Užaugs Batuotas

Nepastebiu, nors mano darbas panašus
beveik identiškai reiklus - ravėti aplinką:
namus ir adresus, įtartinus tipus -
tik vis praslysta laikas - nė nepastebiu
pro skėčio išlestą karkasą.

Nepastebiu, nors paromis einu kaip laikrodis
tarnybą, persirengiu ir einu, nors kartais stoviu,
tenka pastovėti (kur nors stotelėj, pavyzdžiui, ties Vilkpėde),
nes dirbu FSB, tikriausiai neišgirdot - būtent ten.

Todėl neinu į grožio salonus, nespardau
akmenų, myliu kaimynų katę, nors jų
nepažinojau - žinojau tiktai pavardes ir tikslų amžių,
ir praeities klaidas, mokyklos pažymius - paklydimus,
ir ką tą dieną jie turėjo valgyt...

Skalbimo miltelius dažnai keičiu. Šampūną irgi.
Gi niekad nemąstau, ar užtrenkiau duris
ir visad laipau laiptais - liftais tik su reikalais.
Nemėgstu persėsti, geltono šviesoforo, tefloninių keptuvių,
nors net kelias turėjau ir tebeturiu -
nespėjau niekam atiduoti, nes niekam nereikėjo,
kol vaikštau po gatves su diplomatais,
paketėliais ir vokais - dažnai žinau net turinį,
deja, nors būtų baisiai keista (arba keistai baisu)
taip pat turiu TT - Taip Tinka čia prie diržo.
Kalibro neišduosiu. Mirsiu.
Galbūt nuo kulkos ar nuodų, vis tiek
kasdien nešuosi iki kiosko, užgriozdinto spauda,
su pavardėm, kurias tik žmonės skaito - mąstau
seniai tik numeriais ir skaičiais:
Vilnius, Šiaurės platuma, blyškus saulėlydis ir
butas penktame aukšte.
Šampanas, gėlės... rūtų vainikėlis (dar mėgstu pajuokauti
iškrypusio folkloro trupinėliais)
tad ožys malė malė - tik pokšteli girnelės, rupūs miltai
ir gležnos smegenys, nes svetimos, taip staigiai -
myliu kaimynų katę. O ji šiandieną prašė maisto.