kaukės

apsidairau
nėra žmonių
nėra veidų, jausmų
tik kaukės
grimasos pilkos
žiburėlių nėr
akyse
ir šauk nešaukęs
nematysi
kam pasakyti labas
mmm... žmogau
kam slėpti veidą ir jausmus
abejingumo kauke
numozota tonais pelenų?
savęs bijoti
verkti po kaldra
netgi tamsoj drovėtis
savo bučinių?
norėčiau keisti
išmainyt į tiesą
nuimti akinius
ir atvert save
tiesiog išmesti raktą ir atvert duris
pavirsti krištolu
skaidriu lyg ašara
ir laukti
gal kas nors toks pat atidarys
iškeisti ašmenis į pūką
ir išgirsti
kai žvaigždei spindint
per pojūčius visus
kaip stygas
sruvens gyvenimas ir meilė
spalvos.
vaivorykštės meniu
akimirka nustos virpėti
pasirinkimo kryžkelėj sustos
nuimti kaukę?
ar uždėti?
juk aš esu tik aš
bet jau kitoks...