Velnių medžiotojas, 13 dalis

TARMODŽAS

Šiek tiek paviešėjęs pas draugus, patraukiau ieškoti raganos. Kelyje pasipainiojusios merginos kiek pasispyriojo, tačiau sutiko nuvesti pas Cemetrą.
Tebegalvojau apie kraupiąją sceną iš sapno ir be paliovos kartojau sau kad neverta kreipti dėmesio. Bet antroji mano pusė tvirtino: verta!
Komą jau praradau, o jos praradimas buvo tiesiogiai susijęs su mano nuojauta. Dabar gi aš ničnieko nebejutau - mano šeštieji, septintieji ir visi kiti pojūčiai buvo užrakinti. Tačiau sapnas sapnavosi, kai jie buvo atviri, o tai jau nieko gero nežada. Nieko gero Andromedai...
Ragana gyveno pačiame pakraštyje, o jos palapinė buvo gerokai didesnė nei kitų. Mano palydovės paliko mane prie įėjimo ir nuėjo, kikendamos kažką tarpusavyje. Sekundę dingtelėjo mintis - dabar galėčiau nerti į mišką ir pasprukti... Bet tam nebuvo reikalo. Geriau apsidairęs aptikau ir šitokio nerūpestingumo priežastį - medyje buvo įrengta apžvalgos aikštelė ir sargybinė įdėmiai sekė mane žvilgsniu. Ji pati tarp šakų buvo beveik nepastebima.
- Ar ilgai ruošiesi stovėti lauke? - atsklido balsas iš palapinės. - Užeik, aš neužsiėmusi.
Pamojavau sargybinei ir įlindau vidun.
Cemetra dabar nebuvo nuoga iki pusės. Ji vilkėjo baltą apsiaustą su gobtuvu, išsiuvinėtą smulkiais raštais iš pilkų siūlų, panašiai kaip Komos. Gobtuvas, atmestas į šoną, neslėpė jos juodų lyg naktis plaukų. Tačiau mane sutrikdė gręžiantis skaisčiai žalių akių žvilgsnis. Nepaprasta buvo ir jų spalva ir iš jų sklindanti jėga.  Jai galėjo būti ne daugiau trisdešimties metų. Nors Cemetra sėdėjo, aiškiai mačiau, jog ji gerokai aukštesnė už mane. Jos veidas šiek tiek priminė Komos.
Palapinė buvo padalinta į dvi dalis. Didesnėje buvome ir mudu; čia ant žemės mėtėsi keli kailiai, atstojantys grindis. Ant jų mėtėsi keli pagalviai, kampe gražiai supakuotas gulėjo miegmaišis.
Kitą palapinės dalį nuo mano tiriančio žvilgsnio užstojo užuolaidos. Ji pati sėdėjo ant vieno iš pagalvių. Atsisėdau ant kito priešais ją.
- Gerai jauties? - rūpestingai paklausė Cemetra. - Dabar turėtum miegoti, bet jei jau atėjai, galiu tau duoti vaistų. Tai ne visai mano darbas, bet aš galiu būti ir gydytoja.
- Nereikia. Man jau geriau.
- Vis tiek paimk, - ji ištiesė man mažą sudžiovintą žiedelį. - Suvalgyk dabar.
Neklausinėdamas prarijau žiedą.
- Jis atstatys jėgas trumpam laikui. O dabar sakyk, ko atėjai?
Ragana kalbėjo tyliu, švelniu balsu, kuris beveik migdė.
- Ar moki aiškinti sapnus? - tyliai paklausiau.
- Be abejonės, taip. Aš tikėjausi kad ateisi su panašiu klausimu. Būdamas tokios būklės turėjai regėti visokias dviprasmiškas vizijas ir patirti neaiškias nuojautas. Ar buvo taip?
- Buvo, netgi labai tikroviškos.
- Ar kuri nors viena iš jų neduoda tau ramybės?
- Buvo tik vienas sapnas, bet jis tęsėsi net po to, kai keliskart pabudau.
Cemetra patogiau įsitaisė ant pagalvio.
- Tai papasakok man.
Aš smulkiai nupasakojau jai viską - nuo atsiradimo keistame pasaulyje iki pat tos akimirkos, kai jis sugriuvo. Nepraleidau nė menkiausios smulkmenos ir galop uždaviau jai svarbiausią klausimą:
- Kaip manai, ar Koma gali būti gyva?
- Įmanoma, - linktelėjo Cemetra. - Bet per daug nesitikėk.
- Ar gali paaiškinti sapną? Ir ką reiškia tas keistas Andromedos atsiradimas jame?
- Palauk, ne viską iš karto! - nusijuokė ji. - Taigi, sapnas... - ji prisimerkė ir palenkė galvą. - Jį derėtų suprasti visiškai tiesiogiai - aš taip manau. Galbūt išskyrus aplinką. Ji, sakyčiau, simbolizuoja kažkokią konkrečią vietą, kur daug kraujo ir vyksta kažkas kraupaus. Manau, tu ją pažinsi vos ten patekęs.
O žmonės... na, sargybinis gali būti tiesiog sargybinis - kitos prasmės nenumatau. Koma... Taip, tikėtina, kad ji gyva, tačiau tokiu atveju jos ir Andromedos likimai tampriai susipynę tarpusavyje. Sakei, ten dar buvo stalelis su paukščiu? Hmm... šioje vietoje sapnas lyg ir praranda savo tiesioginę prasmę. Tai simbolis. Jis, manau, reiškia kažkokią apsaugą, gal net spąstus... O gal tu ko nors nepaminėjai?
- Paukštis, pagrobęs Komą, buvo demonas, - prisiminiau aš. - Pažinau jį iš akių.
Cemetra nustebusi sumirksėjo.
- Tuomet darosi aiškiau. Demonai be reikalo žmonių negrobia pasivertę paukščiais. Jiems net nėra jokio tikslo tą daryti. Manau, demonas tą padarė ne savo noru - tikriausiai tai velnių darbas. Tuomet net labai tikėtina, kad princesė gyva. Ir ji tame kraujo baseine. O baseinas... - Cemetra gūžtelėjo pečiais. - Tikriausiai tai ir bus baseinas, pilnas kraujo. Kur ir kaip - neįsivaizduoju.
- O Andromedos mirtis?
- Ji mirs. - šaltai atsakė ragana. - Nematau jokios pašalinės prasmės. Tau prisiartinus prie Komos, mūsų vadė žus. Arba tu ką nors pamiršai.
Kad ir kaip stengiausi, neprisiminiau nieko naujo. Vadė gauna smūgį skeptru į krūtinę ir viskas dūžta šipuliais...
- Tai reiškia... - sumikčiojau, - kad... man teks rinktis?
- Deja, taip.
- Tačiau aš dar nežinau, kur princesė yra!
- Ji iki kaklo kraujyje, kuris gali būti ir padažas, - priminė ragana.
- Kur tas kraujas?.. - aš staiga sustingau, nes ėmė atsigauti mano loginis mąstymas.
Aišku, kraujas ten, kur švenčia velniai - juk dabar žmonių medžioklės sezonas! Velniai švenčia ten, kur daug žmonių, o žmonės pragare gyvena kaimuose. O artimiausias ir didžiausias kaimas - Tarmodžas.
- Kraujas liesis Tarmodže! - pašokau. - Reikia nedelsiant ten vykti!
- Palauk, - sulaikė mane Cemetra. - Ne šiandien. Tu neįveiksi net pusės kelio. Tu turi ilsėtis.
- Ilsėtis?! Ją ten kankina, o aš turiu ilsėtis?! Ar tu visiška beširdė?
- Mano širdis ar jausmai čia visiškai niekuo dėti, - nekaltu balseliu atrėžė ji. - Tu neįsiklausei. Ji nemirs tol, kol Andromeda bus slėptuvėje. Kai tik ji atsidurs Tarmodže, tik tada tau teks rinktis ir ne anksčiau. Pranašingi sapnai paprastai būna tikslūs. O aiškinti sapnus ir pranašauti aš tikrai moku. Taigi, eik ir ilsėkis. Šiąnakt tau reikės daug jėgų.
Jau norėjau išeiti, virdamas iš pykčio, bet paskutiniai jos žodžiai privertė suklusti.
- Šiąnakt? - įdėmiai pažvelgiau jai į akis. - Kas bus šiąnakt?
Ji neišlaikiusi nukreipė žvilgsnį į šalį.
- Aa... tai reiškia, kad Kazo spėjimai nebuvo iš piršto laužti... Laikote mane veisliniu vyru ir ruošiatės atiduoti kažkuriai iš jūsiškių?
- Labai grubiai pasakyta, - nusišypsojo ji. - Mes vyrų "veisliniais" nepravardžiuojame. Tačiau tu teisus. Mums išties reikia naujų karių ir mes priverstos išnaudoti visas progas.
- Skamba įtikinamai. Tai gal dar jos vardą pasakysite?
- Ne. To tu tikrai nesužinosi. Tu net jos nematysi - tavo paties labui. Gali manyti, kad tai gali būti bet kuri iš Slėptuvės. - Ji meiliai mirktelėjo. - Galbūt netgi aš.
Pasijutau išties šlykščiai. Tėvas manęs tikrai nepaglostytų, jei būtų gyvas...
- Arba Andromeda? - klastingai paklausiau. Jos reakcija manęs nenudžiugino - Cemetra linksmai gūžtelėjo pečiais.
- Gal... Nors ne, neįmanoma. Vadė jau laukiasi kūdikio. Antra savaitė.
Aš dar įtariamu žvilgsniu bandžiau susikauti su josios, bet staiga prisiminiau.
- Turiu pasakyti vadei, kas jos laukia, - tariau ryžtingai, praverdamas palapinės klostes. - Princesės vyksiu tik aš. Jokių pasirinkimų.
- Tai neįmanoma, - paniuro Cemetra. - Tu užmiršti sąlygas. Jei Andromeda liks čia, tu nebegalėsi rinktis. O jei ši galimybė dings, Koma žus, nes jos egzistencijai nebeliks prasmės. Su likimu nepažaisi, Edvardai. Ir Andromedai geriau nesakyk, jei nori išvysti Komą gyvą.
- Betgi aš įviliosiu vadę į pačius tikriausius spąstus! - šūktelėjau. - Nieko sau padėka už išgydymą!
- Tu skolingas tiek jai, tiek ir man! Jei ne aš, jai nebūtų reikėję šildyti tavęs! Taigi, aš draudžiu tau jai ką nors sakyti apie jos likimą!
Cemetra atsistojo ir dabar žiūrėjo į mane piktai.
- Nejaugi tau visai nerūpi tavo vadė? - paklausiau, vis labiau šlykštėdamasis ja.
- Rūpi, ir aš padarysiu viską, kad būtų kaip galima geriau ir jai ir tau!
Cemetra susitvardė, pagalvojo ir jau tylesniu balsu paklausė:
- O tau princesė Koma labai daug reiškia?
- Taip! - tvirtai atsakiau, nors klausimas gerokai suglumino.

Išėjau iš jos palapinės. Lauke tvyrojo prietema, nors diena dar nesuko vakarop. Įdomu, kurioj pusėj mano palapinė?
Priėjęs prie namo - tvirtovės aš nustačiau pusę, iš kurios atėjome su Raize ir netrukus radau savo palapinę. Sargybinės čia irgi nebebuvo. Pro šalį praėjo kelios moterys bet į mane dėmesio neatkreipė. Galbūt viena iš jų šiąnakt atšliauš pas mane... Įdomu, kaip jos ruošiasi padaryti, kad neatpažinčiau tos paslaptingosios? Nejaugi užsidės tą juokingą kaukę, kurią mačiau Cemetros palapinėj?
Atsiguliau ir pabandžiau išmesti viską iš galvos. Nebuvo taip lengva - galvon be perstojo lindo visokie įkyrūs klausimai.
Ar daug man reiškia princesė?.. Taip, velniai rautų! Taip keistai nesijaučiau su jokia mergina ir aš žinojau, ką reiškia tas keistas jausmas, taip netikėtai ir ne laiku susukęs man protą.
O dabar dar turėjau rinktis iš dviejų gyvybių! Kaip aš nekenčiau tokių aplinkybių! Todėl ir stengiausi emociškai nepriklausyti jokiai moteriai. Ką gi, šįkart nepavyko susilaikyti...
Tačiau ne laikas gailėtis - reikia rasti išeitį.
Staiga prisiminiau dar kai ką...
Net jei išgelbėčiau Komą, mums nieko neišeitų, kad ir kaip smarkiai ją mylėčiau. Būti su ja aš negaliu, nes tuomet turėčiau tapti princu, kas nekarališkos šeimos asmeniui visai neįmanoma. Kitas būdas - jai palikti karalystę ir keliauti su manimi. Tačiau tokiu būdu aš pasmerkčiau šalį vidiniams konfliktams. Dingus paskutiniam paveldėtojui, kiltų neišvengiamos kovos dėl valdžios, žūtų nekalti žmonės...
Jausmai man liepė į visa tai spjauti, tačiau sveikas protas sakė, kad meilė negali būti verta tokių aukų.
Susiėmiau už galvos ir suurzgiau. Kur aš įsivėliau?! Juk keliavau tik pragaran - o čia jau blogiau nei pragaras!

Mane pažadino jausmas, kad esu ne vienas. Pasukau galvą ir išvydau Andromedą. Ji ką tik įėjo ir, pamačiusi kad pabudau, nutaisė patenkintą miną.
- Atleisk, kad sutrukdžiau tau stiprėti. Netrukus mes vakarieniausime, - greitakalbe išbėrė ji. - Valgysi savo draugų palapinėje, ar ateisi į svečius pas mane?
- Pas tave. - pasakiau, suvokdamas, kad atsisakymas gali ją įžeisti. Be to, mes ruošėmės pasikalbėti...
- Tuomet už dešimties minučių. Lauksiu. - Ji išėjo.
Norėjau šūktelėti kad sustotų, bet išmečiau mintį iš galvos. Cemetra liepė aiškiai - nepasakoti. Gal ji pati tai padarys?
Lauke sparčiai temo. Slėptuvėje jau degė ugnys. Atrodė išties gražiai. Smėlio laikrodžio aš neturėjau, tad lėtai, pasivaikščiodamas patraukiau link trobos. Kelis kartus susidūriau su sargybinėmis, skubančiomis į savo postus. Kitos merginos persivilko laisvesnius, ne tokius kariškus drabužius ir dabar atrodė kur kas gražesnės.
Prie trobos durų išvydau Andromedą - ji stovėjo prieš dvi išsitempusias kares ir kažką aiškino. Išklausiusios karės linktelėjo, apsisuko ir nuėjo link miško. Tačiau šios dvi buvo pasirengusios ilgesnei kelionei. Tikriausiai jos ir buvo žvalgės, gabenančios velnių sielas į vietą, vadinamą Begaliniu Šuliniu.
Andromeda pastebėjo mane ir palaukė, kol prieisiu. Tada šypsodamasi mostu pasiūlė užeiti ir įėjo pirmoji.
Virtuvėje, kuri buvo kartu ir valgomasis, degė penki žibintai. Čia buvo paruoštas didelis stalas, prie kurio jau sėdėjo maždaug penkiolika kardininkių. Bet vadė prie jų net nestabtelėjo. Palinkėjusi sočios vakarienės, ji įėjo į savo kambarį.
Jai buvo paruoštas atskiras stalas. Čia jau laukė Raizė. Pastebėjau, kad viena kėde per daug ir man pasidarė smalsu, kas gi bus ketvirtas svečias.
- Kaip sekėsi medžioklė? - pasiteiravau vadės. Ji atsisėdo stalo gale ir mostelėjo į kitą galą, rodydama mano vietą.
- Neblogai, - tarė bejausmiu balsu. - Sugavome du velnių tarnus. Dar nespėjau ištardyti.
- Iš kur jie? - pastačiau ausis.
- Iš Tarmodžo. Abu dirbo prižiūrėtojais. Kitaip tariant, kankino saviškius. - Andromedos veidas persikreipė iš pykčio. - Kai jie bus panaudoti, aš jų nepaleisiu! Tegul pašeria laukinius žvėris!
Ji pažvelgė į mane ir susitvardė. Netgi vos vos šyptelėjo.
- O kaip sekėsi tau? - paklausė.
- Neblogai. Rytoj ryte norėčiau pasikalbėti su tais tavo belaisviais, jei tai tau nesukels rūpesčių.
- Oi, mielai prašom!.. O štai ir mūsų ketvirtas svečias!
Atsisukau ir pamačiau įeinančią Cemetrą. Ji maloniai su visais pasisveikino.
- Kaip skaniai kvepia! - nusijuokė ji. - Grifė išties verta visokeriopos pagarbos. Manau, ji šitaip pasistengė dėl svečių...
Aš apžvelgiau patiekalus ir prisiminiau, ką Cemetra man sakė, kai buvau jos palapinėje - šiąnakt man reikės daug jėgų. Ir aš nematysiu tos paslaptingosios veido - kaip? Kaukę galima nuplėšti, ją galima netgi pamesti, tad ji netinka. Vadinasi, kažką padarys man.
Surišimo variantas labai tikėtinas. Turbūt net akis užriš... Ta-aip, nekokie reikalai...
- Tau įpilti vyno? - pasisiūlė Raizė. - Mes jį darome iš vietinių vaisių, nes vynuogių pragare nėra. Tačiau mums visai neblogai pavyko.
Ji paėmė mano ąsotį ir pripylė mano puodelį. Aš jau norėjau gurkštelėti ir įvertinti, kai staiga nutvilkė dar viena mintis: nuodai!
Jos galėjo paruošti maisto su tam tikrais priedais, kurie apsvaigintų mane. Žinojau keletą nuodų rūšių, kurie neužmuša, bet trumpam sugadina visus pojūčius - regi visokias šmėklas, girdi neaiškius, ano pasaulio garsus ir panašiai. O lengviausia nuodus ištirpinti gėrime!
Cemetra pakėlė savo puodelį su tuo pačiu vynu ir nugėrė kelis gurkšnius. Ji tai padarė pačiu laiku - Raizė net nepastebėjo mano neryžtingo stabtelėjimo.
Vadinasi, ne gėrimas. Nutariau atidžiai sekti jų valgomą maistą ir nevalgyti to, ko nevalgys jos.
- Rytoj išvykstu į Tarmodžą, - pasakiau. - Manau, kad Koma gyva ir ji ten, kartu su kitais, paruošta velnių užkandžiams.
- Vienas? - paklausė Andromeda. - Ar ne per daug rizikuoji?
- Ne. Kuo mažiau bus žmonių, tuo greičiau susitvarkysiu. Ir šiaip... - aš gurkštelėjau, - ten nebus labai linksma. Gali būti, kad po šventės žmonių pragare sumažės pusiau. Žmonių pasaulyje aš visada veikdavau vienas. Susidorosiu.
- Galėtum paklausti Cemetros dėl savo sėkmės, - pasiūlė Raizė. - Ji juk visada mums išpranašauja sėkmingus antpuolius.
Ragana pakėlė galvą ir nurijo kąsnį. Aš įsidėjau to patiekalo, kurį ji valgė.
- Žvaigždės tam palankios, - trumpai pasakė ji ir toliau įniko į maistą. Man pasidarė įdomu, kur ji matė tas žvaigždes, jei čia akmeninių debesų trimis eilėmis dangus prifarširuotas.
- Matai? - nusišypsojo Raizė. - Galėtų ir mums jos būti palankesnės. Vakar sargybines išgąsdino kažkoks didelis padaras, kuris jau antrą dieną slankioja aplink Slėptuvę. Šiandien ryte vienai aptvarsčiau ranką. Ji sakė nieko nepastebėjusi - užpuolimas įvyko per greitai...
- Sumedžiosime, - nerūpestingai tarė Andromeda. - Šiąnakt aš pati tikrinsiu sargybą.
- Žinai, kas keista? - Raizė įsidėjo kito patiekalo ir aš pasekiau jos pavyzdžiu. - Įkandimas buvo trijose skirtingose vietose, o mergina tvirtino, kad kąsta vieno padaro ir tik kartą. Kažko nesuprantu...
Aš vos nepaspringau.
- Taigi ten Kandas! - sukosėjau. - Mano šuo!
Jos trys nustebusios pastatė akis.
- Tavo... šuo? - pakartojo Andromeda.
- Ne visai šuo. Tai jauniklis cerberis. Sutikome jį prieš penkias ar šešias dienas. Labai jaukus buvo, tai pasiėmėme.
- Pasiėmei cerberį?! Tau galvoj negerai? - šūktelėjo Raizė. - Jis visas sugrauš!
- Jis mėgsta kandžiotis, tiesa, neskaudžiai. Bet pasakykite, prašau, ar ta užpultoji mergina nieko nevalgė užpuolimo metu?
- Ji pusryčiavo!
- Tuomet reikės jį pasišaukti savo palapinėn ir pašerti, kol neužpuolė vakarieniaujančių, - aš gudriai šyptelėjau - štai ir apsauga nuo naktinių plaštakių, kurių neįmanoma pamatyti...
- Tik ne palapinėn! - griežtai nukirto Andromeda. - Tu užmiršai, kad šiąnakt tavimi labai savanaudiškai pasinaudos viena iš mano kardininkių!
Nutryniau šypseną nuo veido...
- Tai kur pasiūlysite jį laikyti? - paklausiau.
- Tardymo rūsyje. Ten daug vietos.
- Užrakinti? Mano šunelį?! - aš mielai būčiau pats užrakinęs išdaviką, iškeitusį mane į princesės kojytes, bet turėjau vaidinti iki galo.
- Na gerai. - Andromeda parodė į virvę, susuktą ir pakabintą ant kablio. - Tuomet pririšime jį prie medžio.
- O čia jau kitas reikalas! Tik už kurio kaklo rišite?
- Rasime, už ko pririšti. - vadė trinktelėjo šaukštu į stalą ir atsistojo. - Tačiau pakviesi jį dabar. Man nereikia dar vienos sukandžiotos sargybinės. Ne, jūs likite! - ji įsakmiai mostelėjo Raizei ir Cemetrai. - Eime, Edvardai!
Pyragas pasirodė beesąs labai gardus, bet atsispyriau pagundai.

Lauke buvo tamsu, nors į akį durk. Žibintai iš tamsos išplėšė tik Slėptuvės teritoriją. Miško visai nesimatė - tik aklina, juoda tamsos siena.
- Kurioj pusėj užpuolė tavo sargybinę?
- Ten! - vadė parodė mano palapinės pusėn. Panašiai ir tikėjausi.
- Atiduok savo kardą! - paliepiau jai. - Man reikalingas gyvas Kandas.
- Aš nesiruošiu jo sukapoti! - paprieštaravo ji.
- Žinau, bet cerberis gali lengvai išgąsdinti bet ką. Kardą!
- Gal dar sugalvosi man rankas surišt? - supyko ji. - Kviesk savo šunį, aš jau kaip nors išgyvensiu.
Ji piktai sunėrė rankas ant krūtinės ir ėmė suptis ant kulnų. Gūžtelėjau pečiais.
- Kaip nori. - šyptelėjau ir sudėjau rankas prie lūpų vamzdeliu. - Kandai, tu pragaro išpera! Bėk pas tėvelį - gausi pragaro triušį! Kandai - triušis!
Taip aš šaukiau jį įsiutęs, kai cerberis imdavo kelionės metu dūkti ir žaisti "sugriebk ir įkąsk" žaidimą. Pastebėjau, kad jis į piktą riksmą visada greičiau sureaguodavo.
- Geras turėjo būti padaras, jei šitaip jį šauki! - pastebėjo Andromeda, stebėdama akliną tamsą.
Praėjo kelios akimirkos ir iš miško atsklido mano lauktas drąsus "Vau! ". Vadė krūptelėjo.
- Ciuciukas! Ciuciukas! - šūktelėjau. - Nagi, bėgte pas tėvelį!
Tamsoje suskalijo pulkas šunų ir iš tamsos išniro cerberis, visas pasišiaušęs ir aplipęs pernykščiais lapais. Kiekviena galva stengėsi kuo garsiau ir džiaugsmingiau perrėkti kitą. Andromeda aiktelėjo ir aš vos spėjau sugniaužti jos ranką su kardu, beišlendančiu iš makštų.
- Ramiai, mergužėle! Jis nepuls! - įsakmiai riktelėjau ir priklupau ant vieno kelio, pasitikdamas Kandą. Taip, iš pradžių visų paausių pakasymas ir leidimas simboliškai sukąsti ranką. Tik tada dvi galvos susidomėjo antrąja persona.
Andromeda tyliai cypčiojo, nedrįsdama pajudėti, kol cerberis uostė jos kojas.
- Ei, atneškite didelį gabalą mėsos! - šūktelėjau aš merginoms, kurios, išgąsdintos cerberio lojimo, išlindo iš trobos su kardais.
- Greičiau! - pritarė Andromeda iš visos širdies.
Kol įsakymas buvo vykdomas, cerberis baigė susipažinimo ceremoniją ir staiga padarė neįtikėtiną dalyką - atsigulė prieš kardininkių vadę ir padėjo galvas jai ant pėdų, letenomis apkabindamas kojas.
- Tu jam patikai, - išverčiau vadei, sukrėstas to gerai pažįstamo vaizdo. - Jis lygiai taip pat gulėdavo prie Komos kojų.
- Aš tuoj nugriūsiu, jei jis nepaleis mano pėdų! - užprotestavo Andromeda. Tačiau greitai atkeliavo užsakytas mėsos gabalas ir vadė buvo išgelbėta.
Ji greitai susitvardė.
- Šitas padaras sugrauš virvę, jei jį pririšim, - pasakė ji. - Net neįsivaizduoju, kur jį dėti!
- O tu pasiimk jį pas save! - pasiūliau. - Jam su merginomis labiau patinka.
- Ko gero, teks taip padaryti. Vis vien aš šią naktį būsiu sargyboje ir su šituo nerizikuosiu pasilikti vienoje patalpoje, - ji dūrė pirštu man į krūtinę. - O rytoj galėsi jį pasiimti.
- Pas draugus. - pataisiau ją. - Rytoj aš vykstu į Tarmodžą.
Ji kelias sekundes žvelgė man į akis, po to nukreipė žvilgsnį į tamsą - ton pusėn, kurioj turėjo būti Tarmodžas. Mintyse apskaičiavau, kurioj vietoj maždaug esu.
- Eime, baigsi vakarieniauti. - prisiminė. - Negražu būtų tave išleisti neparagavusio deserto.
- Kandai! - pašaukiau cerberį ir mes nuėjome link namo. Iki durų likus keliems žingsniams, Andromeda atsisuko į mane ir griežtai pareiškė:
- Į Tarmodžą vyksiu ir aš!
Ir, nespėjus man nieko pasakyti, užlipo laiptais ir dingo viduje. Aš pasipiktinau kaip reikiant.
Kandas klusniai sekė iš paskos ir net nesuurzgė, kai praėjo pro nustėrusias iš pagarbios baimės merginas. Jis turbūt mielai būtų pernakvojęs ant tų visų dailių kojyčių.
- Tu, matyt, nori sužlugdyti visą mano darbą? - piktai paklausiau, sėsdamasis ant savo kėdės. - Pati sakei, kad nesate atsparios velnių auroms. Man iš tavęs...
- Nieko panašaus! - sužaibavo akimis vadė. - Sakiau, kad kai kurios iš mūsų neatsparios! Aš nesu tarp jų!
Cemetra pašoko, išvydusi cerberį, bet aš mostu pasišaukiau jį prie savęs. Raizė apsidžiaugė lyg mažas vaikas.
- Cerberis! Aš dar niekada nesu mačiusi cerberio! - šūktelėjo ji. - Ar jis glostomas?
- Glostomas! - nekantriai burbtelėjau. Andromeda lėtai kramtė pyragą, tyčia vengdama mano žvilgsnio, o aš negalėjau kąsnio nuryti, siusdamas ant jos.
- Man nesvarbu, atspari tu ar ne! - stengiausi kalbėti ramiai, nes iš patirties žinojau - besikarščiuojančio visada mažiau paisoma. - Aš nesiruošiu rizikuoti daugiau kaip viena gyvybe. Komą reikės traukti galbūt iš klaikiausios mėsmalės - kas žino, kaip tie velniai švenčia savo šventes?...
Cemetra, įsitikinusi, kad Kandas ja nesidomi, vėl ėmėsi valgio. Vyliausi jos pagalbos, bet ji atkakliai tylėjo.
- Pati sakei, kad sirgdama tu regėjai pranašiškus sapnus. - prisiminiau. - Aš taip pat juos sapnavau. Ir jie man nepataria leisti tavęs tenai. Tu liksi čia...
- Nepamiršk, AŠ čia esu vadė, - taip pat ramiai atkirto ji. - Ir aš sprendžiu, ką turiu daryti, o ko ne.
- Manau, turėčiau tau papasakoti, ką aš sapnavau sirgdamas! - man vis sunkiau sekėsi vaidinti ramų. -  Galbūt tada apsigalvosi ir...
Cemetra ūmai padėjo savo delną ant manojo. Kitu suėmė Andromedos delną.
- Mes atėjome vakarieniauti, o ne pyktis. - pasakė ji. - Daugiau nė žodžio apie rytdieną. Rytojus rytojui. Nusišypsokite vienas kitam ir paragaukime deserto.
Andromeda rūgščiai šyptelėjo ir man staiga galvon šovė puiki mintis. Net visai nuoširdžiai nusišypsojau supratęs, kad nėra jokio reikalo atkalbinėti vadės.
- Tu teisi. - tariau Cemetrai, atsipjaudamas gabalėlį desertinio pyrago. - Išspręsime viską rytoj.
Planas buvo labai paprastas. Tereikia, kad pakeliui vadė akimirkai nukreiptų nuo manęs dėmesį kitur - tokių progų bus apsčiai. Beliks ją apsvaiginti ir palikti sargybai ant tako...
Arbatos paragavau paskutinis. Ryžtingai atmečiau Raizės pasiūlymą ir pasidariau jos pats. Kol kas vakarienė nieko blogo nežadėjo.
Galop pajutau malonią šilumą visame kūne - buvau sotus ir truputį norėjosi miego. Panašiai jautėsi ir merginos. Kandas jau senokai pūtė į akį, nekreipdamas dėmesio į visokius kvapus.
- Man jau neprošal eiti miegoti, - aš atsistojau. - Padėkokite už mane virėjai. Vakarienė tikrai buvo puiki.
Andromeda taip pat pakilo.
- Turiu atsiprašyti jūsų - man laikas į sargybą, - tarė ji, nukabindama nuo pakabos apsiaustą. Apsisiautė juo ir išėjo. Pažvelgiau į likusias dvi.
- Labanakt. - atsisveikinau įsitikinęs kad Kandas manęs nesiruošia sekti. Atsargiai uždariau duris iš kitos pusės.
Valgomajame vis dar vyko puota bet, skirtingai nuo vyriškos kompanijos, čia nebuvo tiek daug triukšmo.
Šią naktį nemiegos tik sargyba ir ta paslaptingoji...
Jokių pašalinių priemaišų maiste nepastebėjau, aš vis dar gerai jaučiausi. Vadinasi, jų reikia tikėtis palapinėje. Arba paslaptingoji jų atsineš su savimi.
Pastaruoju atveju nieko nepadarysi - belieka tikėtis kad spėsiu pabusti anksčiau, nei paslaptingoji spės man kažką padaryti.
Pasiekęs palapinę palikau ją prasivėdinti. Joje galėjo būti ko nors prismilkyta...
Palaukęs pakankamai ilgai, įlindau vidun, smulkiai iškrėčiau visus patalus, ar nėra palikta kokių nors kvapiųjų žolių.
Nieko... Užsagsčiau palapinę ir griuvau miegoti, nusprendęs nebesukti galvos dėl naktinių plaštakių. Tik prieš užmigdamas nukėliau žibinto dangtį.

-------------------------

Naktinė paslaptingoji atėjo - aš išgirdau, kaip ji, visai nesistengdama to daryti tyliau, atsagstė palapinę ir įlindo vidun. Staigiai išsitiesiau ir čiupau skiltuvą. Staigus judesys kažkaip keistai atsiliepė visame kūne - jutau neįprastą lengvumą, tingumą... Bet šviesą įžiebti sugebėjau. Pažvelgęs į paslaptingąją, supratau - kažkas kažkaip vis dėl to sugebėjo man sušerti kažkokių medžiagų: vaizdas buvo keistai išplaukęs. Aš mačiau ją,
nusirenginėjančią prieš mane, bet negalėjau įžiūrėti jokių smulkesnių detalių. Perbraukiau per akis bet neapčiuopiau jokio dangalo. Jos buvo daug gudresnės nei tikėjausi. Reikės rytoj išsiaiškinti, kaip jos tai padarė...
- Kas tu? - piktai paklausiau. - Kodėl aš negaliu matyti?
Ji, savaime aišku, nieko neatsakė - nenorėjo niekuo išsiduoti. Pajutau jos rankas po antklode, kylančias link kaklo. Jos neryžtingai stabtelėjo, po to staigiu judesiu nubloškė antklodę šalin. Pabandžiau sugriebti jos
rankas ir prisitraukti, kad galėčiau įžiūrėti jos veidą, bet mano rankos tarsi prarado savo vikrumą. Ji lengvai išsisuko ir ėmė nurenginėti mane.
Kažkodėl mintyse iškilo Cacos kaimelio užeigos plaštakė Elora, su kuria linksminausi pačią pirmą atvykimo naktį. Tačiau aš bent žinojau, kaip ji atrodė ir koks jos vardas. O ši paslaptingoji turėjo tik siluetą...
Bet aš turėjau dar vieną būdą ją pamatyti - mano lytėjimo pojūtis nebuvo iškreiptas. Tereikėjo perimti iniciatyvą į savo rankas.
Ji jau nutraukė mano šiltas apatines kelnes ir aš staigiai čiupau ją į glėbį, pargriaudamas po savimi.
Mergina aiktelėjo iš netikėtumo, tačiau tokio trumpo garso man neužteko. Aikčioja ir dejuoja jos beveik vienodai - nebent balso tonai kiek skiriasi...
Ką gi, ji ne aukštesnė už mane. Tikrai ne Cemetra, nors aš ir nesitikėjau. Kojos švelnios, be jokių randelių ar kitų ženklų, pagal kuriuos būtų galima atpažinti. Be to, jų raumenys gerai ištreniruoti. Reiškia, ji ne visai jauniklė. Patyrusi keliautoja ar bėgikė.
Švelniai braukiau delnais per šlaunis, pasiekiau pilvą. Merginos kvėpavimas padažnėjo.
Pilvas buvo stangrus, pajutau vos juntamus raumenų kauburėlius. Ji turėtų būti išties šauni kovotoja... Krūtys nebuvo mažos, tačiau iš lytėjimo negalėjau nustatyti formos. Tam reikėjo jas pamatyti, o kol kas jutau tik jų stangrumą.
Toks tiriantis glostymas neliko be atsako - ji ėmė virpėti iš geismo, be to, mano išdavikas kūnas, nepaisydamas proto balso, pasiutiškai užkaito. Kai pasiekiau jos veidą, ji prisitraukė mane ir bučiuoti į lūpas, spausdamasi visu kūnu. Aistra nugalėjo protą, aš pasidaviau. Bet netgi darydamas tai, ko ji iš manęs tikėjosi, kažkuria sąmonės kertele nesilioviau jos tirti. Jos veidas...
Ne, visgi negalėjau rankomis "matyti" veido. Pajutau karštas lūpas ir švelnius plaukus, slystančius pirštais. Slėptuvėje visos ilgaplaukės, tad nieko naudingo čia nesužinojau. Nugara švelni, be jokio randelio. Tačiau jei ir būtų - koks skirtumas? Negraibysiu juk kiekvienos sutiktos, kad įsitikinčiau...
Pabandęs pabučiuoti ją, pajutau jos smarkiai suspaustas lūpas. Ji stengėsi neišleisti nė garso ir tai, matyt, kainavo jai nemažai pastangų.
Tačiau paskutiniu momentu aš užčiuopiau kažką jos kairėje rankoje, ant riešo. Tai buvo kažkoks nelygumas - gal randas, gal apgamas, bet jis aiškiai išsiskyrė lygioje švelnioje odoje. Tuo tarpu kitame rieše nieko panašaus neaptikau. Tarsi vainikuodama sėkmę, mus užplūdo visaapimančios palaimos banga ir aš išgirdau, kaip ji neiškentusi suaimanavo - geriausia padėka iš jos pusės...
Dar kurį laiką ji virpėjo mano glėbyje, netrukus nurimo, kvėpavimas pasidarė lėtas ir lygus. Atsargiai, kad nesutrikdyčiau jos ramybės, nušliaužiau į šoną ir suradau antklodę. Apklojęs paslaptingąją ir save, leidau sau užmigti. Žinojau, kad ryte jos nerasiu, bet ką galėjau padaryti? Surišti ją?..

---------------------------

Ryte išties jos neradau. Šydas, dengęs mano akis, seniai buvo išgaravęs ir aš apieškojau palapinę, stengdamasis surasti kokį nors jos pamirštą daiktą.
Jau pradėjau niršti, kad mane taip lengvai apmulkino, bet paskui dingtelėjo - pėdos! Juk aplink palapinę pieva, o žolėje pėdsakai ilgai išlieka!
Išlindau ir nusivyliau - žolė visur buvo tiesut tiesutėlė. Arba ji išėjo tuoj pat po to, kai užmigau, arba ji vaikšto oru. Antras variantas pasirodė pernelyg fantastiškas, tad beliko pripažinti, kad ji neužmigo po pasimylėjimo.
Išties, klastinga būtybė...
Apsirengęs iš karto apsilankiau Cemetros palapinėje.
- Niekaip nesuprantu, kaip jums pavyko apsvaiginti mane? - tiesiai paklausiau jos po to, kai pasisveikinome. - Vakar aš valgiau tik tai, ką valgėte jūs ir buvau visiškai tikras, kad į gėrimą neįbėrėte jokių nuodų!
Cemetra nusikvatojo, dar labiau suglumindama mane.
- Maistas ir nebuvo apnuodytas, Edvardai! - susitvardžiusi paaiškino ji. - Tai buvo pats paprasčiausias maistas. Narkotiką aš tau daviau daug anksčiau, mat jis lėtai veikiantis. Jis suveikia po trečdalio paros. Todėl po pietų ir daviau tą gėlytę, turėjusią atstatyti tau jėgas.
- Velniava! O aš taip saugojausi per vakarienę!.. - šūktelėjau.
- Mačiau. - nusišypsojo Cemetra. - Vos susilaikiau nenusijuokusi.
Ragana šelmiškai mirktelėjo ir staiga surimtėjo.
- Ar vis dar pyksti dėl tokio mūsų poelgio?
- Ne, - pasakiau sąžiningai. - Bet man įdomu, ką darysite mano vaikui, jei jis bus ne mergaitė?
- Mes jį užauginsime ir padarysime puikiu kariu arba burtininku - kuo tik jis panorės, - nė nemirktelėjusi pasakė Cemetra. - Mums jokio skirtumo, kokia bus jo lytis. Tačiau tave neramina, kad čia iki šiol nėra berniukų? Nesijaudink, Edvardai. Mes ne per seniausiai pradėjome medžioti vyrus. Jau dabar maždaug penkiolika merginų laukiasi. Tavo vaikas tikrai nebus vienišas.
- Paguodėt, - burbtelėjau nepatenkintas. - Vis vien nepažįstu jo motinos, tad koks skirtumas?
- Būtent. - nusišypsojo ji. - Tau juk reikalinga princesė. Kam sukti galvą dėl tos, kuri tavęs visai nenori?
- Hmm... nepaisant to, kad nesu prisitaikėlis ir nelaižau velniams padų?
- Jeigu būtum nusprendęs dėtis prie mūsų, gal viskas būtų buvę kitaip.
- Dėtis prie jūsų? - aš nusijuokiau. - Ir gyventi pragare? O gal jūs visos dėkitės prie manęs?
- Andromeda kalbėjo kažką panašaus. Eik ir pasiūlyk tai jai.
Aš nustebęs sumirksėjau, porą kartų prasižiojau, bet taip jokio žodžio ir neištariau.

Dar nė karto nebuvau tardymo kamerose, bet maždaug nutuokiau, kur jos galėtų būti. Name - tvirtovėje, prie pat įėjimo buvo laiptai, vedantys žemyn, į rūsius. Priėjęs išgirdau namo gale graudžiai lojantį Kandą, besiprašantį į lauką. Nusileisti laiptais nespėjau, mat viršun jau lipo Andromeda, lydima poros kardininkių. Smalsiai nužvelgiau merginas, svarstydamas, ar nebus kuri jų ta naktinė plaštakė. Abi ant kairės rankos neturėjo jokių randų.
- Gali nesivarginti, - tarė vadė. - Aš papasakosiu, ką sužinojau iš belaisvių. Jie taip nukankinti kad daugiau šiandien tikrai nekalbės.
- Princesė Koma Tarmodže? - skubiai paklausiau.
- Nežinau. Bet Tarmodže yra demonas. Ko gero, tas pats, kuris pagrobė merginą. - Andromeda skubiai nusisuko ir nuėjo į savo kambarį, kuriame graudžiai lojo cerberis. Nekviečiamas nusekiau iš paskos.
- Kokia ten padėtis?
- Ruošiamasi didelei šventei, bet ji prasidės tik po keturių dienų. - Vadė atrakino duris ir jos net sudrebėjo nuo cerberio svorio. - Vergai stato didelius narvus, kasa duobes ir akmenimis mūrija jų kraštus.
- Panašu į baseinus... - aš prisiminiau, kokiame baseine mano sapne plaukiojo Koma.
- Be to, ten velnių devynios galybės. - Andromeda stumtelėjo duris ir cerberis puolė jai po kojom. - Pasiimk šitą blusų maišą! Tikiuosi, mano kambarys švarus, antraip pasitieksiu cerberį pietums!..
Ji apsidairė ir liko patenkinta. Tuo tarpu Kandas surado virėjos paliktą skerdieną puode ir be jokio sąžinės graužimo ištempė ją į lauką.
- Kiek tiksliai ten velnių? - tęsiau nutrauktą kamantinėjimą.
- Šešiskart daugiau nei įprastai. Paprastai jų ten būna kokie septyni - aštuoni.
Aha, vadinasi, dabar jų ten tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Bet tai ne "devynios galybės"...
- Dar neapsigalvojai? - aš sustabdžiau ją, ranką įremdamas į sieną. Ji galėjo praeiti pasilenkusi, tačiau aš žinojau kad vadė nesilankstys.
- Ne, Edvardai. - ji įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį. - Su mumis vyks dar dvi karės. Jos į patį Tarmodžą nelįs - lauks jo apylinkėse, pasiruošusios padėti sužeistiems.
Ji švelniai pastūmė mane ir nuėjo, palikusi pykti ir siusti vieną.

Po kelių minučių man atnešė mano krepšius ir ginklus. Juos atgabenusi mergina buvo apsitvarsčiusi galvą ir abi rankas, atrodė labai nelaiminga.
- Kas nutiko? - susirūpinau, pamatęs, jog ji virpa. - Ir kodėl jos pasiuntė sužeistą nešioti sunkių nešulių?
- Ne! Man... man viskas gerai... - pralemeno karė. - Tačiau aš... išlaisvinau demoną iš jūsų maišelio kai... - ji prikando apatinę lūpą, nedrįsdama tęsti.
- Kai kraustėte mano daiktus? - pabaigiau. Ji susigūžusi linktelėjo.
- Apie kokį demoną tu kalbi? - paklausiau, pagalvojęs apie velnio giganto sielą. Man staiga pasidarė labai neramu.
- Nežinau, kas tai per demonas bet jis... apdegino visas merginas, buvusias netoliese, kai... atvėriau maišelį. Maišelis taip pat sudegė! Aš tikrai labai gailiuosi, garbingasis riteri! Prašau man atleisti! - ji vos laikėsi nepravirkusi.
- Ak štai kas! - nusijuokiau. Buvau visai pamiršęs apie krikščioniškos atributikos maišelį. Jos jį atrišo ir vidun tikriausiai papuolė kokia nors pragaro dulkė. - Gali nusiraminti, tu nieko baisaus nepadarei. Dėl maišelio nesijaudink. Ir nevadink manęs riteriu, nes aš tikrai ne toks.
Ji šiek tiek ištiesino pečius.
- Ar labai skauda? - parodžiau į jos rankas.
- Jau nebe... Raizė užgydė.
- Puiku. Tuomet eik ir... palauk! - aš atsargiai paėmiau jos kairę ranką ir atsargiai kilstelėjau tvarstį nuo riešo. Paraudusi oda, tačiau be jokio rando. - Gerai. Eik ir dėl nieko nebesirūpink.
Ne ta... Kažin, kiek užtruksiu, kol patikrinsiu visą haremą?
Mergina linktelėjo, apsisuko ir išėjo aiškiai palengvėjusia sąžine. Ką gi, aš netekau galingo ginklo, tačiau juo naudojausi vos porą kartų, tad nedidelė bėda.
Mano peilis buvo pakankamai aštrus, bet kažkodėl praradęs savo veidrodinį blizgesį. Dėl kardo galvos nesukau.
Išverčiau visus krepšius, nereikalingus daiktus sukroviau į palapinės kampą, būtiniausius sudėjau į mažiausią krepšį. Ginklai - į įprastas vietas, tik kardą teko įsitaisyti ant nugaros - man niekada nepatiko ilgi daiktai, besidaužantys į šoną.
- Jau pasiruošei? - vidun įėjo Andromeda. Ji jau buvo pasiruošusi kelionei.
- Ne, - atsakiau kiek pagalvojęs. - Ir tu dar ne. Mums reikia kaukių veidams užsidengti. Jei antpuolio metu velniai pamatys mūsų veidus, ilgai negyvensime nei pragare, nei jokiame kitame pasaulyje. Geriau tegul jie nežino, kas juos užpuolė.
- Gerai. Liepsiu padaryti keturias kaukes. - linktelėjo ji.
Aš užsimečiau krepšį ant peties ir mudu išėjome iš palapinės. Netoliese laukė kitos dvi bendrakeleivės, tačiau tai buvo ne tos, kurios tardė belaisvius prižiūrėtojus ir aš smalsiai apžiūrėjau jų rankas. Viena turėjo randą, tačiau jis buvo kitoje rankoje ir daug aukščiau. Ne ta...
O jei ir būtų ta, ką aš jai pasakyčiau? "Labas, gal norėtum artimiau susipažinti? " Juokinga...
Po dešimties minučių Andromeda grįžo su keturiomis lengvomis audeklo juostomis. Tylėdamas apsirišau savąją ir pasijutau tikrų tikriausiu plėšiku.
- Puikiai atrodote, merginos. - pašaipiai mestelėjau. - Žmonių pasaulyje jus pakartų nieko net nepaklausę. Štai dabar jau galime keliauti.

-----------------------

Išėjau, palikęs Kandą Benkartinui. Diena pasitaikė nebloga. Danguje nesimatė nei vieno akmens luito, nė vieno debesėlio. Raudona saulė aiškiai nušvietė rudai žalsvą mišką ir plėšrūnai nepatenkinti tūnojo giliose landose, užuosdami mus, bet nedrįsdami išlįsti ir pasiimti mūsų... Kai kur medžiuose kybojo kenčiantys negyvėliai, maudydamiesi rausvuose saulės spinduliuose, mirgančiuose pro tankią lapiją.
Skysti, nedideli rūko debesėliai plaukiojo pažeme, sklaidydami ir taip šykščią šviesą, ir miškas atrodė netgi šiek tiek žaviai.
Andromeda ryžtingai ėmėsi vado pareigų ir ėjo priekyje, neleisdama man savarankiškai susirasti reikalingos krypties. Mergina buvo apsivilkusi lengvus šarvus iš kažkokio gyvūno odos, nudažytos maskuojančia spalva. Jie netrukdė jai grakščiai judėti tarp išvirtusių medžių kamienų, paversdami merginą laukine miško fėja, apsivilkusia lapų ir žolių drabužį...
Tokias pat šarvuotas uniformas vilkėjo ir jos palydovės. Šarvai buvo paruošti ir man, bet aš juos tempiau krepšyje, jausdamasis pakankamai saugus ir be jų.
Papietauti nesustojome. Maistą suvalgėme nesustodami ir negaišdami brangaus laiko. Stabtelėjome tik gamtos reikalais.
Visą dieną nesutikome jokio priešiško padaro, bet aš netikėjau tokia sėkme. Turbūt likimas ruošė mums gilias kapų duobes ir leido paskutinį kartą ramiai pasimėgauti gyvenimu.
Vakare pasiekėme kelią ir čia teko sulėtinti žingsnį.
Pirmąsyk mačiau tokį sujudimą. Kas tris - penkias minutes keliu prašuoliuodavo plėšrieji pragaro žirgai su juodais raiteliais. Žmonių nesimatė nė vieno, bet velnių!... Turbūt šventė išties bus didinga ir kruvina. Kažin, kiek gyvų žmonių po jos liks pragare? Ir kiek prireiks pagrobti naujų, kad nenutrūktų darbai pupų laukuose?
Sparčiai temo.
- Dabar! Skubiau! - paraginau merginas ir šokau iš mūsų slėptuvės. Kelyje kol kas nieko nesimatė ir mes skubiai išnykome kitoje kelio pusėje augusiuose krūmuose. Netrukus pasiekėme mišką, kurio viduryje turėjo būti Tarmodžo gyvenvietė.
Andromeda pasiūlė pakraštyje įsirengti stovyklą nakčiai ir aš sutikau. Naktį netgi velniai slėpdavosi namie, nerizikuodami pakliūti į nasrus peraugusiai karvei su mamuto iltimis.
Mūsų slėptuve tapo apvali dauba, kurią apdengėme šakomis ir nudžiūvusiais medeliais. Ne kažin kas - milžiniškas šleivakojis būtų įrioglinęs ir net nepastebėjęs, kad iš keturių slapukų padarė blyną. Bet mes naiviai nesitikėjome jokių šleivakojų.
Tylėdami pavalgėme ir ėmėme snausti. Aš norėjau kuo greičiau užmigti kad rytoj būčiau ypač žvalus.
- Edvardai! - išgirdau tylų šnabždesį šalia.
- Nemiegu, - murmtelėjau. Tai buvo Andromeda, nes abi šaulės jau miegojo.
- Tu įsitikinęs, kad mums išvis įmanoma pereiti vartus?
- Juos jau buvo perėję. Kodėl mums turėtų būti neįmanoma?
- Ar tu žinai, kaip atsirado tie vartai?
- Nenumanau. Kodėl taip staiga susidomėjai? - paklausiau.
- Argi neatrodo keista kad pragare iš kažkur atsirado vartai, vedantys ne bet kur, o į geresnę vietą už pragarą? Kas juos pastatė ir kam?
- Miegok, - burbtelėjau. - Mes ir taip turėsime ką veikti. Kad ir kas pastatė tuos vartus, esu labai jam dėkingas.
Tamsoje ji palietė mano petį.
- Pažadėk, kad pervesi pro juos visas kardininkes, jei aš negrįšiu iš Tarmodžo gyva.
- Nedrįsk taip kalbėti, vade! - man išsilakstė visi miegai. - Iš Tarmodžo visi grįš gyvi ir tu pati jas pervesi pro... vartus? Palauk, tu man nieko nesakei kad ruošiesi keliauti su mumis!
- Aš niekuomet nebūčiau iškeliavusi, jei ne jūs! Tu man pasakei, kas mūsų laukia už vartų, o to aš nežinojau. Pastaruoju metu velniai linkę iškraipyti visą tiesą. Pats matai, kiek ilgai žmonės gyvena pragare. Nespėja net poros metelių ištempti - ir jau nauji ateina. Šitaip bet kokią tiesą lengva paversti melu ir niekas tuo nesuabejos. Jeigu aš būčiau žinojusi, seniai būčiau išvedusi savo žmones!

Taigi, o aš būčiau virtęs demonu...
- Bet dabar aš žinau. - ji pritildė balsą. - Kaip norėčiau išvesti visas saviškes iš čia!
- Džiaugsiuos, jei pavyks bent pusei iš mūsų, - pasakiau, galvodamas kad ji, ko gero, nesulauks rytdienos vakaro. To nebūčiau drįsęs garsiai ištarti po to, kai pats subariau ją už panašias mintis.
Galbūt man dar pavyks ją pritrenkti iki sąmonės netekimo? Tuomet šaulėms nieko kito nebeliks, kaip gabenti savo vadę atgal. Jei tai padaryčiau Tarmodžo pakraštyje, išsipildytų visos sapno sąlygos - Koma liktų gyva, nes Andromeda pabuvotų Tarmodže...
Tada ką, po velnių reiškia skeptras jos krūtinėj? Ji su šarvais - skeptru tokių nepramuši. Iš viso labai sunku įsmeigti bet kokį pjaunant į- duriantį daiktą į tokus šarvus- ašmenys paprasčiausiai nuslystų. Nebent... velnio uodega, jeigu ja kirstų kaip rimbu...
Su tokiom sunkiom mintim vos užmigau.

Sapnavau kad esu dideliame narve, kuris iki pusės buvo panardintas į dvokiantį kraujo baseiną. Su manimi narve buvo dar du nelaimėliai. Tame pačiame baseine buvo įkištas dar vienas narvas, jame buvo tik vienas žmogus.
Dangus, apsisiautęs uolų luitais ir storais debesų sluoksniais, nepraleido dienos šviesos. Aš vos įžiūrėjau gretimo narvo belaisvį... ir mano širdis suspurdėjo iš džiaugsmo.
- Koma! - subliuvau nesavu balsu.
Princesė nustebusi atsisuko, siaubo iškreiptu veidu.
- Edvardai, saugokis! - suklykė ji. Virš manęs atsidarė grotos ir velnio-giganto ranka sučiupo mano kaimyną.
Nelaimėlis žvygtelėjo, sutraškėjo jo šonkauliai, klyksmas virto apgailėtinu kosčiojimu. Velnias pertraukė jį pusiau ir įsimetė burnon kojas su liemens dalimi. Tada neskubėdamas sukramtė, užgėrė krauju iš statinaitės ir lėtai sutriauškė antrą pusę. Man pasidarė bloga...
Koma suklykė nesavu balsu - penki vidutinio ūgio velniai ištraukė ją iš narvo ir ištempė iš baseino. Akimirksniu tapo aišku - jai galas.
Aš pašokau iš kraujo ir pasiekiau narvo dangčio kraštą. Prisitraukęs užkėliau koją ant narvo. Komą tuo tarpu grandinėmis prikaustė prie akmeninės kolonos. Ji draskėsi kaip laukinė, bet jiems tai buvo nė motais. Vienas velnias dusyk smogė jai į pilvą ir princesė susirietė iš skausmo, dusdama bei springdama prakeiksmais.
Nušokau į baseiną ir puoliau lipti slidžiu šlaitu. Į mane kol kas nežiūrėjo - visų velnių dėmesį prikaustė princesė. Sugriebiau nuo žemės akmenį ir be garso puoliau jos skriaudėją. Velnias nugriuvo su praskelta galva, nespėjęs net atsisukti. Tačiau iš užnugario mane staiga sučiupo didžiulė letena. Surikau
iš skausmo - mano šonkauliai sutratėjo nuo didžiulio spaudimo ir ėmė lūžinėti ...

Pabudau visas šlapias. Ir ne nuo prakaito, o nuo lietaus. Lauke siautė audra ir vanduo bėgo pro kiaurą mūsų stogą, merkdamas visus be pasigailėjimo. Oras pastebimai atšalo.
Skubiai ištraukiau iš krepšio apsiaustą su gobtuvu ir apsivilkau jį. Nedaug pagelbėjo, bet pasidarė šiek tiek šilčiau. Ne, laukti čia ryto po vandens srovėmis tikrai nevertėjo.
- Išeinam! - šūktelėjau atsistodamas. - Ryto nelaukiam!
Vadė sutikdama linktelėjo. Šaulės aklai jai pakluso, tad nieko nepasakė.
Lauke ne tik lijo - pūtė stiprus vėjas. Miške skraidė lūžusios šakos, lapai ir begalės visokių smulkių šiukšlių. Ta šlapia masė be paliovos kliokė mums į veidus nesulaikoma srove.
Dangų perskrodė žaibai. Vienas jų pataikė į sklendžiantį uolos luitą, atšoko nuo jo ir, išlinkęs didinga arka, pasiekė kitą luitą. Tvykstelėjo kibirkštys, debesis perskilo pusiau ir abi dalys nuplaukė į skirtingas puses. Visi miško plėšrūnai, jei jų čia buvo, saugiai tupėjo savo urvuose, nedrįsdami pažvelgti laukan.
Sudundėjo kurtinantis griaustinis.
Sustoti nebuvo prasmės. Vėjas ir vanduo pasiekė visur. Žaibai šaudė aplinkui, kartais pataikydami vos už keliolikos žingsnių. Dievai žaidė mūsų likimais...
Po kelių valandų audra išsėmė savo jėgas ir ėmė rimti. Tiesa, nežymiai. Lietus merkė tuo pačiu ritmu, bet vėjas aprimo. Ir žaibuoti ėmė ne taip smarkiai. Permirkau iki siūlo galo, girdėjau, kaip tarška bendražygių dantys. Aš taip pat sušalau bet nieko negalėjau padaryti - tik kentėti.
Tolumoje sužibo ugnys. Jose jutau šilumą, bet iš tiesų jos nešė pavojų. Artėjant jos vis ryškėjo, kol galų gale aiškiai įžiūrėjome tarp medžių Tarmodžo namukus.
Sustojome ir atidžiai apsidairėme. Sargybos postai galėjo būti įrengti bet kur - netgi toliau nuo kaimo, miške.
Andromeda mostelėjo šaulėms išsiskirstyti. Aš nuėjau į kairę, išplėtęs akis ir pastatęs ausis. Kiekvieną medį derėjo atidžiai apžiūrėti, ar ten, tarp šakų netupi koks raguotas aliarmo sukėlėjas... Kiek toliau nuo išsiskyrimo vietos aptikau pėdsakus, kurių vanduo nesugebėjo užtrinti. Kažkas čia nukirto sausuolį ir paliko nugenėtas šakas. Žemėje liko gili šliūžė, vedanti į Tarmodžą. Tikriausiai vergo darbas...
Pagal paliktą kelmą nustačiau galimą sausuolio aukštį ir nusprendžiau, kad tokiu atstumu aplink kelmą neturėtų būti jokio posto, antraip niekas nebūtų rizikavęs versti sausuolio.
Prišliaužiau prie pat miško pakraščio ir atidžiai nužvelgiau kaimo tvorą. Vietomis ji buvo sulaužyta ir net sugriauta, nesimatė nė vieno apsaugos bokštelio ar sargybos posto...
Visai kaip Karpoje.
- Gal malonėsi nespausti taip stipriai? - beveik po pat manimi pasakė moteriškas balsas. Pasižiūrėjau ir atšokau kaip nuplikytas. Pasirodo, atsirėmiau ranka į negyvėlės krūtį...
- Atsiprašau, tikrai... Nepastebėjau.
- Nieko tokio, man buvo malonu. - Nusišypsojo ji ir aš mintyse riebiai susikeikiau. Kazui tokia pažintis būtų ne pro šalį...
Sutelkiau visą dėmesį į  tvorą prieš save.
O gal jie patruliuoja? Nykštukiniai velniai maži, juos sunku pastebėti. Galėtų prastrykčioti miškų takais ir net pėdų neliktų.
Bet ne, tik ne per tokią audrą. Nors velnių gerai nepažinojau, bet nujaučiau, kad jie tikrai nerizikuos patruliuoti tokiu oru.
Dangumi nuslydo tanki žaibų skraistė. Aš luktelėjau kelias minutes, tikėdamasis sulaukti patrulio, bet tuoj pasukau atgal. Suradęs išsiskyrimo vietą ėmiau laukti merginų. Šaulės grįžo pirmiau ir pranešė nieko neradusios. Maždaug to ir tikėjausi.
- Matyt, jie įsitikinę savo neįveikiamumu ir nesitiki jokio žmonių puolimo, - garsiai svarsčiau. - Tačiau Tarmodže yra demonas. Jis juk turėtų nujausti puolimą! Demonai aiškiaregiai...
- Vadinasi, jis išvyko, - pasakė iš kažkur išdygusi Andromeda. - Arba jie mums paspendė spąstus. Sargybos niekur nėra, patrulio taip pat.
- Tada mums belieka tai išsiaiškinti paprastai, - atsidusau. - Pažiūrėti už tvoros.
Kristina! Amelija! Judvi liekate čia ir laukiate mūsų grįžtančių. Išeiti iš miško draudžiu. Paskui mus gali sekti, bet šaudyti galite tik mums įžengus į mišką. Iki tol neišsiduokite, ar aišku?
Jos klausiamai pažvelgė į savo vadę, po to linktelėjo man.

--------------------

Visame Tarmodže degė šviesa, gatvėse linksmai švietė žibintai, bet už tvoros tvyrojo šešėliai ir prietema. Aš ir Andromeda atsargiai iššliaužėme iš miško ir pasiekėme tvorą. Visur tylu, jei tik nepramušamą lietaus šniokštimą galima vadinti tyla... Pro plyšius tarp lentų aiškiai matėme tuščias gatves. Visi
lindėjo pastatuose. Aš nuslinkau palei tvorą, ieškodamas platesnio plyšio pralįsti. Pasiekiau išgriūvą ir atsargiai pažvelgiau iš už krašto.
Žvilgsnį prikaustė centrinė Tarmodžo aikštė - iš čia ji buvo aiškiai matoma. Joje buvo sukasta aukšta, ilga pakyla, ant kurios juodavo pastatyti šeši
dideli narvai, apkabinėti šviestuvais. Keli šviestuvai buvo užgesę.
- Kas ten? - sušnabždėjo Andromeda.
- Vaišių stalas, - sumurmėjau, prisiminęs baseiną, apsuptą grotų, kuriame kalėjo Koma. Sapnas susimaišė su tikrove...
Persiropščiau per išgriūvą ir apverčiau delne peilį. Išgirdau, kaip iš paskos ropščiasi Andromeda ir nusišypsojau. Ji jau kaimo teritorijoje. Dabar ją galima pašalinti iš žaidimo.
Žaibiškai atsisukau ir puoliau, užsimodamas smūgiui... Ir tučtuojau sustojau. Jos kardo geležtė net nevirptelėjo, įsirėmusi man į pilvą.
- Reikėjo tave iš karto perspėti, bet nebūčiau patyrusi malonumo, - ramiai pasakė ji, kita ranka sugriebdama mano ranką, gniaužiančią peilio kotą. - Nekvailiok, Edvardai. Jei būsiu be sąmonės, iš manęs bus maža naudos.
- Tai tavo pačios labui! - sušnypščiau įtūžęs. - Aš sapnavau tavo mirtį! Tu arba ji! Trečios išeities nėra!
Ji paleido mano ranką ir prispaudė delną prie mano lūpų.
- Žinau, ką tu sapnavai. Tu eik kairėn, aš apeisiu iš dešinės. Stebėsiu aikštę. Jei tau pasiseks, aš pastebėsiu ir tučtuojau pasišalinsiu. Pažadu! Jeigu aš rasiu princesę pirma, paliksiu tau ženklą - įsmeigtą kardą prie pirmo narvo. Sėkmės!
Ji apsisuko ir nubėgo, susilenkusi pusiau, palikusi mane išsižiojusį iš nuostabos. Ši mergina pilna siurprizų!
Švystelėjus žaibams, susigūžiau. Atsitiktinai priešo mestas žvilgsnis pro langą galėjo viską sugadinti. Aš nedelsdamas nušliaužiau prie tamsiausio pastato.
Nesimatė nė vieno gyvo padaro, tik iš garsų, sklindančių pro pastatų sienas, galėjai spręsti apie gan gausiai susirinkusią liaudį. Žemi bosai išdavė Tarmodže viešinčius velnius-gigantus. Jų galėjo būti kokie aštuoni ar dešimt. Ir tai tik šiame pastate! O kiek jų visame kaime?
Pasiekiau aikštės kraštą ir išsitiesiau visu ilgiu šlapioje, raudonoje žolėje. Pylimas buvo už gerų trisdešimties žingsnių. Dabar aiškiai mačiau masyvius narvų strypus - tokių niekaip neišlenksi. Pačiame viršuje buvo įtaisytas dangtis, prirakintas didele spyna.
Neišvydęs jokios sargybos aš pakilau ir jau norėjau bėgti link narvų, kai artimiausio pastato durys atsidarė ir laukan kyštelėjo nykštukinio velnio snukis.
Nedelsdamas grįžau į horizontalią padėtį.
- Ei, Lupau! - cyptelėjo velnias narvų pusėn. - Kur esi, Lupau?!
Vis dėl to ten buvo sargybinis! Dar akimirka ir aš būčiau jam išsidavęs.
Išgirdau skubių žingsnių šlepsėjimą. Sprendžiant iš garso, sargybinis jau turėjo būti visai arti, bet aš nieko nemačiau.
- Atnešei man pusryčius? - išgirdau duslų bosą - tikrai ne nykštukinio velnio balsą.
- Aha! Še, graužk! - nykštukas ištiesė į nieką apgraužtą žmogaus ranką ir ši ūmai pakibo ore. Sargybinis buvo nematomas! Man staiga širdis nusirito į kulnus - jei visą kaimą saugo nematomi velniai, tuomet jie seniai galėjo mus pastebėti.
- Kai baigsis ši nesąmonė, aš suėsiu šį apsiaustą! - suurzgė bosas. - Man trina pažastis!
- Pakentėk dar, - rūpestingai įtikinėjo mažasis šėtonas. - Kol audra nurims. Tada mes išeisim ir tau nebereikės saugoti narvų.
- Tai išeik dabar!
Dangumi plykstelėjo žaibų jūra. Mažius kvyktelėjo ir durys užsitrenkė. Nematomas sargybinis nusijuokė.
- Ir kam aš išsižiojau, kad nebijau audrų?! - sudejavo jis. - Tupėčiau sau šiltai ir graužčiau žmogpalaikio koją! Dabar lakstyk čia vienas...
Sušlepsėjo žingsniai, garsas ėmė palengva tolti. Geriau įsižiūrėjęs aš pamačiau ant šlapios žemės tykštančius pėdsakus, tolstančius nuo manęs. Tai, ką išgirdau, mane nuramino. Skubiai rezgiau naują planą. Apsiaustas... taip, tokį visai nieko būtų turėti.
Tykščiojantys pėdsakai suko link pylimo krašto. Jei sargybinis ir toliau taip eis, tuoj jis nusisuks nuo manęs... dabar!
Pašokau ir puoliau į priekį. Sargybinio pėdsakai pasuko už pylimo kampo ir dingo. Aš atsargiai pribėgau prie žemių krūvos ir atsisukau. Lietaus siena pastatus pridengė blausia širma. Jei kas nors ir išlįs pro duris, aš jiems būsiu taip pat blogai matomas, kaip ir jis man.
Palei pat pylimą vanduo maišėsi su purvu, telkšojo purvinos balos. Sugniaužiau peilio rankeną tvirčiau ir pasukau už kampo. Tada vėl už kampo - į kitą pylimo pusę.
Sargybinio žingsniai lėtai tolo. Iš taip arti aš net galėjau šiek tiek įžiūrėti jo mirgančią figūrą- jei ne lietus, jo visai nesimatytų. Ne daugiau dešimties žingsnių...
Giliai įkvėpiau ir pasileidau link jo bėgte. Pėdos kaip mat sustojo, bet dabar tai buvo nesvarbu. Aš linktelėjau, delnu pasėmiau purvo ir nesustodamas aptėškiau juo nematomą priešą. Akimirkai išryškėjo neaiškūs kontūrai, bet to užteko, kad pamatyčiau, kurioje vietoje jo galva. Smogiau peiliu ir žaibiškai atšokau į šoną, vengdamas tariamo uodegos smūgio.
Ant pylimo šlaito bumbtelėjo velnio galva su išsprogusiomis iš nuostabos akimis. Nurėžta lygiai.
Skubiai suradau ant žemės tysantį jo kūną ir ėmiau plėšti nuo jo apsiaustą, kol dar nesuėdė rūgštys. Pro pat mano nosį šmėstelėjo velnio rutulys ir nulėkė visai ne ta kryptimi, kuria jam derėjo lėkti. Nekreipiau į jį dėmesio - aš buvau su raiščiu ant veido.
Apsiaustas pasidarė matomas. Jis buvo pasiūtas iš pilkos maišų medžiagos, jau be pusės gobtuvo, mat dalį nurėžiau peiliu. Skubiai apsigobiau juo ir nutempiau velnio lavoną prie žemių, kur šiek tiek apkasiau jį. Kol ištirps, jo niekas neturi rasti. Nuo galvos nupjovęs ragus, ją sugrūdau į tirštą molio tyrę. Mano rankos buvo nematomos, tikėjausi, kad galvos taip pat nesimato. Pabandžiau apžiūrėti save peilio ašmenyse, bet nesugebėjau pamatyti peilio.
Jausdamasis žymiai saugesnis, užlipau tyžtančiu šlaitu ant pylimo ir pažvelgiau pro pirmo narvo grotas.
Apačioje, apvaliame baseine buvo prigrūsta gal dvidešimt žmonių. Keli jau buvo negyvi, kiti glaudėsi baseino kraštuose, gūždamiesi nuo šalčio. Visi iki pusės skendėjo tirštoje, dvokiančioje masėje.
Įtariau, kas tai... Man pasidarė bloga ir tuo pačiu pikta. Negalėjau padėti nė vienam iš jų. Jeigu reikėtų gelbėti juos, tektų pradėti nuo priešingo galo - išskersti visus Tarmodžo šėtonus.
Komos tarp jų nebuvo. Aš nuėjau prie sekančio narvo. Jame belaisvių buvo kur kas mažiau. Trečias narvas buvo visai tuščias, o pamatęs ketvirtojo turinį vos neapsivėmiau - čia jau viskas po pietų. Iš kūnų liekanų dydžio nusprendžiau, kad čia laikė vaikus...
Užtat penktame narve buvo tik vienas žmogus.
- Koma! - sušnabždėjau, sukrėstas radinio. Tikrai, tai buvo ji. Nepririšta prie dugno, bet iki pusės kraujyje, ji gulėjo atsirėmusi į baseino šlaitą. Žibintų šviesoje pamačiau kad visas jos kūnas margas nuo mėlynių bei kraujosruvų. Riešai atrodė sužaloti, tikriausiai grandinių. Plaukai, sulipę į apgailėtinas virveles, vingiavo prilipę prie kūno, apskretusio sukrešėjusiu krauju. Suabejojau, ar ji dar gyva.
Nieko nesakydamas ėmiau kopti grotomis link dangčio. Tai nebuvo taip lengva- aš slydau šlapiu metalu ir kol pasiekiau jį, dusyk vos nenusisukau sprando.
Nuvožti dangtį nebuvo sunku, bet tada dingtelėjo, kad negalėsiu su princese išsiropšti atgal - reikės ilgos virvės...

Staiga išgirdau tylų juoką, aidintį iš viršaus. Sustingau, užkluptas įtarimo. Demonas?..
Kryptelėjau galvą ir iš visų jėgų atsispyriau nuo narvo. Šuolis mane išgelbėjo - narvo viršus sulinko nuo smūgio. Tėškiausi ant pylimo ir nusiritau žemyn.
- Štai mes ir susitikome, velnių žudike! - išgirdau nežmogišką balsą ir iškart prisiminiau kad ir mano buvo toks, kai buvau virtęs tokiu pat padaru. Virš narvo tamsoje kybojo tamsus pavidalas. Jis dairėsi į šalis, ieškodamas nematomo priešo. Mano sumanymas buvo žlugęs.
- Kodėl ją pagrobei? - riktelėjau, lėtai slinkdamas į šoną.
Pavidalas krustelėjo ir mano pusėn pasipylė užkeikimų kruša - žemė plykstelėjo ugnimi, bet manęs ji nepasiekė.
- Kodėl? Tikrai ne sau, mirtingasai! - piktai atsiliepė demonas. - Toks įsakymas!
- Betgi tu demonas! - surikau. - Tu stipresnis nei tie bukagalviai velniai!
Padaras nirtulingai suriaumojo ir ten, kur ką tik stovėjau, atsivėrė gili duobė.
- Iš kur tau žinoti apie mus, kirmine?! - sustaugė jis nesavu balsu.
Aš staiga sugalvojau gudrybę. Atsargiai užsiropščiau ant pylimo ir atsistojau ties pirmu narvu.
- Žinau, nes buvau tapęs tokiu kaip tu! - atsakiau išdidžiai, staigiai pasitraukdamas į šoną.
- Nejaugi? - pašaipiai atkirto demonas. - Tuomet kodėl tu dar tarp gyvųjų?
Jis nepanaudojo jokių burtų ir aš grįžau atgal.
Mane išgelbėjo tie, kurie mokėjo gydyti, - atsakiau, vėl  atšokdamas.
- Nesistenk, mirtingasai! Aš nesiruošiu griauti to narvo, - klastingai suburbėjo demonas. - Mane čia paliko tam, kad jį apsaugočiau. Bet ateina tie, kurie pasirūpins tavimi!
Namų durys ėmė vertis, į lietų pasipylė juodi raguoti pavidalai. Mano širdis nustojo plakti...
- Kaip jie tave privertė tarnauti?! - riktelėjau, atsargiai sekdamas kelis artimiausius.
- Jie turi man labai brangų daiktą! - piktai vauktelėjo demonas. Ar man pasigirdo, ar išties jo balse nuskambėjo gailios gaidos?
- O jeigu tą daiktą turėčiau aš?
Demonas kurtinančiai stūgtelėjo ir aš vos spėjau atšokti - pirmo narvo viršus tarsi išgaravo.
- Kad žmogus... mane valdytų?! Niekada! - žemė sudrebėjo, aš nusiritau nuo pylimo. Velniai buvo jau visai arti, dairydamiesi to, ant kurio taip siuto demonas.
- Jis nematomas! - riktelėjo tas, leisdamasis ant žemės ir virsdamas žmogumi. - Suraskite ir nudobkite!
Velniai kurtinančiai subliuvo ir metėsi glaudžiu žiedu link pylimo. Aš išsitraukiau kardą. Reikia skubiai prasiveržti - tas aišku kaip dieną. Bet kur ir kaip?
Staiga vienas jų stabtelėjo, sutrūkčiojo letenomis, bandydamas pasiekti kažką sau už nugaros ir nuvirto. Iš jo nugaros kyšojo arbaleto strėlė. Pačiu laiku! Andromeda tikriausiai tykojo kažkur aikštės kampe.
Peršokau velnio lavoną ir susmeigiau kardą į kito nugarą, tuo pat metu peiliu nurėždamas iš gulinčiojo nugaros styrančios strėlės kotą- nereikia, kad
velniai  suprastų, jog netoliese yra dar vienas žmogus...
Trūktelėjau kardą viršun, ištraukiau ir puoliau sekantį. Man virš galvos prašvilpė aštri uodega. Velniai suprato, kurioj vietoj esu ir visi sušoko krūvon. Nuo įtampos laikas tarsi sulėtėjo, aš jau norėjau kirčiais pavaišinti dar porą šėtonų, kai akies krašteliu išvydau demoną, keliantį į mus ranką.
Akimirksniu apsigalvojau ir šokau žemiausiajam ant galvos. Nuo jos atsispyriau, velnias bukai žagtelėjo ir kaipmat sudegė plačioje ugnies čiurkšlėje. Demonas nesismulkino. Kai nusileidau ant žemės, penki ar šeši raguotieji virto pelenais. Man už nugaros sustūgo pasipiktinusių velnių būrys. Aš persiritau į kitą pylimo pusę, kur nesimatė demono ir nurėžiau galvą užsižiopsojusiam nykštukui.
Velniai staiga pakeitė taktiką - jie ėmė spjaudytis rūgštimi, o man tai visai nepatiko. Pasislėpiau vienam už nugaros ir kelias akimirkas sekiojau, mėgdžiodamas jo judesius. Kai jis mane pajuto ir atsisuko, smogiau jam kardu, bet jis spėjo atšokti, tad nukirtau tik jo uodegos galiuką. Velnias sustaugė iš skausmo, iš jo gerklės pliūptelėjo rūgštis ir apliejo kardo ašmenis. Skubiai nusviedžiau jį į šoną, nes velniai pamatė.
Plykstelėjo ugnis, aš griuvau ant žemės ir vos nenusvilau ausų. Vos už kelių žingsnių susmuko perpus perdegintas velnias, persiutęs demonas urgztelėjo.
Velnių staugimą perskrodė arklių kanopų kaukšėjimas. Aikštėn įjojo keli raiteliai. Jų ristūnai buvo tie patys plėšrūnai, matyti Liucio Būdoje.
- Kas čia darosi, demone?! - suriko vienas jų.
Raitelis buvo jaunas, bet ūgiu skyrėsi nuo kitų - velnias-gigantas...
- Tarp mūsų yra nematomas žmogus! - šūktelėjo demonas.
Velniai, čepsėdami ir šmaukščiodami orą uodegomis, atsargiai dairėsi aplinkui.
- Tai sugauk jį! Aš tau įsakau!
- Manai, aš nebandau?! - tūžmingai amtelėjo padaras. - Jis velnių žudikas. Ir jis vikresnis už tavo šituos bukaragius, kuriuos tu vadini kariais!
- Nedrįsk su manimi taip kalbėti! - sududeno gigantas. - Nepamiršk, kad aš laikau tavo sielą! Surask žmogėną ir sunaikink!
- Su malonumu, mano pone! - išsiviepė demonas. - Jis tiesiai už jūsų!
- Ką?.. - žagtelėjo velnias ir trūktelėjo vadžias, norėdamas apsisukti. Aš tuo tarpu atsargiai pasilypėjau pylimo šlaitu. - Kur?!...
- Juk sakiau kad jis nematomas! - nusišaipė demonas. - Bet yra būdas jį išvilioti. Reikia ištraukti mergšę iš narvo, jei tik jūs leisite.
- Ištrauk! - įsakė gigantas, atidžiai dairydamasis aplinkui. Ne, jis nebuvo toks protingas, kokį vaizdavo.
Demonas kažką suniurnėjo ir narvas išnyko. Jis pakilo į orą ir nusileido į baseiną. Po sekundės iškilo su princese rankose.
- Pasirodyk, žmogau, arba aš liepsiu ją užmušti! - suriko velnias, sukiodamas žirgą vietoje. Jis prisiartino prie pylimo ir žirgo nosis sutrūkčiojo - jis mane pajuto.
- Skaičiuoju iki trijų! Nemanau, kad leisi jai mirti - ne dėl to atėjai. Vienas!...
- Aš čia! - staiga atsklido balsas iš aikštės kampo. Andromeda stovėjo žolėje visu ūgiu ir mojavo kardu. Kitoje rankoje ji turėjo arbaletą. Vadė ištiesė ranką su juo ir strėlė įsmigo nykštukiniam velniui į galvą.
Gigantas apsuko žirgą ir aš stryktelėjau ant jo, užsimodamas peiliu. Delsti nebegalėjau, nes Andromeda nukreipė į save daugiau kaip dvidešimties velnių dėmesį.
Peilio ašmenys perrėžė velnio nugarą. Ištraukiau jį ir šmirkštelėjau porą kartų per kaklą. Didžiulis kūnas krūptelėjo, stūgtelėjo, bet niekas neatkreipė dėmesio, mat sulig Andromedos pasirodymu kilo kurtinantis triukšmas. Nustūmiau velnią žemyn ir nušokau paskui jį. Jis kažką laikė rankose. Kažkokį
akmenį, spindintį blausia šviesa. Paėmiau jį ir pajutau, koks jis minkštas ir šaltas- labai pažįstamas jausmas. Skubiai žvilgtelėjau į demoną. Pačiu laiku- jis, prilaikydamas Komą, vieną ranką jau kreipė Andromedos link.
- Stok! - surikau, gniauždamas akmenį rankoje. - Aš turiu tavo sielą, demone! Jeigu bent vienam žmogui kas nors atsitiks, aš perrėšiu ją peiliu!
Demonas nustebęs atsisuko.
- Tu čia!.. - karktelėjo jis ir tada pamatė negyvą gigantą. - Negali būti! - apsiputojo jis. - Aš tavo vergas?!
- Jei klausysi manęs, neilgai būsi mano vergas! Sustabdyk tuos velnius! - aš užsiritau ant žirgo ir iš visų jėgų trinktelėjau jam per snukį, mat galvijas sugalvojo grybštelėti man už kojos.
- Bet... bet... - Demonas sutrikęs žvalgėsi tai į žirgą, tai į skubančius draskyti Andromedos velnius. Staiga jis paleido Komą. - Klausau, šeimininke!
Tarp Andromedos ir velnių plykstelėjo liepsnų siena, bėgantieji vos spėjo sustoti, kad neįsirėžtų į ją, tačiau tai nepagelbėjo - bėgę iš paskos nespėjo sustoti ir atsitrenkė į pirmuosius, nublokšdami juos į ugnį.
- Atiduok man mano sielą, žmogau! - paprašė demonas. - Mano jėgos tuoj baigsis. Aš nenoriu mirti šiame pasaulyje!
Prijojau prie merginos ir užkėliau ją į balną. Velniai nesuprasdami dairėsi tai į ugnį, tai į parsidavėlį demoną. Koma nejudėjo. Man pasirodė, kad ji jau negyva, bet dar užčiuopiau silpną pulsą. Ji buvo labai sušalusi.
- Prisiek, kad nebandysi daryti nieko, kas pražudytų mane ar mano draugus! - paliepiau, apgobdamas princesę apsiaustu.
- Nedarysiu, prisiekiu! - skubiai atsakė demonas.
- Puiku! Tuomet keliauk kur tik nori ir nebesirodyk!
- Mano sielą! - priminė demonas.
- Ak... Tu juk nemanai, kad aš visiškas kvailys? Bet nesijaudink - aš jai nieko nepadarysiu. Paliksiu ją tau prie Begalinio Šulinio Adatų Dykumoje. Žinai, kur tai yra?
- Žinau! - purkštelėjo demonas. - Bet kodėl turėčiau tavimi tikėti?
- Aš ne bukaragis velnias, - paaiškinau. - Ir man tu tikrai nereikalingas. Taigi, žodis už žodį. Keliauk sau!
Demonas suniurnėjo nepatenkintas ir išnyko. Paraginau žirgą ir nulėkiau link blėstančios ugnies sienos. Velniai pagaliau atsitokėjo ir staugdami pasileido paskui mane. Be manęs buvo dar du raiteliai, bet jie gerokai atsiliko.
Andromedos neradau. Plykstelėjus ugniai ji, matyt, pabėgo. Jei ji pamatė, kad aš turiu princesę, turėjo bėgti iš čia - toks buvo susitarimas...
- Andromeda! - pašaukiau ją, nusimesdamas apsiaustą.
Už nugaros sukaukšėjo kanopos ir gigantas sustūgo, apimtas azarto. Paraginau savo ristūną ir pasileidau greičiau už vėją Tarmodžo gatvelėmis.
Andromedos niekur nepastebėjau. Atrodė neįtikėtina, kad per tokį trumpą laiko tarpą vadė būtų spėjusi pasiekti mišką.
Žirgas peršoko tvorą ir aš pasukau jį miško tankmėn. Tikėjausi, kad Kristina su Amelija neims šaudyti ir tik po to klausinėti. Ėmė švisti ir aš nesunkiai įžiūrėjau miške pilkuojančius pavidalus.
- Nešaudykit! Čia aš! - surikau.
Viena jų atsistojo ir nusitaikė. Pro mane prazvimbė strėlė, už nugaros krioktelėjo duslus bosas. Mane persekiojęs gigantas šlumštelėjo į samanas, palikdamas žirgą be šeimininko. Prazvimbė dar dvi strėlės. Sustabdžiau žirgą už kelių žingsnių ir nukėliau bejausmį princesės kūną.
- Reikia sauso drabužio! - riktelėjau. - Ir ugnies! Kur Andromeda?
- Negrįžo! - suskubo Kristina. Ji apsiautė Komą atsarginiu apsiaustu ir įnešė į paskubomis sumeistrautą palapinę. - Maniau, kad jūs kartu!
- Buvome kartu! - Aš pradėjau trinti princesės rankas. - Bet tavo pakvaišusi vadė nusprendė suvaidinti didvyrę ir užsisiundė ant savęs du tuzinus velnių...
Amelija šildė delnais Komos veidą ir kaklą, tuo tarpu Kristina pabandė įkurti ugnį, bet jai nekaip sekėsi.
- Aš turiu grįžti atgal! - pašokau. - Kažkas negerai!..
- Edvardai... - staiga išgirdome silpną balsą. Komos lūpos virptelėjo. - Čia tu?
- Aš, mergaite, aš! - aš suėmiau jos delnus ir įkvėpiau į juos šilto garo. - Ištraukiau tave, bet liko dar viena. Ir visai nebeturime laiko. Tau teks pabūti be manęs. Kristina!
- Klausau, vade!
- Sugebėsi joti tuo juodu žirgu?
- Nežinau... nesu bandžiusi.
- Nieko sunkaus. Aš užkelsiu jus tris į balną ir turėsite neatsigręždamos traukti atgal namo.
- Ne! - papurtė galvą Kristina. - Mūsų vadė...
- Jūsų pakvaišusi vadė jau galbūt negyva! - surikau. - Jokių prieštaravimų! Aš ja pasirūpinsiu.
Išlindau laukan ir atvedžiau žirgą prie palapinės. Amelija užlipo pirmoji. Ji nevikriai įsitvėrė gyvulio karčių ir vos neiškrito.
- Laikykis ir padėk užkelti Komą. - aš pakėliau princesę ant rankų ir perdaviau jos rankas Amelijai. Galop mums pavyko ją pasodinti priešais šaulę, nes tik taip buvo galima ją išlaikyti. Ant žirgo lipant Kristinai, Koma staiga atsimerkė ir, sukaupusi visas jėgas, palinko prie manęs. Ji priglaudė purvinus
delnus man prie skruostų.
- Grįžk gyvas... - jos balsas virpėjo. - Man... viskas bus gerai.
Jos žvilgsnis blausus, tarsi šnekėtų ne su šiuo pasauliu. Padėjau jai atsitiesti ir apkamšiau apsiausto galus, kad būtų šilčiau.
- Jokite! - paraginau, pliaukštelėdamas gyvulio pasturgalį. Žirgas prunkštelėjo ir lėtai nurisnojo į tamsą.

Apsidairiau. Netoliese į mane dėbsojo dvi nepatenkintos akutės. Persekiotojo žirgas stovėjo, laukdamas kol šeimininkas pabus. Bet jis jau nepabus...
Įsiritau į balną ir apsukau gyvulį. Man nesinorėjo tikėti, kad pasirinkimas jau įvyko. Išgelbėjau Komą... Nebent kažko nepasakiau Cemetrai, kažką praleidau...
Žinoma! - aš pliaukštelėjau sau į kaktą. Juk praleidau! Aš pamiršau sapno pabaigą - tokį nežymų įvykį prieš pat sapnui pasibaigiant.
Tada Koma suėmė mano veidą. "Tu privalai padėti jai! Man viskas bus gerai"- pasakė ji. Ar tai nekeičia situacijos iš esmės?
Reikia skubėti. Vadės nėra jau per ilgai - arba pasislėpė kažkur Tarmodže arba... Ne, geriau pasislėpė!
Nestabdydamas žirgo įsigavau kaiman ir pasigailėjau kad nebeturiu apsiausto, kuris darė mane nematomą.
Velniai tebesibūriavo centrinėje aikštėje, staugdami nesavais balsais. Man tas staugsmas visai nepatiko - jame slypėjo pergalingas džiaugsmas. O kas gali būti velniui maloniau už nukankintą žmogų?
Iš velnių būrio staiga išsiveržė vikrus sutvėrimas ir puolė bėgti. Tik jis spruko į dešinę nuo manęs. Žmogaus rankose pamačiau kardą, jo ašmenys visai nebežibėjo žibintų šviesoje.
Vienas velnias pasivijo, bet Andromeda vikriai pakeitė kryptį ir puolė, negailestingai kapodama kardu. Prie kritusio bukaragio atsirado kitas ir dar kitas...
- Laikykis! - išsitraukiau peilį, gailėdamasis, jog nebeturiu kardo. Velniai išvertė akis, supratę, jog raitelis - ne velnias. Jie staigiai užtvėrė man kelią ir žirgas, nebeturėdamas kur sukti, puolė kandžiotis. Įsiutęs gyvulys skynėsi kelią kanopomis ir iltimis, o aš darbavausi peiliu, bet iki Andromedos dar buvo toli, o aplink ją susibūrė geras tuzinas kankintojų.
Staiga išgirdau ją klykiant. Atsistojau balne ir šokau per velnių galvas, mat mano žirgas užstrigo grūstyje. Kol sutrikę velniai galvojo, kurį nudobti pirmą, pasiekiau kautynių vietą.
Andromeda gulėjo sukniubusi ant žemės, kardas buvo nusviestas į šalį, o velniai daužė ją kumščiais, išvertę nesveikai žibančias akis.
Suklykęs šokau į jų tarpą ir du artimiausius nusmeigiau. Išsisukau kelių aštrių uodegų, vieną pavyko nupjauti. Išgąsdinti velniai atsitraukė. Dabar jų liko ne daugiau penkiolikos ir aš net nustebau, kiek daug jų šiąnakt iškeliavo nebūtin.
- Vade, tu dar gyva? - aš pasilenkiau, nenuleisdamas akių nuo bukaragių ir virpančiais pirštais paliečiau Andromedą. Ji kimiai sudejavo - gyva...
Šarvai keliose vietose buvo perkirsti, pro juos sunkėsi kraujas.
Pasisukau į žirgą ir švilptelėjau, kaip tai darydavau žmonių pasaulyje. Žirgas bukai dėbtelėjo į mane ir prašiepė iltis. Nusikeikiau.
Kažkoks velnias bandė mane pričiupti iš užnugario, bet aš pasilenkiau ir jis prašvilpė man virš galvos, švaistydamasis uodega. Paskutinę akimirką kilstelėjau peilį ir uodega atsiskyrė nuo savininko. Antras beuodegis...
- Kam dar negaila uodegų?! - riktelėjau, slinkdamas prie numesto Andromedos kardo. - Geriau bėkite iš Tarmodžo, kol aš dar neįsiutau!
Velniai net apsiputojo iš įsiūčio. Keli ėmė trauktis, pabūgę grąsinimo ir, matyt, įvertinę patirtus nuostolius.
- Andromeda, gali atsistoti? - aš paėmiau ją už peties ir pabandžiau pakelti.
- Manau... galiu. - Dusliu balsu atsiliepė vadė, susiriesdama ir bandydama pakilti.
Vėl vienam bukaragiui neišlaikė nervai - staugdamas jis metėsi ant manęs. Teko paleisti kylančią vadę ir pasitikti jį.
Velnias išsisuko peilio smūgio ir pabandė uodega nurėžti man galvą bei nagais paleisti žarnas. Iš jo gerklės klioktelėjo rūgšties srovė.
Peiliu pataikiau jam į nagus, o kitų dviejų atakų išsisukau, bet padariau klaidą - užmiršau, kad už manęs guli bejėgė Andromeda. Rūgštis perliejo ją siaura srovele, bet didesnioji jos dalis teko žemei už merginos. Laimei, toje vietoje šarvai buvo nepažeisti.
Stryktelėdamas į šalį, pačiupau vadės kardą. Velnias pasilenkė, išsižiojo spjūviui ir to uždelsimo pakako, kad spėčiau nurėžti jam galvą.
Drebančiomis rankomis atsegiau Andromedos šarvus ir numečiau juos šalin, stengdamasis neprisiliesti prie tirpstančios vietos. Ji pakilo ir aš nuvedžiau ją prie laukiančio visiškai buko pragaro žirgo, neišleisdamas iš akių velnių, kurie jau nedrįso artintis. Jei jų žvilgsniai turėtų kokią nors žudančią galią, aš jau būčiau keptas Edvardas...
Užlipau ant gyvulio ir čiupau Andromedą už rankų. Ji sudejavo iš skausmo, kai kilstelėjau ją, apglėbiau per liemenį ir pasodinau prieš save. Sekundėlę neišleidau jos rankos - pajutau nežymų nelygumą prie pat delno, tokį pat, kokį turėjo paslaptingoji nakties viešnia mano palapinėje.
Aš ją radau?..
Paraginau mėsėdį kumelį ir jis pasileido atgal į mišką.
Nesidžiaugiau. Šiame gluminančiame atradime slypėjo daugybė prieštaravimų.
Ji tą naktį visai nebuvo sargyboje - tai tebuvo būdas apdumti mane. Taip pat ir tai, kad ji laukėsi kūdikio - dabartinėje padėtyje toks tvirtinimas net juokingas... Bet vis dėl to, kodėl ji rizikavo po to, kai praleido su manimi naktį? Ir netgi žinodama, kad sapnavau jos žūtį - tai jau aklas heroizmas, o ne protu suvokiama logika!
Prispaudžiau ją arčiau, jausdamas jai begalinį dėkingumą ir apgobiau apsiausto skvernu, kaip buvau apgobęs princesę.
Žirgas lėkė, kiek kojos nešė - miškas jau aiškiai matėsi ryto šviesoje.
Audra pagaliau nurimo.