Malda salamandrom

Už virvių sugriebęs, tempiu link savęs aplūžusį vežimą, prikrautą salamandrų.

glėbesčiuojasi sukibę laukiniai žvilgsniai ir ratu sukasi į tolį
kedenimas užliejantis galūnes ir bėgantis iki blakstienų galų
ašmenimis pravirkčiau, jei galėčiau ir šaukčiau pagalbos bet
išpūstas dviveidis skiemuo man šypsosi ir glaudžiasi kasdien
priverčia pamiršti tą svaiginimąsi kančia kurios taip laukiu, o
aštrialūpiai duonos riekes tvindo senosios pelkės dumbluose
aš surakintomis kojomis bėgu link malūno girnų, nejausdamas
alkio. pavargusios mano akys užburtų tik šuoliuojančia stirną
kuri naiviai žvelgia į tuščiavidurius strypus pripildytus švino
ar ne vis vien, jog šlamančios viksvos apkloja drėgnas kojas
ar ne vis vien, jog pasiklydęs beveidis netyčia atranda ramybę
aš tik laukiu ugnies, kad padegtų mano šypseną, juoko ašaras
aš tik laukiu liepsnos, kad įžiebtų tą stirnos naivumą ir baimę
aš tik laukiu, kol virvės nutrūks.