Robertas Kleinsis. Eilinė diena pragare. 1 dalis.

„Dar viena suknista diena. Jau keturi šimtai šešiasdešimt trečia diena šioje visų užmirštoje skylėje. Vėjas, kaip koks prakeiksmas jau visą mėnesį nesiliauja ore vis sukęs iki gyvo kaulo įgrisusį smėlį. Kai eilinį kartą pagalvoju, koks dabar būtų mano gyvenimas, - brangūs automobiliai, neišsenkantys turtai, merginos iš „Playboy“ viršelių, šimtai milijonų žmonių besilenkiančių man po kojomis, pavergtos ištisos tautos. Ir visa tai jau gavau gimdamas. Visą šį materialų šlamštą. O kas aš dabar? Net pats nežinau, turbūt dulkėmis ir smėliu mintantis eilinis žemės padaras. Iš viso to materialumo, teikusio man tiek laimės, teliko tik džiaugsmas matyti kaip kiekvieną pirmąjį tris šimtai šešiasdešimt penkių dienų ketvirtį, kurį namuose vadindavome pavasariu, nuo sausros numirusiame krūme sprogsta mažas pumpuras. Tik vienas, bet kažko gražus...
Po galais, kiek dar dienų man čia reiks pūti, kol mirsiu nepriimtina man, negarbinga mirtimi, o gal iki kol suprasiu ką aš čia veikiu? Šiandien, pirmą kartą gyvenime, tikėjau. Patikėjau, kad mirsiu čia, šioje bereikšmėje skylėje. “ – tai Robertas užrašys vėliau, kentėdamas nežmoniškos agonijos pradžią. O dabar jis atsirėmęs į vos pusantro metro aukščio, apskilusį nuo karščio, pilkšvą akmenį, slėpusį jį nuo smėlio audrų ir šiurkštaus vėjo, užrašė, jau gana nedideliu grafito gabalėliu,  į apdilusį sąsiuvinį dar vienos dienos išgyvenimus. Nors kiekviena diena savo rūbu buvo panaši į vakarykštę, tačiau tai buvo vienintelis būdas neišprotėti nuo vienatvės, kuri slėgė labiau už viską. Sėdėjo jis atsirėmęs į tą pilkšvą akmenį, apsuptas dar kelių didesnių akmens luitų, sudariusių lyg atskirą gyvybės salą šiame smėlio pasaulyje. Staiga stiprus, šiurkštaus vėjo gūsis nuplėšė turbaną, dengusį vos ne visą veidą, išmargintą žaizdų, pykčio ir vis neišblėsusio žiaurumo. O ir pats turbanas jau atrodė visai apgailėtinai.
Robertas niekada nebejautė alkio ir troškulio, - tą gamtos jusmą buvo atėmę blogi žmonės, kuriais nepasitikėjo niekas išskyrus patį Robertą, norėjusio su jais pasaulį padaryti panašų į pragarą. Tačiau viskas neįvyko taip, kaip turėjo, - jis pats atsidūrė vos ne pasaulio vietoje. Per jo labai mėgtą žiaurumą, apgaulę, pyktį. Liko vienas su savo ydomis, kurios čia nereiškė nieko, išskyrus prastus santykius su pačiu savimi. Robertas nebegalėjo ir miegoti, todėl naktimis žvelgė į juodą, pilną žvaigždžių dangų, kurios jam priminė jo senojo apsiausto deimantines sagas. Deimantines... jis daugiau ten nieko neįžvelgė, - jokio ilgesio, jokios romantikos, jokios pagarbos tam, kas tai sukūrė, - tiktais brangenybes. Jis tiesiog buvo tuščias viduje, nors kai ką jautė, - egoizmą.