išeinančios dukros (karstadirbio dukra)

kadaise karpydavau skardas – už tavęs, kvadratiniu metru gilyn.
blakstienomis sverdavau, pienių pūkų, užsimušusiu parašiutininkus.
į ašarą persišiepė gili naktis ir vagonėlio lango akibrokštas - sudužo.
kadaise. liniuotėmis matavau, paukščio sparno šešėlio grasą. niekai.
kolibrio planas aiškus - su krumpliaračiais suderinti saulėlydžio dažnį.
jo sūnus pranašas, mano dukrai, išplovęs smegenis tylėjimo plazdėjimu.
jau krumplių nebeliko, o kumštis laukiniu širšių lizdą, primena. nieko.
tris ašaras girdžiu propelerio dūzgesį, nuo žiedadulkių palatoje nebematau;
neberegiu akių, nuo derva persmelkto stogo, pieno baltumo - plaukų arbata.


juodvarniai, kartais, atsidaužia į uždarytų langų tikslą; dar ne šį sykį.
dar negaliu, dar nemačiau jos pakylant, juodoms plunksnomis išbyrant.
tavo sūnus pranašas, davęs jai pažadą; mano judiško tikėjimo per maža.
mano dukra, tau bus dangaus per ankštas, susiskleisk į mano glėbio šešėlį.
pameni kaip puošdavom karstus, kvadratiniu metru gilyn slėpiau mintis,
už tavęs, mažais vinukais tvirtindavom, skardinius papuošimus. pamenu.
nuo neseniai dervuoto stogo žingsnį – į gėlės besisukantį žiedą, į dulkes.
į mano, kvadratiniu metru gilyn, atsivėrusios širdies augančią ertmę.
sudūžtant stiklams, į tavo šaltas rankas, baltą naktį - juodvarniui į snapą.