Generolo kupe

Tomas Jokūbonis
Generolo kupe


Žemės ūkio aviacijos laikais, protarpiuose tarp skutamojo skridimo pojūčių, tolimojo susisiekimo  traukinio vagone-restorane labai retai tekdavo atsidurti. Dažniau tekdavo pakeleiviu, zuikiu, ar tarnybiniu keleiviu trintis visokiais transportinių lėktuvų reisais, arba apskritai net pačiam sėdėti prie skraidančio balagano vairo. O traukinių vagonai-restoranai turėjo savą romantiką. Baltos staltiesės ir užuolaidos, reguliariai ir centralizuotai skalbiamos, mintis nublokšdavo toli nuo kelionių įspūdžių. O svarbiausia, keista, visų tų restoranų meniu buvo portveinas. Taip tuose meniu ir rašė – “Portveinas”.Jokio kito vyno pavadinimo. Nesvarbu, kokiame maršrute ar geografinėje platumoje. Visur jis buvo visai pakenčiamos kokybės ir romantiško skonio.
Valerka tą vakarą taip ir neišpilstė pasiimto į kelionę degtinės butelio. Sėdėjo priešais kaip vijurkas, o mano portveino taurė trukdė jo planams restorane atkimšti savą butelį nematant oficiantei. Aleksandras dirsčiojo tai į jį, tai į mane. Tylėjo. Kelionė mūsų dar laukė ilga. Klausiausi ramiai ritmingo traukinio ratų dunksėjimo. Generolas su generoliene buvo tik ką pavakarieniavę prie staliuko man už nugaros. Sunku pasakyti po kiek dešimčių minučių generolienė grįžusi prisėdo prie mūsų stalo. Kai ji restorane dar ieškojo mūsų  akimis – aplankė keista nuojauta. Tačiau dabar jos jau reikėjo išklausyti…
“Vyrai, pirmiausia man reikia kažko išgerti” – pratarė. “Turim degtinės” – staigiai išpyškino Valerka –“Švarios, lietuviškos, kvietinės. Tiesiai iš gamyklos salės. Skaidri, be jokių antkainių, priemaišų ar apskritai vartotojams nežinomų gudrybių. Prieinama tik glaudžiausiai susietiesiems su pasaulinių degtinės viryklų technologinėmis linijomis…”. “Gal ne, aš truputį vyno” – parodė generolienė į mano taurę. “Tomai, atiduok pagaliau savo vyną damai” – Aleksandras ėmėsi lėktuvo kapitono-nurodinėtojo pareigų. “Dar vieną portveino” – pratariau praeinančiai oficiantei. Na “Sąjungos geležinkeliuose”, po tokio bajoriškai užgeidaus paprašymo, paprastai reikdavo laukti valandą. Tačiau oficiantė, greičiausiai pajutusi, kad kažkas atsitiko, žingeidumo pastūmėta su taure grįžo žaibiškai.
Romantiškas ramios kelionės traukiniu įspūdis baigėsi. “Kada skolą grąžinsi” – vėliau dažnai kartojo Valerka žemės ūkio aerodromuose. Ir ne šiaip sau – sakydavo iš po lėktuvo grindų, įkišęs galvą į liuką, kontruodamas benzino čiaupus. Turėdavau tylėti, arba šiurenti smėlį po batų padais į lėktuvo kabinos grindis, nes kalbėdavo jis su lyg aliuminio skambesiui būdingu aidu. Reikalavo jis dviejų rublių šešiasdešimt, o aš iš principo nesumokėjau daugiau rublio septyniasdešimt. Ginčytini įkainiai. “Aš sėdėjau įtariamas traukinio apiplėšimu ir žmogžudyste” – argumentuodavo jis. Nieko panašaus. Aš tikrai tada įkišau pagalvę iš generolo kupe į jo kuprinę. O jis su ta pagalve įkliuvo Novosibirsko transporto milicijai sėsdamas į lėktuvą. Peršvietė jo bagažą, o ten ryškus valdiškas antspaudas ant pagalvės “Sąjungos geležinkeliai”. Šimtai tokių pagalvių atsidurdavo sanitariniuose lėktuvuose, greitosios pagalbos automobiliuose ir lavoninėse. Niekas ten tos pagalvės kilmės parą nesiaiškino. O dar girdėjau, kad milicininkai vėliau nusprendę pajuokauti, tą pagalvę paštu atsiuntė Valerkai Vilniaus oro uosto bendrabučio adresu. O kaip Valerka tada atsidūrė Novosibirske, jis vienas težino. Oficialiai jis tuo metu skrido su mumis kukuruzniku į Vilnių tarnybiniu keleiviu, kaip mechanikas.
“Taigi…” – tyliai prabilo generolienė. “Mano vardas Kazimira. Suprantate, mano vyras, na jūs gal jį matėte prieš pusvalandį čia…” Generolienė pravirko. Maždaug tokiu gestu: “Gerkite, gerkite” Aleksandras paragino ją kalbėti toliau… “Suprantate jis paprašė. Na čia ne būtinas priešmirtinis noras. Suprantate, prieš mirtį jis jus paminėjo. Sakė, atleisk, Kazimira, kad kelionėje tave palieku, bus sunku, bet tu su tais jaunais lakūnais pakalbėk. Jie gyvenimą pažįsta, padės tau viską sutvarkyti…Žodžiu… Jis tik ką numirė…”
“Tai atminkim generolą” – beveik iškilmingai pakėlė tostą Valerka. “Raminkis” – piktokai sušnypštė Aleksandras – “Rimtai reikia pamąstyti, ką dabar darysime”. “O ką čia mąstyti” - gurkštelėjęs degtinės, toliau porino Valerka – “Ponia generoliene, toks anekdotas buvo, ir mes taip padarysim. Suvaidinsim balių su generolu, o paskui lyg niekur nieko, kaip išgėrusiam padėsim išlipti, ten jam taps bloga, iškviesim greitąją, o atvykę gydytojai konstatuos…”. “Gyvens” – tokiais gydytojų žodžiais tas anekdotas baigiasi” - jau piktokai Valerką nutraukė Aleksandras – “Ponia, kelintame vagone tai įvyko. Be to, pabandykite prisiminti, gal jūsų vyras kelionėse turėdavo kokį ypatingesnį dokumentą. Ordino knygutę ar deputato pažymėjimą? …”. “Jis buvo antros grupės invalidas…”. “Invalido pažymėjimas po mirties negalioja” – vėl įsiterpė Valerka. “Teisybė, ponia”- prabilau – “Valerka teisus. Tik esmė tame: jis jums toliau anekdotus pasakos. O dokumentus jums reikės visus pas save paslėpti. Po ranka turėti tik jo pasą, na ir koks “po mirties galiojantis” pažymėjimas nežinomoje stoty už šio traukinio lango tikrai praverstų. Valerka, tęsk savo pasakojimą”. “Žinote, ponia, antroje klasėje aš turėjau tokią draugę…” – generolienė visai atidžiai klausė Valerkos. “Na, tai kuris čiupinėsim pulsą, o kuris ieškos traukinio viršininko”- Aleksandro man sakomų žodžių generolienė jau nebegirdėjo.
Generolo kupe sėdėjo bendrakeleivis. Pasimetęs. Neprisimenu kiek jis ištarė žodžių. Tačiau negali būti, kad jie buvo absoliučiai nereikšmingi. Nepamenu nė vieno. Šiuolaikiniai psichoterapiautai jam rekomenduotų dar kartą perskaityti “Pikų damą”. Bet tada, atrodo, jis pergyveno dėl ketvirto žmogaus, kuris kupe visai neegzistavo. Spėliojo, ar tas žmogus pavėlavo į traukinį, ar apskritai į tą vietą stoty pamiršo parduoti bilietą, o gal tuoj tuoj bet kokioje stotelėje į kupe įeis keleivis, ir kaip jam viską paaiškinti…
Iki traukinio viršininko reikėjo pereiti kokis septynis vagonus. Sėdėjo jis pirmame vagone po lokomotyvo. Iš veido buvo toks, su kuriuo neįmanoma nieko susitarti. Po šimto mano pasakytų beprasmiškų žodžių jis nei kiek nepasikeitė. “Jaunuoli, suprask, ši problema kainuoja tūkstantį rublių” – numykė man pasisukus eiti atgal. ”Įskaitant kelionę atgal iš paskutinės stotelės? – susidomėjau – “Tačiau nepamenu, kokia ji ant traukinio užrašyta. Sočis ar Simferopolis? Aplamai aš moku cinko karstus lituoti, deja niekuo negalėsiu padėti. Išlipu mažiausiai viena para anksčiau. Sudie”.
“Jaunuoli palauk”- traukinio viršininkas pradėjo eiti įkandin. Reiškiau visišką nesusidomėjimą tokiu jo “žygdarbiu”. “Jaunuoli, jūs man grasinate…” “Kodėl grasinu? – stengiausi jį supykinti – Jūsų vadovaujamame traukiny ir taip yra mirusiųjų”. “Na ir kas jums tas generolas? Giminaitis, pažįstamas? Gal aviacija? Jūsų kompanija juk kultūringai sėdi restorane, ko jums kištis”- bumbėjo jis toliau. “Na sakykim pažįstamas” – mįslingai pasakiau – “Gyvenime nieko nėra paprasčiau, kaip susipažinti” – netikėtai išrėžiau. Traukinio viršininką tai jau pašiurpino. Jis pradėjo tarytum teisintis: “Suprantate, po kelių valandų didmiestis. Traukinys stovės pusvalandį. Aš negaliu pro tą stotį pravežti lavono. O prokuratūra traukinį sustabdys mažiausiai šešioms valandoms. Įsivaizduojate pasekmes?
“O… Labai suprantu. Grįžtam į jūsų vagoną. Ramiai pagalvosite, kur stabdysime traukinį. Juk turite radijo stotį. Traukinio maršrutą. Tvarkaraštį. Ar norite iš pradžių apžiūrėti velionį?
Jaučiau jau visišką pranašumą. Ir sunkiai mąstančiam traukinio viršininkui pasiūliau sustoti ne pagal tvarkaraštį – stotelėje, kur greitojo traukinio sustojimas įvykis, prisimenamas šimtmečiais. Todėl tą naktį ten nenori miegoti niekas… Kaip skelbė traukinio viršininko oficiali radiotelegrama, tas traukinio sustojimas turėjo įvykti po keturiasdešimt keturių minučių…
Niekad iki tol nebūčiau patikėjęs, kad kažkur yra stotis stulbinančiai panaši į  Mažeikių ar Švenčionėlių geležinkelio stotį. Jau dešimtmečius joje stojo tik priemiestiniai traukiniai, tačiau senos, matyt, nuo caro laikų išlikusios, tradicijos jos niekaip neapleido. Tarytum kokiame parade, centriniame jos perone stovėjo milicijos automobiliai, autobusiukas, panašus į karo ligoninę, rikiavosi iš visur subėgę geležinkelio pareigūnai. Susirūpinusiu veidu trypčiojo vietoje net gydytojas, kurio pagalbos niekam neprireikė. Trūko tik gaisrininkų. Generolo kupe sustojo tiksliai ties ta perono vieta. Atsidarė visos traukinio durys. Palydovės stovėjo prie jų, tačiau jokių nei įlipančių, nei išlipančių keleivių nelaukė…
“Keleiviai, keleiviai… dokumentų sutikrinimas, detektyvinė apklausa, visi liekate savo vietose, negyvas žmogus vagone…” – lyg šventikas perėjo per vagoną milicijos majoras. “Graždanskaja aviacija” einame į kitą vagoną pakalbėti”.
Stovėjome ties vasarą nekūrenamu vagono pečiuku. Palydovė kažką lyg tvarkė aplinkui. ”Na kaip aš juos visus? ” – iškart pradėjo majoras – “Sėdės žiopliai nekvėpuodami visą pusvalandį, kol vyrai išneš generolą. Tai ką, “pomianiem” (ta prasme rusiškai išgerkim – atminkim velionį). Ar ką su savim turite? Kabinete tai turiu, galiu net trisdešimt penkias minutes traukinį čia sulaikyti, suspėtume…”- nenurimo majoras, laikydamas rankoje stiklinę, visada buvusią traukiniuose prie čiaupo su užrašu “kipiatok” (rus. Tik ką viręs vanduo). Vėl sutrukdžiau Valierkai pasiūlyti savo butelį, kurį jis vis dar turėjo kišenėje. “Maša, ar ką mums duosi?  - prabilo majoras į palydovę – Nežinau, kiek greituosiuose tai kainuoja, bet daugiau penkių rublių tikrai neduosiu, vyrai pridės, arba, jei kartais pigiau, tai ieškok grąžos. “Aš ne Maša” – piktai sumurmėjo palydovė. “Och, furija”- tęsė savo monologą majoras – “Į tokius kaip mes iš mažų miestukų iš aukšto žiūri. Mano, kad niekad čia nereikės sustoti. Pralekia savo vagonais tarytum kinofilme kaip koks “dyzelis-elektropojezdas”. Visas jas vadinu Marijomis. Po savaitės bus metinės, kaip dvylikto kilometro pervažoje Jašką suvažinėjo. Penkiolika jam pavasarį būtų buvę. Žinau, nes turėjau mintį jį įsūnyti, daug jo praeitimi domėjausi, dar devynių metų berniuku būdamas jis stoty atsirado. “Duokite prašau dvylika kapeikų”, lyg sūnus kas rytą manęs prašydavo. Pabėgdavo ir iš vaikų namų ir internatų. Įsivaizduojate, jį kartą net Rostovo milicija atvežė. Kažkur nusprendęs buvo iškeliauti, o kai pagavo, sako aš jam vienintelis pažįstamas žmogus. Paskambino, ir net vos ne tūkstantį kilometrų į čia atvežė. Taip, Maša, ir tada greitasis čia sustojo. Traukiniai čia stoja tik kai vyksta ypatingi įvykiai… “Kainuos jums tai restorano kaina šeši rubliai dešimt kapeikų” – atlyžo palydovė – “Tik staigiai išgeriate ir dingstate iš vagono. ”
Daviau palydovei dar rublį. Dešimt kapeikų pažadėjau vėliau: “Kai niekas nematys”.
“Tai va, matote, kaip pas mus tokie dalykai vyksta” – nusiėmęs kepurę ir gurkštelėjęs iš stiklinės tęsė majoras – O pas jus kaip? Lėktuvuose juk taip irgi kartais atsitinka. “O kaip gi” – vėl šmaikštauti pradėjo Valerka – “Vienuolika – dvylika kas dieną Vilniuje iš lėktuvų iškeliame. Tad visada prašome: Skraidykite “Aeroflotu” – greitis, komfortas... Tomai, duok kepurę ir, mačiau turi, penkiasdešimt jubiliejinių kapeikų. Paskolink,  reikia majorui parodyti aviacinę procedūrą…”- įsijautė Valerka.
“Keleiviai, dėmesio, rinkliava, netikėta mirtis,  nutrūkusi kelionė, laidotuvės…” – Valerka lyg niekur nieko perėjo su mano kepure visas dviejų vagonų kupe. Per aštuonias minutes įvairiomis kupiūromis surinko ir įteikė generolienei šimtą aštuoniasdešimt rublių. “Va taip reikia, majore “ – ištarė paimdamas jo uniforminę kepurę – “Tik kepurę reikia kiek pataisyti, truputį sulenkti kakardą, geriausia replikėmis. Paukštuko sparnus sulenkti į viršų… Ir žmonės mokės. Tik reikia įtikinamai, įtikinamai. Ir taip po kiekvieno reiso. Matote traukiniuose tai irgi veikia”.
“Atėjau atsisveikinti” – pertraukė Valerkos pasakojimą generolienė. Neštuvai su generolu gulėjo šalia to autobusiuko, panašaus į karo ligoninę. “Traukiniui pajudėjus, grįžtame visi į restoraną – nedviprasmiškai sumurmėjo Aleksandras traukinio viršininkui. “Tai ką - viskas” - jau perone ištarė generolienė. “Viskas”- ištarė majoras - “Visiems viso gero”. “Niekad nebūna viskas” – pasakiau. - “Čia traukinio” – sumurmėjau, ir paėmęs pagalvę nuo generolo neštuvų, lėtu žingsniu nužingsniavau į mūsų kupe. Pagalvę įkišau į Valerkos kuprinę. Traukinys dar nejudėjo. Na mano lakūniški marškiniai tamsoje pilkavo, kaip milicininko, tad matyt kažkas laukė, kol iš  vagono vėl išlipsiu. Turėjau laiko lėtu žingsniu grįžti peronu iki vagono kuriame vėl susirinkome visi. Keleivinio traukinio sąstatas trūktelėjo. Į judantį traukinį generolo kupe palydovė įkopė paskutinė. Po traukinio viršininko.
“Na jūs ir duodate, “Graždanskaja aviacija” – restorane susimąstęs pratarė traukinio viršininkas. “Čiriką (dešimt rublių) įmečiau į to jaunuolio kepurę. Kas su manim pasidarė?... Tai atminkim generolą” – pakėlė stiklą degtinės. Prieš išgerdamas nusiėmė kepurę. Be kepurės atrodė keistai. Plaukai buvo keistai garbanoti ir keistai susisukę. Akimirką pagalvojau, kad rusai visada, prieš gerdami nusiima kepurę. “Aš ukrainietis” – atsitiktinai tai minčiai pratarė traukinio viršininkas – “O jūs ką veikiate. Matyt gerai uždirbate. Žinoma aukščiausio lygio paslaptis, kur dabar važiuojate? ”
“Kodėl paslaptis. Oficialiai dabar mes komandiruotėje” – vėl prabilo Valerka – “Už du rublius šešiasdešimt kapeikų į dieną. O taip tai skraidom kolūkiuose, keliaujam. Vagiam trąšas, parduodam benziną. Tau herbicidų reikia? Rudenį galim parūpinti rožių, o taip pat chemikalų, skirtų išpurkšti gyvūnų ir žvėrelių kailiukus…”.
Traukinys riedėjo greičiau nei įprastai. Matyt stengėsi pasivyti savo tvarkaraštį. Oficiantė stengėsi įtikti traukinio viršininkui, nors restoranas jau seniai buvo uždarytas. Valerka vėl neturėjo progos išsitraukti savo degtinės butelio. Mano taurėje vėl teliuškavo portveinas. Stalas buvo serviruotas užkanda iš silkės su pašildytom bulvėm, pjaustytais svogūnais ir ridikėliais su grietine. “Leiskite man jūsų pagailėti, Mitrofanovičiau”, - kartojo oficiantė traukinio viršininkui. – “Restorano vagoną užrakinsiu. Praleiskite čia didmiestį. Kam jums tas šurmulys po tokių vargų. Visokie keleiviai norės bilietus, vagonus keisti…”.
Galima buvo apie kažką kitką galvoti. Užsimiršti kas įvyko. Pagalvė Valerkos kuprinėje neužilgo vėl viską turėjo priminti. Tačiau dabar vagono užuolaidos lingavo. Balta staltiesė vėl kelionę grąžino į romantiką. Tikrai tų vagonų-restoranų meniu buvo visai neblogas portveinas. “Portveinas” – taip ir būdavo parašyta. Jokio kito papildomo vyno pavadinimo.