Kursko lankas

Tomas Jokūbonis
Kursko lankas

Lvovo navigacinėje žiniavietėje ant didelio stalo išskleidžiau žemėlapį. Paprasčiausiai, po ilgo šurmulio priimant naują žemės ūkio AN-2 lėktuvą, norėjau įsitikinti, ar žemėlapis teisingai sulankstytas. Planšete buvo žemėlapiukas iš mokyklinio istorijos vadovėlio. “O!.. Iš čia skrendant galima kažką įdomaus pamatyti?" – tarė pažįstamas pilotas latvis. “Nežinau, dar nežiūrėjau” – atsakiau – “Norėjau kartą pamatyti tą lauką, kur vyko Borodino, tai tas žemėlapis planšete ir liko”.
“Aš kartą taip Kursko lanko laukus norėjau pažiūrėti” – pradėjo pasakojimą latvis – “Irgi radau mokylinių žemėlapių, pavarčiau enciklopedijas, Rygoje gavau ir vokiškos literatūros. Ten vyko ne tik didžiausias istorijoje tankų mūšis. Pusantro mėnesio kovėsi keturi milijonai žmonių, septyniasdešimt tūkstančių artilerijos pabūklų, trylika tūkstančių tankų, tiek pat lėktuvų. Iš oro tos vietovės turi atrodyti įspūdingai…”.
“Pažymėk man tą vietą ant žemėlapio” – paprašiau – “Vasarą skraidysiu Volgograde, tai gal teks lėktuvą varyti pro Kurską”.
“Neprimink man to Kursko. Košmaras. Volgogrado taip pat” – dar vaizdžiau prabilo latvis – “ Pora šimtų kilometrų šiauriau Volgogrado, dirbom arbūzų augintojams. O titnagai, skūpuoliai, buožės. Liko pustonė benzino. Netilpo daugiau susipumpuoti į bakus. O tie reikalauja jiems jį palikti. “Mokėkit pinigus” – pasakėm. Kiekvieną savo chemikalų lašelį jie skaičiavo, o pabaigoje dar ir mūsų benzino užsimanė. Ir kaip pasakų gudruoliai arbūzų siūlo. Ir siūlo tiek, kiek pavešim. Mato, lėktuvas prikrautas, mano pasiimsim kelis ir išskrisim. O mes tinklą suimprovizavom arbūzus lėktuve pritvirtinti. Kairės salono langus uždengėm, kad krovinio iš lauko nesimatytų. Norėjom ir trąšų baką išimti. Į baką susidėti negalėjom, tik mažiukai pro liukus tilpo. O mes norėjome didelių, pusmetrinių. Tai į baką sumetėm kitus rakandus. Į lubas lentą reikėjo įremti, kad tinklas įėjimo į kabiną neužstotų. Žodžiu, nepilnos bendros masės septynios tonos ir išskridome. “Mes kartą rudenį ir septynias su viršum tonas sverdami iš kolūkio pakilom” – įsiterpiau. “Pats sakai rudenį”- tęsė latvis – "O čia dar karšta vasara buvo. Vakarop perskridom į Kamyšiną, o ankstų rytą penkių lėktuvų grupė pasukom į Latviją. Lengvai prieš skrydį apsirengiau, susitepiau Volgogrado juodų ikrų sumuštinių, termosą kava užsipildžiau. Iki Rygos juk devynias valandas pjauti reikia. Maniau, surūkysiu kubietišką cigarą virš Kursko lanko. Nusileidom Kurske ir kokias keturias valandas benzino laukėme. Kartu skridusių lėktuvų įgulos arbūzus pamatė. “Papietaukim, pavaišinkit” - pradėjo provokuoti. Kur mes galėjom tą savo įpokavimą ardyti. Bet kurią minutę atvežtų benziną, o mes dar iki vakaro arbūzus turėtume tvirtinti. “Rygoj gausit” – pasakėm – “Skanūs bus, kaip auksiniai”.
Pakylam iš Kursko. O siaube. Gazai iki galo. Užsparniai trisdešimt laipsnių, o lėktuvas tik puse metro per sekundę į viršų lipa. Nuimi apsukas iki nominalo – tik horizontaliai traukia. Karštis lauke vos ne keturiasdešimt penki laipsniai, o Kurske dar kažkokio benzino surogato užpylė. Jei ne tos oro navigacijos priemonės – visi arbūzai būtų pasiekę Rygą – ne tokius dar tonažus esam kėlę į orą. Skridom penki lėktuvai. Ir reikia gi - kažkoks skrupulingas dispečeris – lokatoriuje jis mato tik keturis žiburėlius ir viskas. Negalėjo vyriškai pakentėti – būtume tame ekrane vėliau pasirodę, arba nutolę ir natūraliai dingę. “Mes čia, mes čia” – įtikinamai per radiją šaukėme – “Tik truputį žemiau einame… Tuoj viskas bus gerai, truputį variklis netraukia, bet jau viskas gerai, tuoj pakilsime aukščiau… “. O tas dispečeris: Kodėl? Ir viskas. Ir kaip tu jam tą penktą žiburėlį suvaidinsi, reikia jam jo ekrane, ir viskas. Neperduoda jis mūsų lėktuvų grupės sekančiam skrydžių vadovui ir taškas.  “Pridėk du” – jau net latviškai pasakėme vedančiuoju skridusiam grandies vadui. (Pridėk du - žemės ūkio aviacijoje naudotas posakis reiškė pasukti radijo stoties svirtelę dvi padalas į dešinę. Taip galima buvo kalbėtis neoficialiais ūkio reikalais). “Pabandykit, problemą išspręsti diplomatiškai ir vyriškai, laiko labai mažai” – pasakė vedantysis. Nieko neliko, kaip tik atidaryti kukurūzniko duris ir mesti lauk arbūzus, kaip iš dirižablių mėtydavo balastą senovės oreiviai. Prieinu prie mechaniko salone – tas jau profesionaliai miega. Žadinu, sakau reikia arbūzus padėti numesti, lėktuvas nekyla. Pažiūri jis į mane stiklinėm akim kaip į durnių, protingu žvilgsniu pažiūri į laikrodį, užsimerkia ir toliau miega. O laiko nėra. Atidarau duris ir pradedu tinklą ardyti. “Iškrypėliai! ” – sušuko mechanikas ir vos nepradėjo muštis – “Jus pačius reikia iš lėktuvo išmesti – Visa tai juk gi pinigą kainuoja”. Nėra kada aiškintis išsamiai. Lėktuvo vadas desantinę lėktuvo sireną čirpina: greičiau, greičiau. Prietaisų lentoje mato, kad durys jau atidarytos. Per porą minučių susitvarkiau. Išvariau kokį šešetą šimtų kilogramų. Mechaniko, matai, rankos tokiam darbui nekilo. Žiūrėjo jis į procesą istoriškai smerkiančiu žvilgsniu. Kaip aš keikiau tą skrydžių vadovą – reikėjo jam to žiburėlio ir viskas. Vadas sireną pradėjo cypsinti rečiau. Žiūrėjau į mirksinčias lemputes, galvodamas ką tai galėtų reikšti. Mechanikas varė mane atgal į pilotų kabiną ir užstūminėjo duris. Skridome jau tik kokį penkiasdešimt metrų žemiau, nei likusieji lėktuvai. Išsitraukiau cigarą. Kursko lanką, deje, jau buvom praskridę. O aš, kai skridom virš jo, temačiau tik arbūzus ir atviras lėktuvo duris… Rygoje į benzino dokumentus žiūrėjau vos ne per lupą. Popieriuje viskas buvo teisinga. Mechanikas nupylinėjo jo mėginius, ir keikdamasis pylė po lėktuvu. Lėktuvo pilvas buvo juodas kaip kaminas. Variklis, kaukdamas visu pajėgumu, ilgiau negu reikia, “išspjovė” kelis tepalo išmetimus.
“Na ir pavalgėte, slibinai” – pasakė grandies vadas, pamatęs pustuštį lėktuvo saloną. “Tik šiandien, patylėk, tik nejudink! ” – pradėjo plūstis mechanikas – “Aš pirštu, prie visko neprisidėjau, o jis va…” – rodė į mane – “Vieną dar išmetė, kai jau raudona sirenos lemputė degė. Apskritai, pagal dokumentus, tik lėktuvo vadas turi teisę išmetinėti keleivius, bagažą ir krovinius, jei tai gresia skrydžio saugumui. Kokiam čia saugumui tie vaisiai grasino. Iškrypėliai! Po visko juk tik moralinė trauma liko visam gyvenimui”. O dar tavo patarimai: diplomatiškai… vyriškai…”.
“Aš ne tai norėjau pasakyti” – teisinosi grandies vadas – “Reikėjo grįžti, arba eiti į atsarginį aerodromą. Ką, mes iš Rygos nepatvirtintume, kad tikrai šlamšto į bakus supylė? Kursko krašte trečdalis sunkvežimio arbūzų - tikras lobis. Kapitalas visam gyvenimui. Tikrai nebūtumėte pražuvę…”.
Kaip aš keikiau tą skrydžių vadovą. Labai jau reikėjo jam, cholerai, to penkto žiburėlio. Aš, pavyzdžiui, juk Kursko lanką, ruošiausi pamatyti. O tas įsigeidė ekrane žiburėlio. Ką, niekad nematė ir neprisižiūrėjo. Net nesinori prisiminti”- atsisveikindamas pasakė latvis.
Patirtis gėdos nedaro. Sekantį pavasarį tikrai teko purkšti tik ką sudygusius arbūzus netoli Volgogrado. Kurske tikrai vertinamai uosčiau užpilamą benziną. Virš įspūdingų Kursko mūšio laukų akys tikrai ieškojo arbūzų daigelių. Iki Lietuvos dar reikėjo pjauti kokias keturias valandas. Lėktuvo laikrodis rodė, kad tą dieną dar tikrai galiu spėti centriniame Vilniaus gastronome nusipirkti kubietišką cigarą.