Išvestinė

Po perkūnijos ir liūties rytas kvepėjo gaiva. Vasaros saulėkaitoje, žarstydama drėgną smėliuką, žaidė mergytė. Jos tėtis netoli kapojo malkas. Trinkt -  klest, trink – klest...
„Kiek daug smėliukų! Mažyčių mažutėlių akmenukų! Kiekvienas – kitokios spalvos. Kažin, ar jie draugai? O iš kur jie atsirado? Ar jie kažkada buvo dideli akmenys ir tik neseniai išsibarstė tarp mano pirštų? Kaip broliukai. Ar jie ką nors jaučia? Tikriausiai, ne. Nes jie negyvi.
O medis gyvas? Ar medžiui skauda? Jis auga, nes jo šaknys šlapių smėliukų apsuptos – bet medyje smėliukų nėra, tik drėgmė. Kokios gražios perskelto medžio rievės! Pusės panašios – labai! – bet nevienodos. Kodėl?
... Smėliukai sudaro savo didelį pasaulį. Bet yra dar ir medžio pasaulis. Ir tėčio. Ir mano! Kas juos jungia?  Kas skiria? Kiek šitokių pasaulių yra visoje žemėje, danguje ir žvaigždėse? Tėtis  sakė, kad labai daug. Bet vis tiek yra kažkas, kas talpina savyje viską viską! Tai – ne begalybė. Nesvarbu, kad ji didelė. Turi būti vienas bendras tas kažkas... Kas? Nebesugalvoju. Ai, tikriausia per maža esu. Tėtis sako - kai užaugsiu,  pradėsiu eiti į mokyklą, – daug ko išmoksiu. Kaip norėčiau žinoti viską viską! ”



-Mes jau išsiaiškinome diferencialo sąvoką...
“Kodėl dėstytojas nepasako paprasto pavyzdžio: perskėlus medį, jų pusių skirtumas yra toks mažas, kad artėja prie nulio. ”
-…o dabar pereisime prie išvestinės.
“Jis ir vėl tikriausia aiškins viską labai sudėtingai, nors tai – tik perėjimas į aukštesnį lygį.
Štai, ilgiausios lygtys kaskart po išvestinės sutrumpėja, kol…”
-Konstantos išvestinė, kaip matote, lygi nuliui. Šiandien tiek.
“Kažin, ar dėstytojas įsivaizduoja, ką reiškia nulis. Tai – ne niekas. Tai – viskas, tai - begalybės pradžia. “



Ji žvelgė į paveikslą, negalėdama atitraukti akių – čia buvo daug pasaulių – visi skirtingi. Menininkas - kuris įžvelgė ateitį - nutapė judėjimą, chaosą, erdves, kurios liejosi ir konfliktavo…
“Jis miręs, ir dabar, tikriausiai, žino viską. Kokiame pasaulyje jis dabar?
... Kokia graži muzika – nuostabi, nežemiška, aidi vos girdimais varpais. Kaip gera! Tarsi paveikslų dvasia išsiliejo į šitą salę. Vos vos virpanti jaudinanti ramybė...  Tarsi tuoj turėtų atsiverti paslaptis... “
-Gal nori pamatyti paskutinįjį jo paveikslą?
Moteris atsisuko į dailininko giminaitę:
-Kur jis?
... Žvelgė į drobę ir tyliai iš džiaugsmo verkdama, gėrėjosi stebuklu – čia buvo nutapytas perėjimas į aukštesnį lygį. Tiesiog išvestinė.