Peizažas su karvute

Padangė
            parausvėjusi visa.
Du ežerai
            lyg dvi geltonos dėmės
Žalioj laukų skaroj...
            Skaudi rasa.
Ir aš – į seną gluosnį atsirėmęs...

Tylus žuvėdros skrydis.
            Pririšta
Paežerėj
            jauna žalmargė mykia.
It laužas dega
            šieno kupeta
Taip nekasdieniškai,
            antgamtiškai ir nykiai.

Bet visa tai – o Dieve! –
            jau mačiau!...
Kada tai buvo?
              Atmintie, kada gi?!
Prieš šimtmečius kelis?
              O gal ir dar anksčiau?
Kai lijo ežerais?
            Kai žemės gelmės degė?
Galbūt tada,
            kai gimė per kančias
Pasauly pirmas
            mūsų meilės žodis?
Jaučiu... žinau...
            Kas bus toliau... Štai čia
Su kibiru
            mergiotė pasirodys,
Žaismingai
            pieno čiurkšlės suskambės,
Po to jos ranką
              lyžtelės karvutė,
Paežeriais pralėks
              rauda griežlės,
Sumojusios įprasmint
            savo būtį,

Į gluosnio šaknį
              bilstelės lazda...
Ir dar ilgai
              tas jausmas nekasdienis
Lydės mane, ir aš,
              kaip kažkada,
Suglumęs grįšiu
              valgyti bulvienės...