Ateivių laivas

Tomas Jokūbonis
“Ateivių laivas”

Ta skraidymų sanitarinėje aviacijoje darbo diena pasižymėjo tik tuo, kad buvo pakenčiamai blogas oras. Autobusas riedėjo Vilniaus oro uosto link. Dargana nepuoselėjo jokių konkrečių dienos planų. Meteorologų žemėlapiai buvo daug saulėtesni. Taigi nusprendėme suskristi sanitarinės aviacijos užsakymą – kaip vadindavome tuomet, suskristi didžiuoju ratu - Vilnius-Panevėžys-Šiauliai- Klaipėda – Vilnius. Reisas ir krovinys nebuvo skubus – turėjome išvežioti po rajonus kraujo plazmą, kurią medikai paruošdavo Vilniuje. Netrukus pajudėjome vietinių oro linijų trasa, kuri į Panevežį vedė per Rykantus, Kovarską, Upytę. Barysių oro uoste Šiaulių greitosios pagalbos automobilio reikėjo palūkuriuoti. Gal medikams diena buvo sunki. Visos mašinos buvo užimtos. Atlėkė viena su sirena, įsimetė atvežtas dėžes ir vėl išlėkė.
Artėjant link Klaipėdos prasidėjo lenktynės su audra. Tamsiai pilka sniego debesies siena iš pietvakarių plačiu frontu artėjo jūros paviršiumi. Kas greičiau - spėliojome. Pakilimo taku Klaipėdoje vėjas jau nešė pirmąsias snaiges. Skrydžių vadovas prabilo apie stiprų šoninį vėją. Mums, žemės ūkio aviacijos pilotams, toks vėjas, aišku, buvo niekai. Tačiau kalbos eteryje apie viršijantį leidžiamas ribas vėją buvo oficialus dalykas. “Tuoj aprims” – pasakėme, ir nėrėme aukštyn į sniego debesį. Matomumas buvo toks, kad kažkas matėsi tik vertikaliai. Antrą kartą, nemeluokime vyriškai, tiksliai užeiti į pakilimo taką nepataikėme. O snaigės ant jo jau nebuvo nešamos vėjo, o lipo prie asfalto storu baltu sluoksniu. Trečią kartą užeiti tūpimui buvo sudėtingiau. Pakilimo takas kaip ir viskas aplinkui buvo jau apsnigtas. Spėlioti, kur jis tiksliai yra, nebuvo rimta. Pūgoje ir taip vos vos matėsi kur jo ieškoti. O lėktuvui prasidėjo tai, ko labai nemėgome oficialiai rašyti borto žurnaluose – apledėjimas. Akivaizdu buvo viena – jei nutūpsime, tai tą pačią dieną iš Klaipėdos tikrai neišskrisime. “Grįžtam į Vilnių” – pasakėme į eterį vėl įnerdami į sniego debesį. Tačiau ar Klaipėdos skrydžių vadovo anteną pūga nuvertė, ar mūsų antenos stipriai apledėjo – atsakymo eteryje neišgirdome jokio. Kauno skrydžių valdymo centro mūsų radijo stotis nesiekė dar kokias dvidešimt minučių…
“Kalbėkite dabar su Vilniumi, jei jau atsiradote,” – netrukus pasakė Kauno vietinių oro linijų dispečeris gana keista intonacija. O po pirmojo radijo ryšio seanso su Vilniaus skrydžių centru supratome šiurpoką dalyką: su mūsų baltu, tamsiai melsvom juostom margintu, sanitarinės aviacijos lėktuvu An-2, vadintu Nulis septyniolika aštuoniolika, kone kasdien raižiusiu Lietuvos padangę, jau buvo galutinai ir amžiams atsisveikinta.
Iki Vilniaus skendėjom nežinomybėje ką prisidirbom. O įvyko labai paprastas dalykas. Pratybų metu netoli Šiaulių  karinis lėktuvas vilko kažką panašaus į taikinį . Sunku spėlioti apie visas aplinkybes, tačiau tas velkamas daiktas užsidegė ir situacija vystėsi taip, kad pilotui neliko kitos išeities, kaip tik jį atkabinti. Taigi tas taikinys įspūdinga pašvaiste nušvietęs dangų išniro iš debesų ir tėškėsi į pasėlų lauką netoli nuošalių sodybų. Įvyko retas tais laikais atsitiktinumas – vienoje iš tų sodybų buvo telefonas. Pirmas skambutis į miliciją “nukrito lėktuvas” nuskambo visais kanalais ir labai toli. “Aeroflotas” labai skubiai buvo paragintas suskaičiuoti savo lėktuvus. Besibaigiant trąšų barstymo sezonui Šiaulių rajone dar bazavosi keli žemės ūkio lėktuvai. Jų likimas buvo tikslinamas. Akivaizdžiai eteryje trūko tik mūsų. Tokiais ekstra atvejais susipina amžinai netobulos navigacijos taisyklės. Tais laikais, nutrūkus radijo ryšiui, turėjome judėti galutinio skrydžio punkto link. Pablogėjus meteorosąlygoms – į atsarginį oro uostą. Mūsų atsarginis buvo Palanga, tačiau ten mes nepasirodėme. O pagal kitą taisyklę grįžtant atgal į Barysius, iš kur pakilome, galimo skridimo laikas ir atstumas sutapo su “mūsų” katastrofos vieta. Taigi apie radijo ryšio sutrikimą “su jau sudužusiu” lėktuvu niekas ir nepagalvojo. Vilniuje mūsų niekas nebelaukė.
Po skrydžio buvome pakviesti į didelį kabinetą ant didelio kilimo, kur jau rinkosi pirminės tyrimo komisijos nariai. Jau buvo daug patikslinta apie mus. Ar tikrai išskridome mes. Ar nebuvo trečio įgulos nario. Ar nebuvo lydinčių medicininį krovinį asmenų. Oro uostų darbuotojai tokius patikslinimo klausimus išgirsta labai retai. Todėl katastrofos nuotaika pasklido greitai. Kariškiai laukė tikslesnių duomenų apie mūsų lėktuvą. Akivaizdu buvo, kad nuolaužų krūva reali. Tik klausimas – kurio lėktuvo. “Ačiū Dievui sveiki ir gyvi” – išgirdome ant kilimo – “Ar skrisdami nematėte pakeliui degančio ar sudužusio lėktuvo? ”. “Na ne, nematėme” – teko pasakyti. “Bet tai ne jūs? Tikrai ne jūs? ” – kažkaip ilgam įsiminė šio klausimo intonacija. Na, bet ji ir negalėjo būti kitokia. Sukilus ant kojų begalei žinybų, tarp SSSR Civilinės aviacijos ir SSSR gynybos ministerijų jau prasidėjo trinties tiltai . Žinia apie SSSR karinių oro pajėgų numuštą civilinį sanitarinės aviacijos lėktuvą Lietuvoje, galėjo sulaukti įvairiausių atgarsių. Tarptautinėje veikloje dalyvaujantis “Aeroflotas” negalėjo slėptis po bendra SSSR geležine kauke, atseit tai šalies vidaus reikalas. Taigi po pirmosios žinios, kad mes dingome, žinia kad atsiradome, turėjo būti suformuluota oficialiai, bet ne akimirksniu. O karinės SSSR oro pajėgos tuo metu dar negalėjo galutinai patvirtinti, kad tikrai debesyse ugnimi  nekabino savo ar kitos žinybos lėktuvo.
Bet tai dar ne viskas. Kariškiams dėl šurmulio vis tiek reikėjo aiškintis. O viskas vyko oro poligone “Trikampis”, dengusiame Šiaulių ir dalį aplinkinių rajonų. Apie šį ypatingų skrydžių rajoną žinojo ne visi. Net, kai poligonas būdavo uždarytas civilinių lėktuvų skrydžiams nuo šešių šimtų metrų aukščio iki begalybės, apie tai net nežinodavo Barysiuose tupiantys lėktuvai. Skraidoma būdavo praktiškai “po poligonu”, to nežinant. O vykstančių bandymų poligone maskuotei, kariškiai turėjo labai įdomų socialinį reiškinį – ufologiją. Tai kas “Trikampyje” buvo bandoma, pakildavo ne tik iš Zoknių, atskrisdavo net iš Maskvos ar Leningrado. Keistus reiškinius, danguje vykusius dieną ar naktį, labai pravartu buvo nurašyti NSO ar neištirtiems gamtos reiškiniams. Taigi iki paprasto prisipažinimo, kad paprasčiausiai numetė degantį skraidantį pratybų taikinį, kariškiai dvi dienas įvykį dangstė nežinomais gamtos reiškiniais. Ufologinėms versijoms neprigijus mūsų lėktuvo dingimo, paieškos ir atsiradimo tyrimas baigėsi su visai žemiška samprata.
Prabėgus dešimčiai metų viskas, atrodytų, pasimiršo. Tačiau 1992 metų Maskvos aviasalono metu istorija vėl linksmai prasitęsė. Tų metų aviasalono ekspozicija pasižymėjo “atvirumu”. Iš po devynių galybių slaptumo skraisčių į ekspoziciją buvo ištraukta begalė niekada neeksponuotų lėktuvų maketų, modelių, eskizų. Galima amžinai būtų po tokią ekspoziciją slampinėti, bet vis rastum naują klausimą “o kaip tas daiktas skrenda? ”. Traukinyje, grįžtant iš Žukovskio aerodromo į Maskvą, pastebėjau įdomią kompaniją. Nesunku buvo susipažinti – vaikinai irgi vyko iš aviasalono. Nepataisomi ufologai. Susiskirstę į grupeles, aviasalone jie ieškojo nežemiškų technologijų pėdsakų. Požiūrio rakursas tikrai buvo be galo įdomus. Tačiau sužinoję, kad aš iš Lietuvos, pokalbį negrįžtamai pasuko į šią seną, aprašytą, istoriją. Ne iškart ją atpažinau ir ne iškart prisiminiau, kad ir pats buvau jos dalyviu. Jų teigimu, pasirodo, mes Lietuvoje turime tikrą ateivių laivą. Jei jis nebuvo perduotas į Novosibirską, tai yra laikomas Zoknių aerodrome. Aštuoniasdešimtųjų pradžioje jis buvo numuštas grupės naikintuvų Mig-23 netoli Šiaulių. Tai nedidelis zondas, kokius ateiviai naudoja netoli Žemės paviršiaus. Neaišku kodėl įvyko dviejų civilizacijų kovinis kontaktas, tačiau SSSR gynybos ministerija iškart jo neslėpė, o po dviejų dienų pradėjo viską neigti. Ufologams atvykus į įvykio vietą, tvirtai teigti, kad “nieko nebuvo” negalėjo nei milicija, nei gaisrinė, nei kariškiai, nei priešlėktuvinė gynyba. Vietinių gyventojų pasakojimais, laivo nuolaužas, kariškiai technotroniškų mašinų pagalba, kokios naudojamos tik raketų nuolaužoms surinkti, susikrovė į sunkvežimius ir išsivežė Zoknių link. Begalinių pastangų dėka, ufologams pavyko rasti dokumentą, patvirtinantį, kad tai tikrai nebuvo sanitarinis “Aerofloto” lėktuvas An-2…
Ką aš galėjau pasakyti. Teko patylėti. Nebent galėjau pridurti, kad tuo metu toje zonoje buvo skraidinamas labai didelis žemiškos kilmės kraujo plazmos kiekis Klaipėdos miesto žmonėms. Be to ką aš galėjau paneigti. Ta diena buvo ypatinga tik tuo, kad buvo pakenčiamai blogas oras. Nematėm mes nei ateivių laivo, nei Mig-23. Tikrai nematėm. O dėl pūgos tada net mes patys dvidešimčiai minučių buvom pradingę iš senoviškų radiolokatorių ekranų.