... iš tikrųjų nieko ypatinga. Akušerė pliaukštelėjo per užpakaliuką mano dukrai, taip pasveikindama ją, atėjusią į šį pasaulį.
Baigėsi keliolika skausmo, prakaito ir aimanų valandų. Mes šypsojomės – sena, neišvaizdi, bet reto gerumo akušerė, tapusi artimiausia drauge, ir aš – jau galinti vadintis motina. Tokia buvo pradžia. Šaltą lietingą rugpjūčio tryliktos naktį, penktadienį.
Nesu prietaringa, bet tokia gimimo data mane išgąsdino. “Ak, tos mamos! Amžinai jaudinasi dėl savo vaikų, - pagalvojau, save ramindama. – Juk greitai dukrą atneš maitinti, ir viskas bus gerai…”
Mažas mažas ryšulėlis, mažas veidelis, ir dar mažesnė nosytė. Priglaudžiau prie krūtinės. Štai mano visas pasaulis! Niekas daugiau nerūpi, niekas neegzistuoja. Tik tas ramiai užmigęs padarėlis.
Kitą kartą man jos nebeatnešė. Kiek galima ramesniu balsu buvo pranešta…Aš įsitempiau kaip patelė, pasiruošusi mirtinam šuoliui dėl savo mažylio. Aštriu žvilgsniu pervėriau gydytoją – ar ji nemeluoja? “Ne, nieko ypatingo, dukrytei prasidėjo naujagimių gelta. Ji kiek sunkesnės formos, dėl to mažiukei prijungta lašelinė. Greitai atneš pamaitinti, ir viskas bus gerai”.
Gydytoja išėjo. Ką daryti? Kuo jai, savo mažiukei, padėti? Mintimis, širdimi ten, kur ji, mieloji. Įsivaizdavau apytikriai, kur jos lovelė. Užsimerkusi sukaupiau visą energiją, jėgą ir meilę į tas mintis. “Sveik, stiprėk, auk! Pagaliau tu… turi gyventi!.. ”
Baigėsi ilgiausia mano gyvenime diena. “Jau geriau? ” Bet į nebylų mano klausimą gydytoja atsakydavo vienodai: “Gydom, viskas bus gerai…”
Šeštadienis. Tas pats. Viltis buvo didesnė už širdies skausmą.
Sekmadienis. Tas pats. Tikėjimas buvo didesnis už baisią mintį. “Viešpatie! Neatimk jos…” Aš nevalgiau ir beveik nemiegojau, bet mano jėgos neseko. Kaip niekada jaučiausi stipri.
Pirmadienis. Pagaliau ją man atnešė pamaitinti vakare, tarstelėję: “Gydymas baigtas, padarėm, ką galėjom. ”
Mano dukrytė miegojo. Taip tyliai, kad, atrodo, net nekvėpuoja. Glaudžiu prie savęs. Laukiu, kol pabus. “Ot, dabar tai valgysim! ” Bet kodėl ji miega? Švelniai paliečiu nosytę. Pabusk, kiek tu gali miegoti! Ne, čia kažkas negerai…
Lediniu balsu pasikviečiu budėjusią tą pačią akušerę – tik ja begalėjau tikėti. Paėmiau už rankos ir paprašiau jos: “Pažiūrėkit, kas dukrytei? ”
Išvyniojo bejėgį gležną kūdikėlį. Rankos jau pabalusios iki alkūnių. “Na, čia dar šiltos…” – mėgino raminti mane senoji ir staiga nusisuko į sieną, kad nepastebėčiau jos sudrėkusių akių. Aš viską supratau. Mirtis sėlino dukros kūneliu, glostė, migdė ją. Mirtis taps mano dukros motina? Ne…
Aš teištariau tik tiek: “Leiskit pasilikti su ja šią naktį”.
Pakviesta gydytoja pažiūrėjo į kūdikį, į mane, į nuščiuvusias palatoje moteris. “Eime! ” – ir išsivedė.
Tuščia palata. Tuščia mano lova, tuščia jos lovelė. Tuoj atneš mažytę, ir šią lemtingą naktį praleisime čia vienos. Aš, dukrytė ir mirtis. Kažkuri viena turės pasitraukti.
Išėjau iš palatos. Tamsu. Iš koridoriaus galo sklido silpna šviesa. Buvo taip klaikiai tylu ir tuščia. Ir kažkaip keista, net šiurpuliai nubėgo per kūną. Aš nustėrau. Tą erdvę aš esu jautusi. AŠ ESU ČIA BUVUSI. Žinojau, kad čia būsiu, dabar būsiu. Stovėjau ir žvalgiausi aplink, pati nieko nesuprasdama. Bet juk kažkada sapnavau TAI. Ir nurimau. Iš tamsos išniro mano akušerė – ta senoji geroji moteris. Aš žinojau, kad ji paklaus manęs: “Viskas gerai? ” Iš tikrųjų ji to ir paklausė. Prie to mistiško nakties vaizdo tetrūko tik juodo, kažkada sapnuoto katino. Apsižvalgiau.
- Štai jis… Štai… Žiūrėkit…- sušnibždėjau akušerei.
- Kas? - ji paklausė.
- Žiūrėkit, juodas katinas.
- Oi, kaip jis čia pakliuvo? – akušerė neatrodė labai nustebusi.
Bet ir po kelerių metų aš stebėsiuos: kaip? Iš kur? Kada jis galėjo ateiti į koridorių, kuriame tvyrojo švara – niekur nė dulkelės.
Moteris baltu chalatu suskėsčiojo rankomis, vydama nenoriai besitraukiantį juodulį. Jiedu tolo koridoriumi. O aš likau stovėti kaip įbesta. Tai buvo ženklas. Niekada gyvenime taip netikėjau savimi, kaip tada. Žiūrėjau, žiūrėjau į koridoriaus galą ir rami laukiau stebuklo.
…Dukrą atnešė rėkiančią. Plačiai atmerktos akys buvo didesnės už nosytę. Ačiū Tau, Viešpatie! Norėjau verkti iš džiaugsmo.
Priglaudžiau mažylę prie krūtinės, ir ji ėmė godžiai žįsti. Iš pradžių vos neužspringdama, vėliau pasimėgaudama, paskui žaisdama. Tris valandas ji nepaleido manęs, po to atsiduso ir užmigo. Miegas buvo ramus, gilus ir geras sveiko vaiko miegas. Žvelgiau į dukrytę rami ir laiminga. Dėkojau Dievui ir visam pasauliui. Ir Mirčiai – kad pasitraukė.
Greitai iš ligoninės mudvi su dukrele išleido. Prie durų atsigręžiau ir žvilgtelėjau į koridorių. Tai tik pradžia kelio, kuriuo žengia motinos. Juk būti mama – toks paprastas ir savaime suprantamas dalykas, ar ne? Atrodo, nieko ypatinga.