- Su sąlyga, kad jos nežino apie viena kitą. - pastebėjau, paleisdamas jį.
- O kas sakė, kad jos žino? - linksmai gūžtelėjo pečiais. Man pasidarė koktu.
- Dink iš čia! - mostelėjau. - Dink iš akių!
- Kaip nori, Edvardai. - jis pasikasė petį ir ėmė slinkti į šalį.
- Ir nebandyk iš mano Levės daryti atsarginio varianto!
- Tavo valia, drauguži...

Vignis taip ir nepalietė Levės. Aš pats ją palikau, kai meilė išseko kartu su pavasario sniegais, jei tik tas jausmas išties buvo meilė...

Atsarginis variantas... Būtent ši mintis dingtelėjo man bežiūrint į vadę ir aš ėmiau savimi bjaurėtis. Darausi panašus į Vignį? Man visada atrodė, kad atsarginio varianto ieško tie, kurie nepasitiki savimi, o savimi aš pasitikėjau. Tiesiog aplinkybės vertė atsisakyti Komos, ko aš visai nenorėjau. Tėvas mane mokė paprastai - princesės už valstiečių neteka. Jos laukia riterių blizgančiais šarvais, kurie po pažastimi nešiojasi drakonų galvas. Riterio titulą gali suteikti koks nors labai geranoriškai nusiteikęs valdovas, o štai drakono galvos bet kur nesimėto, o ir drakonų aš nė vieno nebuvau sutikęs per savo gyvenimą. Jeigu ir nusispjausime į drakonus, man visiškai neteko girdėti, kad princesė ištekėtų už riterio. Karaliai labiau vertino tokias santuokas, kurios sustiprindavo santykius tarp šalių. Greičiausiai Komą atiduos kokiam nors barbarų kunigaikščiui, kad panaikintų muitą į jo šalį vykstantiem Kalnyno pirkliams...
Jeigu dabar imčiau vilioti Andromedą, princesė tokio vaizdo tikrai neištvertų, o aš tikrai nenorėjau jos skaudinti. Geriau trinktelėti sau per galvą, kad panašios mintys rastų ramybę...
Sutelkiau dėmesį į "adatas".
- Karšta? - paklausė Andromeda.
- Ne. Tiesiog... įkyrios mintys.
- Apie ką?
- Apie jūsų vaikus.
Ji nustebusi atsisuko.
- Apie ką-ą? - jos antakiai išsirietė lanku.
- Gerai išgirdai. Pamenu, sakei, kad pusė jūsiškių nėščios, ar ne?
- Mažiau nei pusė, - pataisė ji. – Ir dar neilgai.
- Tu taip pat viena iš jų.
- Na ir kas? - trūktelėjo pečiais. Nelabai įtikinamas gestas...
- Šit galvoju, ar ne per daug jos ir tu rizikuosite, jei teks kovoti? - svarsčiau.
Andromeda kažkaip keistai nusijuokė.
- O tu nori dar palaukti, kol mes pagimdysime? - paklausė ji.
- Ką tu! Tada turėtume dar daugiau problemų. Ne, tiesiog jūs nedalyvausite jokiame konflikte, štai ir viskas.
- Ir kas tavęs klausys? - pašaipiai paklausė ji. Man užvirė kraujas.
- Manęs klausysi tu, o tavęs klausys tavo merginos!
- Vėl pradedi, - ramiai pastebėjo Andromeda. - Tik vakar nusprendei leisti man viskam vadovauti...
Dabar atėjo mano eilė nustebti.
- Tau ir Koma raportuoja rytais su visom smulkmenom? - įgėliau.
- Tai jos valia, aš neverčiu! - išsisuko vadė. - Juk mes draugės...
Skubiai perkračiau galvoje visus reikšmingiausius argumentus ir vėl puoliau atakon:
- Tu nori, kad tavo vaikas gimtų?
- Žinoma!
- Matai, aš noriu, kad ir maniškis gimtų, kad ir kas būtų jo motina. Ir aš noriu, kad ja tinkamai pasirūpintum, nes esi atsakinga ne tik už savo merginas, bet ir už  vaikus.
- Ar ne per daug atsakomybės užkrauni? - sudvejojo ji, nutaisiusi abejingą miną.
- Na, galėtum pusę užkrauti man. Neprieštaraučiau.
Ji žiūrėjo į tolį, tada parietė po savimi kojas ir pašoko.
- Eime, mūsiškiai ateina, - pasakė su palengvėjimu. Tikriausiai apsidžiaugė, išsisukusi nuo atsakymo.


Žvalgės netrukus susirinko iš visų pakampių ir pranešė tai, ką ir tikėjausi išgirsti - velnių nė kvapo. Iki forto dar buvo nemaža kelio atkarpa ir velnių žvalgų aš dar nesitikėjau. Žvalges pakeitė kitos. Merginos tuoj pat nuskubėjo į priekį, bet aš dar spėjau pasiųsti su jomis Kazą. Numirėlis tokiame darbe turėjo nenuginčijamų privalumų.
Už Begalinio Šulinio prasidėjo Kardininkėms nežinoma teritorija. Mano žemėlapis vėl tapo pagrindiniu orientyru.
Dienai krypstant vakarop, atsirado dar viena problema - pritrūko vandens. Tiksliau, jo dar buvo, bet tiek mažai, kad būtų užtekę porai žmonių. Aš griežtai atsisakiau, nes dykumoj be vandens buvau ne pirmą kartą. Dauguma merginų pasekė mano pavyzdžiu, o Raizė padarė išvadas - vandenį gers tik labiausiai nusilpę ir susižeidę - Koma ir Andromeda. Pastaroji kaipmat pašiaušė plunksnas...
Kandas turėjo pasitenkinti trimis iškištais liežuviais - jo nuomonės niekas nesusiprotėjo paklausti.
Pradėjus temti grįžo Kazas su žvalgyba. Merginos atnešė nemalonią žinią su įrodymais - priekyje teks kirsti  gan didelę daubą, kurioje žvalgai aptiko uodų,  greitai papuošusių merginas žaizdelėmis ant rankų ir kojų. Apeiti dešimties mylių skersmens daubą reiškė iškrypti iš tiesiausio kelio. Vienbalsiai nusprendėme kariauti su uodais.


Sutemus palapinės jau buvo paruoštos, bet savojoje aš nenurimau - rausiau dar giliau. Smėlis buvo vėsus ir drėgnas, giliau jis galėjo būti šlapias. Tiesa, iki forto liko vos diena kelio, bet kas žino, kas gali nutikti tos vienos dienos metu?
Kandas įnirtingai lakstė ratais ir visaip stengėsi padėti, nors iš tiesų tik trukdė.
- Akmuo... - burbtelėjo Benkartinas ir, numetęs kardą į šalį, sukišo rankas į smėlį. - Koks didelis!
- Taip, o po juo didenybė ras gyvybės šaltinį. - sustenėjo Kazas, tempdamas pilną antklodę smėlio pro palapinės angą laukan.
- Smėlis čia dar šaltesnis. - paliečiau duobės dugną. - Kasamės reikiama kryptimi, ar ne? Benkartinai, tau padėti?
- Nee-e... - supūkštė princas, traukdamas akmenį. Išritęs jį iš duobės, užkėlė ant krašto ir staiga išvertė akis.
- Ė, tai juk brangakmenis! - suriko. Mudu su Kazu prišokome prie jo. Princas rankose įnirtingai brūžino radinį. - Deimantas? Koks didelis! Aš turtingiausias velnių medžiotojas!
Akmuo po smėliu sublizgo balta rasa. Išties, kažkoks skaidrus daiktas.
- Sekasi gi kai kuriems, - apmaudžiai burbtelėjo Kazas. Benkartino akys godžiai žėrėjo, kai, nuvalęs nuo brangakmenio smėlį, ėmė vartyti šį rankose. Akmuo atrodė tarsi kirvarpų išėstas medžio gabalas, tik buvo skaidriai baltas. Iš angų išbyrėjus smėliui, Benkartinas jį pakilojo gerokai lengviau.
- Už tokį ir pusės karalystės negaila, - gėrėjosi princas. Kazas tik pašaipiai prunkštelėjo:
- Brangus - tiesa, bet niekas tau už jį karalystės neskaldys. - pareiškė. - Vedęs kokio valdovo dukrą gali tikėtis karalystės, o čia - tik papuošalams...
- Tu pavydi, užtat taip kalbi.
- Niekai. Slėpk tą savo radinį ir kaskime, - pasakiau. - Mums reikia vandens, pameni?
- Turtingi nekasa!..
Kazas nusikvatojo ir šoko duobėn. Smėlis pasipylė ant patiestos antklodės. Nulipau jam padėti ir netrukus iškasėme dar per pėdą.
- Sugalvojau! - sušnabždėjo Kazas. - Tuoj jis vienas mums šulinį iškas...
Jis išsitiesė ir riktelėjo Benkartinui:
- Žinai, o tie akmenukai po vieną nesimėto! Man rodos, čia jų turėtų būti gerokai daugiau, ar ne, Edvardai?
-Taip, tu teisus! - pritariau, supratęs jo mintį. - Bet žinai, neškime smėlį lauk. Čia jo per daug.
- Aha, nešam!
Išlipome, paėmėme antklodę ir stenėdami išnešėme. Supylę smėlį vienos adatos papėdėje, susėdome pailsėti. Palapinėj pradėjo loti Kandas. Iškart dviem galvom.
- Kaip manai, jis kasa?
- Turėtų kaip jautis arti, antraip aš ne Edvardas.
Pailsėję grįžom į palapinę. Smėlis iš duobės žiro vos ne iki lubų. Štai ką reiškia gera propaganda!
- Velniava! - atsklido princo keiksmas. - Tik vandens man ir tetrūko... Ei, mokytojau, man reikia kibiro! Ei!...

Žinia apie vandenį greitai aplėkė visą stovyklą. Raizė skubiai ištyrė šaltinį ir teigiamai linktelėjo galvą - vanduo geriamas. Sunkiausia buvo iš šulinio iškrapštyti princą, kuris nieko daugiau netroško, tik raustis gilyn.

Anksti ryte mes supakavome palapines. Rišdamas saviškę prie kitų, pajutau kažką, stovintį man už nugaros ir laukiantį, kol atkreipsiu į jį dėmesį.
- Buvai teisus, - tarė Andromeda tyliu balsu. - Galbūt tu būtum geresnis tėvas nei aš - motina...
- Ką tuo nori pasakyti?
- Tu vadovausi forte. Aš lauksiu.
- Keista, - aš išties nustebau. - Ir kokia gi jėga privertė tave apsigalvoti?
Ji vos vos paniuro.
- Tai nori vadovauti, ar ne?
- Taip, - susigriebiau. - Ačiū.
Ji linktelėjo ir apsisuko eiti.
- Andromeda! - pašaukiau.
Mergina stabtelėjo, bet neatsisuko.
- Nesijaudink dėl motinystės. Kai jis gims, tu tikrai būsi gera motina. Nujaučiu...


Vadės iniciatyva merginos pasidalino į dvi grupes. Mažesnioji, kurią sudarė būsimos motinos, vadovaujama Andromedos turėjo netoli forto laukti pirmojo būrio pergalės. Iš likusių merginų išrinkau aštuonias geriausias. Šešios lankininkės ir dvi kardininkės. Visos puikios žvalgės. Likusias atidaviau Andromedai.
Benkartino paslaugų griežtai atsisakiau, bet didenybė nė kiek neįsižeidė. Liepiau jam prižiūrėti cerberį, kuris jau parą nebuvo nieko rimtesnio burnoj turėjęs ir žadėjo atsakingiausiu momentu pareikšti dėl to pretenzijas. Taip visada nutinka - jei kiaulystė gali įvykti - ji būtinai įvyks, ir dar pačiu nepalankiausiu metu.
Kazas nekantriai pareiškė pretenzijas į dešimtą vietą mano būryje ir aš neprieštaravau, nes privalumų jis turėjo netgi per daug. Jis vienintelis galėjo ilgiausiai išbūti be oro bet kokiomis sąlygomis, jo neėmė joks ginklas - nebent paties Liucio užkeikimai.
Dabar mūsų būrys keliavo žymiai lėčiau - kad aš su savo žvalgais spėčiau ištyrinėti kelią priešakyje. Plačiai paskleidęs savo žmones, kartu su Kazu klampojome per smėlį, įdėmiai apžvelgdami kiekvieną nelygumą, ar ten nežiba kieno nors akys.
Į kalvas kopėme dvilinki, kad neišlįstume kaip kokie triušiai prieš medžiotoją.
Po valandėlės be nuotykių pasiekėme daubos, apie kurią kalbėjo Andromedos žvalgės, skardį.
Jos buvo visiškai teisios - apeiti užtruktume nepalyginamai ilgiau.
Smėlyje dar nebuvo išnykę žvalgių pėdsakai - iš jų aiškiai matėsi, kad viena jų leidosi žemyn ir savo pėdomis grįžo atgal.
Dauba... na, tai tebuvo paprasčiausia dauba. Trisdešimt pėdų žemyn ir kokia dešimtis mylių skersai, per visas tas balutes ir akmenuotą žvirgždą... Gal nebent adatų buvo šiek tiek mažiau.
Kiek kairiau ant skardžio pasirodė Stiksė ir mostelėjo man lanku. Mostelėjau jai, kad lauktų kitų.
Už daubos, horizonte, adatų siena atrodė gerokai retesnė, bet galbūt man tik pasirodė- smulkesnių adatų iš tokio atstumo galėjau visai nepastebėti. Kiek dešiniau įžiūrėjau kažkokią pilką dėmę. Tai galėjo būti koks nors kalnas...
Mintyse perverčiau žemėlapį - taip, prieš mus tegalėjo būti vienas kalnas - tas, kurio mums ir reikėjo.
- Septynios... jau aštuonios. - Kazas parodė kairėn ir dešinėn, į susirinkusias kardininkes. Aš švilptelėjau ir parodžiau į žemę prieš save. Merginos tučtuojau išnyko iš akių ir netrukus atbėgo pirmosios. Po kelių akimirkų susirinko visos.
- Matote pilką dėmę horizonte, ten, dešiniau? - aš parodžiau. - Tai mūsų tikslas. Keturios valandos kelio - ne daugiau. Siūlau paskubėti iki tamsos...
- Siūlau dabar statytis palapines, - nutraukė mane Stiksė. - Jei keliausime per daubą, jie gali mus pastebėti, jei bus įsikūrę kalno viršūnėje. O naktis mus užklups dar nespėjus nusigauti iki jų panosės ir mums gali tekti susiremti tamsoje. Geriau būtų iškeliauti labai anksti ryte, dar neprašvitus ir paryčiais jau sėdėti jų panosėje, kur jie tikrai mažiau žvalgys.
- Taip, tikrai, - pritariau. - Nepagalvojau apie kalno viršūnę. Ačiū, Stikse, būtent taip ir padarysime. O gal kuri iš jūsų turite geresnių minčių?
- Aš išžvalgysiu teritoriją kokios mylios spinduliu, - pasisiūlė Kazas. - Sveikatai nepakenks.
- Nemiegosi?
- Neužmigsiu. Jūs miegokite, aš pasaugosiu.
- Ką gi, tuomet siūlau pradėti kasti duobes palapinėms. - Aš nusisegiau savo nešulį, padėjau jį "adatos" papėdėje ir ėmiau rodyti pavyzdį.