Akimirkos šiukšlės...

atsitiktinės praeivės šypsena sukelia vos ne fizinį skausmą
kai staiga užsinori paskęsti jos akių gelmėje
ir staiga ant savęs supyksti
kad esi toks silpnas
supyksti ant merginos -
kam ji egzistuoja?
kam ji čia vaikšto išvis?

bet visvien kaip nenuorama vaikas
sieki nors menkiausio kontakto akims
vėl ir vėl
ir jausmai susimaišo
ir staiga nežinai ką jauti, kas esi
kur eini ir ko nori

[abejonės mūsų kančia ir našta
ar tikrai šita kaina nėra didelė?]

išsiilgusiems švelnios ir aistringos naktų glūdumos
skaisčios ir laimingos dienos atspindžių
vienišiams kūrėjams
savojo skausmo ir liūdesio stiklo pūtėjams

norėjau pasakyti:
kokie jūs esate kvailiai...

bet nepastebėjau. kad tapau jumis;]

aš sugebu verkti ir juoktis kartu širdyje
ir plunksną mano rankoj vedžioja kažkas
ir klavišai tyliai priešinasi spaudimui
bet valia kažkieno visgi tvirtesnė už plieną ir ugnį


ir ką gi tai reiškia, likime?