Epitafija Tiesai

Nusipirkau kastuvą, pavažiavau kiek už miesto ir išėjau į laukus. Nuoga Tiesa, amžina mano palydovė, plačiai besišypsodama strakaliojo po pievą, skynė lauko gėles ir pynė vainiką.
- Kur mes einam? – nieko neįtardama paklausė ji.
- Pamatysi… - sumurmėjau.
Lauko vidury iš anksto buvau nužiūrėjęs didelį akmenį. Priėjau prie jo ir ėmiau šalia kasti duobę.Tiesa laigė po pievą kaip telyčaitė, pirmą kartą ištrūkusi į laisvę, kartais pribėgdama prie manęs ir smalsiu žvilgsniu nagrinėdama vis didėjančią duobę.
- Na štai; - užsirūkiau. – Baigta.
- Kas čia bus? – susidomėjo Tiesa.
- Tavo kapas; - numečiau nuorūką jai po kojom, pačiupau rankom jai už kaklo ir pargrioviau.
- Pasakiau tiesą draugui – nebeturiu draugų. Pasakiau tiesą žmonai – nebeturiu šeimos. Pasakiau tiesą motinai – ji manęs išsižadėjo. Pasakiau tiesą žmonėms – jie pasmerkė mane. Pasakiau tiesą pats sau – nebesinori gyventi… - daužydamas jos galvą į akmenį košiau per dantis. - Niekam tu nereikalinga… MIRK!!!

- Vivat!!! – susidaužėm taurėmis su nežinia iš kur atsiradusiu Melu.
“Karalius mirė – tegyvuoja karalius” išraižiau surūdijusiu gelžgaliu ant kruvino akmens.
- Kryptis aiški! Pirmyn! – pakvietė naujasis mano palydovas ir mudu tvirtu žingsniu nužygiavome gyventi toliau.