Senumos slėnis

SENUMOS  SLĖNIS                                                                                                                     
                 
        Per aukštą Gyvenimo Kalvą jos ėjo dviese - Senatvė ir Jaunystė.
Senatvė  ramsčiavosi  Patirties lazda ir, žvelgdama išblukusiomis akimis, mokė Jaunystę gyventi. Jaunystė klausėsi, bet negirdėjo - ją svaigino Gyvenimo Kalvoje žydinčios  gėlės. Jaunystei atrodė, kad  gyvenimas bus visada  tik toks.
Kai jos priėjo Gyvenimo Kalvos šlaitą, Senatvė, tai pasiremdama Patirties lazda, tai  prisilaikydama už Žinojimo  akmenų,  pradėjo lipti žemyn į apačioje boluojantį Senumos Slėnį. Kurį laiką dar pamodavo pasilikusiai Jaunystei. Lipti žemyn darėsi sunkiau ir sunkiau. Vos matomas kelias vingiavo stačiu šlaitu. Pamažu bluko žolės ir medžių spalvos, tilo garsai.  Senatvė  leidosi į begarsį ir bespalvį  pasaulį. Buvo ramu. Apgaubė  balzganas  rūkas...  Ji nebeužčiuopė Žinojimo akmenų, Patirties lazda nebetiko, o žiūrėti  nebuvo į ką. Visur pilka ir tylu...
Senatvė tapo Vienatve ir, siūbuodama  belaikėje  erdvėje, slinko nežinia kur...  Argi jau viskas? Ne. Ji mąsto! Ji dar yra! Pamažu ėmė stiprėti jausmas - lyg rūpestis, lyg  įdomumas - o  kas toliau? Pro sidabriškai žydrą rūką pradėjo ryškėti  aukšti aukšti  Ramybės  Medžiai, rymantys  prie  didžiulio  Išminties Ežero.  Ežeru plaukė valtis... Joje  sėdėjo  panaši  į ją. Joje sėdėjo Ji. Kai  ryški  Būties  Mintis  perskrodė erdvę,  Ji, čia  -Vienatvė, o ten  - Visuma,  suprato, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas  - ėjimas.
Ėjimas į  Dievo  Galybės  Šalį . Tik  ėjimo  keliai  skirtingi...                                                                                            
                                                        *
                Jaunystė liko stovėti ant  Gyvenimo  Kalvos tarp žydinčių gėlių. Ji atsainiai žiūrėjo į lipančią žemyn Senatvę. Ko ta senatvė dar moja?  Atsibodo jos pamokymai. O ne! Ji, Jaunystė, tikrai  nelips tokiu šlaitu. Ramiai ir neskubėdama  susiras kitą, kuris bus  nuolaidus ir neakmenuotas. Nereikės nei Patirties lazdos, nei Žinojimo akmenų.  Kol žydi gėlės, reikia  skinti...
Ir Jaunystė  skynė Gyvenimo Kalvos amžinai žydinčias gėles. Kai pasimiršusi priėjo šlaitą, kažkas stumtelėjo. Jaunystė slystelėjo žemyn. Supykusi atsisuko ir norėjo lipti atgal, bet... priešais stovėjo Laikas. Jis  pamažu, bet tvirtai stūmė ją į apačioje boluojantį Senumos slėnį. Senstanti jaunystė kabinosi į trapius Vilties  Medelius, į dygliuotus Grožio Krūmus, bet…  Laikas negailestingas.         
Dabar  jau atbula  ji slydo žemyn  ir ne ten, kur norėjo…
          Apačioje bolavo Senumos  Slėnis.