xxxxx

x  x  x

Ir vis dėl to,
Man sapnuojasi –
Nelaimingos kalnų viršūnės,
Puspročiai paukščiai,
Dar kvailesni žmonės.
Man dar sapnuojasi
Užgesintos cigaretės,
Neišgertas vynas,
Paskersti gyvūnai,
Suvalgyti jų vaikai,
Nukamuota saulė.
Man vis dar tai sapnuojasi!

Pėdos neataušusios.
Netelpu į tas kvailas pėdas.
Lyg ir per didelės.
Lyg ir per mažos.
Lyg ir nemyli.
Lyg vis dar myli.
Lyg ir krentu,
Gal dar augu vis.
Lyg ir melavau,
Bet pasirodė tiesa.
Lyg ir mąstau,
Bet vis dar tuščia.
Nieko nesuprantu.
Viena einu,
Ir toliau sau sapnuoju.

x  x  x

Ten pasaka išpildyta
Žaidžia pievose.
Jos dangus paremtas pašvaistėmis.

O juk pas mus
Krenta lietus ištisomis dienomis,
Pila saujomis sapnus į pūvančią krūvą.
Naktimis kaukia vėjas – kalinys.
Nelaimes užuodžiantis.

Bet Tu dainuok
Balades laimei!
Dėl to bėdos iš toli aplenks.
Tos Tavo pievos skendės Laimėje.



x  x  x

atskleista,
tarp vėjo malūnų.
griozdiška saulė bergždžiai eikvoja
kuru virtusias jėgas.

pasikeitusi.
krūtinę į audras atstačiusi.
kiauras vėjas juokiasi
iš mano pastangų.

laisva.
įkalinta erdvėje.
ji paprastai keičia likimo vingius.
vaiduokliškai kvatoju.