Mano kambario sienos baltos. Psichiatrinės ligoninės palatoje tvyro tyla. Išpaišytos žiemos spindulių gėlėmis. Pacientė sėdi ant savo lovos ir tuščiu žvilgsniu stebi sieną. Žydi visą parą. Lova dainuoja, kai tik prie jos prisiliečiu. Jos žvilgsnis nukrypsta lango pusėn ir ji pradeda suptis ant lovos. Nuo surūdijusių spiralių girdimas nemalonus garsas Geri žmonės sakė, kad iš čia neišeisiu. Bet juk man ir nereikia. Man ir čia gerai. Prieina prie sienos ir savo kreidutėmis pradeda piešti neaiškias formas. Pacientė sustabdoma seselės. Galiu piešti gėlytes. Nors kartais man to neleidžia, mano gera mergytė. Sako, kad elgiuosi ne pagal taisykles. O kas yra taisyklė. Gal tai gėlyčių pavadinimas. Ji neaiškiu žvilgsniu pasižiūri į seselę ir atsiklaupus pradeda garsiai raudoti. Man nelabai patinka, kai iš manęs paima kreideles, nes tada negaliu nupiešti gėlytės. Bet labai erzina tai, kad geroji seselė tai daro. Juk ji tokia gera. Kiekvieną dieną atneša mano krūvelę saldainiukų. Nors ir nelabai skanių, bet juk vistiek. Jos būsena jau beviltiška, todėl neturėdami ką prarasti kiekvieną dieną jai duodame pačių stipriausių vaistų. Kartais bandau verkti. Juk verkiantiems vaikams viskas leidžiama. Tada man vietoj kreidučiu leidžiama išeiti į lauke esantį atrakcionu parką. Ypač mėgstu tokias dideles, didelis sūpuokles nuo kurių labai lengva nukristi. Kartais specialiai paleidžiu rankas. Kad nukrisčiau ir pamatyčiau kaip iš manęs bėga raudonos sultys. Niekaip nesuprantu, kaip mano kūnas jas gamina. Tada specialiu pristatymu esu paguldoma i dar gražesnį kambarį. Tik tam kambaryje nėra dainuojančios lovos ir gelyčių. Esu aprengiama bintu. Tiesą pasakius net nežinau ką tai reiškia. Bet girdėjau šį žodi tariant globėjui. Na, toks vyriškis balta suknele (kaip juokinga ar ne?? Vyriškis balta suknele), kuris visada mane prižiūri. pacientės atsisakė jos tėvai. Todėl dabar ji pilnai mūsų globoje. Jos kūne bus atliekami keli mums reikalingi eksperimentai. . Paskutiniu metu labai daug laiko praleidžiu tame kambaryje. Į mano kūną dedami kažkokie spalvoti pagaliukai. Visai malonu. Tik gerieji žmonės nenori, kad matyčiau kas man darosi todėl visada apžiūri ar aš miegu ar ne. Prieš tai dar kažkokį skysti suleisdami. Manau tai koks limonadas. Bet juk nuo limonado neužmiegama. Na, bent jau aš moku apsimetinėti. Visai kaip vaikystėje. Na, iki to.... Iki to įvykio mokėjau. pacientė pradeda garsiai spiegti ir rankomis dengti tai ausis, tai akis. Kumščiais tranko grindis. Tokie priepuoliai jai užeina vis dažniau. Tais atvejais jai greitai turi būti uždedami tramdomieji marškiniai. Nes kitaip ji pradeda save žaloti. Nelabai mėgstu prisiminti savo vaikystę. Ji nebuvo tokią žavi kaip, kad norėjau, kad ji būtų. Pradžia buvo visai miela. Juk namuose buvo tiek gėlių. Bet tada į namus užėjo vyriškis. Nebepamenu jo vardo. Jis apvertė mano gėlytes ir mes pradėjome gyventi kitaip. Tėvelis tam neprieštaravo ir tik išėjo iš namų. Tada, na kažkada, tas vyriškis labai supyko, nes iš sodo parėja purvinais batais ir išvaikščiojau visus namus. Jis labai supyko. Labai. Ir turbūt įpykęs nustūmė mane nuo laiptų. Nelabai prisimenu iš tiesų. Čia tik tai ką man papasakojo dar viena mano balto kambariuko gyventoja. Labai miela mergina. Gal kiek vyresnė už mane. Taigi, kaip sakiau nelabai mėgstu prisiminti vaikystę, nes nelabai jos prisimenu (cha kaip juokinga. Nemėgstu prisiminti vaikystę, nes jos neprisimenu. Bet čia tikra tiesa.) Tada pradedu labai garsiai verkti. Gal taip stengiuosi prisiminti. Ir tada man uždeda kažkokį švarkelį.
Mūsų pacientė numeriu 1452 jau tik daiktas. As tik. Plastmasine lėlė. Su balta, pūsta suknele.