Rašyk
Eilės (73094)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Rimantas sunkiai atsiduso. Tyliai dūzgė kompiuteris, mirksėjo raudona lemputė. Namuose Rimas buvo visiškai vienas. Jis jautėsi kiek keistai, nes paprastai aplink jį šurmuliuodavo giminaičiai. Brolis su vaikais, brolio žmona, svaidanti gundančius žvilgsnius ir švytruojanti apvaliomis šlaunimis. Pusbrolis, su savo naujausio modelio telefonu, skambinantis visam pasauliui.
Dabar gi, jis jautėsi visų paliktas ir išduotas. Niekas aplinkui nesitrynė šonais, katinas ir tas neseniai iššoko pro langą ir nebegrįžo.
Vaikinas nerimastingai baksnojo "enter" klavišą. Tačiau nieko naujo - elektroninio pašto dėžutėje neatsirado nė vieno laiško.
Kas galėjo pagalvoti, jog toks populiarus žmogus kaip Rimantas, staiga liks visų paniekintas? Niekas, nebent baisiausias jo priešas.
Na, dabar jis galėjo būti tikras, kad tikrai liko atstumtas.
Jis užmerkė akis ir ėmė masažuoti smilkinius. Galvoje zvimbė šimtai mažyčių musyčių. Visos jos sakė: "tu nevykėlis, tu paprasčiausia atmata". Taip tęsėsi keletą minučių, nors Rimantui atrodė, jog prabėgo kelios valandos. Jis apsisprendė. Atsistojęs nužingsniavo į apverstą virtuvę ir užsidarė duris. Paėmęs rankšluostėlį nuo indaujos, rūpestingai užkimšo durų apačią. Tuomet patikrino ar gerai uždarytas langas. Viską atlikęs jis pajuto palengvėjimą. Niekas dabar nebesutrukdys jam atlikti to, ką sumąstė. Tačiau kaip tik tą akimirką koridoriuje šaižiai suklykė telefonas.
Kažkas vis dėlto nepamiršo jo! Rimas skubiai atplėšė virtuvės duris ir pribėgęs čiupo ragelį.
-Alio, - kimiu balsu atsiliepė.
-Labas Rimai, - tarė keistas balsas. Ne draugas ir ne giminaitis. Atšiaurus balsas, šaltas ir nemalonus.
Rimas nedrįso pasisveikinti. Jam tapo labai baisu.
-Žinau, kad girdi mane, - tęsė negailestingai skambinusysis, - dabar jau tikrai nepasislėpsi nuo mūsų. Žinau, kad tavo mintys sukasi tik apie savižudybę. Bet juk žinai, kad mes tave galime lengvai prikelti iš numirusių. Mūsų niekas nesustabdys. Taigi, nedrįsk taip niekingai elgtis. Nors kas tau darbo, ar ne? - čia balse pasigirdo sarkazmo gaidelės, - tau nėra jokios prasmės gyventi. Tačiau nuliūdinsiu - neturi kitos išeities, kaip tik gyventi. Suprask ir mus.
Čia ragelis trakštelėjo ir ryšys nutrūko. Tik dabar Rimantas suprato, kad yra visiškai šlapias. Lipnūs baimės prakaito lašai ritosi sprandu ir tekėjo įsitempusia nugara. Jis nujautė, kad taip pasibaigs. Nesuprasdamas ką daro, vaikinas apsivilko striukę ir išbėgo iš namų. Jį pasitiko atšiauri gatvė ir pilki plytiniai namai. Žiemos kandūs pirštai buvo nurovę visus menkos augmenijos lapus ir kiemas atrodė tuščias ir svetimas. Rimantas pasileido gatvės linkui. Žinojo, kad nepabėgs, tačiau viltis dar ruseno. Jis tikėjosi, kad šioje valstybėje, šioje planetoje tėra vienintelis žmogus, kuris galėtų jam padėti. Tik greičiausiai jis atsisakys.
Viltis miršta paskutinė, todėl Rimantas užtikrintai ėjo link artimiausio automobilio. Įgudusiais judesiais išlaužęs spynelę įsėdo į apynaujį Mersedesą ir išlupęs laidus užvedė. Motoras dirbo lygiai ir tolygūs virpesiai ramino. Vaikinas pajudėjo pagrindine gatve. -aplinkui zujo begalė automobilių, visi kažkur kažką vežė. Rimantas tarėsi įsivaizduojąs, kaip šiltose mašinose įsitaisę žmonės kalbasi mobiliais telefonais arba tarpusavyje, galbūt valgo mėsainius ar geria mineralinį vandenį. Tačiau viena aišku, dauguma jų jautėsi saugūs. Jie turėjo tikslą - grįžti namo, arba į darbą arba kažkur laukė jų meilužiai ir meilužės, vaikai, draugai. Jis gi atrodo tapo vienišu vilku.
Pagaliau Rimantas privažiavo reikiamą gatvę. Tankia medžių juosta apsodinta gatvė beprotiškai rangėsi ir galiausiai atsirėmė į didelį griozdišką pastatą. Jis buvo senoviškos statybos, tarybinių laikų dinozauras, stebuklingai išlikęs naujos statybos košmare. Pilkos sienos, tamsūs tarsi išpuvę akys langai. Ir užrašas prie pat stogo "MINTIS". Užrašas apsinešęs purvu, nublukęs ir atrodė, jog tuoj nukris žemėn. Rimantas pastatė automobilį ir išlipęs įsižiūrėjo į vieną iš baisių langų. Ten sėdėjo tas žmogus, kuris jam galėtų padėti. Jei aišku norėtų.
Jaunuolis įžengė į pastatą pro suskilusias medines duris. Tokių durų jau seniai nebuvo regėjęs. Nesuteptos jos nemaloniai kvyktelėjo, tarsi iš proto einanti katė. Didžiulį vestibiulį gaubė prieblanda, tik tolumoje bolavo registratoriaus stalas, apšviestas mažytės lemputės. Prie jo sėdėjo senyva moteris ir skaitė naujausią žurnalą. Atrodė dar neblogai, susisukusi žilą kuodą ant pakaušio, apkūni, tačiau ne per daug. Išgirdusi durų girkštelėjimą ji kiek nustebusi pakėlė rudas akis ir prisimerkusi įsižiūrėjo į atvykėlį.
Rimantas iš karto pasuko link laiptų. Moteris nestabdė nežinomo žmogaus, tik vėl įsikniaubė į skaitomą žurnalą. Viskas per daug paprasta, pamanė sau Rimas. Užkopęs aptrupėjusiais laiptais iki pat viršutinio aukšto įžengė į tokį pat prieblandos užkariautą koridorių. Iš šonų rikiavosi eilės durų su lentelėmis. Vienos durys švietė. Tiksliau švietė plyšiai. Rimas tiksliai žinojo, kad ten sėdi jis.
Pirmiausia sustojęs jis pasimeldė. Nežinojo maldų, tačiau stengėsi kuo nuoširdžiau Dievo paprašyti pagalbos, kur jis bebūtų. Tada priėjo prie durų ir jas atidarė.
Kabinetas atrodė labai mažas ir apkrautas popieriais. Visas sienas dengė spintos, kurių lentynose stovėjo tūkstančiai segtuvų. Ant visų buvo iškeverzoti pavadinimai, tačiau tokia baisia rašysena, kad atskirti buvo galima tik skaičius. Arčiausiai lango stovėjo senas suskilinėjęs stalas irgi nukrautas popieriais, rašikliais, sąvaržėlėmis, knygomis ir brėžiniais. Už jo sėdėjo liesas vyras. Jis pakėlė mėlynas akis ir akimirką sustingo, atpažinęs svečią.
Rimantas pabandė nusišypsoti, tačiau jo veidą papuošė tik sutrikusi grimasa. Vyriškis atsakė ramia šypsena:
-Sveikas Rimantai, kokie vėjai tave atpūtė?
Rimantas kiek nusistebėjo. Nejaugi jis nežino, ką Rimantui teko patirti? Nejaugi tapo atsiskyrėliu, pasislėpusiu prieštvaninėje skylėje, paniręs į skaičiavimus ir begalinį transą? Tačiau jam dar neatsakius į pasisveikinimą profesorius Falbergas tarė:
-Žinau, kas tave atvijo. Matau, kad praradai paskutinę viltį ir klaidingai manai, kad aš esu vienintelis tavo išsigelbėjimas.

(1 dalies pabaiga)
2005-05-05 17:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-05 22:06
ir kiti
herojui aiški krizė. įdomu, ką profesorius pasiūlys. siužetas kol kas gana standartiškas. ... "Jam tapo labai baisu" -> gadinantis vaizdą sakinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-05 18:14
Lavondėmė
Iš pradžių neblogai. Neblogumą sudrumsčia skambučio įvykis ir ratilai nenurimsta banguoti iki galo :) Žiūrėsim, kaip Rimantui seksis toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą