tavo devynaukščio dvasios
pro rakto skylutes
stebėdavo mudu
vaidinančius
airiškas meilės istorijas
kur žodžiais
ir žygdarbiais
mylima
ilgiausiai ištvėrę
matydavo
netelpančius
viengulėj lovoje
kardas per vidurį
nepatogiai durdavo šonus
tavo kaimynai
jie visada viską žinodavo
net jeigu mūsų pranešimai
būdavo netikslūs
sirgo kasandros sindromais
lifte pranašaudavo
blogas pabaigas
ir būdavo teisus
stogo antenos
ir tos šiaušdavosi
man atėjus
kaimynai daužydavo
televizorius
senų indėnų knygų dvasios
šokdavo lietaus šokį
užkalbėjimus berdavo
visos devynios
tavo devynaukščio galvos
kai lyti pradėdavo
tu išplaukdavai
kai pradėdavo lyti
aš išeidavau


vilnelė vėl














