Tiesa

Skiriu banalybių mylėtojams, romantikams ir tiems kas žino tikrą gyvenimo laimę. Neskaityk jei nekenti ilgesingos ir viltimi blyksinčios tiesos. Ir kiriu tai Tau "Pasiklydusi Coliuke".


    Praėjusią vasarą viešėjau Portugalijoje. Pradžioje mano kelionės tikslas buvo netikėtai pasitaikiusi palanki proga pailsėti ir aplankyti savo, nuo vaikystės svajotą, svajonių šalį. Bet niekada gyvenime nebūčiau drįsusi pagalvoti ar net svajoti apie tai, kas man nutiko čia, Azoruose. Tai nedidelės salos, priklausančios Portugalijai.
Portugaliją pasiekiau jau gerokai po pietų. Aš apsigyvenau Ponta Delgada viešbutyje. Jis nebuvo labai prabangus, labiau priminė jaukų senukų pensionatą, nes dauguma čia gyvenusių buvo vietiniai pensininkai. Jie dienų dienom nieko neveikdavo. Tiesiog ilsėdavosi. Viešbučio savininkė man sakė, jog visi šie lankytojai visą savo gyvenimą sunkiai dirbo, kad galėtų šitaip praleisti savo senatvę. Tačiau visi šie žmonės buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Jau pirmą dieną susipažinau su senuku, kuris nuolatos rūkė seną, nutampytą pypkę. Galbūt dėl to jį nuolat supo malonus ir (kad ir kaip būtų keista) neerzinantis tabako kvapas. Jis labai meiliai su manimi bendravo ir pasisiūlė aprodyti salą. Nors šios vietovės mane užbūrė vostik pažvelgus į pirmą pamatytą gėlę, aš atsisakiau, bet pasakiau jog mielai sutiksiu su juo apžiūrėti salą po keleto dienų, nes man reikia trupučio laiko atsigauti po kelionės. Nors iš tiesų priežastis buvo kita... Bet iš tiesų nors viskas aplink buvo labai įdomu ir norėjosi kuo greičiau viską apžiūrėti, aš buvau labai pavargusi nuo žmonių ir viskas, ko aš tą akimirką norėjau, tai išsitiesti nuošaliame paplūdimyje ir ilgai mėgautis saule ir vienatvės ramybe. Dar pusvalandį pasėdėjusi ir pasišnekučiavusi su naujuoju bičiuliu palinkėjau saldžių sapnų ir pakilau į savo kambarį. Buvau taip pavargusi nuo visų kelionės įspūdžių, jog net nepastebėjau,  kaip užmigau. Rytą pabudau nuo beldimo į duris. Šokau iš lovos ir paklausiau, kas ten beldžiasi, bet veikiausiai paklausiau jam nesuprantama kalba (lietuviškai), nes beldimas nesiliovė. Buvau dar ne visiškai nubudusi ir pasąmonėje pamiršau, jog esu toli nuo namų, Ponta Delalboje. Netrukus atsipeikėjau ir atidariau duris. Prieš mane stovėjo malonaus veido moteris. Ji paklausė, ar valgysiu pusryčius kartu su visais lankytojais ar norėsiu išgerti kavos miestelyje. Nusprendžiau pasivaikščioti ir papusryčiauti miestelio kavinėje. Po valandos jau leidausi laiptais į vestibiulį ir staiga pajutau tą patį, vakarykštį malonų kvapą. Ir netoli durų, ant suoliuko, pamačiau sėdintį tą patį malonų senyvą portugalą. Jis šiltu žvilgsiu nužvelgęs mane nusišypsojo ir paklausė, kada norėčiau jam palaikyti draugija vaikštant auksinėmis Ponta Delgada žemėmis. Nusprendžiau rytą praleisti viena, o popiet susitikti su senuku ant tilto, netoli viešbučio. Jis žadėjo parodysiąs kažką nepaprasto.                            Sėdėdama lauko kavinėje gurkšnojau rytinę kavą, beje, jos skonis buvo toks svaiginantis, jog pasijutau lyg būčiau atsidūrusi didžiulėje kavos pupelių plantacijoje ir uosčiau gardų šviežių kavos pupelių aromatą. Vėliau, nusekusi žvilgsniu mažą berniuką, bėgantį ir rankoje laikantį aitvarą, prisiminiau, jog labai užtrukau čia sėdėdama ir stebėdama naują nepažįstamą, bet be galo viliojančią aplinką. Pakilau ir patraukiau tilto link, kur manęs turėjo laukti senukas. Nuėjusi nieko neradau, atrodė, jog tiltas būtų seniai apleistas ir nenaudojamas, nes ant jo nesimatė nė vienos gyvos būtybės. Akimirką pasivaikščiojau juo ir atsisėdau ant suoliuko, pačiame tilto gale, palaukti savojo gido. Jau buvau beprarandanti viltį kai pamačiau tiltu žengiančią būtybę. Tai negalėjo būti senukas, nes tas siluetas artinosi labai sparčiai, žmogus atrodė labai energingas, pasitempęs. O jau po kelių žingsnių galėjau įžiūrėti jo plačią ir malonią šypseną. Tai buvo jaunas, gal kiek vyresnis už mane jaunuolis. Jis pasisveikino ir pasakė, jog jo senelis negalėjo ateiti ir siunčia jį man aprodyti Ponta Delgados paplūdymį. Nes, pasak jo, būtent tai visų pirma turi pamatyti naujas, į salą atvykęs žmogus. Visų pirma jis turi pamilti jūrą, it šilkas gaubiančią salą, įsiminti žuvėdrų klyksmą ir tik vėliau keliauti į salos gilumą. Su Rodrigo (toks buvo jo vardas) praleidau labai neaprašomai stebuklingą popietę. Net nepastebėjau, kaip sutemo. Net nepavakarieniavusi kritau į lovą ir užmigau. Kitą dieną sužinojau, kad mano malonusis senukas netikėtai išvyko į kitą salą aplankyti savo brolio. Nežinojau, kada jis sugrįš, ir tai man sukėlė nerimą. Nes jau buvau pripratusi prie tos minties, kad saloje turiu pažįstamą ir bet kada galiu tikėtis jo pagalbos. Nors Rodrigo senelį pažinojau vos keletą dienų, jis man paliko labai gerą įspūdį. Dar keletą dienų vaikštinėjau po salą ir bandžiau pamatyti ką nors ypatingo. Bet, tiesa pasakius, mano ieškojimai buvo nesėkmingi. Vieną popietę gulėjau Ponta Delalbos egzotiškajame paplūdimyje. Veikiausiai buvau net užsnūdusi... Pabudau nuo lengvo šoko. Staiga mano karštus, saulėje įkaitusius pečius kažkas palietė. Tas  turėjo būti kažkas vėsaus ir šlapio. Pramerkusi akis pamačiau drėgnas rankas, o pažvelgusi aukštyn išvydau besišypsantį Rodrigo. Labai nustebau jį pamačiusi, netgi, tiesą pasakius, maniau jo daugiau niekad nebepamatysiu. Jis mane paėmė už rankos ir tiesiog tempte nusitempė į jūrą, sakydamas – „ Tokiam žaviam kūnui negalima leisti sukepti saulėje, jam reikia gaivaus jūros bučinio“. Sunku ir apsakyti tą jausmą, kurį patyriau leisdama laiką su Rodrigo. Man buvo labai gera šokinėti per bangas susikibus su juo rankomis. Buvau be galo išsigandusi, kai jis man užrišo akis ir vedėsi nežinoma kryptimi, jis sakė: „Nebijok nieko, su manimi tau nieko nenutiks. Tai staigmena. “ Pasodinęs ant Rodrigo man liepė jį apkabinti per liemenį. Vos tik jis man nuėmė skarelę nuo akių suburzgė motoras ir mes jau skriejome vandens motociklu per bangas. Baugu, bet nuostabu. Po linksmo pasivažinėjimo mes susėdome ant šilto pajūrio smėlio ir jau buvome besišneką, kai pamačiau prie mūsų einant jauną egzotiškos išvaizdos merginą. Ji pamojo Antonio ranka ir šis staiga mane pabučiavo ir pakilęs dingo su ja tarp palmių. Tas Rodrigo bučinys buvo toks netikėtas, lyg netikėta jūros banga. Tačiau bangos būna nuspėjamos ir laukiamos, bet vis tiek netikėtos. O kas buvo šis bučinys? Vakare dar ilgai sėdėjau  savo kambario terasoje gerdama arbatą ir žvelgdama į ramią jūrą ilgai mačiau joje Rodrigo veidą. Tačiau tik tiek ir temačiau, nieko, visiškai nieko negalvojau, tik mačiau. Kitą dieną sulaukiau netikėto skambučio. Tai buvo mano viršininkas. Jis mane susirado per mano brolį. Darbe atsirado netikėtų sunkumų ir aš privalau grįžti. Nespejau net sulaukti ir atsisveikinti su savuoju geruoju draugu, Rodrigo seneliu. Rodrigo. Keistas jausmas užvaldo tariant ar galvojant apie šį vardą. Bet neturėjau kitos išeities, privalėjau važiuoti namo. Mano laivas išplaukia po trijų valandų ir visą šį laiką norėjau praleisti paplūdimyje. Nors ir nesuvokiamas, bet labai stipriai jaučiamas liūdesys suspaudė širdį vos tik įžengiau į paplūdimy. Jis buvo tuščias ir tylus. Ir staiga tarsi kažkas man sušnabždėjo: “Parašyk. Juk tu to nori. Parašyk man. Keletas pirštų prisilietimų ir bangos jau plovė sakinį: VĖJAS YRA ORAS MOKANTIS SKRISTI.
Tai atrodė juokinga. Apsisukau. Paskutinį kartą pažvelgiau į jūrą, Ponta Delalba viežbutį ir išvykau iš salos. Išvykau su mintimi daugiau čia niekada nebegrįžti. Sugrįžti čia butų labai sunku, nes čia per keletą dienų patyriau daugiau nei per visą savo gyvenimą. Kitos dienos vakarą jau gulėjau savo lovoje ir girdėjau mašinų ūžimą. Visą laiką mane kankina ilgesys ir kažkokia nuojauta. Praėjo metai, kai aš sugrįžau iš stebuklingos, tropinės Ponta Delalba salos. Vos ne kas naktį sapnuoju vis tą patį sapną. Kartais ilgai važinėju Madrido gatvėmis, taip išvengdama sapnų. Tiksliau sapno, kurio niekaip nesugebėjau suprasti. Nors žinojau, jog jis kažką reiškia. Juk žmogus negali sapnuoti visą laiką vieno ir to paties vaizdo tik šiaip sau. Kasnakt sapnuoju, jog miegu savo lovoje ir staiga išgirstu tylų jūros ošimą. Jo pažadinta pakylu iš lovos ir prieinu prie lango, pūsteli švelnus, šiltas vėjelis ir mane apima neapsakomas ramumas. Staiga pamatau kažką stovint gatvės viduryje ir suprantu, jog tas kažkas žvelgia tiesiai į mane, į mano sielą. Noriu pamatyti kas tai, bet matau tik šešėlį. Staiga ima vienas po kito įsižiebti gatvės žibintai  ir belieka vienas vienintelis žibintas ir aš galėsiu pamatyti tą veidą ir akis žvelgiančias į mane. Bet visada šioje vietoje sapnas nutrūksta.
  <Praėjus beveik trisdešimčiai metų aš sėdžiu jaukiame Ponta Delalba pajūryje o šalia mano pečius remia Rodrigo švelni galva. >