... ant pavasario dulkėtos gatvės
Varva purpurinis vakaras
Ir liejasi su mano pėdsakais,
Kuriuos ten palikau iš ilgesio...
Aš bėgau nuo dienos,
O pėdos... pėdos liko,
Šviesa paženklindamos gatvę
Ir rėždamos į ją dulkėtą žaizdą...
Gan vaizdžiai, nors nežinau, gali taip būt, kad man patiko todėl, kad dabar ir mano žvilgsnis stebi dulkėtą pavasario gatvę, ant kurios suvarvėjęs purpurinis vakaras, pro langą.