Pasakojimas3

Sukilėliai negaišo. Tuos vergus, kurie vaizdavo belaisvius, patalpino triume. Didžioji dalis įgulos buvo laive, o keletą jūreivių, kurie nenorėjo plaukti, per prievartą ištempė iš pakrantės smuklių. Laive buvo užtektinai maisto ir gėlo vandens. Centurionu persirengęs vergas laikė užrakinęs vienoje kajutėje vairininką ir jo padėjėją. Feliksas liepė juos atvesti pas save.
- Laivas dabar yra mano žinioje, - pasakė jis. - Tai valstybinės svarbos reikalas. Išplaukiame tučtuojau. Į Regijų. Parodykite man geriausią kajutę.
Jis nuėjo į kajutę ir liepė atnešti vyno. Jam baisiai norėjosi nusiimti sunkų šalmą. Vairininkas buvo liesas, šviesių akių, pažiūrėti gudrus vyras su reta barzdele, panašia į sausas samanas. Jis ėmė kažką burblenti dėl "šeimininko" įsakymų, bet tučtuojau nutilo, vos tiktai Brenas pašaukė centurioną.
Paskutinės vairininko abejonės išnyko, kada jis pamatė tarybos pirmininką ir narius, susirinkusius prieplaukoje ir be jokių prieštaravimų stebinčius, kaip laivas ruošiasi išplaukti. Jis pradėjo šūkauti jūreiviams komandas. Lynai buvo atrišti, trapas ir inkaras pakelti, jūreiviai nusimetė drabužius ir virvinėmis kopėčiomis ėmė lipti į stiebą iškelti burių, kurios buvo suvyniotos ant skersinių. Prieš lipdami į viršų jūreiviai visada nusirengdavo nuogai, nes su palaidomis tunikomis dirbti būtų buvę daug sunkiau ir net pavojinga: vėjo plaikstomos, jos lengvai galėjo įsipainioti tarp virvių.
Kai laivas pasuko į atvirą jūrą, ant kranto susirinkusi minia ėmė džiaugsmingai rykauti - be ypatingos priežasties, vien dėl to, kad jai atrodė, jog šio laivo išplaukimas kažkuo susijęs su ta nesėkme, kuri ištiko vergų sukilimą. Tarybos nariai išplaukiantį laivą stebėjo paniurę, nereikšdami jokio džiaugsmo. Kuo daugiau jie galvojo apie įžūlųjį tribūną, tuo keistesnis jis jiems atrodė. Bet dabar imtis kokių nors priemonių buvo jau per vėlu.
Vos tiktai išplaukus laivui iš uosto, jūreiviai ant didžiojo stiebo atleido lyną, ir didžiulė burė išsiskleidė iki pat denio.
Laivas "Siriso gulbė" veržliai nėrė į jūrą, visas drebinamas šniokščiančių bangų. Laisvė! Pagaliau tikra laisvė!
Dabar bėgliai jau buvo už Italijos ribų. Ir nors Romos valdžia siekė visus tos jūros krantus, vis dėlto pats valdžios centras buvo pačioje Italijoje. Ir tie, kuriems pavyko iš čia ištrūkti, tikriausiai sugebės peržengti ir paskutines Romos valstybės ribas, sugebės rasti kelią į pasaulį, esantį už tų ribų! Nors tas pasaulis, palyginti su civilizuota Romos viešpatija, yra barbariškas, tačiau ten - laisvė.
Laivui nuplaukus jau gana toli nuo uosto, Feliksas be šalmo išėjo iš kajutės. Nusitvėręs už sijos, kadangi laivą pradėjo lengvai supti, jis kreipėsi į vairininką:
- Pasuk laivą ir plauk į rytus.
- Ką tu nori tuo pasakyti? - paklausė vairininkas nedrąsiai prieštaraujančiu balsu. - Juk ketinai plaukti į Regijų.
- Aš sugalvojau kitaip, - užriko Feliksas. - Pasuk laivą.
- Tai į kokį uostą plaukti?
- Į jokį. Pasuk laivą ir plauk tiesiai į rytus. Kol kas tau nieko daugiau žinoti nereikia.
Staiga jis pamatė, kad vairininkas apstulbęs, apimtas nevilties, įsmeigė akis į jo įženklintą kaktą. Jis pakėlė pirštą ir apibrėžė raides vieną po kitos.
- Vadinasi, tu moki skaityti? O ar žinai, ką reiškia šitos raidės? Aš tau tuojau pasakysiu. Jos reiškia, kad aš . ne toks žmogus, kuris mėgsta dusyk kartoti tą patį įsakymą. Na, gyviau!
Kol jis kalbėjo, legionieriais persirengę sukilėliai atidarė duris bei liukus, ir uždaryti jų draugai iš triumo pasipylė į denį. Nuo tvankaus oro apačioje daugeliui jau buvo prasidėję jūrligės priepuoliai.
- Belaisviai ištrūko, - dusdamas iš susijaudinimo, pratarė vairininkas.
- Teisingai, - atsakė Feliksas. - Tegu ištrūksta. Kaip matau, jei nori, tai tu nusivoki. Čia mes visi belaisviai, tame tarpe ir tu. O dabar daryk, kas tau įsakyta.
Vairininkas ėmė tartis su savo padėjėjais, o Feliksas sušuko jūreiviams:
- Nenusiminkite, vyrai! Viskas bus gerai. Elkitės kaip pridera, ir su jumis bus gerai elgiamasi.
Vairininkas suprato, kad jam tėra viena išeitis - klausyti. Laivas iš lėto pasisuko.
Brenas priėjo prie Felikso.
- Ar mums reikia plaukti į rytus?
- Kodėl ne? - atsakė Feliksas. - Jei mes būtume prasiveržę pro Kraso kariuomenę, Spartakas ketino traukti į rytus. Todėl ir aš sakau - į rytus. Spartakas buvo tos nuomonės, kad rytuose yra tokių šalių, kur Roma kol kas dar neviešpatauja: Egiptas, Judėja, Partų karalystė, dar toliau - Indija, o vakaruose už Ispanijos - tiktai vandenynas.
Brenui rūpėjo patarti, kad jie visi plauktų palei Ispanijos krantus į Britaniją. Bet jis gerai žinojo, kad leistis į tokią ilgą ir pavojingą kelionę niekas nesutiktų. Taip jam ir reikia: jis sukčiavo, kada su Maronu metė burtus. Ar daug jam padėjo ta suktybė!
- Taip, matyt, teks mums plaukti į rytus. Bet juk mano tėvynė - vakaruose, į šiaurę nuo Ispanijos.
- O aš niekuomet neturėjau tėvynės, - švelniai atsakė Feliksas. - Pirma augau vienoje viloje, paskui buvau virtuvės vergu Romoje, vėliau kiemo šlavėju gladiatorių mokykloje, o dar vėliau dirbau pirtyse. O kas buvo mano tėvas ir motina, aš taip ir nežinau. Akį man išdūrė mediniu kalaviju gladiatorių mokykloje. Dabar tu apie mane viską žinai. Kai aš išgirdau apie Spartaką ir jo kariuomenę, tai išlindau pro virtuvės langą, pasislėpiau furgone tarp tuščių vyno statinių ir pabėgau į visas keturias pasaulio šalis. Jos man ir yra tėvynė - visos keturios šalys. O kur būtent - man vis tiek.
- Aš norėčiau, kad ir man būtų vis tiek, - liūdnai pasakė Brenas. - Bet man taip norisi vėl išvysti gimtąją žemę!
Prieš akis jam iškilo pievos, kur jis mažas saulėje žaisdavo, upė, kur jis maudydavosi, medžiai, į kuriuos jis laipiodavo, žmonės, kurių gyslose tekėjo toks pat, kaip jo, kraujas, kurie galvojo ir kalbėjo taip pat, kaip ir jis, ir gyvenime siekė to paties, - štai kas buvo tėvynė.
- Man patinka jūra, - tarė Feliksas, kuriam Breno jausmai buvo nesuprantami. Jis giliai įkvėpė jūros vėjo. - Štai kur tikrai visos keturios pasaulio šalys. Aš jūroje nebe pirmą kartą. Pernai jau mačiau ją Regijuje. Bet čia ji gražesnė. Baisiai daug vandens; ir kas jį nudažė tokia nuostabia spalva? Čia maloniau kaip žydinčiame sode, ir kvapas daug gardesnis.
Brenas suprato, kad bet kokios kalbos apie Britaniją bus tuščios. Kiti vergai jį palaikys bepročiu, jeigu jis siūlys pilną pavojų kelionę į Britaniją, kada žymiai arčiau yra daug kitų šalių, kur Roma jų taip pat nebegalės pasiekti. Be to, dauguma jų buvo kilę iš rytų - iš Graikijos, Frigijos arba Sirijos - ir mieliau pasirinks šiltesnius kraštus.
Brenas nuėjo į vairinį laivo galą ir, persisvėręs per bortą, ėmė žiūrėti į kunkuliuojantį ir putojantį vandenį - laivo paliekamą pėdsaką. Nors jis artėjo prie laisvos žemės, bet kas akimirką vis labiau tolo nuo Britanijos. Jam buvo ir džiugu, ir liūdna, bet labiausiai jį pradėjo kankinti vienatvė. Ir tada jis suprato, kad laikas pasikalbėti su Maronu ir pasakyti jam teisybę, kaip apgavo jį su moneta. Jis žinojo, kad Maronas džiaugiasi, jog plaukiama į rytus, ir norėjo kartu su juo pasidžiaugti, jeigu jau vis tiek nebus taip, kaip jis svajojo. Bet džiaugtis kartu su Maronu, kol juos skyrė toji apgaulė, jis negalėjo.
Nulipęs nuo vairugalio žemyn, jis susirado Maroną. Tas padėjo gaminti vakarienę.
- Aš noriu su tavim pasikalbėti, - tarė jis su kažkokia gailia išraiška.
Maronas nusišluostė baltas miltuotas rankas ir kartu su Brenu nuėjo prie borto.
- O kas atsitiko? - Maronas pažvelgė Brenui į, akis. - Tu kažkoks lyg nesavas.
Brenas neturėjo jėgų kalbėti. Prisipažinti, kad sukčiavo, buvo sunkiau, nekaip jis manė. Bet dabar, kada jam iškilo toks reikalas, kada toji mintis jį visą užvaldė, jis nebegalėjo tylėti.? Maronai, - kimiai tarė jis, - ar atsimeni, kaip mes užvažiuojamame kieme
metėme burtus?
- Taip, - ramiai atsakė Maronas. - Atsimenu.
- Aš tau noriu dėl to pasakyti vieną dalyką, - tęsė Brenas, nedrįsdamas pažvelgti draugui į akis. Jis pasižiūrėjo už borto į putojančias bangų keteras. - Aš... aš juk apgavau, - išdrožė jis ir jau ramiau pridūrė: - Galva buvo abiejose monetos pusėse.
- Aš tai žinojau, - atsakė Maronas tokiu pat ramiu balsu. - Aš pamačiau, kada sugriebiau monetą. Bet jeigu tu pats man prisipažinai, dabar tai nebesvarbu.
Brenas atitraukė akis nuo putojančių bangų ir pagaliau pažvelgė į Maroną.
- Tu žinojai ir nieko nesakei? -Jis dar labiau susigėdo.
- Iš pradžių aš supykau ir norėjau viską tau pasakyti. Bet paskui apsigalvojau. Tuomet mes būtume visai susikivirčiję, o aš mačiau, kaip tu trokšti grįžti į Britaniją. Tad aš ir nutariau pasilikti su tavim. O jei būčiau to nepadaręs, mūsų draugystė tikrai būtų iširusi. Tai ir viskas. Žinoma, man buvo skaudu. Bet dabar tu viską atitaisei.
Brenas pajuto, kad jam į akis srūva ašaros. Jis tvirtai paspaudė Maronui ranką.
- Na, tai aš džiaugiuosi, kad mes plaukiame į rytus ir anksčiau ar vėliau pateksime į Trakiją. Džiaugiuosi, kad suktybė man nepadėjo.
- Nebereikia apie tai galvoti, - tarė Maronas. - Tu irgi būtum taip padaręs.
- Nežinau, ar būčiau padaręs, - atsakė Brenas. - Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad dabar vienas kitą supratome. Kad ir kas atsitiktų, mes būsime drauge, ir tegu mūsų kelionė baigsis ten, kur mus nublokš likimas.
- Tebūnie taip.
Jie vėl tvirtai paspaudė vienas kitam ranką.
Tuo metu vėjo gūsis atnešė iš virtuvės viralo kvapą, ir berniukai susijuokė: nuo atgajaus jūros oro jie įsinorėjo valgyti. Smagu gyventi pasaulyje, - jie laisvi čia, gaiviose jūros platybėse, ir greit bus išvirtas skanus valgis.


Praėjo trys dienos, kai laivas išplaukė iš Siriso. Vėlai vakare Brenas išėjo į denį.
Atsirėmęs į stiebą, jis žiūrėjo į žvaigždžių nutviekstą vandenį, srūvantį užpakaly laivo. Oras visą laiką buvo giedras. Feliksas įsakė plaukti ir naktį, juo labiau, kad nuleisti inkarą netoli kranto būtų buvę rizikinga, - juos galėjo netikėtai užpulti. Be abejo, per tas dienas Siriso valdytojai arba sužinojo tiesą, arba viską suprato ir išsiuntinėjo žygūnus įspėti kitų uostų valdžios.
Brenas jau buvo atsigulęs, bet jį prikėlė instinktyvus noras dar kartą pažvelgti į bangas, dusliai besidaužančias į laivo šonus; nuo bangų jis nukreipė akis į žvaigždėtą dangų, vietomis aptrauktą lengvų debesėlių. Jis nieko negalvojo, bet jautė kažkokį neaiškų nerimą. Putojanti jūra atrodė lyg pasidabruota, ir kiekvienas bangų šniokštelėjimas reiškė, kad Britanija - vis toliau ir toliau...
Staiga jis pastebėjo, kad su žvaigždėmis kažkas negerai. Iš pat mažens jis buvo išmokęs sekti, kaip juda dangaus šviesuliai; dabar, vėl atidžiai įsižiūrėjęs į dangų, pamatė, kad "Gulbė" plaukia ne į tą pusę, kur reikia. Laivo priešakys jau nebuvo nukreiptas į žvaigždes, žibančias rytuose. Berniukui pasidarė aišku: laivas apsisuko ir plaukia atgal į vakarus.
Brenas nuslinko į laivo vairugalį, nepasibeldęs įėjo į Felikso kajutę ir tyliai jį pašaukė:
- Feliksai!
Tasai tuoj tylomis kilstelėjo galvą nuo gulto.
- Kas ten?
- Aš, Brenas.
Feliksas iš titnago išskėlė ugnį, ir blausioje vaškinės žvakės šviesoje Brenas pamatė sunerimusį jo veidą; iš po susivėlusių užkritusių gaurų žibėjo vienintelė akis.
- Kas atsitiko?
- Vairininkas pasuko laivą; aš tai pastebėjau iš žvaigždžių.
Feliksas tęsiamai sušvilpė.
- Aš turėjau tai numatyti. Nagi, einam su juo saviškai pasikalbėti.
Jis skubiai užsimovė kurpes ir, neužsirišęs jų, išbėgo iš kajutės. Brenas nusekė iš paskos. Jie greit surado vairininką. Feliksas jam piktai pasakė:? Eik šen! Aš noriu tave kai ko paklausti.
Vairininkas nenoromis priėjo. Jis atrodė sumišęs.
- Pasižiūrėk aukštyn! - tarė Feliksas ir, paėmęs vairininkui už smakro, atlošė jam galvą. - Gerai pasižiūrėk: kas atsitiko žvaigždėms?
- Nieko joms neatsitiko, - niūriai atsakė vairininkas.
- Jos pasisuko atbulos, -pašaipiai tęsė Feliksas, - apsigręžė atvirkščiai, kūliais persivertė, aukštyn kojom atsistojo - vadink tai, kaip nori. Bet vis tiek, kokiu žodžiu bevadintum, o tu - niekšingas šuo.
- Aš tik vykdau įsakymus, - sumurmėjo vairininkas.
- Šit kaip! O kieno įsakymus? Ne mano! Gana gudrauti! Prisipažink! Arba su laivu kažkas negera darosi, arba su žvaigždėmis. Tavo manymu, pakvaišo žvaigždės?
- Atstok nuo manęs, - atrėžė vairininkas. - Kas jūs tokie, tu ir visi tie tavo valkatos?
- Ar mes šiokie, ar mes tokie - tau nepavyks mūsų išduoti! -suriko Feliksas. Jis tvirtai apkabino vairininką, pakėlė jį ir visu smarkumu sviedė už borto. Paskui vieną kitą kartą palengva mostelėjo rankomis, tartum nusikratydamas nuo jų dulkes.
- Kam tu taip padarei? - paklausė Brenas; jis žengė prie Felikso, norėdamas jį sulaikyti, bet buvo jau per vėlu. - Kas dabar mums vairuos laivą?
Feliksas pasikasė galvą.
- Teisybė, - tarė jis, - aš šiek tiek pasiskubinau, bet taip jam ir reikia!
Jis truputį susimąstė ir ėmė patyliukais niūniuoti liūdną dainelę. Paskui tarė:
- Pasikalbėkim su padėjėju.
Tasai, mirtinai persigandęs, žvilgčiojo iš kabinos. Kai priėjo Feliksas, jis pasitraukė atbulas.
- Nebijok, - tarė Feliksas. - Tu tiktai klausei jo įsakymų, taigi čia niekuo nedėtas. Ar moki valdyti laivą?
Kiek atsipeikėjęs iš išgąsčio, jūreivis linktelėjo galvą.
- Vadinasi, dabar už viską atsakai tu, - tarė Feliksas. - Tik nesugalvok iškrėsti mums kokios šunybės; pats matei, kad gerai tai nesibaigia. Pasuk laivą, pastatyk į savo vietą žvaigždes ir elkis kaip pridera.
Laivas vėl ėmė plaukti į rytus. Per praėjusias tris dienas jūreiviai, kurie ir patys buvo vergai, jau spėjosusidraugauti su sukilėliais ir prijautė jiems, kad jie stengiasi ištrūkti į laisvę. Tokiu būdu, pašalinus vairininką, laive visi kuo geriausiai sutarė ir niekas nebedrumstė ramybės.
Sekančios dvi dienos praėjo ramiai, o trečiąją sekėjas už kokių penkių mylių pastebėjo laivą, plaukiantį tiesiai į "Gulbę".
Tarp sukilėlių prasidėjo sąmyšis; jie nutarė, kad tai karo laivas, pasiųstas jų sugauti ir grąžinti į Italiją. Feliksas savo žmones šiek tiek apramino - paaiškino jiems, kad laivas plaukia Italijos linkui iš rytų, taigi negali būti pasiųstas jų vytis.
Tačiau būkštavimai dar nebuvo visai išsklaidyti. Juk vis tiek tai galėjo būti karo laivas. O jeigu jo vadas susigalvos pakratyti "Gulbę"? Bet sekėjas pranešė, kad laivas, tuo tarpu jau priplaukęs gana arti, iš visko sprendžiant, yra prekybinis: jo apvadai apvalesnės formos negu karo laivų, jis plaukia su burėmis, ir nematyti irklininkų, kurie visuomet esti susodinti karo laivuose trimis aukštais.
Sukilėliai padrąsėjo; kai kurie net įlipo į stiebus, kad galėtų geriau įsižiūrėti artėjantį laivą.
Naujasis vairininkas priėjo prie Felikso ir pasakė:
- Viršininke, aš noriu tau kai ką pasiūlyti.
- Sakyk, - atsiliepė Feliksas, kramtydamas miežinį paplotėlį. - Aš niekuomet netrukdau žmonėms kalbėti, bet kartais man pasitaiko nudėti ką nors vietoje, jeigu jis pasako ne tą, ką reikia.
Vairininkas aplaižė sukepusias lūpas, pasidairė į šalis ir pradėjo:
- Aš džiaugiuosi, kad tu jį išmetei iš laivo. Jis buvo tironas, smaugė mus. Jis liepė išmesti į jūrą mano brolį, kam brolis puolė ant jo. Dabar jis gavo, ko buvo nusipelnęs. Brolis netyčia vairininką kažkaip supykdė, ir tas jį žiauriai sumušė; tada brolis įniršo - ir baigėsi tuo, kad jį, vargšelį, išmetė iš laivo į jūrą.
Feliksas išsišiepė.
- Jūreiviams nedera viršininko pykdyti. Na, bet tiek to! Man labai džiugu, kad pilnai atsiteisiau su tuo niekšu už jo piktadarybes. Nors, tiesą pasakius, aš truputį pasiskubinau. Ką gi tu sugalvojai?
- Man įgriso būti vergu, o taip pat ir visiems mano draugams. Mes norime prisidėti prie jūsų. Bet ką jūs ketinate daryti, atsidūrę Rytuose?
- Parduoti laivą finikiečiams, kurie mūsų nevargins visokiais klausimais; gautuosius pinigus pasidalysime, o paskui išsiskirstysime po platųjį pasaulį.
- Tada mus bematant visus išgaudys, - sumurmėjo vairininkas, - ir mums bus ne geriau, kaip pirma buvo, - ne, dar blogiau, jeigu tik tatai įmanoma.
- Tai ko gi tu nori?
- Tapkime piratais! Tada mums nereikės skirstytis į visas puses. Mes galime rasti kokį nors užutekį Kilikijoje arba priplaukti Adrijos krantą, kur gyventojai paprastai padeda piratams. Ten prisidėsime prie kitų piratų laivų. Taip mes nieko neprakišime ir be reikalo nepražūsime!
Sukilėliai ir jūreiviai, susigrūdę aplink Feliksą ir vairininką, tam pasiūlymui džiaugsmingai pritarė. Anuomet piratavimas nebuvo gėdingas darbas. Į jį buvo žiūrima kaip į tam tikrą karą, kaip į savotišką kaperiavimą (Kaperiavimas - anais laikais formaliai įteisintas plėšikavimas jūrose, kada karo metu privatiems asmenims priklausantys ginkluoti kariaujančių valstybių laivai užpuldinėdavo priešo ir neutraliųjų šalių prekybinius laivus.), o ne kaip į plėšikavimą. Ilirijos ir Kilikijos piratai tarėsi kariaują prieš Romą ir turį teisę užgrobti bet kurį jiems pakliuvusį romėnų laivą.
- Taip ir padarysim! -šūktelėjo Feliksas, draugiškai patapšnojęs vairininkui per nugarą.
Brenas norėjo išeiti į priekį ir pasisakyti prieš tokį nutarimą. Juk tuomet jam tektų be paliovos klaidžioti jūromis, kol jų laivą sučiuptų kokia nors romėnų flotilė, o šita mintis berniukui neteikė jokio džiaugsmo.
Bet Maronas, pastebėjęs, ką Brenas nori daryti, sulaikė jį už rankos ir sušnibždėjo:
- Tegu sau plaukia į Adriją, o jau ten mes galėsime nuo jų atsiskirti. Nuo jūros kranto iki Trakijos kalnų visai netoli.
Brenas vėl atgavo viltį.
"Jei likimas man padeda pasiekti Trakiją, - pagalvojo jis, - tai reikia be jokių svyravimų keliauti drauge su visais; kokia tai laimė - patekti į tokią šalį, kur aš būsiu pats sau ponas! "
Jis priėjo prie Felikso.
- Plaukime į Iliriją! Ten arčiau kaip į Kilikiją!
- Ir aš už Iliriją, - pritarė vairininkas, atidžiai išklausęs Breno. - Ten tiek daug užutekių ir salelių, kad, reikalui esant, mes puikiausiai galėsime slapstytis. O gyventojai romėnų neapkenčia ir visada mielai padės piratams.
- Na, tai plaukiam į Iliriją, - pareiškė Feliksas ir tuojau skardžiai šūktelėjo sukilėliams ir laivo įgulai: - Prie ginklų, vyrai! Pirmasis mūsų grobis pats eina mums į rankas!
Jis plačiu mostu parodė į prekybinį laivą, kuris tuo metu buvo ne toliau kaip už pusės mylios nuo "Gulbės". Jūreiviai ir sukilėliai jam atsakė negarsiais džiaugsmo šūksmais ir tuojau ėmė dalytis išmėtytus ant denio ginklus. Čia nebuvo apsieita be barnių. Baigę dalybas, jūreiviai sutartinai pasuko "Gulbę" tiesiai į prekybinį laivą, o sekėjas ėmė mosuoti vėliavėle.
Felikso ir vairininko nurodymu, įgula surinko visus inkarus ir kablius, paėmė net sunkius akmenis iš laivo balasto ir pririšo juos prie lynų galų, o kablius bei inkarus pritvirtino prie ilgų karčių. Apsirūpinę šitais abordažo įrankiais, jūreiviai ir sukilėliai pasislėpė viršutiniame denyje už bortų.
Prekybinis laivas, matyt, nenujautė pavojaus ir plaukė vis artyn. "Gulbė" netikėtu manevru prisiartino prie jo. Žmonės, pasislėpę už "Gulbės" bortų, tvirčiau suspaudė rankose kartis ir lynus; iš prekybinio laivo sušuko:
- Ko jums reikia?
Feliksas sušvilpė. "Gulbė" staigiai pasisuko ir pramušė prekybinio laivo vidurinę dalį. Iš už bortų rėkaudami iššoko pasislėpę vyrai ir bematant sukabino laivus į abordažą. (Abordažas - jūrų kautynių būdas tais laikais, kai laivai buvo irkliniai ir buriniai; laivai būdavo sukabinami bortas prie borto, o po to kaunamasi rankiniais ginklais.) Pasigirdo kurtinamas trenksmas. Tai,, Gulbės" jūreiviai nuleido į užpulto laivo denį stiebų sijas, kad jos sulaikytų jį vietoje, o ginkluoti sukilėliai su karingais šūkiais peršoko per bortą ir įsiveržė į denį. ...
Iš netyčių užklupta prekybinio laivo įgula nesipriešino. Feliksas buvo pirmose užpuolikų gretose. Jis tuojau pastebėjo vairininką ir ėmė brautis prie jo, bet tas nė nemanė gintis; matydamas, kad viskas pražuvo, jis parkrito ant kelių, maldaudamas pasigailėti.
- Kelkis! -sušuko Feliksas. - Mes niekam nieko blogo nedarysime, tik pasiimsime jūsų krovinį. Mes esame Spartako kariai, o tavo laivas - karo grobis!
Laivas plaukė iš Aleksandrijos su turtingu kroviniu; jame buvo stiklo dirbinių, papiruso ritinėlių, baldų su dramblio kaulo ir juodmedžio papuošalais, visaip išmargintų statulėlių ir kitokių dailės mažmožių.
Linksmai krėsdami juokus, sukilėliai ir jūreiviai nešė daiktus iš triumo ir metė į savo laivą. Iš atplėštų pundų su visokiais niekučiais pabiro svidintos bronzos veidrodžiai, raižytos dėžutės, dailūs indai su tepalais ir kvapniais aliejais.
Kai visas krovinys buvo perneštas ir prekybinio laivo triumas ištuštėjo, Feliksas šypsodamasis pasakė vairininkui:
- Jei nori, aš raštiškai paliudysiu, kad tu pusiaukelėj nepaskandinai krovinio Viduržemio jūroje ir nepardavei kuriame nors Azijos uoste.
Kapitonas iš paniūrų į jį dėbtelėjo ir nieko neatsakė.
- Aš vadinuosi Markas Julijus Frontinas, - nesiliovė Feliksas. - Pasakyk jiems tai Sirise. Ten jie gerai pažįsta mano parašą.
Jis nusikvatojo visa gerkle ir perlipo atgal į "Gulbės" denį, šūktelėjęs savo žmonėms, kad jie greičiau sektų paskui jį, kitaip juos paliksiąs svetimame laive. Visi tučtuojau grįžo į laivą, pasiimdami savo inkarus ir akmenis. Paskui sukilėliai ir jūreiviai nuėmė abordažo kablius, ir laivai nuplaukė į skirtingas puses.



Tą naktį "Gulbėje" viešpatavo linksmybė; visiems atrodė, kad jų laukia įdomiausi nuotykiai ir gausus pasipelnymas.
Pasidaliję grobį, sukilėliai ėmė svarstyti, ką daryti toliau; galų gale buvo nutarta pasukti "Gulbę" Ilirijos link ir ten plaukioti pakrante, kol pavyks surasti tinkamą žalią salelę, apsaugotą nuo vėjų ir, aišku, negyvenamą. Į tą salelę jie iškels moteris bei vaikus ir pastatys jiems namus, o ramiame užutekyje "Gulbė" stovės žiemą, kada, išplaukus į jūrą, gresia tikra pražūtis. O nevedusieji susiras sau žmonas Ilirijos kaimuose, kurie šen bei ten išsimėtę pajūryje.
Kai kurie pagrobti daiktai buvo sukrauti apačioje, bet daugelis gremėzdų liko ant denio, nes dalis triumo dabar buvo paskirta žmonėms gyventi.
Taigi viskas pasibaigė kuo puikiausiai. Dabar sukilėliams nė į galvą neatėjo, kad gali grėsti koks pavojus. Jiems atrodė, kad plaukiojimas jūra visuomet esti ramus ir malonus, kad jie turės tik vieną rūpestį - pasitaikius progai, stabdyti pirklių laivus ir grobti krovinį.
Kitą rytą sekėjas vėl pamatė laivą, ir tai visiškai nebuvo keista, kadangi "Gulbė" dabar plaukė tuo keliu, kuriuo paprastai plaukiodavo prekybiniai laivai. Visi greit išgraibstė ginklus.
Viskam buvo pasiruošta lygiai taip, kaip ir praeitą dieną, ir netrukus abu laivai tiek priartėjo vienas prie kito, jog buvo galima susišūkauti. Vienas jūreivis atsistojo ant borto ir, nusitvėręs už lyno, riktelėjo:
- Ei, jūs!
Šį kartą nereikėjo griebtis jokių manevrų: laivas pats pasuko tiesiai į "Gulbę".
Feliksas patenkintas stipriau susiveržė diržą. Tuo metu priėjo vairininkas.
- Nepatinka man tas laivas, - tarė jis.
- Kodėl? Laivas kaip laivas, - griežtai atsakė Feliksas.
- Tai ne karo laivas ir ne prekybinis, - kalbėjo vairininkas, įdėmiai žiūrėdamas į laivą.
Daugiau jis nieko nebespėjo pasakyti, nes paslaptingasis laivas priplaukė prie pat "Gulbės" ir nuskardėjo trimitas. "Gulbė" bematant buvo sukabinta į abordažą; keletas sukilėlių už bortų buvo kabliais sunkiai sužaloti, ir į denį visu būriu įsiveržė žvėriškos išvaizdos vyrai.
Jūreiviai ir sukilėliai pirma tikėjosi iš netyčių užklupti svetimo laivo įgulą, bet dabar patys patyrė, koks baisus yra netikėtas abordažas. Jie bandė priešintis, per susirėmimą išvedė iš rikiuotės keletą priešo įgulos žmonių, bet greit visiškai pralaimėjo. Kai kurie, sumišę dėl netikėto užpuolimo, bandė įlipti į stiebus arba pasislėpti už sugrūstų ant denio baldų.
Brenas ir Maronas buvo jute (jutas - antstatas vairugalyje, viršutinio denio užpakalinė dalis), todėl iš pradžių kautynėse nedalyvavo. Pamatę, kad jų draugams gresia pavojus, jie puolė prie laiptelių, einančių žemyn į laivo vairugalį, bet dar nespėjo nulipti į apatinį denį, o mūšis jau buvo pasibaigęs. Jūreiviai ir sukilėliai išbėgiojo į visas puses. Feliksas pritrenktas gulėjo be sąmonės.
| denio vidurį, visus praskyręs, išėjo vyras su bronziniais šarvais; ant jo pečių karojo liūto kailis.
- Kur vairininkas? - įsakmiai paklausė jis. "Gulbės" jūreiviai išstūmė vargšą vairininką į priekį.
- Kas jūs esate, tenutrenkia jus ugninis Sandanas! - suriko vyras su bronziniais šarvais. - Aš jūsų laivą palaikiau prekybiniu, o pasirodo - žmonės apsirengę romėnų legionieriais! Sakyk man teisybę, arba aš išplėšiu tau liežuvį!
- Mes.. . mes piratai. . . - sulemeno vairininkas.
- Piratai! - pakartojo vyras su šarvais ir, atsigręžęs į savo žmones, paklausė: -Ar girdėjote, ką jis pasakė? Jie esą piratai!
Ir vyras prapliupo juokais. Brenas akimirksniu suprato, kas atsitiko: "Gulbė" susidūrė su tikru piratų laivu.
Tuo tarpu atsipeikėjo Feliksas. Jis atsistojo ir, laikydamasis už lyno, priėjo prie vyro su bronziniais šarvais. Tas su pašaipėle permetė jį akimis ir paklausė:
- Tai tu čia esi vadas?
- Mes piratai, - atsakė Feliksas, - Spartako kariai, plaukiame į Iliriją.
- Jei būčiau žinojęs, kas esate, tai nebūčiau jūsų užpuolęs, - šaipydamasis tarė vyras su bronziniais šarvais. - Aš vadinuos Kudonas. Bet kadangi jūs patys užsitraukėte tokią nelaimę, tai reikės jums ir atsiteisti.
Atsigręžęs į savo įgulą, jis pridūrė:
- Visus nuginkluokite ir pažiūrėkite, koks ten jų krovinys. Imkite tik pačius brangiuosius daiktus, visa kita palikite! Aš nepakęsiu, kad mano laivas būtų užverstas šlamštu - tuščios vietos jame nėra! Girdite?
Paskui jis vėl kreipėsi į Feliksą:
- Šiose grumtynėse aš netekau trijų vyrų, o ir pirma man neužteko rankų. Todėl aš ir pasiimsiu keletą žmonių iš tavo įgulos.
Jis tiriamai apžvelgė augalotą, raumeningą Feliksą ir vėl pratrūko juokais. Juokdamasis Kudonas šiepėsi iki pat ausų, ir tada aiškiai buvo matyti gilus randas, ėjęs per visą jo skruostą.
- Žinai, pirmiausia aš paimsiu tave, - vėl prašneko jis. - O tavo žmonės išsirinks kitą vadą.
Jis liepė sukilėliams ir jūreiviams išsirikiuoti ir perėjo per jų eiles, atžymėdamas tuos, kuriuos nutarė paimti į savo laivą. Išrinkęs šešetą stambiausių ir tvirčiausių vyrų, jis pastebėjo Breną ir Maroną ir davė ženklą jiems prieiti.
- Jus, berniukai, aš irgi paimu. Judu taip atrodote, kad už savo maistą, manau, atidirbsite.
Kudono žmonės irgi negaišo laiko veltui. Jie nešė į savo laivą visus vertingiausius daiktus iš to krovinio, kuris buvo atitekęs "Gulbei" praeitą dieną.
O Kudonas šypsodamasis pareiškė "Gulbės" įgulai ir sukilėliams:
- Laivą aš jums paliksiu. Geriausia, bus, jeigu jūs pirmai progai pasitaikius, priplauksite prie kranto ir pasislėpsite artimiausiuose kalnuose. Jūs esate prasti jūrininkai ir piratais būti netinkate.
Jis palengva sudavė Feliksui plokščiąja kalavijo puse.
- O dabar - į mano laivą!
Brenas su Maronu irgi perlipo į piratų laivą; jie buvo įspėti, kad miegoti jiems reikės ant grindų, nes visi gultai užimti.
Vienas jūreivis juos paėmė į savo globą ir paaiškino, ką jie turės daryti: jiems reikės tvarkyti Kudono kajutę, patarnauti jam prie stalo, padėti virtuvėje ir drauge su kitais dirbti visokius smulkius darbus.
Iš keleto trumpai prasitartų jūreivio pastabų Brenas padarė išvadą, kad Kudonas plaukia į vakarus, norėdamas apiplėšti aukso kasyklas Ispanijoje. Berniukui ėmė smarkiau plakti širdis; nors jis buvo patekęs į nelaisvę, bet jame atgijo viltis. Juk laivas plaukia į vakarus!

Šita negęstanti viltis padėjo Brenui lengviau kęsti nelaisvės vargus. Kudonas ūmai supykdavo ir nesivaržydavo su tais, kurie jam kuo nors neįtikdavo; o kadangi Brenas ir Maronas buvo paskirti jam patarnauti, tai jiems daugiau už kitus ir kliūdavo.
Feliksui buvo lengviau kaip berniukams, ir jis šiek tiek apsiprato su savo padėtimi; atsisakęs valdingų įpročių, dabar jis tampydavosi su lynais, o kai jūreiviai choru traukdavo savo dainas, jis jiems pritardavo, ir greit jį visi pamilo. Laisvu laiku jis ilgai pasakodavo apie tas dienas, kai kovėsi petys į petį su Spartaku; be to, jūreiviams, visada linkusiems į prietarus, atrodė, kad truputį žvaira vienintelė jo akis yra tikrai "bloga" akis, ir Feliksas juos įtikino, jog esąs puikiausias gyvačių kerėtojas; juk jis gerai žinojo, kad jūreiviai negalės Viduržemio jūroje pagauti gyvatės ir patikrinti, ar tai teisybė.
Brenas ir Maronas stengėsi prie žmonių mažiau kalbėtis, bet dažnai slapčia šnekteldavo vienas su kitu keletą žodžių; laivui priplaukus prie Ispanijos krantų, jie nutarė nežiopsoti. Kas žino, ar ten nepasitaikys progos nemačiom pasprukti? Jie prisiekė vienas be antro nebėgti: arba abu drauge ištruks į laisvę, arba drauge pasiliks vergauti.
Kartą jie sėdėjo ir šveitė Kudono šarvus. Abu tylėdami galvojo vis apie tą patį. Iš susimąstymo juos pažadino sekėjas: ranka rodydamas į pietus, jis garsiai sušuko. Kudonas, žiovaudamas visa burna, išėjo iš savo kajutės ir tuojau pamatė, kad gresia nelaimė. Horizonte dunksojo purpuriniai debesys, negyvai blausus dangus atrodė lyg varinis.
- Ko tu manęs anksčiau nepašaukei? - įtūžęs sugriaudėjo Kudonas, bet susigriebė, kad dabar ne laikas sekėją vainoti, nes yra svarbesnių reikalų. Jis šūktelėjo vyresnįjį, tas nubėgo į kubriką; jūreiviai, bambėdami ir plūsdamiesi, vienas po kito iškrypavo į denį.
- Nuleisti bures! - sukomandavo Kudonas. - Pakelti irklus! Greičiau, jeigu jums brangi gyvybė!
Žmonės suprato, kad jiems gresia mirtinas pavojus, ir akies mirksniu šoko kiekvienas prie savo darbo. Paskubomis buvo suvyniotos burės, su bildesiu nuleistos stiebų sijos; šiek tiek užgaišusį jūreivį visai užklojoviena burė, kurią beskubėdami užmiršo suvynioti. Jūreivis bejėgiškai kapanojosi, kol jį ištraukė iš po burės. Sijos buvo sudėtos nuošaly prie bortų ir pririštos prie įtaisytų tam reikalui stulpų.
Iš pietų skriejantys debesys aptraukė visą dangų; skaisti dienos šviesa nublėso; pasigirdo audros stūgavimas; vėjas stiprėjo, ir bangos kilo vis aukščiau, siautė vis smarkiau.
Artėjanti audra Breną ir Maroną labai baugino, bet Kudono pyktis jiems buvo dar baisesnis. Rūpestingai sudėję šarvus atgal į skrynią, jie grįžo į jutą, galvodami tilteliu pereiti iš ten į vairugalį, bet deniai jau buvo užlieti vandens.
Viršutiniame denyje jie pamatė tris jūreivius, nusitvėrusius už lyno. Putojanti banga persirito per bortus ir du žmones nunešė. Trečiasis iš paskutinių jėgų vis dar laikėsi už lyno.
- Juk tai Feliksas! -šūktelėjo Maronas.
Jis vikriai nubėgo laipteliais žemyn iš juto į viršutinį denį ir sugriebė Feliksą, kai tas nusilpęs vos nepaleido iš rankų lyno.
Laivas taip smarkiai svyravo, kad Maronas vos galėjo išsilaikyti ant kojų. Vargais negalais jis nuvedė Feliksą iki laiptelių. Brenas padėjo Maronui užtempti ant jų Feliksą. Jie buvo jau vidury laiptelių, kai nauja banga persirito per bortus ir vos neparbloškė berniukų. Tvirtai įsikibę į turėklus, jie vėl ėmė tempti Feliksą. Kol siūbtelėjo sekanti milžiniška banga, jie spėjo užlipti į viršų.
- Kaip tik laiku! -sugargė Brenas, vos atgaudamas kvapą.
Toji banga buvo dar baisesnė; ji ūžtelėjo į denį ir sulaužė laiptelius.
Brenas ir Maronas, daugiau nieko nebežiūrėdami, įbėgo į artimiausią kajutę ir paguldė Feliksą ant gulto. Jis jiems nusišypsojo ir po kiek laiko pasikėlė. Jūra siautulingai šėlo, nebuvo galima nė žodžio išgirsti. Berniukams vis rodėsi, kad galingos bangos, be atvangos trankydamos laivą, tuoj tuoj jį sudaužys. Baisus triukšmas nesiliovė. Vanduo, apsėmęs kajutės grindis, jau siekė bėgliams iki kelių; jie stingo nuo šalčio. Kajutė tiesiog vartyte vartėsi. Feliksą ir abu berniukus mėtė į visas puses. Jie bandė nusitverti už gultų krašto ir už skrynių, bet bangos taip pasiutusiai daužėsi į laivo šonus, jog išsilaikyti vietoje buvo neįmanoma, ir visi trys nuolat atsitrenkdavo vienas į kitą.
Pasirodė, kad jie įbėgo į kajutę, kur neseniai prieš audrą paskutinį kartą užkandžiavo Kudonas; ant staliuko dar buvo likę šiek tiek valgio. Maronas sugriebė visus likučius - keletą miltinių paplotėlių ir gabalą rūkytos kiaulienos - ir nepaleido to maisto iš rankų, kad ir kaip siautėjo audra. Kai siautulys valandėlę aprimo, jis pasidalijo maistą su Feliksu ir Brenu; visi trys godžiai puolė valgyti.
Netrukus audra dar smarkiau ėmė šėlti, ir jie visa kita užmiršo, tik žinojo, kad reikia tvirtai laikytis ir išlikti gyviems, kada taip šiurpiai įsisiautėjo stichijos. Dar niekuomet jie nebuvo girdėję tokio griaudesio. Jis buvo toks baisingas, jog pamažu jiems atbuko visi jausmai ir šiek tiek sumažėjo juos kankinusi baimė. Jie jau nebepajėgė galvoti. Jie žinojo tik vieną dalyką: reikia išlikti gyviems.
Po kurio laiko gaudesys truputį aprimo. Pavasarinė audra atūžė netikėtai, baisiai smarkiai, bet truko neilgai. Bėgliai negalėjo patikėti, kad audra baigėsi. Jie meldė dievus, kad toji viltis nebūtų tuščia. Labai jau žiauru būtų, jei viskas vėl prasidėtų iš naujo, jei pasirodytų, kad toji tyla tėra piktas pokštas, iškirstas jiems audrų demono. Kai gimė viltis, jie iš karto suglebo ir pajuto, kad antrą kartą tokio įtempimo nepakeltų. Jei po atilsio, kada jie jau tikėjosi išsigelbėti, vėl pradėtų šėlti audra, ji užkluptų juos nusikamavusius, nebetekusius vilties, ir jie nebegalėtų atsilaikyti.
Bet audra iš tikrųjų pasibaigė.
Vos bepastovėdamas ant kojų, Maronas prislinko prie durų ir nedrąsiai pakėlė velkę. Bet durys buvo sandariai vėjo užtrenktos, ir jis nepajėgė jų atstumti. Maronas klupinėdamas sugrįžo prie gulto, išsitiesė ant jo ir ėmė laukti, kas bus toliau.
Laivą vis dar tebemėtė bangos, bet gausmas nutilo.
Iš pradžių berniukai ir Feliksas dar galvojo, ar tai nėra klausos apgaulė; gal būt, jie iš tiesų apkurto nuo to padūkusio krioksmo, gal audra tokiu pat smarkumu tebešėlsta? Toji mintis juos labiausiai baugino. Kad ir koks šiurpus buvo nepaliaujamas ūžesys - dar baisiau būti aklai uždarytiems pasiutusiame chaose, negirdint įnirtingo jo stūgavimo.
Kiek palaukę visi trys užgulė duris ir bendromis jėgomis jas išvertė. Svirduliuodami iš silpnumo, prisimerkę nuo dienos šviesos, jie išėjo į denį ir pamatė, kad nebėra ko abejoti: audra liovėsi.
Viršum jų galvų skriejo pilki plunksniniai debesys, jūra ritosi putotos bangos, bet audra jau nuūžė į šiaurę.
Laivas atrodė baisiai. Abu stiebai buvo nunešti, priešakyje pramuštos skylės.
Feliksas sušuko:
- Ar yra kas? - ir pats nustebo, koks silpnas jo balsas.
Niekas neatsiliepė.
Nejaugi visus, kas tik buvo laive, nuplovė bangos ir išliko jie vieni? Laivas buvo smarkiai pasviręs, pro kiaurymes besiveržiantis vanduo greit kilo. Aplinkui - nė balso. Jiems pasidarė aišku: Kudonas žuvo, žuvo ir visa įgula.
- Atrodo, kad laivas tuojau nuskęs, - pasakė Brenas.
- Teisybė, - pritarė Maronas, - ir mums reikia kuo greičiausiai nuspręsti, ką darysime, kitaip ir mus kartu įtrauks.
Jie apsidairė, svarstydami, iš ko galėtų sukalti plaustą. Bet visos tam reikalui tinkamos dalys buvo audros nuneštos; išliko tik laivo griaučiai.
- Paimkime duris, - pasiūlė Brenas.
Jie pasuko atgal ir apžiūrėjo arčiau vairugalio esančias kajutes. Dvejos ar trejos durys buvo į šipulius sudaužytos, ant vyrių kabojo menki likučiai. Kitos tebebuvo sveikos. Berniukai su Feliksu jas visas iškėlė ir nunešė į viršutinio denio vidurį. Paskui Brenas ir Feliksas atrinko iš skrynių ir gultų tvirtas lentas, o Maronas surankiojo lynų ir virvių galus. Vienoje dėžėje jis rado ilgą lyną, ir visi trys ėmėsi darbo: surišę sijas, vikriai pasidarė plaustą - tiesa, nelabai gražų, kreivą, bet patvarų.
Laivas vis smarkiau krypo, todėl jie, baigę darbą, tučtuojau nuleido plaustą nuo denio į vandenį ir, nusitvėrę už virvių, nušoko ant jo.
Brenas susiprotėjo prie plausto pririšti keletą ant denio užsimetusių medgalių, kurie galėjo padėti irtis; darbuodamiesi šitais improvizuotais irklais, jie greitai nutolo nuo laivo.
- Kur mums plaukti? Į rytus, į vakarus, į šiaurę ar į pietus? - plačiai šypsodamasis, paklausė Feliksas. Jis buvo laimingas, kad išsigelbėjo iš laivo, kuriame prieš porą ar trejetą valandų jiems, rodės, jau grėsė tikra mirtis.
- Tiktai ne į šiaurę! - sušuko Brenas. - Taip mes pateksime atgal į Italiją arba kur nors netoli jos.
- Tad reikia plaukti į pietus, - patarė Maronas. - Pietuose krantas turi būti arčiausia.
Feliksas pažvelgė į vakarus, kur jau leidosi saulė, ir buvo bemėginąs nustatyti kryptį, bet paskui apsigalvojo.
- Mes geriau viską suvoksime, kai pasirodys žvaigždės, - tarė jis.
Jie neturėjo daugiau ką daryti, kaip tik sėdėti ir laukti to momento.
- Oi! Aš mielu noru ką nors suvalgyčiau, - burbtelėjo Feliksas.
Berniukai irgi norėjo valgyti, bet vien noru sotus juk nebūsi.
Saulė pasislėpė už banguotų debesų virtinės. Vėjas pasmarkėjo, pragiedrėjusiame danguje sužibo žvaigždės, jūra pradėjo lengvai raibuliuoti. Tačiau alkio nebuvo kuo numalšinti. Aplinkui-vandens dykynė, viršuje- dangaus dykynė, pagyvinta tik mirguliuojančių sidabrinių žvaigždžių. O tarp tų dviejų begalinių dykynių vienišas slenka menkutis plaustas, ant kurio, susimetę į krūvą, sėdi trys nuo alkio išsekę žmonės - vienakis vyras ir du berniukai. Bijodami, kad kuris nors užsnūdęs nenusiristų nuo plausto, jie ant rankų užsinėrė virvių kilpas.
Visi trys permirkę ligi paskutinio siūlelio, sužvarbę, nusilpę nuo alkio ir troškulio. Jie stipriau glaudėsi vienas prie kito, kad galėtų nors kiek apšilti ir nesijaustų tokie vieniši, bet vis tiek stingo nuo šalčio ir baigė prarasti bet kokią viltį. Jie galvojo tiktai apie skvarbų šaltį, lygiai kaip audros metu negalėjo nieko daugiau galvoti, tiktai apie vėją, kuris drebino visą laivą.
Atrodė, kad šaltis sukaustė visą pasaulį, sukaustė laiką, pasmerkdamas mirtinai kančiai tris bėglius, susigūžusius ant menkučio plausto tarp neaprėpiamos jūros ir neaprėpiamo dangaus. Jie liūdnai galvojoi, kad greit vėl pradės staugti vėjas, bangos sudaužys plaustą į šipulius ir jų klajonės pasibaigs, bet ne taip, kaip jie tikėjosi.
Taip, jie vis dar tikėjosi, kitaip kam jiems bebūtų reikėję apsivynioti rankas virvėmis ir spaustis vienam prie kito? Trys draugai vis dar tikėjosi ir savo svajonėse, kurios šildė sužvarbusius, sustingusius kūnus, matė gimtuosius namus, židinyje liepsnojančią ugnį, linksmą puotą savo šeimoje, o prie namų - jų išdirbtus laukus, teikiančius jiems maistą.
Svajonė atrodė labai tolima, bet ji palaikė juose gyvybę.



- Žemė! - sušuko Maronas. Svirduliuodamas nuo silpnumo, jis stovėjo ant plausto. Brenas tvirtai laikė jį už rankos.
Brenas ir Feliksas tuojau pašoko, visai užmiršę, kad gali apvirsti plaustas. Po ilgos, vargingos nakties išaušo diena; jau daugel valandų jie yrėsi savo darbo irklais, laimindami saulės šviesą, bet vis labiau kęsdami alkį ir troškulį.
- Žemė, - lyg aidas pakartojo Brenas.
- Žemė, - pakartojo ir Feliksas; paprastai griausmingas jo balsas dabar buvo panašus į kimų karkimą.
Vėl sukritę ant lentų, jie nusitvėrė irklus. Yrėsi jie lyg pamišę, stengdamiesi kuo greičiau priplaukti kietą žemę, kurią išvydo tolumoj. Toje žemėje jie tikėjosi rasti maisto, vandens ir ramų kampelį, kur bus galima atsigulti ir stipriai užmigti, nebijant nusiristi į jūros gelmę.
Viliojančios svajonės padrąsinti, jie manė pasieksią žemę per keliolika minučių; bet jie yrėsi ir yrėsi, o atstumas vis nemažėjo.
Tada juos apėmė baimė: o kas bus, jei žemė kokiu nors būdu išnyks? Visi trys dar smarkiau užgulė irklus, ir pagaliau žemė pradėjo artėti. Po pirmo nusivylimo jie prisivertė irtis nežiūrėdami į priekį, - ir staiga žemė pasirodė daug arčiau, negu jie tikėjosi.
Dabar jie matė ją visai aiškiai: uolotas krantas, nei gyvenamo būsto, nei augmenijos. Toks dykas pajūris jų nebaugino. Ten buvo kieta žemė - visa, ko jiems reikėjo.
Bet jų vargai dar nebuvo pasibaigę.
- O kaip mes pateksime į krantą? - paklausė Maronas, vėl atsistojęs pažiūrėti į priekį. - Prie kranto bangos, matyt, piktos, - tęsė jis. - Reikia manyti, kad jos daužosi į uolas. Aš niekur nematau tokios vietelės, kur būtų galima priplaukti.
- Teks šokti nuo plausto, - tarė. Brenas, neprileisdamas nė minties, kad paskutinę valandėlę jie gali susidurti su netikėtomis kliūtimis arba, išsigelbėję per audrą atviroje jūroje, paskęsti taip arti kranto.
- Taip, šoksime, - pritarė Feliksas. - Toks bus šuolis, kokio niekas niekada nematė nei žemėje, nei danguje; jam gali prilygti nebent Tauro šuolis, kai tas įsibėgėjęs šoka per Mėnulį.
Artėdami prie kranto, jie išgirdo grėsmingai šniokščiant bangų mūšą, ir nuo pavojų išlavėjusi nuojauta jiems tuojau pašnibždėjo, kad pakliūti į sausumą bus neapsakomai sunku. Atrodė, kad pajūryje buvo sugulę laukiniai žvėrys, nirtulingu staugimu įspėdami, kad niekas negali pasprukti nuo išžiotų jų nasrų ir pasiekti trokštamo prieglobsčio - kietos žemės.
Berniukai ir Feliksas padėjo irklus į šalį, nes bangos juos greitai nešė artyn prie baltom putom aptaškytų uolų, ir reikėjo taupyti jėgas paskutinėms didžiulėms grumtynėms su jūra. Jie matė, kad kairėje bangos daužosi į rifus, ir džiaugėsi išvengę nors to pavojaus. Paskui žemė pradėjo sparčiai artėti, tartum pati lėkdama į juos.
Iš paskos juos ginė bangos su putotomis keteromis. Plaustas skriejo tiesiai į uolotą krantą. Bet jiems neteko daug galvoti. Kažkas tik sugirgždėjo, pasigirdo duslus smūgis, plaustas garsiai triokštelėjo. Kiekvienam bėgliui tas sukrėtimas skausmingai atsiliepė visame kūne. Viršum jų galvų tiško baltos putos; jiems vaidenosi, kad aplink juos apsiraitė milžiniškas smauglys, kuris, rangydamasis priešmirtinėje agonijoje, vis stipriau juos spaudžia. Po vienos kitos akimirkos jie suprato, kas atsitiko: plaustas sudužo į pakrantės uolą, ir jie buvo nusviesti nuo lentų, o jeigu dabar neįsikibs į kokį tvirtą daiktą, tai juos nuneš bangų mūša. Jie nusitvėrė už uolos iškyšulių, o bangos, risdamosi atgal į jūrą, šniokštė aplinkui, mėtė nelaiminguosius aukštyn, įnirtingai bląškydamos juos tarp akmenų.
Rankomis pasitempęs aukštyn, Maronas pamatė, kad Brenas putų užlipdytom akim nusilpęs slysta atgal. Priklaupęs prie iškyšulio krašto, Maronas sugriebė draugą už kairės rankos plaštakos ir įsiręžęs vienu truktelėjimu pakėlė jį aukščiau. Feliksas, įsikibęs žemiau negu berniukai, vikriai ropštėsi ant uolos.
- Greičiau, kol dar neužėjo kita banga! - sušuko jis, padėdamas Maronui ir Brenui.
Sunkiai šniokšdami, kruvinai apsidraskę rankas ir kojas, jie užlipo ant uolos viršaus, kur bangos jų nebegalėjo užlieti, ir nusilpę parkrito ant plikų akmenų.
Atsikvėpę jie palypėjo ant uolotos kalvos, už kurios tęsėsi dar ilga jų virtinė, ir apsidairė. Koks nykus reginys! Kiek tik akys aprėpia - tuščias krantas ir tolyn nusidriekusi baltų putų juosta viršum rifų. Užlipę dar aukščiau, jie išvydo tamsiai rusvoje žemėje kur-ne-kur styrant skurdžios žolės kuokštus, o netoliese, išdžiūvusios upės vagoje, marguojant blankios žalumos ruoželius.
Kamuojami troškulio, jie nuėjo nuožulnia akmenuota upės vaga ir užtiko nedidelį klanelį. Vanduo atsidavė puvėsiais, bet jie pripuolę godžiai ėmė gerti, džiaugdamiesi tokia netikėta laime, - juk vanduo galėjo būti dar blogesnis. Jis atgaivino jiems karščiuojančius gomurius ir atrodė tiesiog nuostabus gėrimas.
Bet jokio maisto niekur nebuvo. Nei vaisių, nei uogų. Bėgliai ėjo toliau upės vaga; šis kelias ne blogiau už bet kurį kitą galėjo juos atvesti į gyvenamas vietas. Jie ėjo ir ėjo, nors jiems jau pakirto kojas ir svaigo galva. Pradėjo temti: prieblanda apgaubė slėnius, paskui uždengė kalvų viršūnes. Nebetekę jėgų, bėgliai sukrito po medžiu ant žemės ir visą naktį išgulėjo, apimti karštligiško svaigulio. Vos tik prašvitus, jie atsikėlė ir, šlapi nuo rasos, nudūlino toliau.
Gamtovaizdis pasidarė nebe toks nykus. Jie vėl užtiko klanelį, švaresnį ir gilesnį, ir gardžiai atsigėrė. Molingoje žemėje Maronas pastebėjo pėdas.
- Ožkų pėdos! -sušuko jis. - Vadinasi, kur nors netoliese vis dėlto yra žmonių!
Širdyje jiems pasidarė lengviau. Baisiomis valandėlėmis, pergyventomis uolotame krante, jie kankinosi galvodami, kad pateko į dykumą, kur neras nei žmonių, nei maisto. Dabar, kai vėl įsižiebė viltis, visi trys, nors ir kamuojami alkio, pajuto daugiau jėgų ir paspartino žingsnį. Maronas ėjo pirmutinis, vesdamas draugus ožkų pėdomis, vos pastebimomis sausoje, suskeldėjusioje žemėje. Nei Brenas, nei Feliksas negalėjo jų įžiūrėti.
Jie praėjo pro krūmus ir plačiašakį medį su didžiuliais lapais, kurio pavadinimo nežinojo, ir už staigaus upės vagos posūkio išvydo lūšnelę.
Be abejonės, joje gyveno žmonės: nendrinis stogas atrodė visai gerai, prie slenksčio keliose vietose buvo prilaistyta vandens. Išdirbtos žemės rėžyje augo daržovės. Bet lūšnelės durys buvo sandariai uždarytos; kad ir kiek jie beldėsi, niekas neišėjo.
- Tur būt, piemuo lauke, - spėjo Feliksas. - Bet aš nesuprantu, kam tokioje glūdumoje durys užrakintos.
- Jokio užrakto nėra, - atsakė Maronas, rodydamas į velkę. - Lūšnelėje kas nors yra. Durys užremtos iš vidaus.
- Įleiskite! - šūktelėjo Maronas. - Mes jums nieko blogo nedarysime. Mes tik norime pavalgyti!
Niekas neatsiliepė. Tada visi trys užgulė duris, bet neturėjo jėgų išversti arba nors pajudinti iš vietos sunkų skersinį, kuriuo iš vidaus buvo užremtos durys.
- Įleiskite mus, - gailiai maldavo Brenas. - Mes prašom, įleiskite!
Kažkur iš viršaus moteriškas balsas jiems šūktelėjo:
- Kas jūs esate?
Pakėlę akis, jie išvydo moters galvą, išlindusią pro langelį pačioje pastogėje.
- Sudužus laivui, jūra mus išmetė į krantą, - paaiškino Brenas. - Įleiskite.
Galva pradingo. Jie išgirdo žingsnius. Moteris nulipo žemyn ir atidarė duris.
- Aš labai persigandau, - paaiškino ji.
- Kas gi tave taip išgąsdino? - paklausė Brenas, bet tuojau pat nukreipė kalbą į ką kita: - Ar tu gali mus pavalgydinti? Mes jau keletą dienų nevalgę.
Jis bandė prisiminti, kiek dienų jie badauja, bet negalėjo. Atrodė, kad be galo ilgai. Kada gi jie paskutinį kartą valgė?
Nelaukdama tolimesnių paaiškinimų, moteris priėjo prie nišos grubiai nutinkuotoje sienoje ir ėmė tenai triūsti. Tuo metu trys draugai apsižvalgė. Lūšnelėje, matyt, tebuvo vienas kambarys. Jame stovėjo židinys - keletas akmenų, sukrautų ant sutryptos aslos. Dūmai išeidavo pro skylę, paliktą stoge. Viename kampe kūpsojo skurdus guolis - šiaudų pakraikas, apklotas skudurais; ant priegalvio miegojo kūdikis. Dar buvo du suolai ir žemutis staliukas, sukaltas iš neobliuotų lentų; viršum durų įtaisyta nedidelė pakyla, atstojanti sandėlį. Nuo tos pakylos moteris juos ir pašaukė.
Šeimininkė, tamsaus veido valstietė, tuo tarpu padėjo ant stalo jos pačios iškeptus paplotėlius ir puodynes su ožkos pienu.
- Aš persigandau, - pakartojo ji. - Čia švaistosi maurai. (M a u r a i - šiuo atveju Mauretanijos gyventojai. Toji senovės valstybė Šiaurės Afrikoje II-I amžiuje prieš mūsų erą buvo gimininės santvarkos irimo stadijoje. Mauretanija anksti pateko Romos įtakon ir buvo kolonizuota. Bet šalyje prasidėjo sukilimas, ir romėnai galutinai ją pavergė tik mūsų eros 45 metais.)
Brenas neturėjo jokio supratimo, kas yra tie maurai. Godžiai valgydamas, jis pilna burna šiaip taip paklausė:
- O ką jie tau padarys?
Moteris suklupo ant kelių prie skurdaus guolio. Apkabinusi vaikutį, ji ėmė raudoti:
- O dangau! Aš bijau... bijau, ar jie nebus jo nužudę!
Brenas, Maronas ir Feliksas suglumę pažvelgė vienas į kitą; kąsnis nebelindo jiems į burną. Visi trys iš karto paklausė:
- Ko taip?
- Korakso, - atsakė moteris; nors ir didelis buvo jos sielvartas, ji vis dėlto pastebėjo, kad ateiviams šis vardas nieko nesako, todėl paaiškino: - Mano vyro...
Bėgliai vėl pradėjo valgyti, bet dabar jiems nedavė ramybės įkyri mintis, kad jie, atsilygindami už maistą, grąžinusį jiems jėgas, turės kaip nors padėti moteriškei.
- Kodėl tu manai, kad jie bus jį nužudę? -paklausė pagaliau Brenas.
- Šįryt jis buvo užbėgęs namo pasakyti, kad matęs maurus, ir tuojau pat išėjo į dvarą įspėti žmonių. Vos jam išėjus, aš pati pamačiau du raitus maurus. Jie leidosi žemyn nuo kalvos. Ir, kaip nelaimė, jie pastebėjo Koraksą ir ėmė jį vytis. Aš norėjau bėgti iš namų jo įspėti, bet maurai užkirto man kelią. O paskui atjojo du kiti maurai ir nusivarė visas ožkas. Štai aš ir sėdžiu nei gyva, nei mirusi.? O kam maurams jį žudyti? - paklausė Maronas.
Moteris stebėdamasi pažvelgė į jį.
- Iš kur jūs atsiradote? Argi nežinote, ką maurai daro? Jie visada grynai viską nusiaubia ir nieko nesigaili- nei ponų, nei vergų. Blogi jie žmonės!
Bėgliai vėl žvilgtelėjo vienas į kitą. Pirmas prabilo Feliksas:
- Ačiū tau už valgį. Ar šiokie, ar tokie tie maurai, bet tu esi gera moteris. Mes buvome jau visai išsekę, o dabar vėl įgavome jėgų. Jei tik bus reikalinga pagalba, mes išgelbėsime tavo vyrą.
- Ką jūs galite padaryti? Juk net ginklų neturite, - piktai pasakė moteris. Šiek tiek susivaldžiusi ji pridūrė: - Neklausykite manęs! Aš kaip nesava. Aš norėjau bėgti paskui jį, bet juk negalėjau palikti vaiko! Pasigailėkit, išgelbėkite man Koraksą, ir aš laiminsiu tą valandą, kai jūsų šešėliai krito ant mano slenksčio, laiminsiu tą dievybę, kuri jus išgelbėjo nuo įnirtusių bangų ir atvedė čia man padėti!
Ji nubėgo į kitą lūšnelės galą ir pagriebė lazdą su geležiniu antgaliu, stovėjusią tarp šluotų, surištų iš palmių lapų.
- Štai vienintelis ginklas, kurį aš turiu. Imkite jį.
Taip tarusi ji padavė lazdą Feliksui. Šis paėmė ją šypsodamasis, ėmė sukti aplink galvą ir bematant numušė ant gegnės kabojusią česnakų pynę. Berniukai, baigę valgyti paplotėlius, irgi atsistojo ir pasiruošė keliauti.
Prie slenksčio Maronas atsigręžė ir moteriškei pasakė;? Parodyk mums, kur vila.
Ji parodė į rytus.
- Antai ten, už kalvų. Nuo jų nusileidę, pereisite per ąžuolyną. Paskui eisite slėniu iki kryžkelės. Tenai pasuksite į kairę, kokį pusmylį paėjėsite ir tiesiog priešais vilą vėl pamatysite kalvų virtinę. Tada eisite taku, vingiuojančiu per kalvas, ir nusileisite žemyn prie gyvatvorės. Eidami palei ją, prieisite gyvulių aptvarus. O iš ten jau matyti ir vila. Iš viso iki jos bus kokios septynios mylios kelio.
- O kaip čia bus su tavim? - paklausė Brenas.? Man nieko neatsitiks. Vargu ar jie puls piemens lūšną, kur nėra ko pasiplėšti.
Ožkas jie nusivarė, o dabar puls vilą.



Korakso žmona trims draugams davė dar keletą paplotėlių ir gabalą džiovintos mėsos, ir jie iškeliavo. Perėję kalvas, iki kurių nuo lūšnelės buvo daugiausia pusė mylios, jie nusileido žemyn prie ąžuolyno, ir čia Maronas staiga riktelėjo. Kažkas krūmuose juodavo.
Jie praskleidė jaunus auglius ir išvydo gulint kniūpsčią žmogų. Ant jo nugaros ir galvos buvo sukepęs kraujas. Jie tuoj suprato, kad tai nelaimingasis Koraksas.
- Jis dar gyvas! - tarė Maronas.
Apvertę piemenį aukštielninką, jie įsitikino, kad jis dar kvėpuoja, nors ir silpnai. Po kurio laiko piemuo ėmė mirkčioti, visai atsimerkė ir nustebęs įsmeigė akis į savo gelbėtojus.
- Kas jūs esate?
- Draugai, - atsakė Maronas. - Mes žinome, kas atsitiko.
- Jie mane užpuolė su ietimis, - vos girdimai prašneko Koraksas, - sužeidė man kaklą ir mentę; aš manau, kad kaulas prakirstas. Bet aš nenumiriau ir nenoriu mirti, jei tik neatsitiks kas nors dar blogiau... - Jis sudejavo iš skausmo. - Bėkite, duokite žinią vilos gyventojams, arba visi ten žus.
- Pirma mes tave parnešime namo, - atsakė Brenas.
Jie pakėlė sunkiai dejuojantį piemenį ir ėmė nešti lūšnelės link. Stengdamasis nugalėti skausmą, jis jiems daug ką paaiškino. Pasak jo, jį užpuolę maurai buvo tik žvalgai. Jie nusivarė ožkas ir susidorojo su juo, Koraksu. Toks ir buvo jų uždavinys: jie turėjo viską paruošti pagrindinėms būrio jėgoms. Tur būt, jie nujojo į slėnį, pasislėps jame ir palauks visų kitų, - vadinasi, iš šitos pusės vila jau atkirsta. Užpuls ją maurai temstant, kai žmonės išvargę, o nakties sargyba dar neišstatyta. Taip jie visuomet daro. Jis, Koraksas, matęs, kaip nuo kalvų keteros nusileido antra grupė raitų žvalgų. Tie žvalgai nulėkė į pietus. Tenai, už keleto mylių nuo čia, jie nusivarys kitą bandą, o piemenį irgi sužalos, kad jis negalėtų įspėti vilos gyventojų. Maurai todėl ir sustojo slėnyje, kad jiems reikia visiškai atkirsti vilą: jos gyventojai nieko neįtars, kol prasidės naktinis antpuolis. Prieiti prie namo, kad nepastebėtų maurai, dabar galima tik užuolankom, ožkų taku, kuris kitapus ąžuolyno eina į kalvas, vingiuoja išilgai jų keteros, pasuka į rytus ir paskui nusileidžia žemyn į kelią, einantį namo link.
Kol Koraksas dusdamas, slopiu balsu jiems visa tai pasakojo, jie priėjo lūšnelę. Iš jos verkdama išbėgo jo žmona; bet pamačiusi, kad vyras gyvas ir kad jį reikia rūpestingai slaugyti, ji bematant nutilo. Koraksą paguldė ant šiaudų pakraiko. Žmona jį tuoj nurengė ir sušildė vandens žaizdoms apiplauti.
Trys draugai atsisveikinę vėl iškeliavo. Eidami pagal Korakso nurodymus, jie lengvai surado ožkų taką už ąžuolyno, vikriai užlipo ant kalvos ir ėmė sparčiai žingsniuoti jos ketera, iš atsargumo pasilenkę prie žemės, kad giedro dangaus fone nebūtų matyti jų siluetų.
Nuėję be poilsio keletą mylių, bėgliai pamatė kalvos papėdėje slėnio pradžią; jie tyliai užkopė ant pat keteros viršaus, pasislėpė už akmenų ir ėmė atidžiai stebėti slėnį.
Viskas buvo taip, kaip spėjo Koraksas. Maurai buvo . apsistoję slėnyje. Ten bliovė ožkų banda, suvaryta į vieną vietą. Slėnio prieigose stovėjo sargybiniai, o kokia dešimtis tamsaus veido karių ilgais juodais plaukais, kurie buvo apkabinėti papuošalais iš arklių uodegų ir dėl to atrodė dar ilgesni, sėdėjo prie savo liesų žirgų, matyt, ko nors laukdami. Po kurio laiko bėgliai, žiūrėdami iš už akmenų, pastebėjo antrą būrį, atjojusį iš tolimesnio, šoninio slėnio; tie raiteliai varėsi kitą ožkų bandą.
Bėgliai nebelaukė, kas bus toliau; jie skubiai nušliaužė nuo akmenų atgal ir vėl leidosi eiti tuo pačiu vos pastebimu taku, vingiuojančiu per kalvas.
Netrukus takas nusileido žemyn. Jie paėjėjo išdžiūvusio upelio vaga, aplenkė neaukštą kauburį ir pasuko į platų, išvažinėtą kelią, einantį per puikiai sudrėkintus laukus.
Netoli kelio valstietis kauptuku pureno žemę; bėgliai jam šūktelėjo, ir jis ranka parodė vilą, pasislėpusią už didžiulių medžių.
Kai bėgliai valstiečiui pasakė, kad netoliese pasirodė maurai, jis tuojau metė kauptuką ir, su nerimu klausinėdamas, nuvedė juos trumpiausiu keliu per laukus. Po keleto minučių jie perėjo per tiltelį, apsivijusį gebenėmis ir papuoštą medinėmis statulomis, ir atsidūrė prie pat vilos.
Per sodą, kur kopūstų lysvės kaitaliojosi su rožių gėlynais, valstietis juos nuvedė prie šoninio įėjimo ir pasakė vartininkui, kokias blogas naujienas pranešė ateiviai. Vartininkas, visas išbalęs, nubėgo pašaukti valdytojo. Persigandęs valdytojas tučtuojau atėjo ir įvedė juos į vilą; tačiau, kad ir kaip apkvaitęs, jis neužmiršo paliepti jiems rūpestingai nusišluostyti kojas.
Plačiu koridoriumi jis nuvedė juos į prabangiai apstatytą menę, kur vilos savininkas Sekstas Flavijus Barbatas gulėjo purpuriniais priegalviais išklotoje lovoje.
Barbatas buvo kresnas storulis, gerokai nuplikęs, juodomis žibančiomis akutėmis. Jis apsivertė ant kito šono ir, sunkiai pūkšdamas, truputį pasikėlė.
- Kas jūs esate? - piktai šūktelėjo jis įėjusiems ir, nelaukdamas atsakymo, tarė valdytojui: - Išvesk juos ir nuplak rykštėmis. Aš draudžiu mane trukdyti. Dabar mano virškinimas sugedo mažiausia bent trims dienoms.
Valdytojas pakėlė ranką ir mikčiodamas bandė kažką pasakyti. Tada Barbatas užsipuolė jį patį:
- Tai tu kaltas! Ką čia tauški? Nenoriu girdėti tavo atsiprašymų! Aš ir tave liepsiu nuplakti rykštėmis.
- Maurai... - sulemeno valdytojas.
Barbatas krioguodamas nuleido ant grindų kojas ir akimis ėmė ieškoti savo kambarinių šlepečių. Valdytojas tuojau parkrito ant kelių ir, šliaužiodamas po grindis, stengėsi surasti kažkur užsimetusias šlepetes. Barbatas jį paspyrė.
- Maurai! Ką čia dar pliauški apie maurus?
- Jie vos neužmušė Korakso, kuris gano ožkas, - tarė Brenas, - ir apsistojo slėnyje; jie telkia tenai jėgas ir ruošiasi pulti vilą.
- Iš tikrųjų? - nutęsė Barbatas. - O jeigu net ir taip, tai dar ne priežastis, kad tu išdrįstum su manim kalbėti be mano leidimo. Kas jūs esate? Juk dar neatsakėte man į šitą klausimą.
- Mes esame jūreiviai, - atsakė Brenas. - Laisvi žmonės. Laivui sudužus, jūra mus išmetė į krantą. Mūsų laivas vadinosi "Siriso gulbė".
- Ką jūs plepėjote apie maurus? - neklausydamas Breno, piktai paklausė dar apsnūdęs Barbatas. Bet suvokęs, kas ir kaip, jis pašoko ir suriko: - Kur mano šlepetės? O kaip ožkos? Nejaugi maurai nusivarė mano ožkas?
- Jie vos neužmušė piemens... - vėl pradėjo Brenas.
- Aš ne apie piemenį tave klausiu, - šūktelėjo Barbatas. - Aš noriu žinoti, kur mano ožkos.
- Jie nusivarė visas ožkas, - atsakė Maronas, - dvi dideles bandas.
- Visas, visas aliai vieną, - kandžiai įterpė Feliksas.
Barbatas piktai pašnairavo į Feliksą, bet, susirūpinęs pavojingais maurų kėslais, greit nukreipė nuo jo dėmesį.
- Vadinasi, galima jų laukti kiekvienu momentu? - sumurmėjo jis. - Ką gi, pasirūpinsime juos priimti.
Jis vėl paspyrė valdytoją, kuris dar tebeieškojo šlepečių.
- Gana gi tau, kvaily! Imkis darbo! Ką reiškia šlepetės, kai tie dykumų plėšikai nusivarė visas ožkas ir greitai pas mus atsibels! Sušauk žmones! Išdalink ginklus!
Visas raudonas nuo šliaužiojimo, valdytojas pašoko ir kaip strėlė išlėkė iš kambario, džiaugdamasis, kad taip lengvai išsisuko.
O Barbatas su klastinga šypsena kreipėsi į Feliksą ir berniukus:
- Jūs nepareikalavote iš manęs atlyginimo. Tad žiūrėkite, kad paskui nesumanytumėte meluoti.
Prie šoninių durų pasigirdo šiugždesys, kažkieno ranka atitraukė išsiuvinėtą užuolaidą, ir į kambarį įėjo jauna moteris. Jos išblyškęs, pailgas, griežtai taisyklingų bruožų veidas stebino savo gražumu. Apsivilkusi ji buvo šafrano spalvos rūbu, kuris siekė žemę.
- Jiems nieko nereikės reikalauti, - prašneko ji, - kadangi jie išgelbėjo mums gyvybę. Aš girdėjau, ką tu dabar pasakei, o dar anksčiau sužinojau, kad jie mums pranešė, jog mus užpuls maurai.
Barbatas sumišo, bet neilgam.
- Dar anksti kalbėti apie gyvybės išgelbėjimą, - suniurnėjo jis, - palauk, kol maurų arkliai atsuks į mus uodegas. Daugiau aš neturiu ką pasakyti. Eik į savo kambarius ir sušauk tarnaites. Aš nenoriu, kad moterys savo spiegimu trukdytų vyrams ruoštis mūšiui.
Tiriamai ir kartu švelniai žvilgtelėjusi į bėglius, moteris santūriai, bet maloniai jiems linktelėjo ir išėjo iš kambario.
Barbatas nusišluostė lūpas. Paskui jis storu smiliumi pamojo Feliksui ir abiem berniukam, kad jie prieitų, ir pasakė:? Eikite paskui mane. Jums irgi reikės pasidarbuoti, jei nenorite, kad maurai
perpjautų jums gerkles!




Barbatas buvo ne toks kvailas, kaip bėgliams iš pradžių atrodė. Vos tiktai jis, skubiai apsiavęs vergo atneštas kurpes, išėjo iš miegamojo, tuoj ėmė energingai ir sumaniai viskam vadovauti. Jis iš karto peržiūrėjo žmones, sušauktus į vidinį vilos kiemą, ir patikrino, kaip dalijami ginklai. Iš viso susirinko apie penkiasdešimt kovingų vyrų; tai buvo valstiečiai, sušaukti iš lūšnų ir iš laukų, ir vergai, atvaryti iš barakų, kurie buvo kitapus sodo; ginklų visiems užteko.
Vergai be atvangos lakstė aukštyn ir žemyn, nešiodami iš rūsių ir iš palėpių ryšulius kalavijų, lankų ir strėlių. Brenas tuojau pajuto, kad dvaro gyventojai galės atremti maurų puolimą.
Vila buvo stačiakampio formos, ir ant plokščio jos stogo visuose keturiuose kampuose stūksojo lengvi ažūriniai bokšteliai, kuriuose puikiai galėjo įsitaisyti šauliai. Daug kur riogsojo krūvos fakelų, eilėmis stovėjo degalų pripilti žibintai. Ant stogo akmenų vergai sudėjo mėtomuosius sviedinius ir sunkias medines sijas. Kieme liepsnojo laužai, ant kurių dideliuose katiluose virė taukai; čia pat stovėjo paruošti kaušai.
Jau pradėjo temti. Nedidelei įgulai buvo išdalinti geroki gabalai troškintos mėsos; vyno irgi buvo iki valiai. Brenas girdėjo, kaip žmonės pusbalsiu juokavo.
- Gaila, - kalbėjo jie, - kad maurai nepuola kas vakarą, jeigu jau Barbatas iš baimės pasidarė toks dosnus; juk jam reikia, kad jo gyvybės ir turto gynėjai turėtų kuo daugiau jėgų.
Maurai pasirodė netikėtai. Karingai šūkaudami, jie lėkė plačia alėja prie vilos, būdami visiškai tikri, kad nakties sargyba dar neišstatyta, vergai jau miega savo menkose lūšnelėse ir bus galima be kliūčių įsibrauti į namus. Barbatas savo įgulai uždraudė pradėti mūšį, kol jis duos ženklą, todėl triukšmingą maurų antpuolį pasitiko kapų tyla. Kiršindami arklius, kratydami ietis, maurai šuoliavo palei vilą pirmyn ir atgal; jų vadas, nulipęs nuo arklio, priėjo prie pat didžiųjų durų, papuoštų dailiomis kolonomis.
Barbatas davė ženklą: tuojau nuskambėjo trimito signalas. Tą pačią akimirką vergai, pasislėpę ant stogo ir priešakiniuose bokšteliuose, pilte apipylė maurus strėlėmis. Suliepsnojo fakelai; ant stogo užbėgo paaugliai vergai, nešdami kaušus su verdančiais taukais, kuriuos tuojau išpylė ant maurų, tankiomis gretomis stovėjusių apačioje. Prasidėjo kažkas neįsivaizduojama. Arkliai, sužeisti strėlėmis arba nuplikinti karštais taukais, stojosi piestu ir puldinėjo į visas puses, keldami maurų tarpe sąmyšį. Daugelis maurų buvo sužeisti, kitus išmetė iš balnų ir sutrypė jų pačių apkvaišę arkliai.
Šito maurai nieku būdu nesitikėjo; tokiam pasipriešinimui jie visiškai nebuvo pasiruošę. Jie mėtė savo ietis ir akstis, bet priešas buvo nematomas, ir maurų ginklai įstrigdavo stogo baliustradoje arba bokštelių šonuose, nepadarydami jų gynėjams jokios žalos. O strėlės tik švilpė, tik zvimbė, skindamos puolančiuosius; tie staugė iš skausmo ir svaidė prakeiksmus. Stengdamiesi žūt būt sueiti į artimas kautynes, jie išsitraukė iš makščių kalavijus ir bandė sukapoti masyvias duris, bet veltui. Iš viršaus ant jų visą laiką krito akmenys ir medinės sijos, liejosi verdantys taukai, ir netrukus prie durų išaugo krūva maurų lavonų. Narsiausieji puolėjai atitempė užmuštus arklius, užvertė juos ant lavonų krūvos ir stengėsi tokiu būdu užlipti ant stogo; bet akmenų ir strėlių kruša greit išvedė daugumą maurų iš rikiuotės, o likusieji pasileido bėgti. Tie, kurie išsilaikė ant arklių, įnirtę lakstė aplink vilą, bet visur, kur tik jie pasukdavo, juos pasivydavo greitos strėlės. Pagaliau pamatę, kad visos jų pastangos yra tuščios, maurai apgręžė arklius ir alėja nurūko tolyn nuo vilos.
Kautynių metu Brenas ir Maronas buvo viename priešakiniame bokštelyje ir uoliai šaudė iš lanko. Paleidę paskutinę strėlę, jie ilgai sekė, kaip traukiasi raiti maurai, o paskui nulipo ant stogo. Apačioj švaistėsi vergai, Barbato įsakymu pribaigdami sužeistus priešus: tokiuose susirėmimuose nieko nebūdavo gailimasi ir niekas nelaukdavo pasigailėjimo.
Barbatas, be paliovos gerdamas vyną, visas pamėlęs, piktai dėbtelėjo į berniukus ir suriko:
- Atgal, į savo vietas! Iš kur jūs žinote, kad maurai negrįš? Jie tikrai dar kartą užpuls, jeigu tik sugalvos kaip!
Berniukai vėl įlipo į patį bokštelio viršų. Vergams Barbatas įsakė sustoti visuose keturiuose stogo kampuose ir paeiliui eiti sargybą.
Vidunaktį kilo netikras aliarmas. Tai buvo tik vaizduotės žaismas: mat, patekėjo jaunas mėnulis, ir išsigandęs sargybinis krūmų bei medžių šešėlius palaikė tamsoje pasislėpusiais priešais. Netrukus sužėravo tamsiai raudona pašvaistė: maurai, stengdamiesi kaip nors atkeršyti už savo nesėkmę, padegė vergų lūšnas ir barakus. Paskui pasigirdo kanopų kaukšėjimas ir pamažu nutilo tolumoje.
- Atrodo, kad jie išsinešdino, - tarė Brenas.? Tikrai taip atrodo! - atsiliepė Maronas. - Bet, gal būt, čia tik tokia gudrybė.
Ranka parėmęs galvą, jis pasilenkė per baliustradą,
- Nepatinka man tas riebus meitėlis, kurį mes išgelbėjome iš bėdos. Atvirai sakant, aš net truputį gailiuosi dėl to.
- Ir aš, - pritarė Brenas. Tik staiga jis prisiminė moterį, taip meiliai pažvelgusią į juos, ir skubiai pridūrė: - Bet aš nenoriu, kad jo žmonai atsitiktų kas nors bloga. Manau, ta moteris yra jo žmona; vargu ar jis gali turėti tokią suaugusią dukterį; ką ir besakyti, ji perdaug jam graži.? Aš buvau visai ją užmiršęs, - tarė Maronas.
Ant laiptelių pasigirdo žingsniai; atsigręžę berniukai išvydo Feliksą, velkantį paskui save ilgą kalaviją,
- Man pasakė, kad jūs čia viršuje, - pareiškė jis, - tai aš ir atėjau padėti jums patruliuoti. Tiesa, vienos akies man trūksta, bet eiti sargybą aš galiu ne blogiau už kitus.
- Mes visai nesnaudžiam, - atšovė Brenas. - Net ir stengdamiesi negalėtume užmigti.
- O jūs gerai pasistenkite, - šypsodamasis patarė Feliksas. - Tiesiog stebėtis reikia, ką žmonės sugeba padaryti, kai stengiasi.
Berniukai atsigulė ant lentinių grįstų ir apsiklojo kiltiniu audeklu, kuris karštomis vasaros dienomis būdavo ištiesiamas kaip pavėsinė, o dabar susuktas gulėjo kampe; išsitiesę jie bematant užsnūdo, net nebespėję vėl pasakyti Feliksui, kad negalės užmigti.
Feliksas nusižiovavo ir apžvelgė namus ir sodą,, silpnai apšviestą blyškaus mėnulio ir keleto baigiančių degti fakelų.
Jis neaiškiai suvokė, kad reikėtų pažadinti berniukus ir, kol dar neprašvito, visiems trims išsmukti pro kurias nors šonines duris. Bet pagalvojęs jis nusprendė, kad, iš teisybės, nėra jokių priežasčių būkštauti, - nebent tik labai jau šlykštus to Barbato snukis. Jis tvirčiau atsirėmė į kalaviją ir vėl nusižiovavo.



Puolimas nepasikartojo. Maurai iš tikrųjų pasitraukė. Kai ėmė brėkšti rytas, berniukai ir Feliksas pamatė žmonių ir arklių lavonus, drybsančius plačioje alėjoje ir sodo pievutėse, tarp išlaužytų augalų ir sutryptų gėlių. Visi trys nulipo nuo stogo į kiemą, kur bendrai su visais gavo savo dalį menkų pusryčių - rupios duonos, ir vandeniu atmiešto rūgštaus vyno. Barbatas jau vėl pradėjo šykštauti.
Dar nespėjus jiems papusryčiauti, du tvirti vergai atėjo pasakyti, kad jų reikalaująs ponas.
- Ginklų jums nebereikės, - pasakė vergai ir atėmė iš berniukų lankus ir strėlines. Feliksas anaiptol nebuvo linkęs atiduoti kalaviją, bet apsidairęs suprato, kad priešintis yra beprasmiška, tad įsmeigė kalaviją į žemę ir nusekė paskui berniukus į nedidelį šoninį kambarį, kur jų laukė Barbatas.
Dvaro savininkas pusryčiavo. Godžiai prarijęs paskutinį kąsnį su alyvų aliejum keptos žuvies, jis nusišluostė į purpurinę staltiesę taukuotus pirštus, iš priešais stovinčios taurės gurkštelėjo vyno ir įsmeigė į tris, draugus savo vėžiškas akis.
- Tai šit kaip, - tarė jis šypsodamasis, - maurai atėjo ir išėjo, ir nusivarė mano ožkas. Ir apie dešimtį lūšnų sudegė. Ir sodai nusiaubti mažiausia bent metams.
Kalbėdamas jis pirštais skaičiavo savo nuostolius ir piktai žiūrėjo į bėglius, tartum uždėdamas jiems atsakomybę už visą tą žalą; galėjai pagalvoti, kad dėl antpuolio yra kalti jie.
- Jeigu mes tavęs nebūtume įspėję, - atsakė Brenas, - maurai daug daugiau būtų sudeginę ir dar baisiau nusiaubę.
Barbatas šiuos žodžius nuleido negirdomis ir kalbėjo toliau:
- Ir dar jie užmušė du mano vergus; vienas - toks kvailys! - per daug persisvėrė, nukrito nuo stogo ir nusisuko sprandą, o kitą jie sužeidė ietimi. Taigi dabar mano ūkyje nebeužteks darbo rankų.
- O kas mums darbo dėl viso to? - atkirto Brenas.
- Ateis laikas - sužinosite, - nutraukė jį Barbatas. - Bet pirma aiškiai man pasakykite, kas jūs esate.
- Aš jau tau sakiau, - atsiliepė Brenas. Maronas ir Feliksas buvo jam pavedę kalbėtis su Barbatu.
- Pasakyk dar kartą!
- Mes esame keleiviai, plaukėme "Siriso gulbe". Sudužus laivui, audra mus išmetė į krantą.
- Vakar vakare tu, rodos, sakei, kad jūs esate jūreiviai, - klastingai prisimerkęs, nutraukė jį Barbatas. - Bet tai nesvarbu. Aš neabejoju, kad ir viena, ir kita yra gryniausias melas.
Prisidėjęs prie burnos taurę, jis vėl nugėrė didelį gurkšnį.
Brenas sumišo ir paraudo. "Be abejo, Barbatas viską suprato, - pagalvojo jis. - Bet kaip jis drįsta mus kamantinėti? Iš dėkingumo jis turėtų patikėti tuo, kas jam sakoma. Net ir supratęs, kad žmonės, kurie jį laiku įspėjo, yra pabėgę vergai, jis privalėtų į tai užmerkti akis. "
Barbatas vėl prikišo lūpas prie taurės.? Sakykite, iš kur jūs pabėgote?
Brenas dar labiau paraudo, šį kartą - iš piktumo. Barbatas tarytum skaitė jo mintis.
- Sudužus laivui, mus išmetė audra, - pakartojo jis niauriai.
- Na, čia jau, tur būt, ir teisybė, - su pikta ironija sutiko Barbatas. - Aš visai nepagalvojau, kad jūs ėjote per jūrą pėsti. O šitoje šiaurinės Afrikos dalyje, kur civilizuotam žmogui, tokiam kaip aš, visiškai ne vieta, arti nėra nė vieno uosto, - vadinasi, įprastu būdu jūs neišsikėlėte. Pasakykite visą teisybę.
Žiūrėdamas tiesiai į Feliksą ir berniukus, Barbatas piktai padaužė ranka į stalą.
- Mes ne vergai, - tvirtai pasakė Maronas. Jis nujautė, kad Brenui reikia paramos.
- Tai jūs taip sakote, - pašaipiai atkirto Barbatas. - Jūs manote, kad jau nebesate vergai, nes jums šovė į galvą ta pragaištinga mintis - pasprukti nuo savo šeimininko. Bet pagal įstatymą jūs tokie pat vergai, kokie buvote anksčiau. Aš esu doras pilietis, klausau įstatymo ir - tebūnie jums tatai žinoma - griežtai jo laikausi net tada, kai jis susikerta su mano jausmais. Suprantama, man labai gaila, kad turėsiu jums padaryti nemalonumų. Aš neneigiu - vakar jūs atėjote labai laiku, nors, žinoma, jums rūpėjo visai ne mano išgelbėjimas ir ne mano turtas; be to, jums ir neatėjus, niekas dėl to nebūtų pasikeitę. Sekstas Flavijus Barbatas ne toks žmogus, kurį juodišių maurų gauja galėtų užklupti mieguistą. Tačiau tai visai nesvarbu. Įstatymas yra įstatymas. Aš gerbiu įstatymą, ir mano pareiga - priversti tokius pavojingus visuomenei žmones, kaip pabėgę vergai, atsakyti už savo nusikaltimus.
- Kodėl tu su mumis taip kalbi? - paklausė Brenas. - Iš kur tu ištraukei, kad mes meluojame? Juk ir pats neabejoji, kad mums sudužo laivas.
- Tylėk! - šūktelėjo Barbatas, staiga vėl įniršdamas. Jis dar kartą trenkė į stalą ir, rodydamas berniukams į Feliksą, suriko: - Pažiūrėkite į jį, avigalviai! Nejaugi manote, kad galima bastytis po pasaulį su tokia žyme kaktoje ir neįkliūti?
Rankomis įsirėmęs į šonus, storulis prapliupo spiegiamu balsu juoktis; paskui jis vėl prisipylė vyno. Feliksas pridėjo ranką sau prie kaktos, kur buvo išdegintos raidės FUG, ir krūptelėjo. Susivaldęs jis tarė:
- Kai dėl manęs, tai tu teisingai pasakei, pone. Aš buvau vergas pirtyse. Bet abudu šie berniukai - ne vergai. Tu niekaip negali to įrodyti!
- Prikąsk savo liežuvį! -vėl sugriaudėjo Barbatas. - Varnas varnui akies nekirs! Berniukai nebūtų su tavim susidėję, jeigu jie nebūtų tokie pat piktadariai, kaip tu pats!
Feliksas vos galėjo suvaldyti pyktį. Galingi jo raumenys įsitempė. Jis tiesiog duso.
Barbatas pabūgo. Jis davė ženklą ginkluotiems vergams, ir tie priėjo arčiau. Pasijutęs saugus, Barbatas suriko:
- Gana, akiplėša! Aš darau taip, kaip reikalauja įstatymas. Jei aš nepaisysiu savo pareigos, tai būsiu griežtai nubaustas, kam slepiu pabėgusius vergus. Pasakysiu jums tiesiai, kad šiame krašte aš įsigijau nemaža priešų, ir jie su džiaugsmu iškrėstų man šunybę. Jūs tik įsivaizduokite - Sekstas Flavijus Barbatas traukiamas teisman už nuolaidžiavimą pabėgusiems vergams!
Pats šyptelėjęs nuo tokios minties, jis vėl išgėrė, atsirūgo ir, nerūpestingai mostelėjęs ranka, įsakė vergams:
- Suimkite šiuos nenaudėlius ir nuveskite į kalėjimą. Jie greitai ateis į protą, o jeigu neapsigalvos, jiems teks dirbti lauke surakintiems grandinėmis.
Trumpai dėbtelėjęs į bėglius, jis sušvokštė:? Girdite, biaurybės? - ir vėl ėmė siurbti vyną.
Vergai išvedė Feliksą ir berniukus iš kambario.
- Nėra ko sakyti, pasitarnavau aš jums! -sudejavo Feliksas.
- Ką padarysi, - tarė Brenas. - Kas galėjo pagalvoti, kad jis bus toks šlykštus galvijas? Mes jau seniai pripratę prie tavo žymės ir nebekreipiame į ją dėmesio. Mes taip pat kalti, kaip ir tu!
- Bet aš juk turėjau atsiminti! - atgailaujančiu balsu pasakė Feliksas. - Prakeikimas, ir tiek! Žmogus nemato savo veido, tad aš visiškai užmiršau tą žymę. Kodėl jūs man nepriminėte?
Tačiau berniukai buvo labai prislėgti, ir jiems neberūpėjo ilgiau aiškintis, kaip ir kodėl jie užmiršo žymę Felikso kaktoje. Tai mat, kaip baigėsi jų klajonės! Pergyventi tokius vargus, tokius mirtinus pavojus - ir žūti nuo kepinančių Afrikos saulės spindulių, nuo nepakeliamo darbo žiauriam šeimininkui, į kurio nagus jie pakliuvo, norėdami išgelbėti dvaro valstiečius ir vergus.? Kaip nors išsisuksime, - tarė Brenas. Bet širdyje jis to nebesitikėjo.