Dovana nuo Vilniaus

Įsiliejo ir susitapatino
Mergaitės šešėlis
Su senamiesčio gyslomis
Kartais ji nubraukdavo
Ašaras nuo skruostų
Kartais svajingai žvelgdavo
Nuo Gedimino pilies
Į Vilniaus stogus
Kalbėdavo su juo
Su savo draugu
Ir prieglobsčiu

Prašau neverk daugiau
Niekada neverk daugiau
Mergaite

Tyliai šnarejo
Vilniaus medųių šakos

Ar apglėbs šilku
Ar pirštai jo
Palies manuosius plaukus
Ar ves uz rankos
Tamsią naktį

Mintyse mergaitės
Lyg malda
Kur tu kur tu
Kur tu tu tu
Kur

Kaip būtų gera
Svajojo Vilnius
Jei šie vaikai grąžintų
Man saulėtas dienas
Į miestą
Aš dovanočiau
Jiems save auštant
Ir budėčiau naktimis
Kaip sargas
Visuose šešėliuose
Bet kurgi jis
Juodo šilko gijomis
Ei, mergyt,
Koks vardas jo
Pašaukim jį kartu

Bet jei jis neišgirs
Su paskutine ašara
Suvirpo lūpos
Suvirpo dar kažkas
Ją glostė lauktos akys
Išgirdo jos nebylų šauksmą

Vilnius šyptelėjo
Atsiduso ir snaudė
Juk reiks padovanoti save
Auštant