Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Juos nuvedė į drėgną rūsį, silpnai apšviestą pro orlaidės pačioje palubėje, ir surakino grandinėmis. Tai ir buvo ergastulas, į kurį šeimininkas uždarydavo neklusnius arba nusikaltusius vergus. Kalėjimo prižiūrėtojas, irgi vergas, du kartus per dieną atnešė kaliniams karštos buzos; savo užuojautą jis reiškė geraširdiškomis grimasomis, nes pasakyti jiems švelnų žodį bijojo.
Pamažu rūsyje visai sutemo; jie suprato, kad atėjo vakaras. Kalėjimo prižiūrėtojas atnešė duonos ir sūrio, kiek galėdamas maloniau, kaip tiktai išdrįso, palinkėjo jiems labos nakties ir išėjo, triukšmingai užtrenkdamas duris. Sėdėdami tamsoje ant šiaudų glėbelių, trys kaliniai klausėsi, kaip bruzda žiurkės, ir žvangino grandinėmis, stengdamiesi jas nubaidyt.
- Ką gi, šiaip ar taip, viena paguoda man dar lieka, - sunkiai atsidusęs, tarė Feliksas. - Jeigu man lemta paskutines savo dienas praleisti šitame urve, bent jau nekentėsiu, kad turiu tik vieną akį. Čia vis tiek nieko nematysi, nors būtum akylas kaip povas.
Jie pabandė išsivaduoti nuo grandinių, bet tiktai susižeidė kulkšnis.
- Jeigu net mums ir pavyktų nusimesti grandines, iš to nebūtų jokios naudos, - tarė Brenas: -durys sunkios, ąžuolinės, o pro orlaidės neišlįsi.
Ir vis dėlto jie dar daugelį kartų bandė atsikratyti grandinių; juos skatino viltis, kad, sutraukę grandines, jie iš karto arti pajus laisvę, nors paskui dar reikės kalti akmenines sienas.
Jiems atrodė, kad jau ilgas valandas kamuojasi tamsoje, bet jie niekaip negalėjo sužinoti laiko; paskui jiems pradėjo rodytis, kad jie labai seniai uždaryti šitame kalėjime, ir ledinis šiurpas sukaustė jų širdis. Juos apėmė slegiantis liūdesys, jie nustojo kalbėtis ir nejudėdami gulėjo ant sutrešusių šiaudų.
- Klausykit! Kažkas eina! - tarė Maronas; visi trys pasikėlė ir ėmė klausytis.
- Jeigu čia šeimininkas, - suniurnėjo Feliksas, - tegu tik prieina arčiau prie manęs, ir aš grandinės galu sutriuškinsiu jam makaulę!
Durys sugirgždėjo, prasivėrė, ir ant slenksčio pasirodė moteris su uždengtu žibintu rankoje. Uždangalas nukrito, staigus perėjimas iš tamsos į ryškią šviesą kalinius akimirką apakino. Paskui jie išvydo priešais stovint Barbato žmoną.
- Tss, - šnibžtelėjo ji, pridėjusi prie lūpų pirštą. Palaukusi, kol jos palydovė, jauna tarnaitė, sandariai uždarė duris, ji švelniu, liūdnu balsu paklausė kalinius: - Ar jūs galite mums atleisti?
- Tu niekuo nekalta, - atsakė Brenas. - Mes džiaugiamės, kad išgelbėjome tau gyvybę, o jeigu mūsų reikalai prastai susiklojo, - tai nesvarbu!
Moteris apžvelgė rūsį ir sudrebėjo.
- Kaip čia šalta! -tarė ji. - Bet jums jau nebeilgai reikės čia būti.
Ji ištraukė iš po savo skraistės didelį ryšulį raktų ir padavė tarnaitei. Virpėdami iš džiaugsmo, kaliniai pažino tuos pačius raktus, kuriuos buvo matę, kai sargai surakino jų pančius. Tarnaitė greitai priėjo artyn. Žibinto šviesoje išbandžiusi keletą raktų, ji surado tuos, kurie buvo reikalingi, ir vargais negalais pasuko juos sunkioso spynose.
Kaliniai kiek galėdami tyliau padėjo grandines ant žemės ir atsitiesė, mankštindami nutirpusias rankas ir kojas.
- Negalvokite apie jį blogai, - tarė moteris. - Juk jis pripratęs griežtai laikytis įstatymų. ..
Jos balsas suvirpėjo, ji skraiste užsidengė veidą; kaliniams pasirodė, kad ji nebyliai verkia.
- Nusiramink, ponia, - tarė Feliksas, - kol pasaulyje yra ne tik tokių žmonių kaip tavo vyras, bet ir tokių kaip tu, - dar galima gyventi.
- Jūs mums visiems išgelbėjote gyvybę, - prašneko ji vos girdimu balsu, - ir man labai gėda, kad daugiau niekuo negaliu jums atsidėkoti, tiktai paleisti jus į laisvę.
- Daugiau nieko mums ir nereikia, - atsakė Brenas. - Mes neturime jokio noro pasilikti šiame krašte.
- Prašau jus paimti štai šitą dovanėlę, - tarė moteris. Ji nusiėmė nuo kaklo auksinius karolius, bet Brenas jai šūktelėjo:
- Ne, ne! Mums reikia tik laisvės. Tavo vyras greitai pasiges... Prašau tave - nė negalvok apie tai.
Moteris aiškiai nenoromis vėl užsidėjo karolius ir, tartum viena sau balsu mąstydama, pasakė:
- Aš jus išvadavau nuo pančių, o pati negaliu išsivaduoti. ..
- Einam su mumis, - tarė Brenas, iš įkarščio nepagalvojęs, ką jai reiškia toks apsisprendimas.
Ji nusijuokė tyliu, sidabriniu juoku.
- Ačiū! Man rodosi, per visą gyvenimą niekas manęs taip nedžiugino, kaip tavo pasiūlymas, bet aš negaliu jo priimti. Nuo šiol aš galvosiu, kad jūs visi trys man padovanojote šiuos auksinius karolius, ir, gal būt, dabar man bus lengviau juos nešioti. - Moters balsas vėl pasidarė ramus, skambus. - Bet jums geriau kuo greičiausiai išeiti, - pridūrė ji.
- Parodyk, į kurią pusę mums eiti, - paprašė Maronas. - Mes nenorime su kai kuo susitikti. Jam buvo nemalonu minėti jos vyro vardą.
- Jis miega, - šaltai, ramiai pasakė moteris, - jis girtas.
Patylėjusi ji paaiškino:
- Taigi jums nėra ko bijoti. Eikite tuo pačiu keliu, kuriuo atėjote. Mergina jus palydės iki vieškelio, o valstiečiai jums nepadarys nieko blogo. Jie žino, kas juos išgelbėjo nuo maurų, ir rytoj jūsų ieškos ne ten, kur reikia.
Ji apsigręžė, paėmė žibintą, vėl jį uždengė ir atidarė duris. Visi nuėjo vilos link. Moteris ėjo pirmutinė, paskui ją sekė tarnaitė, o berniukai ir Feliksas žingsniavo iš paskos. Eidami nė vienas nepratarė nė žodžio. Prie vilos moteris padavė žibintą tarnaitei, rankos mostu atsisveikino su bėgliais ir tyliai įsmuko pro šonines duris.
Mergina takučiu juos nuvedė prie tiltelio, už kurio ėjo vieškelis.
- Eikite visą laiką tiesiai, - pasakė ji. - Pirmoje kryžkelėje pasukite į kairę ir pateksite į slėnį. Tesaugo jus dievai!
Ji padavė Brenui žibintą, valandėlę dar pastovėjo, paskui, nuleidusi galvą, greitai pasuko atgal - ir dingo tamsoje.
Trys draugai žvaliai nužygiavo keliu. Buvo labai tamsu, ir jie retkarčiais vis klupinėjo ir griuvinėjo į duobes. Nuėję apie mylią, jie nuėmė nuo žibinto uždangalą, ir pasidarė lengviau eiti. Kelias buvo gana platus, tad jie galėjo žingsniuoti šalimais, nelipdami vienas kitam ant kulnų. Vėl atgavę laisvę, bėgliai taip džiaugėsi, jog visiškai nejautė nuovargio. Jiems atrodė, kad vos tiktai praėjo kryžkelę, o iš tikrųjų jie buvo jau prie pat slėnio, kur dar buvo matyti maurų stovyklos pėdsakai. Bėgliai pasuko į slėnį.
- Tikiuosi, kad geroji ponia neturės nemalonumų, - tarė Brenas, niekaip negalėdamas užmiršti švelnaus, liūdno Barbato žmonos balso ir gražios jos išvaizdos.
- Aš nenorėčiau rytoj būti jos vietoje, - atsiliepė Feliksas.
Vėl tylėdami jie ėjo toliau. Jiems staiga pasidarė aišku, kad Barbatas žmoną įtars ir ant jos supyks. Be abejo, jis sužinos, kad kažkas buvo paėmęs raktus, ir jeigu net jo pyktis kris ant ko nors kito, ji niekados neleis rykštėmis nuplakti niekuo nekalto tarno. Ji tuojau viską prisipažins. Ką jai padarys vyras, to nei Feliksas, nei berniukai negalėjo įsivaizduoti. Bet jie buvo įsitikinę, kad jis, būdamas kerštingos prigimties, nepaliks nenubaudęs atviro pasipriešinimo savo valdžiai.
- Aš jau beveik nebesidžiaugiu, kad ji taip padarė! - šūktelėjo Brenas.
- Ir aš, - prisipažino Maronas.? Ir aš, - ne taip karštai atsiliepė Feliksas.
Šiek tiek patylėjęs, jis jaudindamasis pridūrė:
- Mums reikėjo prieš išeinant užsukti į vilą ir, atsidėkojant gerajai poniai, nudobti kankintoją.
Berniukai irgi buvo susijaudinę. Džiaugdamiesi laisve, jie kartu jautė ir nerimą dėl moters, kuri per juos tikriausiai nukentės.
- Bet dabar mes esame bejėgiai ką nors padaryti, - tarė Brenas, bandydamas nuraminti savo sąžinę.
Feliksas ir Maronas su juo sutiko. Taip, dabar nieko nebebuvo galima padaryti, ir nors jie visi labai gailėjosi moters, kurią tėvai, be jokios abejonės, per prievartą išleido už Barbato, kai ji buvo dar visai jaunutė, jie pamažu ją užmiršo. Reikėjo vis akyliau sekti kelio vingius, taupyti jėgas, galvoti apie ateitį, ir tatai po truputį išdildė iš jų atminties praeitį. Jie perėjo per ąžuolyną, perkopė paskutinę kalvų virtinę ir, sutviskus pirmiesiems aušros spinduliams, susiliejusiems su gęstančia žibinto liepsna, priešais išvydo piemens lūšnelę.
Įsitikinę, kad čia juos nuoširdžiai priims, jie pasibeldė į duris. Jiems atidarė Korakso žmona. Pažinusi ateivius, ji plačiai nusišypsojo ir tarė:
- Telaimina jus dievai! Praeitą naktį aš už jus meldžiausi, ir štai jūs čia, gyvi ir sveiki. Vakar pas mus buvo užbėgęs valstietis iš dvaro, jis sakė, kad jus surakino grandinėmis. Mūsų ponas - tikras tironas!
Drenas vos neprasitarė, kad juos paleido pati šeimininkė, bet laiku prikando liežuvį. "Kad ir kaip patikimi yra piemuo ir jo žmona, - pagalvojo jis, - bet papasakoti jiems, kaip viskas buvo, - negerai ir neatsargu: juk dažnai žmonės be pikto noro per daug plepa; ir jeigu Barbato žmona kartais įkliūtų, kad mus paleido, tai mes neturime būti dėl to kalti. "
- Mes pabėgome iš kalėjimo, - pasakė jis, reikšmingai žvilgtelėjęs į savo draugus; tie patvirtindami linktelėjo galvas.
- O ką jūs dabar manote daryti? - paklausė moteris. - Mes būsime laimingi, jei pasiliksite čia...
- Ne, ne, - atsisakė Brenas. - Mes nenorime, kad dėl mūsų jums grėstų pavojus... Be to, ir šiaip mes ketiname keliauti į tolimus kraštus...
- O kur jūs norite keliauti?
- Eisim pajūriu, vis tolyn ir tolyn į vakarus... Ispanijos link...
- Aš niekados nesu girdėjusi apie tokią šalį. Bet žinau, kad pajūriu daugel daugel mylių tęsiasi dykuma.
- Kaip nors pereisime, - tarė Brenas; jo draugai pritardami linktelėjo.
- Visa, kuo jūs galite mums padėti, - pasakė Maronas, - tai duoti mums į kelionę maisto...
- Mes jums atiduosime visas savo atsargas, - atsakė moteris, - atiduosime su dideliu džiaugsmu. Einam į vidų, ir aš surinksiu visa, ką tik turime. Ir vyras nori jums padėkoti.
Įžengę į lūšną, trys draugai išvydo Koraksą, gulintį ant skurdaus pakraiko. Vaikutis gulėjo prie jo kojų. Piemuo pasakė, kad jaučiasi geriau, kad ypač jam palengvėjo dabar, kai jis įsitikino, jog jo išgelbėtojai yra laisvi.
- Toks žaliūkas kaip aš vien dėl kraujo nutekėjimo nemirs. Bet jeigu būčiau likęs gulėti tenai giraitėje, be jokios pagalbos, tai dabar manęs jau nebebūtų šiame pasaulyje. Štai dėl ko aš mielai atiduočiau už jus gyvybę.
Žmona jam pasakė, ko svečiams reikia, ir jis bandė atsikelti, bet nepajėgė.
- Ak! Kaip pikta, kad negaliu jūsų šiek tiek palydėti, - sudejavo jis.
- Mums nieko daugiau nereikia, tiktai maisto, - atsakė Brenas.
- Atiduok jiems viską, nieko sau nepasilikdama, - tarė Koraksas žmonai ir nusilpęs atsilošė ant priegalvio.
Moteris jau ėmė plušėti; ji surinko visa, ką tik turėjo, - keletą kepaliukų duonos, džiovintą mėsą ir džiovintą žuvį, alyvas, kruštus miežius, sūrius, - padalijo viską į tris lygias dalis ir kiekvieną dalį suvyniojo į storos drobės atrėžą: pasidarė lyg kokie krepšiai. Breno prašoma, moteris suieškojo gabalą veltinio, iš kurio buvo galima iškirpti tris kepures prisidengti galvoms nuo saulės; paskui ji atnešė maišą vandeniui, pasiūtą iš ožkos kailio, derva užleistomis siūlėmis, nubėgo prie upelio ir pripylė jį vandens. Bėgliai dar paprašė keleto ilgų ožkos kailio juostų ir jomis aprišo maisto krepšius; kiekvienas užsimetė savo krepšį ant pečių, o maišą su vandeniu nutarė nešti pasikeisdami. Išklausę piemens ir jo žmonos padėkų, išleisti su geriausiais linkėjimais, patarimais ir įspėjimais, trys draugai atsisveikino ir vėl leidos į kelionę, pakiliai nusiteikę, kad juos taip širdingai priėmė ir aprūpino maistu.
Po liūdnos patirties su piratų laivo vadu ir su Barbatu jiems buvo labai džiugu sutikti tokius žmones kaip Barbato žmona ir valstiečių pora lūšnelėje. Ir net trumpai prisiminus jiems tą merginą, kuri praeitą naktį parodė kelią ir pasakė: "Tesaugo jus dievai! "-nežinoma ateitis dabar jiems atrodė nebe tokia baisi. Jie vis tvirčiau tikėjo laime, o taip pat vis karščiau troško grįžti namo, laisvai gyventi gimtajame krašte, tarp artimų ir mylimų žmonių. Ir nors iš nuovargio jiems gėlė kojas, trys bėgliai, žygiuodami keliu, sutartinai užtraukė dainą.




Jie gana greitai priėjo pajūrį ir pasuko į vakarus. Saulė kepinte kepino, nuo svilinančių jos spindulių nebuvo kur pasislėpti. Pajūryje riogsojo stačios, kaitra dvelkiančios uolos, kurias vietomis pakeisdavo platūs įkaitusio smėlio ruožai. Tris dienas iš eilės jie ėjo ir ėjo. Vandens atsarga jiems išseko. Bet, baigiantis ketvirtai dienai, uolose jie aptiko įdubimą, kur buvo vandens, ir vėl prisipylė maišą. Jie neturėjo supratimo, ar ilgas kelias į Ispaniją. Jie tiktai žinojo, kad reikia žūt būt eiti.
Kai pasidarydavo nepakenčiamai karšta, jie maudydavosi jūroje. Eidavo jie ne tiktai visą dieną, bet ir dalį nakties. Pilnėjantis mėnulis šviesdavo jiems kelią. Vidudienį keleiviai uolos pavėsyje sustodavo poilsio, o kur būdavo lygi vieta, tai iš savo tunikų ir keleto karčių įsirengdavo šiokią tokią palapinę. Atsikvėpę eidavo toliau.
Šeštą kelionės dieną jie išvydo kažkokį keistą tamsų daiktą, juoduojantį tolumoje, ant neaukštos uolos vidury nedidelio užutekio. Priėję arčiau, jie pamatė, kad tai sudužęs laivas, ir paspartino žingsnį, susijaudinę, kad po ilgos, varginamai vienodos kelionės jiems pasitaikė užeiti kažką netikėta.
- Tai Kudono piratų laivas, - eidamas tarė Maronas.
- Oi, ne, - prieštaravo Brenas.
- Tas pats, - pritarė Maronui Feliksas. - Tai lygiai taip tikra, kaip tikra, kad aš netekau kairiosios akies, stengdamasis ant nosies galiuko išlaikyti pusiausvirą peilį.
- Vadinasi, laivas vis dėlto nenuskendo, -- tarė Maronas, - ir srovė jį išnešė į krantą.
Jie užlipo ant uolos, palindo po pat laivu ir įsitikino, kad Marono teisybė. Vandens užlietas, sudaužytas laivo liemuo pasroviui plaukė paskui juos Afrikos krantų link, ir bangos jį išmetė vairugaliu pirmyn ant uolos. Trys draugai stovėjo prie smarkiai iškilusio vairugalio, o pirmagalys buvo giliai nugrimzdęs tarp baltų putotų bangų, šniokščiančių per rifus.
- Na, ką gi! Vargu ar mes turėsime kokios naudos, iš šitų nuolaužų, - susimąstęs tarė Maronas.
- Tai jau nežinau, - atsiliepė Brenas. - Mes galime įlipti į laivą ir pažiūrėti, ar jame neliko kokių brangenybių. Kai pateksime į miestą, pinigai mums labai pravers.
Jie sudėjo uolų pavėsyje savo krepšius ir maišą su vandeniu ir apsižvalgė. Viename vairugalio šone iki pusės laivo liemens buvo nukarusi virvė. Feliksas atsistojo priešais laivą ir įsirėmė į jį rankomis. Brenas užšoko jam ant pečių ir taip pat įsirėmė į laivą, ir pagaliau Maronas šiaip taip užsikorė Brenui ant pečių. Tada jis greit sučiupo virvę ir pasitempęs įlipo į denį. Ten Maronas rado dar keletą virvagalių ir tvirtai juos sumezgė; pasidarė ilga virvė, kurios vieną galą jis stipriai pririšo, o kitą permetė per bortą.
Feliksas ir Brenas tuojau užlipo į viršų pas Maroną; tvirtais, dideliais mazgais sumazgyta virve jiems buvo daug lengviau lipti.
- Pirmiausia paieškokime aukso, - pasiūlė Brenas. - Kudonas tikriausiai turėjo daug aukso, kurį galėjo laikyti tik užpakalinėje laivo dalyje, o ne priekyje, kur visada maišėsi jūreiviai.
Maronas užėjo ant tiltelio, jungiančio vairugalį su baku, ir riktelėjęs atšoko.
- Saugokitės! Čia - grindyse skylė!
Ištempę kaklus, jie baimingai pasižiūrėjo žemyn; prieš jų akis atsivėrė kiaurai einanti skylė, kokių trijų pėdų skersmens. Žvilgtelėję dar giliau, jie išvydo, kaip bangos įnirtingai daužo uolą ir sukioja nuo laivo apmušalo nuskeltus medgalius.
- O ar mes galėsime peršokti per šitą skylę? - netvirtu balsu paklausė Brenas.
- Tai mums visiškai nereikalinga! - sušuko Maronas.
Jis atidarė artimiausios kajutės duris, per sudaužytą pertvarą įėjo į gretimą kajutę ir iš jos išėjo ant tiltelio kitapus skylės. Ten grindinys tebebuvo sveikas. Feliksas ir Brenas sekė paskui jį. Bėgliai apieškojo visas kajutes, bet pinigų nerado. Drabužių ir laivo reikmenų buvo gausu, tačiau niekur - nei aukso, nei sidabro. Priėję tiltelio galą, visi trys sustojo, žiūrėdami, kaip į smarkiai pakrypusį apatinį denį šliūkščioja bangos.
- Neik ten, Brenai, - tarė Maronas, - nes gausi galą.
- Ne toks aš kvailys, - atsakė Brenas. - Aš galvoju, kaip mums pasiekti pačias viršutines kajutes.
- Kudonas gyveno tenai, - priminė Feliksas, - ir savo turtus tikriausiai laikė skrynioje.
- Bet kaip ten patekti? - paklausė Brenas. - Visi laipteliai nunešti.
Maronas sučiupo virvės galą, nukarusį nuo juto, ir smarkiai patraukė.
- Manau, kad išlaikys, - tarė jis.
- Būk atsargus! - sušuko Brenas, savo ruožtu įspėdamas draugą.
Maronas visu savo kūno svoriu pakibo ant virvės, bet virvė nenutrūko.
- Tvirtai laiko, - tarė berniukas, vikriai lipdamas aukštyn.
Feliksas ir Brenas akylai žiūrėjo, kaip jis lipa, kol berniukas pagaliau atsidūrė jute ir dingo už vienų durų. Jie neturėjo jokio noro pasekti jo pavyzdžiu, nors Maronas iš viršaus sušuko, kad virvė gerai pritvirtinta. Jie girdėjo, kaip jis ten brazda, ir netrukus nuskambėjo džiaugsmingas šūksmas:
- Radau!
Viršutiniame denyje pasirodė švytintis Marono veidas; berniukas numetė auksinį pinigą. Jis mikliai pataikė jį tarp Felikso ir Breno, kurie nustebę žvilgtelėjo į Maroną.
- Čia stovi skrynia, pilna prigrūsta pinigų ir auksinių bei sidabrinių indų, - visko daug daugiau, negu mums reikia, daug daugiau, negu mes galėtume iš paskutinių jėgų pernešti per šitą dykumą.
- Paimk, kiek gali, auksinių pinigų, - šūktelėjo jam Brenas. - Pilniausiai užteks.
Maronas vėl dingo iš akių. Po kurio laiko Brenas ir Feliksas išgirdo, kaip skamba jo skaitomos monetos.
Laukdami Marono, draugai ramiai sėdėjo ant viršutinio denio krašto, tabaluodami kojomis ir žiūrėdami tai į kunkuliuojančias apačioj bangas, garbanotas baltomis putomis, tai į skraidančius aplink laivą kirus. Šalia jų, žibėdamas prieš saulę, gulėjo Marono numestas auksinis pinigas su kažkokio Rytų valdovo atvaizdu.
- Ką tu darytum, jei praturtėtum? - paklausė Feliksas.
Brenas gūžtelėjo pečiais.
- Aš nenoriu būti nei turtingas, nei vargšas. Aš noriu gyventi savo gimtajame kaime, kur mano dėdė, arti žemę ir sėti... Iš aukso nėra jokios naudos, - jis tinka tik visokiems niekniekiams dirbti ir kalavijo makštims papuošti, o be to, laidojant žmogų, jis dar dedamas į kapą.
Feliksas nusispiovė į vandenį ir susimąstė dėl Breno žodžių. Įpratęs gyventi mieste, jis negalėjo įsivaizduoti tokio gyvenimo, kada vyrai ir moterys tenkinasi žemės vaisiais - tuo, ką jie patys pasėja ir užaugina.
- Aš manau, kad tu neteisingai galvoji, - tarė jis pagaliau, - tikriau sakant, ne visai teisingai, nors ir nežinau, kokie žmonių papročiai toje šalyje, apie kurią tu pasakoji. Kai dėl manęs, tai žmonės man sakė, kad esu frigietis, tačiau aš įsitikinęs, kad esu gimęs Romoje arba kur nors Romos apylinkėse. Jokios Frigijos aš nė akyse niekuomet neregėjau. Aš pažįstu tiktai Romos užkampius, kur už smulkius pinigus pirkdavau gabalą pyrago su pupomis ir puoduką krapų vyno. Bet dabar, patyręs laisvės žavesį, aš jau nebenoriu grįžti į Romos landynes... Kur yra toji šalis, tavo tėvynė?
- Į šiaurę nuo čia. Tai Britanija, - atsakė Brenas, kuriam knietėte knietėjo pradėti apie tai kalbą. Jis nekantravo, norėdamas papasakoti Feliksui viską, kas jam buvo tėvynėje brangu ir miela, ir jam atrodė, kad ištisas valandas kalbėtų, bet vis tiek nespėtų visko išsakyti. O dabar, kai atsirado proga, Brenas negalėjo rasti reikiamų žodžių ir tik pakartojo, kad nori žūt būt grįžti į Britaniją. Kitam paaiškinti, kodėl tai jam taip svarbu, Brenas neįstengė. Jisai to troško, bet kokiais žodžiais tai išpasakoti? ..
- Ar tu sutinki su mumis ten vykti? - paklausė jis Feliksą. - Ten tau bus gera! Mano šeima tave priims kaip saviškį, nes tu esi mano draugas. - Tai buvo viskas, ką jis galėjo pasakyti.
Feliksas išręžė pečius.
- Gerai! Keliauju į Britaniją, kadangi joje dar nėra romėnų!
- Saugokitės! - šūktelėjo iš viršaus Maronas, ir tuojau prie jų kojų vienas po kito nukrito trys dideli kapšiukai, kietai prikimšti pinigų. - Manau, kad daugiau mes nepanešime.
- Šitiek užteks su kaupu, - tarė Brenas. Feliksas pasižiūrėjo į kapšiuką, kurį jam padavė Brenas.
- Ak! Kiek už šituos pinigus būtų galima nusipirkti pyragų su pupomis ir krapų vyno! -sušuko jis. - Bet jeigu jau aš nusprendžiau, - mano žodis tvirtas. Aš pasirinkau Britaniją, aš su tavim, mano berniuk!
Jie sugrįžo į patį vairugalį ir virve nusileido nuo laivo.



Bėgliai liūdnai galvojo, kad jiems dar daugelį dienų reikės eiti negyvu, tuščiu pajūriu. Bet, nuėję vos keletą mylių, jie pateko į miškingą kraštą. Dabar jie žygiavo lėčiau, bet užtat nebekentėjo nuo kepinančių saulės spindulių.
Kartą jie paklydo miške ir gerokai pavargo, kol vėl išėjo į pajūrį. Tačiau beklaidžiodami jie užėjo upelį ir prisipylė pilną maišą švaraus, tyro vandens. Todėl bėgliai tebesijautė žvalūs, nors buvo vis taip pat toli nuo tikslo ir kartais jiems kildavo noras sviesti į jūrą sunkius, aukso prikimštus kapšiukus. Bet jie buvo laisvi, ir laisvės pajautimas taip džiugino keleivius, kad jie dažnai užtraukdavo dainą. Ypač mielai dainuodavo Feliksas. Jis mokėjo ir liūdnų valstietiškų dainų, ir šaunių uosto smuklių dainelių.
Vieną kartą jis paklausė:
- O kaip, ar Britanijoje įženklinta kakta man nepakenks?
- Niekados! - ryžtingai atsakė Brenas.
- Taip, bet Britanija dar toli, ir kelionėje mes galime sutikti tokių žmonių, kurie, pamatę tą žymę, mus pražudys. Ką gi man daryti, kaip ją paslėpti? Man baisu net pagalvoti, kad jūs galite antrą kartą dėl manęs nukentėti.
- Dabar tau gerokai užaugo plaukai, ir tu gali tą žymę prisidengti ilgesniu jų kuokštu, - patarė Brenas.
- O jeigu vėjas sutaršys jam plaukus? - įsikišo Maronas. - Jam reikia kepurės. Ar negalima to veltinio, kurį mums davė Korakso žmona, pritaikyti taip, kaip jam reikia?
Jie žygiavo kalvų virtine, nusitiesusią išilgai jūros, retkarčiais vis mėtė žemyn akmenis ir žiūrėjo, kaip į visas puses išlaksto pabaidyti paukščiai.
- Nagi pasilsėkim, pavalgykim, - pasiūlė Feliksas.
- Su valgiu prasti reikalai. Beliko tik keletas plutų ir sauja datulių.
Sėdėdami ant parudusios, saulės išdegintos žolės, jie stebėjo nesiliaujantį bangų žaismą.
- Galima prisirinkti paukščių kiaušinių ir kiaukutų, - pasiūlė Maronas. - Jau geriau tuo maitintis, negu badauti. O kol kelionėje pasitaiko vandens, nuo troškulio mes nemirsime.
Brenas atidžiai pasižiūrėjo į maišą ir pagalvojęs tarė:
- Vandens, jeigu jį taupysime, mums užteks dar trims dienoms.
- O per tą laiką jau prieisime Britaniją, ar ne taip? - paklausė Feliksas. - Ak, aš ir užmiršau, juk Britanija yra sala. Na, vadinasi, paskutines kelias mylias, tur būt, reikės plaukte nuplaukti.
Britanija vis labiau žadino jo smalsumą. Kiek visokių klausimų jis davė Brenui! Kas auga Britanijoje ant medžių? Ar ilgos moterų nosys? Ar tiesa, kad varnos ten gieda, kad ožkos - didumo sulig jaučiais, o jaučiai - sulig drambliais? Kad beturčiai ten geria iš auksinių taurių, o turtuoliai - iš molinių dubenėlių? Brenas niekaip negalėjo suprasti, ar Feliksas juokus krečia, ar iš tikrųjų taip keistai įsivaizduoja Britaniją.
- Ar tik ne ten, kaip girdėjau, žmonės sodina arklius į vežimą, o patys įsikinkę veža?
Feliksas kalbėjo rimtu balsu, bet Brenas pastebėjo, kaip jis mirktelėjo Maronui, ir suprato, kad viso to klausinėjama tik juokais.
Brenas pajuto, kad jis užsidega pykčiu, bet tuo momentu jo dėmesį patraukė kažkoks daiktas jūroje.
- Žiūrėkite, argi ten ne laivas? -paklausė jis savo draugus.
Tie pasižiūrėjo j tą pusę, kur jis rodė.
- Ten valtis, - šūktelėjo Maronas, kuris buvo už visus akyliausias, - ir, man rodos, žvejų valtis.
- Aš kažkodėl nebeturiu noro plaukioti jūromis, - prisipažino Feliksas. - Kas žino, gal būt, ir čia piratų laivas? Verčiau pasislėpkime, kol dar nevėlu, . .
- Tai valtis, visai nedidelė. .. kiautelis. .. - ryžtingai pakartojo Maronas.
- Palauksime ir padarysime viską, ką tik galėsime, kad ji čia atplauktų, - tarė Brenas, apimtas vilties. - Mes turime užtektinai aukso, ir už gerą atlyginimą mus nugabens.. .
- Kur? - pertraukė jį Feliksas. - Į Britaniją?
- Ne, - atsidusęs atsakė Brenas. - Į Ispaniją, į Gadesą. Tai - pirmas žingsnis.
- Aš labai nenorėčiau antrą kartą pergyventi avarijos, - skausmingu balsu pasakė Feliksas, - jeigu net ji atsitiktų prie Laimingųjų salų...
- Valtis nedidelė, bus galima visą laiką plaukti arti kranto, - spyrėsi Brenas. - Pagalvokite, argi tai ne geriau kaip vilktis pėstiems?
- Gal ir taip, - sutiko Feliksas, bet jo balsas nebuvo tvirtas. - Gerai, tegu bus, kaip tu nori.
Jis atsistojo ir, prisidėjęs prie burnos rankas, ėmė šaukti.
- Tai nieko nepadės! - riktelėjo Maronas. Jis nusivilko tuniką ir ėmė ja mosuoti. - Pakelkite mane aukščiau!
Pastvėręs Maroną už kelių, Feliksas jį pakėlė kiek galėdamas aukščiau. Maronas ėmė dar uoliau mosuoti, ir visi trys be atvangos vis šaukė. Iš pradžių jiems atrodė, kad veltui stengiasi, bet po keleto minučių jie pamatė, jog laivelis, supdamasis ant bangų, ėmė plaukti kranto link.
Feliksas nuleido Maroną žemėn, ir trys draugai nubėgo pakalnėn prie jūros. Ten jie išrinko patogų priplaukti užutekį, kur nebuvo rifų. Kai laivelis prisiartino, pasirodė, kad tai menkutė, su viena bure, žvejų valtis, o joje - tik vienas žmogus. Susikūprinęs jis sėdėjo prie vairo ir, rūpindamasis tuo, kaip laimingai priplaukti prie kranto, nė žodžio neatsakė į jų šauksmus.
Feliksas ir berniukai įbrido į vandenį ir įvedė valtį į užutekį. Žmogus joje vos judėjo.
- Iš kur tu? - paklausė Brenas.
Žmogus kažką sugargė ir keletą kartų lyžtelėjo sukepusias lūpas.
- Jis nori gerti, - suprato Maronas.
Matyt, stengdamasis atplukdyti valtį iki kranto, nepažįstamasis galutinai nusikamavo. Berniukai labai nusiminė, kai pamatė, jog tas, kurio pagalbos jie tikėjosi, pats reikalingas pagalbos. Nubėgę jie tuojau atsinešė maišą su vandeniu ir prikišo jį prie supleišėjusių nelaimingojo lūpų.
- Neduokite jam iš karto daug gerti, - įspėjo Feliksas. - Kai žmogus nusilpęs nuo troškulio, tai gali jam pakenkti.
Jie nunešė nepažįstamąjį į krantą, paguldė ant sauso smėlio ir kantriai laukė, kol jis atsipeikės. Tuo tarpu jie apžiūrėjo jį iš arčiau. Tai buvo kaitros išdžiovintas vyras tamsiai įdegusiu, vėjo nugairintu veidu, apsivilkęs šiurkščia storos drobės tunika.
Po kiek laiko jis atmerkė akis, kilstelėjo galvą ir kažką sumurmėjo nesuprantama kalba.
- Ar tu moki kalbėti lotyniškai arba graikiškai? - paklausė jį Maronas.
Nepažįstamasis atsakė plačiai jūrininkų tarpe paplitusiu žargonu, kuris buvo visų tautų, gyvenusių Viduržemio jūros pakrantėse, kalbų mišinys ir daugiausia susidėjo iš iškraipytų graikiškų žodžių. Maronas gana gerai suprato viską, ką jis kalbėjo, o Brenas ir Feliksas suvokė bendrą jo kalbos prasmę. Jam davė dar kartą atsigerti, ir nepažįstamasis pamažu įsišnekėjo.
Jis buvo žvejys iš Balearų salų. Prieš kokią savaitę, naktį, audra jį nubloškė tolyn nuo gimtųjų vandenų, ir jis kelias paras klaidžiojo po jūrą, nes mėnulį ir žvaigždes dengė debesys; o paskui jis atsidūrė taip toli, jog grįžti buvo nebeįmanoma. Jis bandė pasiekti Siciliją, bet, matyt, pasuko ne ta kryptimi ir pastarosiomis dienomis vis dairėsi Afrikos pakrantėje vietelės priplaukti, kokio tarpeklio uolose, kur galėtų pasipildyti jau seniai išsekusią gėlo vandens atsargą. Jis turėjo tik vieną maišą vandeniui.
Kai žvejys visiškai atsigavo, Brenas per Maroną jį paklausė, gal jis priimtų juos į savo valtį ir nuvežtų į Gadesą.
Žvejys papurtė galvą:
- Tai labai toli. Aš noriu kuo greičiau grįžti namo.
Išėmęs iš kapšiuko penkis auksinius pinigus, Brenas juos sudėjo į eilę ant smėlio. Žvejys godžiai įsmeigė į juos akis.
- Iš kur tu gavai aukso? - nepasitikėdamas paklausė jis.
- Tai mano reikalas! Šitie pinigai tavo, jei apsiimsi mus nugabenti į Gadesą.
Žvejys greitai pakeitė savo sprendimą.
- Gal būt, tai nelabai pailgins mano kelionę ir bus saugiau, negu leistis namo tiesiai per jūrą. Aš galėčiau plaukti Afrikos pakrante, išlaipinti jus už Herkuleso stulpų (Herkuleso stulpai - senovinis Gibraltaro sąsiaurio pavadinimas), o paskui grįžčiau atgal palei Ispanijos krantą.
Maronas tuojau ėmė versti Brenui ir Feliksui, ko jie nesuprato iš žvejo kalbos, o pats žvejys lyg užkerėtas vėl įsistebeilijo į pinigus. Paskui jis tarė:
- Taip, aš sutinku. Jūs davėte man vandens ir išgelbėjote gyvybę. Aš mielai jums tai padarysiu.
Jis greit pasiėmė pinigus ir įsivyniojo į tunikos kraštą.
- Ar tu turi ko nors valgyti? - paklausė Feliksas.
- Valtyje šviežia žuvis, - atsakė žvejys. - Aš tik vakar buvau užmetęs tinklus.
Feliksas nubėgo prie valties ir atnešė keletą didelių žuvų. Maronas, gerokai paieškojęs, rado pakrantėje molio, didele kriaukle prisikasė jo tiek, kiek jam reikėjo, ir atnešė savo tunikos sterblėje. Tuo tarpu Brenas, gavęs iš žvejo titnagą, išskėlė ugnį ir užkūrė laužą. Marono prikastą molį berniukai suvilgė vandeniu, ir pasidarė lyg kokia tešla. Tuo moliu jie aplipdė iš visų pusių kiekvieną žuvį. Kai laužas jau baigė kūrentis, berniukai atsargiai įdėjo į karštus pelenus visas žuvis, ir jos ten iškepė. Po kiek laiko pagaliais ištraukė žuvis iš pelenų ir nulaupė sukietėjusį molį. Kartu su moliu nusilupo prie jo prilipusi žuvų odelė bei žvynai, ir atsidengė sultinga, balta, garuojanti mėsa. Viduriai nuo karščio buvo supuolę į gumulą; berniukai juos lengvai išėmė, ir visi keturi - trys bėgliai ir žvejys - sočiai pavalgė.
Išplaukti buvo nutarta kitą rytą, kad žvejys galėtų atgauti jėgas. Įsitikinę, kad valtis tvirtai pririšta, draugai nuleido burę, suvyniojo ją, susėdo ratu ant smėlio ir ėmė gyvai šnekučiuotis.
Feliksas papasakojo, kaip jis grumtynėse su liūtu netekęs kairiosios akies. Žvejys juo patikėjo ir pats daug ką papasakojo apie Balearų salas. Bėgliai jau buvo pripratę prie jo kalbos, pradėjo geriau ją suprasti ir, stengdamiesi nepraleisti nė žodžio, klausėsi jo šnekų, kaip tose salose berniukai nuo pat mažens mokomi laidyti iš svaidyklės akmenis ir kaip motinos dažnai atsisako virti sūnui valgyti, jeigu jis neparneša paukščių ir kiškių. Žvejys paaiškino, kad dėl to Balearų salų vyrai pagarsėję visame pasaulyje kaip puikūs svaidyklės laidytojai, o Balearų kariai, sudarantys romėnų kariuomenėje atskirą korpusą, svaido kiaušinio pavidalo sviedinius nuo vieno didžiosios jūros krašto iki kito.
Jau seniai buvo nusileidusi saulė, jau buvo sukurtas laužas, kad bijotų prisiartinti laukiniai žvėrys ir kad naktį nebūtų šalta, o draugai vis dar šnekučiavosi, kol pagaliau visus keturis apėmė snaudulys. Jie užmigo kietu miegu, užliūliuoti nepaliaujamo bangų mūšos šniokštimo.





Auštant jie atrišo valtį ir išplaukė į jūrą. Berniukai padėjo žvejui iškelti įžambiąją burę ir sutvarkyti virves. Feliksas sėdėjo valties užpakalyje. Jis pasiėmė iš žvejo peilį ir uoliai rėžė sau iš veltinio kepurę, sugalvojęs ją pasidaryti taip, kad ji visiškai uždengtų žymę kaktoje. O bijodamas, kad išsiblaškęs nenusiimtų kepurės ir neatidengtų įženklintos kaktos, jis dar prisitaisė dvi žemyn siaurėjančias ausines, užrišamas pasmakrėje.
Baigęs darbą, Feliksas išdidžiai užsimaukšlino savo dirbinį ant galvos ir pareikalavo, kad visi juo pasigrožėtų. Kepurė atrodė nekaip ir negražiai gulėjo ant galvos, bet jūrininkai juk dėvi keisčiausias kepures, todėl jo draugai buvo beveik ramūs, kad jis neatkreips į save dėmesio. Tačiau Feliksas, norėdamas pasigirti, kaip sumaniai prisitaikė kepurę ant pakaušio, taip neatsargiai sukiojosi į visas puses, kad vos neiškrito į jūrą. Tatai jį šiek tiek prablaivė. Jis pasišovė semti iš valties vandenį ir uoliai darbavosi tam reikalui skirta didžiule kriaukle. Darbo jam buvo užtektinai: iš visų pusių į valtį tiško vandens purslai, o dugne buvo keletas nedidelių skylių.
Antrąją dieną jie išvydo medžius, o priplaukę prie kranto ir apsižvalgę, rado šaltinį, prisipylė vandens maišus ir derva užleistais plyšiais dėžę, pririštą valties užpakalyje. Dabar vandens jiems turėjo užtekti keletui dienų. Jie jau pasiekė tą Afrikos dalį, kur buvo daug nedidelių uostų, ir stengėsi laikytis atokiau nuo pakrantės: juk jie nežinojo, kaip su jais gali būti pasielgta kuriame nors Mauretanijos uoste.
Jie suvalgė viską, ką tik turėjo, bet žvejys greitai išmokė berniukus tinklais gaudyti žuvį, kurią jie vėlai vakare kepdavosi pelenuose ant kranto. Kartais žvejys parodydavo, kaip jis moka laidyti svaidyklę, ir taikliai kaudavo laukinius paukščius. Greitomis nupešę, juos gamindavosi tokiu pat būdu, kaip ir žuvį.
Kartą jie pamatė upelį, per pakrantės uolas tekantį į jūrą, ir galėjo ramiai, nieko nebijodami, vėl prisipildyti vandens maišus ir išdervuotą dėžę. Kitąsyk užėjo smarkus lietus ir prilijo pilną kibirą, kuris stovėjo valtyje. Tokiu būdu jie vėl daugeliui dienų apsirūpino vandeniu.
Taip jie iš lėto, atkakliai plaukė pakrante. Berniukai prie tokio gyvenimo greitai priprato; atšiaurūs jo reikalavimai, keliami jiems diena iš dienos, beveik išdildė iš jų atminties visus pergyvenimus.
Kartą prapliupo audra, bet žvejys iš anksto nujautė blogą orą, ir jie ištraukė valtį ant kranto, dar nespėjus audrai jų užklupti. Paprastai jie plaukdavo ir smarkiam vėjui pučiant. Net ir Feliksas nebe taip baiminosi jūros. Bet savo kepurę, nepaisydamas jokių įkalbinėjimų, jis dėvėjo dieną ir naktį.
- Visaip pasitaiko. Ko gero, galime ir atviroje jūroje su kuo nors susidurti, o aš nenoriu antrą kartą jums bėdos pridaryti. Be to, aš turiu priprasti nešioti kepurę, kad man su ja būtų patogu ir kad neužeitų noras nelaiku kasytis viršugalvį.
Pagaliau jie pasiekė Herkuleso stulpus, kur už sąsiaurio tyvuliuoja Atlanto vandenynas. Kurį laiką jiems teko plaukti pakrante į šiaurę; paskui jie aplenkė didelį kyšulį, ir priešingoje pusėje Maronas išvydo žemę.
- Ispanija, - pasakė žvejys.
- Ispanija! - sušuko bėgliai, o žvejys pasuko vairą, ir valtis nėrė per sąsiaurį - tolyn nuo Afrikos krantų. Artėdami į kitą sąsiaurio krantą, jie pamatė aukštą Kalpės uolą, kuri lyg sargas stovėjo iškilusi virš vandenų, o už Kalpės plytėjo pievos, jose žėlė sultinga, vietomis nuo saulės pageltusi žolė.
- Dabar jau greit, ar tiesa? - paklausė Brenas, įkišęs ranką į vėsų vandenį.
- Gadese mes turime būti po dviejų ar trijų dienų, - atsakė žvejys. - Taip man kalbėjo kiti, aš pats niekados nesu ten buvęs.
Brenas staiga sunerimo.
- O kaip, - paklausė jis, - ten, manau, visur pilna Romos valdininkų?
- Tai jau tikras dalykas!
Pasilenkęs prie Marono, Brenas sušnibždėjo:
- Reikia pasirūpinti, kad jie nesurastų mūsų aukso. Kas bus, jeigu muitinės prižiūrėtojai sumanys padaryti valtyje kratą?
Atsigręžęs į žvejį, jis garsiai paklausė:
- Tau, tur būt, reikės mokėti uosto mokestį arba kokius nors kitus mokesčius?
Žvejys gūžtelėjo pečiais. Jis neturėjo supratimo, kokia yra tvarka uoste, bet nenorėjo to prisipažinti.
- Jie paklaus, iš kur mes atplaukėme, - tarė jis patylėjęs. - Ką jiems atsakyti?
- Argi mes negalime pasakyti, kad esame žvejai iš kurio nors ispanų uosto Viduržemio jūroje? Juk galime pliaukšti, kad nuklydome daug toliau į pietus, negu norėjome.
- Gerai sugalvota, jei tik kas nepasipainios iš to uosto, - atsakė žvejys.
- Ką gi, reikia rizikuoti. Kaip mes sakysime, iš kurio uosto?
Pagalvojęs žvejys tarė:
- Iš Malakos.
Nežinomų vietų vardai bėgliams buvo bereikšmiai, ir visi keturi greitai susitarė nurodyti Malaką, o valdininkams atsakinėti tuo jūrininkų žargonu, kuriuo kalbėjo žvejys.
- Mums reikia prigaudyti daug žuvies, kad atrodytume kaip tikri žvejai, - pasakė Brenas.
Taigi buvo numatytos visos smulkmenos, kaip jie atplauks į Gadesą. Trys draugai jautė, kad artėja paskutinio, didžiausio įtempimo valandėlė. Brenas apžvelgė raibuliuojančius mėlynus vandens tolius ir pasakė:
- Štai mes pagaliau ir vandenyne!
- Ką! -suriko Feliksas ir prisigūžė prie pat valties dugno, kur jį tuojau aptėškė neišsemto vandens purslai. Įsitikinęs, kad nieko baisaus neatsitiko, jis baimingai pakėlė galvą ir priekaištaudamas pasakė: - Negražu taip juokauti! Aš per tave taip skaudžiai užsigavau. Kam tu tai išsigalvojai? Vandenyne pilna visokių vandens pabaisų, ten ir uraganai, ir verpetai, ir sirenos, ir ko tik ten nėra! O čia - aplinkui toks pat vanduo, kaip ir pirma.
Jis nusispiovė per bortą.
- Čia vandenynas, - atkakliai pakartojo Brenas.
- Tai jau nemaniau, nesitikėjau! - šūktelėjo Feliksas, su didžiausia panieka žiūrėdamas j bangas. - Dabar aš niekad gyvenime nebetikėsiu jokiomis šnekomis! Aš visada įsivaizdavau, kad vandenynas yra pasaulio kraštas ir kad ten girdėti, kaip, grimzdama į bangas, šnypščia saulė. .





Rytojaus dieną žvejys pasuko valtį pakrante, ir berniukai kantriai vis metė tinklą, kol sugavo gana daug žuvies. Jie pasiliko tik didžiąsias žuvis ir visą vakarą darbavosi, slėpdami į kiekvienos žuvies vidurius po vieną arba du auksinius pinigus. Tą darbą jie dirbo žvejui matant; tai nuslėpti buvo neįmanoma, o be to, kelionėje jie įsitikino, kad juo galima pasitikėti. Jis, be abejo, suprato, kad visi trys yra pabėgę vergai. Būdamas, matyt, nelabai jautrios širdies žmogus, jis vis dėlto suartėjo su berniukais, kada visiems reikėjo ilgas dienas sunkiai darbuotis irklais ir vairu. "Gerumu jis nepasižymi, - galvojo bėgliai, - bet išduoti mūsų neišduos. "
Suprasdami, kad pinigų jie turi daugiau kaip reikia, bėgliai davė žvejui dar penkis auksinius, ir jis nusijuokė savo gergždžiančiu, gerkliniu juoku.
- Mes, žvejai, svajojame sugauti auksinę žuvelę. Kai parplauksiu namo, visi pagalvos, kad aš ją sužvejojau.
Sekdamas berniukų pavyzdžiu, jis paėmė keletą žuvų ir sukišo į jas po vieną arba po du pinigus. Tokiu būdu saugiai paslėpęs savo turtą, jis suvyniojo kiekvieną žuvį į skudurą ir pasidėjo jas atskirai.
Visi keturi smarkiai yrėsi, tikėdamiesi dar prieš sutemas nuplaukti į Gadesą; bet atėjo naktis, o Gadeso žiburių vis nebuvo matyti. Keleiviai išmetė inkarą artimiausioje įlankoje ir kaip galėdami stengėsi įveikti savo nekantrumą.
Jų viltys buvo tuščios. Auštant prie įlankos atėjo iš netolimo kaimelio keletas valstiečių. Žvejys šiaip taip su jais susikalbėjo ir sužinojo, kad iki Gadeso dar kelios mylios, o arčiau, už kyšulio, yra Bezipo miestelis.
Bėgliai buvo patenkinti, kad laiku tai sužinojo, kitaip jie Bezipą būtų palaikę Gadesu ir tenai sustoję. Apsiraminę, kad truputį užtruko, jie nusipirko iš valstiečių duonos, pieno ir sūrio ir vėl leidos į kelionę, plaukdami atokiau nuo kranto. Gana ilgai mitus vien žuvimi, taip malonu buvo atsigerti ožkos pieno ir pavalgyti duonos su sūriu!
Tą vakarą jie nuleido inkarą jau už Bezipo. Per dvi dienas žuvis spėjo sugesti. Reikėjo kruopščiai padirbėti, - jie išėmė visus auksinius pinigus, išvertė visą žuvį į jūrą ir vėl užmetė tinklus, maldaudami likimą, kad rytojaus dieną atsidurtų Gadese. (Gadesas - prekybinis uostas senovės Ispanijoje (dabar Kadisas). III amžiuje prieš mūsų erą Gadesą užėmė romėnai, kurie iš ten veždavosi vergus ir žemės ūkio produktus.)
Bet tiktai trečiąjį rytą jie išvydo galingus kranto sustiprinimus ir tuojau suprato, kad čia yra tas miestas, į kurį jie norėjo pakliūti. Jis buvo daug didesnis už Bezipą. Taip, čia iš tikrųjų buvo didžiulis uostamiestis: prieplaukoje juodavo stiebų miškas, o nuo krantinių, kur stūksojo sandėliai ir darnios kolonados, į visas puses ėjo plačios gatvės su didingais visuomeniniais pastatais ir puošniomis vilomis.
Pasukęs tiesiai į uostą, žvejys vikriai įvedė į jį savo valtį ir kurį laiką varinėjo ją pirmyn ir atgal, ieškodamas tinkamos vietos priplaukti: jie nesiryžo sustoti prie kurios nors įspūdingos krantinės, kur dunksojo prekybiniai laivai, apsupti triukšmingos jūreivių ir krovėjų minios, ir tingiai suposi dailūs laivukai išvykoms į jūrą.
Pagaliau jie nužiūrėjo kuklesnę prieplauką, kur stovėjo išmetę inkarą keletas menkų laiviūkščių, taip pat prastai atrodančių, kaip ir jų valtis, ir žvejys pasuko į tą pusę. Jie pririšo valtį ir sugebėjo palei kitų valčių bortus prisikasti iki medinio liepto, einančio į krantinę. Iš pradžių jie manė, kad pavyks prasmukti visiškai nepastebėtiems, - keletas jūreivių, buvusių laivuose, nekreipė į juos jokio dėmesio. Bet dar nespėjus jiems iškelti kojos į krantinę, jų pasitikti iš savo būdelės išėjo kumpanosis muitininkas su dviem padėjėjais ir dar vienu vyriškiu, kuris nešė rašymo reikmenis.
- Iš kur jūs? - šiurkščiai paklausė muitininkas.
Žvejys pradėjo kažką aiškinti savo nežmoniška kalba, šnekėdamas taip greitai ir miglotai, kaip tiktai galėjo.
- Sakyk aiškiai, - riktelėjo muitininkas, - arba aš liepsiu lazdomis daužyti tau per kulnus, kol įgausi proto.
Žvejys ėmė kalbėti aiškiau, ir muitininkas, šiek tiek mokėdamas jūrininkų žargoną, jo kalbą suprato.
- Hm, taip... žuvies atvežėte, - nutęsė jis, žvilgtelėjęs per krantinę į valtį, ir pamojo savo padėjėjams: - Iškratykite šituos valkatas!
Berniukai dėjosi nesuprantą, ką muitininkas lotyniškai įsakinėja, ir dėkojo likimui, kad susiprato paslėpti auksą į žuvų vidurius. Praeitą dieną jie vėl ilgai krapštėsi, imliodami pinigus iš pašvinkusių žuvų ir kaišiodami į neseniai sugautas.
- Hm, taip, - vėl iš lėto pasakė muitininkas. - Atnešk man pustuzinį šitų žuvų. Tavo prekė atrodo kaip gardumynas.
Breną iš baimės išmušė šaltas prakaitas. Jei suras žuvyse paslėptus pinigus, tai neišvengiamai kils įtarimas ir muitininkai pradės tyrinėti, kas yra tie žvejai iš Malakos. Bet jis visai neparodė, kad suprato, ką valdininkas lotyniškai kalba.
Laimė, kad išsigandęs žvejys vėl pradėjo kažką šnekėti, painiodamas žodžius, kreipdamasis čia į muitininką, čia į berniukus, čia vėl į muitininką. Brenas pasinaudojo šita maišatim ir lieptu vikriai šmurkštelėjo į valtį. Ten jis, pataikaujamai šypsodamasis, paėmė iš muitininko padėjėjo rankų žuvis, kurias jis buvo atsirinkęs, ir greitai jas išskrodė. Mikliai įpiovęs žuvį, jis už borto panerdavo ją į vandenį ir rūpestingai plaudavo, kartu su viduriais nugramzdindamas ir pinigus. Išskrostas žuvis jis grąžino padėjėjui, o tasai padavė savo viršininkui. Matydamas, kaip nuolankiai jam perleido rinktines žuvis, muitininkas šiek tiek suminkštėjo.
- Jūs turite laikytis uosto taisyklių, --tarė jis žvejui. - Sumokėkite mano raštininkui visus nustatytus mokesčius, tada niekas jūsų nelies.
Jis apsisuko ir nuėjo. Jo padėjėjai iš paskos nešė žuvį.
Atėjo raštininkas, nešinas ragine rašaline. Jis pareikalavo sumokėti uosto mokestį ir kitus mokesčius. Brenas puikiai suprato, kad raštininkas gudrauja, bet nesikišo, nors ir labai niršo, matydamas savimi patenkintą sukčių įsivaizduojant, kad jis gali visus apgauti. Brenui ne pinigai buvo svarbu; jis piktinosi, kad raštininkas - niekšingas apgavikas. Bet juk nieko nebuvo galima nei pasakyti, nei padaryti. Laimė, kad žvejys turėjo smulkių pinigų, gavęs iš valstiečių grąžą, kai pirko maistą, todėl jis galėjo žvitruoliui raštininkui sumokėti reikalaujamą sumą, neišimdamas auksinių monetų, kitaip jie nebūtų išvengę kvotos.
Pagaliau visi formalumai buvo atlikti. Tariamieji žvejai išsinuomojo iš vieno krovėjo keletą pintinių, vėl įlipo į savo valtį ir ėmė tvarkyti žuvį.
"Vargu ar mus bekratys, - galvojo jie. - Todėl reikia rizikuoti ir išimti iš žuvų pinigus; juk bet kur kitur, ne uoste, bus sunku, neatkreipiant dėmesio, išdarinėti žuvis. "
Jie susėdo valties užpakalyje ir ėmė skrosti žuvį; išimtus pinigus dėjo sau ant kelių, o paskui - į kapšiukus. Kartais moneta iš žvynuotų ir gleivėtų jų rankų išsprūsdavo ir įkrisdavo į jūrą, bet ką daugiau jie galėjo daryti. Kad tiktai užtektų pinigų kelionei į Britaniją, - galvojo jie, - o kiek monetų įstrigs uosto dumble, tai visai nesvarbu.
Prisikrovę pilnas pintines žuvies, tariamieji Malakos žvejai su savo kroviniu išlipo į krantinę ir pasiklausė kelio į turgavietę. Ten, šiek tiek pasiderėję, jie užpirko vietą po viena pašiūre. Iškrovę prekę, berniukai ir Feliksas atsisveikino su žveju, palikdami jam dešimt auksinių ir visą pelną už žuvį, o patys savo rizika nuėjo ieškoti kokio nors laivo, plauksiančio į Britaniją, į Alavines salas.
Bet niekas, ką tik jie klausinėjo, nieko negalėjo pasakyti; tiktai kažkoks senis, pakratęs galvą, pareiškė, kad dabar joks laivas ten nebeplaukia. Pasak jo, alavas dabar siunčiamas tiesiai per sąsiaurį į Armoriką (Armorika - Vakarų Galijos pajūris; senasis Bretanės pavadinimas.), į Galiją, o iš ten mulais gabenamas į Masiliją. (Masilija - dabartinis Marselis Prancūzijos pietuose.) Bet, gal būt, atsiras toks vairininkas, - paguodė jis bėglius, -kuris po senovei plaukia į tą tolimą kelionę šiaurėn.
- Paieškosite kokią savaitę ar mėnesį, o gal ir ilgiau, - kas žino...
Šitoji nežinia tris draugus labai slėgė. Džiaugsmas, apėmęs juos nuo tos valandėlės, kai jie išlipo į prieplauką, dabar pradėjo blėsti, ir jie vėl aiškiai pasijuto esą priešiškame mieste. Prisiminė įžūlų muitininką ir sudrebėjo. Vienas klaidingas žingsnis - ir jie galutinai pražus. Juos, buvusius vergus, nuteis už pabėgimą ir tikriausiai išsiųs dirbti į baisias Ispanijos švino kasyklas. Jie suprato, kad reikia pasislėpti, nueiti kuo toliau nuo triukšmingų gatvių, kur knibždėte knibžda žmonės.



Jie vaikštinėjo iš vienos prieplaukos į kitą, kiekvieną sutiktąjį klausinėdami apie Alavines salas, bet niekas apie tą tolimą kraštą nieko nežinojo. Kad ir kaip stengdamiesi gerbti brangiausius Breno jausmus, Feliksas ir Maronas vis dėlto ne kartą žvilgčiojo į jį su priekaištu. Jiems jau rodėsi, kad Britanija yra kažkur kitame pasaulio krašte, o Alavinės salos - lakios Breno vaizduotės padarinys.
Pagaliau, kai trys draugai, visiškai nusiplūkę, jau norėjo atsisakyti nuo tolimesnių ieškojimų, staiga išvydo jūreivį, atsišliejusi į stulpą, ir paklausė jį to paties - ar nėra uoste laivo, ketinančio plaukti į Alavines salas.
- Yra. Rytoj arba poryt išplauks, - neapibrėžtai atsakė jūreivis.
- Iš kur? Iš . kurios prieplaukos? - paklausė jie, baisiai susijaudinę.
Jūreivis patylėjo, neskubėdamas pasikasė nosį ir tarė:
- Leiskite pagalvoti.
Jis primerkė vieną akį ir pasikasė paausį; pasižiūrėjo pirmiau pagal krantinę aukštyn, paskui pagal krantinę žemyn. Trys draugai, degdami nekantrumu, laukė. Nejaugi dėl to, kad šis vyrukas toks bukagalvis, jie nepateks į laivą?
Gana ilgai galvojęs, jūreivis atsišliejo nuo stulpo.
- Man rodos, kad iš šitos prieplaukos, - tarė jis, rodydamas į tą, prie kurios vartų jie stovėjo, - ir laivas, regis, anas, pats galinis.
Draugai tilteliu nubėgo prie laivo ir iš jūreivio sužinojo, kad laivas tikrai plauks į Alavines salas, bet inkarą pakels tiktai trečią valandą ryto (Tai yra, praslinkus trims valandoms po saulės patekėjimo, kadangi romėnai dieną skaitydavo nuo saulėtekio iki saulėlydžio.), potvynio metu. Jūreivis jiems dar pasakė, kad vairininko dabar nėra, kad jis grįš tiktai prieš naktį ir kad beprasmiška stengtis iki ryto su juo pasimatyti: jeigu jį trukdysi, kada jis ruošiasi gulti, tai jis griežtai atsisakys.
- Kaip tu manai, ar jis priims keleivius? - nusiminusiu balsu paklausė Brenas, bijodamas, kad išsigelbėjimo viltys gali sužlugti, jeigu laive jiems neatsiras vietos.
- Galimas daiktas, - atsakė jūreivis, - jeigu jam iš anksto bus užmokėta. - Jis pasižiūrėjo į Feliksą ir berniukus, aiškiai netikėdamas, kad jie galėtų turėti pinigų. - Bet jums reikės dar kartą ateiti rytą ir pasikalbėti su juo pačiu. Be vairininko niekas nieko negali jums pasakyti.
Bėgliai atidavė šnekiam vyrukui visus smulkius pinigus, kiek tik jų turėjo; nors jis tebuvo paprastas jūreivis, bet jiems atrodė reikalinga jam įsiteikti, kad jis užtartų už juos žodį. Su pasigėrėjimu ir nerimu iš lėto apžvelgę laivą, jie buvo beišeiną iš prieplaukos, bet vėl sugrįžo paklausti jūreivio, ar tikrai laivas išplauks ne anksčiau kaip trečią valandą ryto. Bėglių dosnumas palenkė jūreivį į jų pusę, ir jis patikino, kad "Herkuleso viltis" nieku būdu negali pakelti inkaro ligi tol, kol potvynis pasieks aukščiausią tašką. O jeigu jie abejoja, - pridūrė jis, - tai bet kuris jūreivis bet kurioje prieplaukoje jiems pasakys tą patį: laivas išplauks anksti rytą.
Šiek tiek apsiraminę bėgliai išėjo į gatvę ir ėmė svarstyti, kur galėtų prisiglausti naktį. Toli eiti jie nenorėjo, bijodami, kad rytą gali kaip nors užgaišti. O lįsti į vingiuotus skersgatvius, kur paryčiu tikriausiai; reikės ilgai klaidžioti, kol išeisi atgal į prieplauką, jiems atrodė irgi rizikinga. Todėl jie skersgatviu išėjo į pagrindinę gatvę, kaip tik priešais prieplaukos vartus, ir tol ja žygiavo, kol pamatė šešių aukštų namą su užrašu: "Išnuomojami kambariai. " Apačioje buvo smuklė, o kituose aukštuose, matyt, gyveno žmonės. Ši gatvės dalis buvo tuščia, o namas atrodė niūrus, užleistas.
Nei namas, nei vieta nekėlė pasitikėjimo, bet turėjo tą didelį pranašumą, kad iki prieplaukos, kur stovėjo "Herkuleso viltis", buvo visai netoli.
- Na kaip, pabandysime? - nedrąsiai paklausė Brenas; jis neturėjo noro įkalbinėti draugus užeiti. Feliksas ir Maronas irgi delsė nesiryždami.
- Nuo prieplaukos netoli, - tarė Maronas.
- Čia nelabai švaru, - pastebėjo Feliksas. - Bet nuo nešvarumų mes gal ir negausime galo, - pridūrė jis juokdamasis. - Manęs pasiklausius, galima pagalvoti, kad aš buvau nuolatinis ištaigingų pirčių lankytojas, o ne apskretęs krosniakurys, kuriam net ir nusiprausti netekdavo, nebent tik lietus kartais permerkdavo nuo galvos iki kojų.
- Bet juk reikia kur nors prisiglausti, - spyrėsi Brenas, bijodamas, kad į juos gali atkreipti dėmesį, jeigu jie ilgai šnekėsis gatvėje. - Einam!
Jis įėjo į smuklę. Feliksas ir Maronas įsekė paskui jį. Smuklėje tarytum nieko daugiau nebuvo, tik šeimininkas ir vergas, rankose įsitvėręs plaušinę šluotą. Šeimininkas atrodė dar niauresnės išvaizdos kaip namas. Už prekystalio stovėjo netvarkingai apsirengęs vyriškis susivėlusia ruda barzdele, be priešakinių dantų.
- Ko jums reikia, vyručiai? - paklausė jis. - Vynelio norite? O gal ko nors kito? Mane pažįsta kiekvienas jūrininkas. Jie taip mane ir vadina: "Jūrininkų draugas. " Tad pasikalbėkime atvirai. Ko jums reikia?
- Kambario pernakvoti, - tarė Brenas; jis jau gailėjosi užėjęs į šitą lindynę, bet jam nebeužteko kantrybės ilgiau klaidžioti gatvėmis.
- Jūs jį gausite, - pataikaujamai atsakė smuklininkas. - Geriausią kambarį visame name. Tokį, kokio neniekintų ir žymesni už mus žmonės, nors šauniam jūrininkui, tokiam kaip jūs ir aš, niekas negali prilygti. Aš visada taip sakau: jūrininkas - žemės druska, kadangi sūrioje jūroje jis visas prisigeria druskos.
Pasakęs šitą sąmojį, smuklininkas ėmė kikenti, pliaukštelėjo liežuviu ir norėjo alkūne kumštelėti Feliksui į šoną. Bet Feliksas piktai suniurzgė ir pasitraukė; nuo to judesio prasiskėtė pinigų kapšiukas ir ant grindų pabiro auksinės monetos.
- Ką aš matau! - sušuko smuklininkas. - Geltoni skrituliukai! Auksas! Na ir laimingi jūs žmonės! Galite neaiškinti, iš kur gavote šituos turtus, aš ir pats nuvokiu!
Berniukai vikriai surinko pinigus, kurie skambėdami buvo pasklidę po visą kambarį. Dabar jiems visai nebesinorėjo likti šitame name. Jie jau galvojo, kaip reikėtų iš čia ištrūkti, bet staiga pamatė, kad atokiau, nišoje, sėdi keletas vyrų, visi barzdočiai nuožmiais veidais.
- Einam į viršų, - tarė šeimininkas, sugriebęs Brenui už rankos. - Aš jums parodysiu kambarį. Tik nesugalvokite išeiti. Apsukrūs vyrukai, kurie nedreba dėl savo pinigų, mums patinka, ar ne tiesa?
Jis atsigręžė į nišoje sėdinčius vyrus, lyg laukdamas jų pritarimo, o tie, kažką burbtelėję, atsistojo ir susigrūdo prie lauko durų.
Brenas suprato, kad bet koks bandymas išeiti iš smuklės pasibaigs muštynėmis ir barzdočiai, žinoma, juos nugalės. "Jei mūsų net ir neužmuš, - kalbėjo jis sau vienas, - tai atims visus pinigus, ir "Herkuleso viltis" jau niekados mūsų neparveš į Alavines salas! Todėl išmintingiausia bus apsimesti, kad mes mielai priimame smuklininko pasiūlymą. "
Jis metė ant grindų vieną iš surinktų monetų ir kiek galėdamas guviau sušuko:
- Vaišinu visus!
- Čia tai puiku, - sukikeno smuklininkas. - Tu dar jaunas, bet, matyt, jau išėjęs gerą mokyklą. Pinigai ne kopūstai, patys neauga. Gal norite su visa dora kompanija sulošti kauliukais?
- Paskiau, - tarė Brenas, - pirma parodyk mums kambarį.
- Gerai, - atsakė šeimininkas ir žengė laiptų link, o ranka davė barzdočiams ženklą ir pasakė: -Gerkite, vyrai, o auksinį padėkite ant bufeto. Tegu mūsų naujieji draugai patogiau įsitaiso savo kambaryje, o paskui visi drauge sukirsime kauliukais!
Taip taręs jis ėmė kopti laiptais, einančiais aukštyn iš tamsaus kambario kampo. Buvo aišku: šeimininkas nenori smuklėje muštynių, kol gatvėje, kad ir kaip ji atrodo tuščia, dar gali pasitaikyti praeivių, kurie, išgirdę riksmą, čia atbėgtų. Jis visai nenumanė, kad Feliksas ir berniukai ne mažiau už jį patį bijo susidurti su valdžios žmonėmis. Matyt, jis sugalvojo arba įkalbėti ateivius lošti kauliukais ir suktybėmis juos apiplėšti, arba su savo gauja užpulti juos vėlai naktį jiems paskirtame kambaryje.
Lipdamas tamsiais laiptais trijų draugų priešakyje, šeimininkas vis krėtė juokus, slapta tikėdamasis iškvosti, ar daug naujieji įnamiai turi aukso.
- Na ir gudruoliai jūs, - lyg tarp kitko kalbėjo smuklininkas. - Man atrodo, kad jūs esate iš tų kraštų, kur net ir kruša krinta auksinė. O dar aš girdėjau, kad bakstelėjus turtuoliui peiliu kur reikia, iš žaizdos vietoj kraujo trykšta auksas tiesiai į jo brangiąją dėžutę.
Jis vėl ėmė kikenti, patenkintas savo sąmoju. Pasiekęs patį viršutinį aukštą, jis atidarė duris ir įvedė tris draugus į skurdžią patalpą pastogėje.
- Tik šis kambarys ir tėra laisvas, - pasakė jis gailiu balsu.
Kambarys buvo niūrus, apšepusiomis sienomis; jame stovėjo tik išklibusi lova, stalas ir taburetė.
- Nieko, bus gerai! Atnešk mums valgio ir vyno, - atsakė Brenas. Jis jau suprato, kad smuklininkas juos tyčia atvedė į pastogę: jeigu jiems reikėtų šauktis pagalbos, tai iš gatvės niekas negirdėtų.
- O po vakarienės ar nulipsite žemyn sulošti su gerais žmonėmis kauliukais?
- Žinoma!
Smuklininkas linksmai šyptelėjo ir šlubčiodamas išėjo iš kambario.
Vos tik jam išėjus, Maronas pribėgo prie lango ir pasižiūrėjo žemyn į gatvę.
- Per aukštai. Nepasieksime žemės, kad ir nusivysime virvę iš paklodžių ir savo apsiaustų. Mes leidomės įviliojami į spąstus.
- O ką gi galėjome daryti, - atkirto Brenas, - kai toji gauja užstojo duris? O šauktis pagalbos mums, aiškus daiktas, nieku gyvu nebūtų buvę galima, jeigu net ir būtų buvę ką šauktis.
- Taigi, padėtis tikrai kebli, - tarė Feliksas, atsisėdęs ant lovos, kuri sugirgždėjo nuo jo sunkumo. - Su ta gauja susidoroti negalime, pagalbos šauktis negalime, iš čia išeiti irgi negalime. Ką gi daryti?
- O gal pasislėpkime kur nors kituose kambariuose? - pasiūlė Brenas.
- Apatiniuose aukštuose visur pilna žmonių, - atsakė Maronas, - o kambariai apačioj mūsų užrakinti. Kai lipome laiptais, aš palengva stumtelėjau duris: šlubis valandėlę buvo nusisukęs.
- Palaukime, kol atneš vakarienę, - nutarė Brenas, - tada užremsime duris ir gerai pagalvosime. Netrukus vergas atnešė duonos, sūrio, didelį molinį indą su vynu ir medines taures. Vos tik jam išėjus, trys draugai skurdžiais baldais užtvėrė duris, kuriose nebuvo nei sklendės, nei kablio.
- Jeigu jie visi iš karto užguls, bijau, kad durys neilgai teatsilaikys, - su nelinksma šypsena pasakė Feliksas.
Brenas dideliais žingsniais vaikštinėjo po kambarį.
- Klausyk, pavalgyk, - tarė jam Maronas. - Sotūs greičiau ką nors sugalvosime.
Jie susėdo ant grindų ir ėmė valgyti. Feliksas norėjo įsipilti į taurę vyno, bet Brenas jį sulaikė:? Į vyną, tur būt, įmaišyta migdomųjų vaistų.
Feliksas linktelėjo galvą ir apgailestaudamas padėjo taurę į šalį.
- Teisybę sakai! O aš taip noriu gerti! Oi, kaip sudoročiau tą niekšą, jeigu tik jis pakliūtų man į rankas!
Saulė jau leidosi. "Greit kambaryje bus visiškai tamsu", - pagalvojo Brenas. Jis rūpestingai apžiūrėjo visus užkampius, bet niekur nerado nei slaptavietės, nei kito išėjimo. Jis pažvelgė pro langą, o paskui ėmė tyrinėti lubas. "Jeigu net pavyktų praardyti stogą, - pagalvojo jis, - iš to nieko gero neišeitų, nes gretimi namai net trimis aukštais žemesni. " Pastogės lubos kažkodėl buvo netinkuotos; ilgos, nedailiai nutašytos sijos kyšojo aikštėje.
- Jei išverstume vieną arba dvi sijas, - tarė Brenas, - tai galėtume tvirčiau užremti duris.
- Iš to mažai tebus naudos, - liūdnai pasakė Maronas. - Jie turi kirvius.
Brenas vėl priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į namą kitapus gatvės. Namas buvo penkių aukštų. Pažvelgęs į gatvę, Brenas nustatė, kad jos plotis - daugiausia penkiolika pėdų, ir pats save paklausė, ar galėtų nuo palangės nušokti ant to namo stogo, bet greitai sumetė, kad jam nėra kur įsibėgėti ir jis neišvengiamai nukris žemėn. Ne, nušokti ant to stogo neįmanoma, bet jei būtų lenta, tai jis galėtų ja pereiti. Stogas buvo plokščias, jame dūlavo anga, tur būt, įtaisyta tam tikslui, kad gyventojai galėtų karštomis vasaros dienomis išeiti ant stogo grynu oru pakvėpuoti arba skalbinius padžiauti.
- Jeigu mums pavyks išversti siją, - prašneko Brenas, pats būkštaudamas savo minties ir kartu suprasdamas, kad turi ją pasakyti, - aš galėsiu, kai tik sutems, ja nušliaužti ant priešingo namo stogo. O jau iš ten nusileisiu į gatvę ir bematant nubėgsiu pašaukti pagalbos.
Feliksas ir Maronas greitai priėjo prie lango.
- O kas tau suteiks pagalbą?
- Aš nubėgsiu pas to laivo vairininką, duosiu jam daug pinigų ir papasakosiu, kad mano draugai yra plėšikų lindynėje ir kad jų gyvybei gresia pavojus. Jeigu aš jam dosniai užmokėsiu, jis tikriausiai leis su manimi keletą jūreivių.
- O kodėl mes visi negalime peršliaužti? - paklausė Maronas.
- Aš negaliu, - visas išbalęs, pasakė Feliksas. - Aš nukrisiu. Bet tai nesvarbu; jūs, vaikinai, galite dviese pereiti.
- Ne, aš irgi pasiliksiu, - tarė Maronas. - Be kita ko, trise mes daug ilgiau sugaišime, ir tie niekšai, ko gero, mus iš apačios pastebės. Tegu Brenas daro taip, kaip jis sugalvojo.
Feliksas bandė Maroną perkalbėti, bet tas tvirtai laikėsi savo nuomonės.
- Tegu eina Brenas, jis taip sumanė, ir tai bus geriausia, ką galima padaryti, - įrodinėjo Maronas. - Jis tam reikalui labiausiai tinka, nes galės pasikalbėti su vairininku apie Britaniją. O aš pasiliksiu su Feliksu.
- Gerai! Bet pirma mums reikia išversti siją, - tarė Brenas.
Lubos buvo žemos; užlipę ant stalo, jie gerai apžiūrėjo sijas. Beveik visos buvo tvirtai prikaltos vinimis, įleistos į išpiovas ir į plytinį mūrą. Tačiau dvi sijos laikėsi ne taip stipriai; matyt, jos buvo šiaip taip pritvirtintos, jau įrengus pagrindines medines dalis. Patyrinėjęs Brenas aptiko, kad su viena iš tų nerūpestingai pritaisytų sijų bus mažai vargo, nes stogas toje vietoje buvo prakiuręs; didelė vinis viename sijos gale nuo lietaus buvo surūdijusi, o medis sutrešęs. Tuo įsitikinęs, Brenas pasitraukė į šalį, o Feliksas ėmėsi darbo. Jis nusitvėrė siją už apipuvusio galo ir iš visų jėgų ją klibino, kol ištraukė iš mūro. Kalkių dulkės, trūnėsiai ir šipuliai pabiro į visas puses. Bet toliau sija nejudėjo iš vietos.
- Reikia praardyti stoge skylę, - tarė Feliksas.
- Ardykim!
Feliksas rado čerpės šukę ir, darbuodamasis ja kaip kokiu svertu, išėmė iš stogo pustuzinį čerpių, kurias vieną po kitos vis davė Maronui, o tas atsargiai dėjo ant grindų. Paskui Feliksas už laisvojo galo šiek tiek pakėlė siją ir ėmė trūkčioti į visas puses, stengdamasis kitame jos gale išklibinti didžiąją vinį. Vinis girgždėjo ir džeržgė, ir berniukai kas akimirką laukė, kad smuklininkas pradės baladoti į duris.
Bet apatiniuose aukštuose triukšmo nebuvo girdėti. Maronas vinį suvilgė vynu, kad ne taip girgždėtų. Stovėdamas ant taburetės ir kaip svertu naudodamasis iš lovos ištrauktu skersiniu, jis padėjo Feliksui. Jie ilgai darbavosi, kol pagaliau jiems pavyko ištraukti vinį. Maronas greitai nusitvėrė sijos galą, kad jis krisdamas nesubildėtų, ir tyliai nuleido ant grindų.
Dabar reikėjo praardyti stoge antrą skylę ir pro ją taip iškišti siją, kad kitą jos galą būtų galima išstumti į lauką. Saulė nusileido, jau temo, tačiau bėglių akys buvo taip įtemptos, kad jie permainos beveik nepastebėjo.
Laiptuose pasigirdo žingsniai; bėgliai su nutirpusia širdimi pagalvojo, kad jų planas susektas. Bet tai būta tik vergo, kuriam smuklininkas buvo liepęs pašaukti juos žemyn - sulošti kauliukais.
- Netrukus nueisime, - pro duris šūktelėjo Brenas, Vergas nulipo žemyn.
Tuo tarpu sutemo. Jie atsargiai iškišo siją pro langą ir gana lengvai permetė ant priešingo namo stogo. Sija turėjo ne daugiau kaip vieną pėdą pločio. Jeigu anksčiau buvo baisu įsivaizduoti, kaip reikės ja pereiti, tai dabar, permetus siaurą siją tarp dviejų namų, galėjai akivaizdžiai matyti, kaip tat iš tikrųjų sunku ir pavojinga.
Prikimšę vieną kapšiuką auksinių pinigų, draugai jį pakabino Brenui ant kaklo, po tunika. Brenas užlipo ant palangės. Sija gulėjo nuožulniai, todėl jis nutarė šliaužti atbulas, kad neapsvaigtų galva; bet ir nematydamas po kojomis bedugnės, jis negalėjo be šiurpo apie ją galvoti. Didelėmis valios pastangomis jis prisivertė susikaupti ir tegalvoti vien apie tai, kaip patogiau įsikibti į siją, kuria jam reikėjo peršliaužti per gatvę, ir, stengdamasis visa kita užmiršti, išlindo pro langą.



Kai vėliau Brenas kada nors prisimindavo tą žygį, tai kiekvieną kartą apsipildavo šaltu prakaitu. Bet tuomet jis nejautė tokios baimės; sija buvo prastai nuobliuota, ir sulig kiekvienu judesiu rakštys smigo jam į rankas ir kojas; nuožulnumas darėsi vis didesnis, ir Brenas jautė, kaip sija po juo virpa. Bet jis nesustodamas šliaužė, mašinaliai kabindamasis rankomis ir kojomis, slinkdamas vis toliau, vis žemyn ir artyn prie stogo, kurio negalėjo matyti. Jis žinojo, kad Maronas ir Feliksas stovi prie lango ir tvirtai laiko siją, kad ji nenuslystų, bet nedrįso pakelti akių ir į juos pasižiūrėti, o taip pat nedrįso nors trumpai dirstelėti žemyn į gatvę.
Laikas slinko nepakenčiamai lėtai. Siaura sija apsvaigusiam berniukui atrodė daug siauresnė, negu iš tikrųjų buvo, ir jis vos nenustojo sąmonės. Po akimirkos jis atsipeikėjo ir, labiau negu bet kada pasitikėdamas savimi, vėl pajutęs tamprumą raumenyse, tvirtai tvirtai apsikabino siją.
Dar keletą kartų išsirietęs visu kūnu, Brenas pajuto, kad jo kojos palietė stogą. Bet kai pagalvojo, kad pavojus bus praėjęs tik tada, kai jis rangydamasis dan du ar tris kartus pašliauš, jam vėl vos neapsvaigo galva. Sukaupęs valią, jis vargais negalais įveikė jį apėmusį silpnumą, prisivertė pajudėti iš vietos ir po valandėlės sveikas ir gyvas atsidūrė ant stogo.
Jis paleido siją ir atsigulė aukštielninkas, audrinamas prieštaringų jausmų, tai džiaugdamasis, tai staiga abejodamas, ar jau pasibaigė tas neapsakomas įtempimas. Paskui jis išgirdo, kaip Feliksas ir Maronas palengva įsitraukė siją atgal į kambarį durims užremti.
Staiga jį apėmė abejonės: o kas bus, jeigu stogo anga uždaryta ir jis be reikalo rizikavo gyvybe? Iš baimės jis pasikėlė, bet dar netikėdamas, kad užteks jėgų atsistoti, visomis keturiomis nurepečkojo į tą kampą, kur iš pastogės buvo pastebėjęs angą. Apgraibomis užčiuopęs pakopėlę, jis guviai ėmė leistis laipteliais žemyn, pagaliau išdrįsęs atsitiesti. Gale laiptelių buvo durys; Brenas tik pakėlė sklendę ir lengvai jas atidarė.
Dėkodamas likimui, jis atsargiai išėjo į laiptų aikštelę ir ėmė klausytis. Apačioj buvo girdėti garsus klegesys ir taurių skambčiojimas. Brenas tyliai nusėlino į antrąjį aukštą, atsargiai žvilgtelėjo iš už kampo ir pamatė, kad erdvi apatinio aukšto patalpa pilna žmonių, geriančių vyną.
"Ką daryti? - pagalvojo Brenas. - Jie, tur būt, dar ilgai ten sėdės, o kai kurie tikriausiai gyvena šitame name. O aš juk negaliu be galo stovėti ant laiptų. "
Staiga jis visas nutirpo. Kažkas laiptais kopė aukštyn. Ilgai negalvodamas, Brenas priėjo prie pirmų pasitaikiusių durų ir jas atidarė.
Kambarys, į kurį jis pateko, buvo paskendęs tamsoje; bet pamažu Breno akys, apžlibusios nuo žibintų,;kurie degė apačioje, priprato prie tamsos, ir jis įžiūrėjo langą.
"Aš esu antrame aukšte, - prisiminė Brenas, - o iš pastogės buvo matyti, kad šiame aukšte visur yra nedideli balkonai. "
Kažkas tamsoje ėmė vartytis ir kilstelėjo; Brenas suprato patekęs į kažkieno miegamąjį.? Čia tu, Gegeri? - paklausė moteriškas balsas.
"Ji mane palaikė savo vyru", -pagalvojo Brenas.
- Taip, - sumurmėjo jis dusliu balsu, lyg žiovaudamas, ir apgraibomis ėmė sėlinti prie lango.
- Kas tau yra? - paklausė moteris.
Tačiau Brenas jau buvo prie lango. Greitai atitraukęs užuolaidą, jis išbėgo į balkoną, perlipo per turėklus, pakibęs ant rankų, nusileido kiek galėdamas žemiau ir nušoko. Moteris suspigo, ir Brenui pasirodė, kad jis išgirdo atsiveriant duris.
Kojomis atsitrenkęs į drėgną žemę, jis tuoj galvotrūkčiais pasileido bėgti skersgatviu. Už nugaros jis girdėjo duslų triukšmą, bet negalėjo suprasti, ar tai jį vejasi, ar šūkauja lėbautojai apatiniame aukšte. Bet vis tiek, kas ten būtų, jis galutinai nusprendė niekam nesileisti sugaunamas.
Tamsoje jis su kažkuo susidūrė, partrenkė žmogų, pats vos išlaikė pusiausvyrą ir nurūko toliau.
Po keleto minučių Brenas jau buvo pagrindinėje gatvėje, o iš ten bematant nudūmė iki prieplaukos, kur stovėjo "Herkuleso viltis". Džiaugdamasis, kad laive dar tebedega žiburiai, jis įbėgo į prieplauką. Jūreivis Brenui šūktelėjo ir liepė sustoti, bet jis užšoko ant tiltelio ir pareikalavo, kad jį nuvestų pas vairininką.
- Man reikia susitarti su juo. .. dėl išplaukimo... rytoj, - pasakė jis uždusęs.
- Rytoj ir ateik.
Prisivedęs jūreivį prie žibinto, Brenas iš po tunikos išsitraukė kietai prikimštą kapšiuką, praskėtė jį ir parodė jūreiviui auksinius pinigus. Iš nustebimo netekęs žado, jūreivis tuoj pat užlipo ant denio, netrukus vėl sugrįžo ir nuvedė Breną pas vairininką į jo kajutę.
- Ką reiškia tos pasakos apie kažkokį aukso maišą? - paklausė vairininkas, kresnas vyriškis trumpai pakirpta barzdele ir veriančiomis žydromis akimis. - Tur būt, vyrukas įkaušęs atėjo pas mane ir prikliedėjo nesąmonių!
Brenas tylėdamas padėjo ant stalo pilną išpampusį kapšiuką, iš kurio pabiro pinigai. Vairininkas paėmė vieną monetą, atidžiai apžiūrėjo, kas joje iškalta, skambtelėjo ją į stalą ir tiriamai pažvelgė į Breną.
- Kas čia per pinigai?
- Užmokestis, kad mus tris nuvežtum į Britaniją.? Čia daug daugiau negu reikia; tu, tur būt, tai žinai. Pinigai vogti?
- Ne, - atsakė Brenas, kuriam griežtas, bet taikingas vairininko elgesys suteikė drąsos. - Mes juos radome laive, sudužusiame prie Afrikos kranto.
Vairininkas pažvelgė jam į akis ir tarė:
- Man rodos, tu sakai teisybę. Bet kodėl man siūlai tokią krūvą pinigų?
- Man reikalinga tavo pagalba, - šūktelėjo Brenas Ir skubiai papasakojo visa, kas atsitiko.
- Aš žinau tą lindynę, - tarė vairininkas, rankos mostu liepdamas Brenui nutilti. - Pernai ten peiliu nudūrė vieną mano jūreivį. Tą niekšą smuklininką jau seniai reikėjo išsiųsti į kasyklas, bet jis, matyt, yra papirkęs kokį įžymų asmenį. Tavo draugus mes išgelbėsime.
Jis pasisuko į jūreivį, kuris atvedė Breną ir dabar laukė prie durų.
- Pašauk kokią dešimtį stipriausių vyrų ir duok jiems vėzdus. Šis vaikinas jus nuves kur reikia. Žiūrėkite, ištraukite jo draugus iš to plėšikų lizdo.
Jūreivis nubėgo žemyn, o Brenas su ašaromis akyse susijaudinęs kreipėsi į vairininką:
- Nežinau, kaip tau ir dėkoti...
- Dėkoti nėra už ką, - atšovė tas. - Už paslaugą tu man užmokėjai; bet aš mielai nuvežčiau tave į Britaniją veltui, už tai, kad tu taip perėjai sija...
Jis nusivedė Breną iš kajutės į denį, kur jau buvo išsirikiavę jūreiviai, ir jiems pasakė:
- Eikite su šiuo vaikinu ir darykite taip, kaip jis pasakys. Jei sudaužysite keletą galvų, už tai jums nieko nebus.
Jūreiviai pritariamai sumykė ir paskui Breną išlipoį prieplauką.



Priėjęs smuklę, būrelis sustojo. Vienas jūreivis užėjo į vidų sužinoti, kas ten dedasi. Sugrįžęs jis pranešė, kad smuklėje tėra du vyrai, bet viršuje, ant laiptų, girdėti triukšmas. Brenas su jūreiviais tuojau įbėgo į smuklę, ir du vergai, stovėję prie durų sargyboje, bematant paspruko kažkur į užkaborį.
Brenas puolė laiptais aukštyn. Triukšmas darėsi vis smarkesnis, ir jis suprato, kad smuklininkas ir jo gauja laužiasi į pastogės duris. Jūreiviai, suspaudę rankose vėzdus, sekė paskui jį.
- Išeikite! - visa gerkle rėkavo smuklininkas, siautėdamas laiptų aikštelėje tarp savo gaujos.
Jis pirmasis pamatė Breną bei jūreivius ir riktelėjo, įspėdamas savuosius. Bet jūreiviai jau užpuolė plėšikus, ir tie išlakstė. Smuklininkas pasiliko aikštelėje ir, gailiai rypuodamas, nulindo į tamsų kampą.
- Dabar galite atidaryti! - sušuko Brenas saviesiems, ir pro skylę, kur pirma lėkė čerpės, šypsodamiesi pasižiūrėjo Feliksas ir Maronas. Išvaduoti apgultieji greitai išardė užtvarą, pastatytą iš keleto baldų ir sijos. Po kelių minučių durys atsidarė, ir Breno draugai linksmai ištiesė jam rankas.
- Taip, trupučiuką apgadinome namą tam senam niekšui, - tarė Feliksas. - Reikės jam išmesti pinigėlių stogui pataisyti.
- Eikim greičiau iš šitos dvokiančios lindynės! - šūktelėjo Brenas.
Jūreiviai linksmai suklego, glaudžiu ratu apstojo savo išgelbėtuosius, ir visi drauge nulipo žemyn. Prie bufeto jie sustojo ir ėmė aplinkui leisti taurę, nors Brenas ir prieštaravo, bijodamas, kad smuklė gali būti banditų sueigos vieta ir kad jiems gali atskubėti pagalba. Bet jo būkštauta be reikalo, - niekas nepasirodė. Jie išėjo į gatvę ir laimingai pasiekė prieplauką.
- O kaip dėl kelionės į Britaniją? - paklausė Maronas.
- Viskas gerai, - atsakė Brenas. - Vairininkas - šaunus ir puikus vyras, geresnio nerasi.
Vairininkas juos pasitiko prie tiltelio; jis nekantravo, norėdamas sužinoti, kaip baigėsi gelbėjimo ekspedicija. Keliais žodžiais pasveikinęs Maroną ir Feliksą, jis šio to juos paklausinėjo, paskui, geraširdiškai juokaudamas, pagyrė jūreivius ir liepė naujuosius keleivius nuvesti į laisvą kajutę.
- Rodos, mūsų vargai baigėsi, - pasakė Brenas. - Bet aš vis dar negaliu tuo patikėti. Gal patikėsiu, kai laimingai išplauksime iš uosto.
- Toliau nuo uolių valdininkų, - pritarė Feliksas, - kurie, ko gero, panorės sužinoti, kodėl žmogui kepurė užsmaukta ant kaktos.
Tą naktį bėgliai beveik nesumerkė akių. Jie nuolat nubusdavo ir šnekučiuodavosi apie pergyventus negandus arba vienas kitam kalbėdavo, kokia puiki kajutė (kuri buvo ne blogesnė ir ne geresnė už bet kurią kitą), koks puikus laivas ir vairininkas (čia jie turėjo daugiau pagrindo) ir koks puikus visas pasaulis (iš to matyti, kokie jie buvo laimingi), - jeigu tik laivas išplauks iš uosto anksti rytą.
Kai pradėjo švisti, jie nesiryžo išeiti iš kajutės, nors jiems baisiai rūpėjo pamatyti visus pasiruošimus, pasižiūrėti, kaip dirba jūreiviai, savo ausimis išgirsti įsakymus, reiškiančius, kad laivas tuoj tuoj išplauks.
Jiems atnešė pusryčius, bet jie nė nosies neiškišo į lauką, tvirtai nusprendę nesijudinti iš vietos, kol laivas nutols nuo kranto.
Jiems atrodė, kad jau daugel valandų jie išbuvo kajutėje. Nuo kiekvieno garso jie neramiai krūpčiojo, patys save klausdami, ar tik neatvyko į laivą koks landūnas valdininkas. O gal žvejys iš Balearų salų padarė kokią nors žioplystę ir nusigandęs viską išpasakojo? Arba gal tas niekšas smuklininkas juos apšmeižė ir įskundė? Jie jau neabejojo, kad laivas gaišuoja; o kas galėjo jį sulaikyti, jei ne valdžios patvarkymas? Brenas iškišo iš kajutės galvą, bet nieko nepamatė.
Pagaliau jie pajuto, kad laivas pakėlė inkarą. Visi trys virpėdami laukė, vis dar abejodami. Bet netrukus įsitikino, kad iš tikrųjų jau plaukia, ir tučtuojau išbėgo iš kajutės į saulės nutviekstą denį, kur švaistėsi vėjas. Stovėdami prie borto, jie žiūrėjo į aplinkui zujančius jūreivius. Gaivus vėjas, pučiantis iš jūros, dabar jiems tapusios gimtąja stichija, glostė įkaitusius veidus, o žvangesys ir girgždėjimas, pasigirdęs laivui sukantis,, maloniai skambėjo ausyse.
Laivas išplaukė iš uosto į laisvą, neaprėpiamą vandenyną, greitai toldamas nuo Romos valdomų kraštų.
- Koks žavus reginys! - sušuko Feliksas. - Ak, gera būtų turėti abi akis, kad galėtum iki valiai juo atsigrožėti!




Praslinkus dviem mėnesiam, po nuostabių dienų, kai būdavo gražus oras ir laivas ramiai plaukdavo, ir po neramių dienų, kai reikėdavo grumtis su audromis, "Herkuleso viltis" beveik pasiekė tikslą. Iš pradžių laivas aplenkė Ispaniją, paskui plaukė Galijos pakrantėmis; pasiekęs tolimiausią vakarinį Armorikos pakraštį, jis pasuko Alavinių salų link, į Milžinų kalną (Milžinų kalnas - dabar šv. Mykolo kalnas Kornuelse), ir ėmė plaukti tiesiai į šiaurės vakarus, į atvirą jūrą.
- Žemė! - sušuko sekėjas.
Brenas įtemptai žvelgė į tolį, bet nieko negalėjo įžiūrėti. Netrukus horizonte iškilo žydroka juosta; laivui artėjant, ji darėsi vis ryškiau matoma. Tai buvo Alavinės salos - smarkiai išsikišęs vakarinis Britanijos pakraštys, į kurį pirmieji jūrininkai žiūrėjo kaip į grupę salelių: atradę Silio salas (Silio salos yra prie Kornuelso pusiasalio; geologiniu atžvilgiu tai pusiasalio tąsa), paskui jie gausius pačios Britanijos kyšulius irgi laikė salomis.
"Herkuleso viltis" išmetė inkarą užutekyje prie nedidelės dykos salelės, kur palei pat jūrą stūksojo uolos. Ant aukščiausios uolos stovėjo tvirtovė. Salą su pačios Britanijos krantu jungė kelių šimtų jardų ilgio akmeninė užtvanka. Ta užtvanka į abi puses siūte siuvo žmonės, ėjo nešuliniai gyvuliai su sunkiu kroviniu. Prie menkos prieplaukos, pavėjinėje salos pusėje, stovėjo išmetę inkarą dar keletas nedidelių laivų. Palei prieplauką ir pačios Britanijos pakrantėje dunksojo iš akmenų ir medžio pastatytos trobelės; pro angas, paliktas stoguose, rūko melsvai pilki židinio dūmai.
- Tai Milžinų kalnas! - sušuko Brenas, rodydamas į salą. - Žmonės pasakoja, kad uolas po salą išmetę milžinai, kai neatmenamais laikais kariavę tarpusavyje. Čia ir lydomas sidabras bei alavas. Aš čia vieną kartą esu buvęs su dėde, kai buvau dar visai mažas.
- Vadinasi, čia ir yra Britanija, - tarė Feliksas. - Ką gi, gyventi, rodos, galima, ne tiek jau daug ji skiriasi nuo kitų šalių. Tik akmenų čia daugiau.
- Prašau tave, nespręsk apie Britaniją pagal šitą vietą, - karštai atsiliepė Brenas. - Mano kaimas - į rytus nuo čia, tiesiai pakrante. Kelionė nesunki, ir greitai mes būsime namie!
Prie juostos Brenas buvo pasikabinęs dar pusę kapšiuko auksinių pinigų; vairininkas iš jų paėmė tik tiek, kiek tarė būsiant teisinga, ir daugiau imti atsisakė.
Nuo kranto žmonės sveikino laivą. Iš ten išplaukusi valtis netrukus prisiartino prie "Herkuleso vilties" vairugalio.
- Mes dar pasimatysime su tavim ant kranto, - šūktelėjo Brenas vairininkui, veržte verždamasis kuo greičiau įžengti į gimtąją žemę. Rankos mostu jis liepė valtininkui priplaukti artyn. Nuo borto nukarusiu lynu Brenas bematant nusliuogė į valtį. Maronas ir Feliksas tuojau nusileido paskui jį. Valtis nuo jų sunkumo pasviro, ir valtininkas vikriai pasuko ją į krantą.
Kai tik vandenyje sušvytavo smėlėtas dugnas ir ėmė šmėkščioti dumbliai, Brenas stryktelėjo iš valties ir, džiaugsmingai rykaudamas, lyg strėlė nuskriejo į krantą. Jam rodėsi, kad gimtoji žemė atsiliepia į jaudinantį jo pasveikinimą. Dėkingumo kupina širdis, rodės, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės.
"Taip, - galvojo jis, - vertėjo iškentėti tokias kančias, kad galėtum sugrįžti namo, kad galėtum kaip reikiant suprasti, visa širdimi pajusti, kokia stipri yra meilė savo kraštui ir savo tautai. Ir ne vien tuo mane apdovanojo likimas už patirtus vargus. Aš susiradau draugų, kuriais galiu visiškai pasitikėti. Ištikimi, išbandyti draugai iš tikrųjų yra didžiausia malonė, kurios žmogus gali laukti iš likimo. "
Atsigręžęs jis pamatė, kad Maronas ir Feliksas užgaišo prie kranto, kaip nedrąsūs ateiviai, sustoję prie svetimo slenksčio. Jis ištiesė į juos rankas, ir jie padrąsėję tvirčiau žengė į priekį. Kai abu priėjo prie Breno, Maronas jį paėmė už dešinės rankos, o Feliksas - už kairės.
Visi trys šypsodamiesi žiūrėjo vienas kitam į akis. O už jų triukšmingai ūžė turgavietė, kur buvo perkamas ir parduodamas alavas. Viršum jų galvų skaisčiai mėlynavo žydras vasaros dangus.
Pagaliau jau namie!

Kiek supratot čia kūrinio yra pabaiga. Jį rašiau daugiau nei penkis mėnesius. Tikiuosi buvo malonu skaityti.
2005-05-03 11:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-15 17:03
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
alexandre dumas pere, alexandre dumas fils ir alexandre dumas kurjeris. 'p

paskaityk kokį umberto eco ar ką? ten irgi nuklystama istorijon ir viskas yra pure nuotykiai, bet kažkaip sugeba žmogus parašyti šiuolaikiškai viską.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-04 09:39
Loke1
Aha, per dvi dienas įveikiau.
Turiu pastebėti, jog rašyta pasitelkiant žinynus ar kt. lit., nerašyta 'bile kajp'. ;)
Beje, jei jau šiandien nutariau pratęsti šios sitotijos skaitymą, vadinasi, tikrai užkabinai. :) Nuskaičius pusę - atrodo, kad herojams viskas sekasi per lengvai, kad trūksta - sunkumų, trikdžių, kurie istoriją padaro įdomesnę.
Ir gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Aš vis dėlto nemėgstu blogų pabaigų ;))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-04 02:14
ir kiti
privargai. kūrinys įdomus. bet tik atitinkamo skonio skaitytojams. nuotykinė istorija. jaustytės laikų reminder'is. ... aš ne mėgėjas. bet įdėtą energiją vertinu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą