Viskam savo ribos

  Ką reiškia nueiti į diskoteką? Ir apskritai: ko ten eiti? Ką ten veikti? Trepsėti sustojus krūvoje ar vienas prieš kitą su kokia mergina? Tokios mintys man kildavo iki praėjusios savaitės. Tiksliau iki praėjusio pirmadienio. Dabar galiu pasakyti tik tiek, kad buvau visiškas kvailys. Na bet tiek to - viskas nuo pradžių:
  PENKTADIENIS. Einu į paskaitas. "Rapai!!!!" - kažkas sušuko. Atsisukau. Priešais eina keturi grupiokai ir dar dvi kursiokės. "Rapolai, einam alaus" - pasiūlė Edvardas. "Juk paskaitos. Reikia būtinai nueiti" - pabandžiau išsisukti. Rimantas su panieka ištarė: "Kokios paskaitos, kai alus laukia? Negi tu toks snarglius". Nusišypsojau, nors mane tai labai įžeidė. Koks aš jam snarglius? "Na, jei reikia, tai reikia," - išlemenau pasitaisęs akinius kairiosios rankos rodomuoju pirštu (taip daro filmuose visokie kieti vaikinai). "Sakiau, kad jis saviakas" - Edvardas paglostė mano savimeilę. Po penkiolikos minučių sėdėjome bare. Bjauru, purvina, prirūkyta. Man nepatiko. Bet negi būsiu "snargliumi" ir išeisiu? Aš juk neką prastesnis už kitus. Na, gal tik truputi. Bet jei kiti geria ir vaikšto su merginom, tai kodėl ir aš kartais taip negaliu daryti? Mantas pasisodino ant kelių vieną kursiokę. Vėliau sužinojau, kad jos vardas buvo Ugnė. Ugnė - tikrai labai graži. Jos draugė - Jolanta. Na, tikrai nepavadinsi gražuole. Bet su ja visi elgiasi, kaip ir su Ugne. Užsisakėm alaus. Išgėrėm po bokalą. Kalbama buvo apie Manto nuotykius su draugais. Kaip jie bėgo nuo policijos, kaip jis mušėsi su dviem vienu metu, kaip jis su Edvardu važinėjosi mašina, ...... Taip išgėrėm ir po antrą bokalą. Man pradėjo svaigti galva. Jolanta mane užkalbino, nes iki šiol aš nepratariau nė žodžio. Ji paklausė, kaip man sekasi mokslai, kur aš gyvenu, ar turiu brolį, šunį, katę, ........ Man buvo smagu atsakinėti, nes niekas kitas manęs nesiklausė. Padavėjas priėjo prie stalo. Mantas nusipirko dar alaus ir nupirko Ugnei mažą bokalą alaus. Edvardas, Rimantas ir Audrius (kuris iki šio momento tepasakė porą žodžių) užsisakė alaus. Visi pasižiūrėjo į mane tokiais žvilgsniais, kad buvau priverstas nusipirkti sau ir Jolantai alaus. Kai nupirkau ir Jolantai, tai visi į mane pažiūrėjo su pagarba (tada man taip atrodė). Ji man padėkojo. O aš: "Nieko tokio. Negi sunku". Ji nusišypsojo (jos dantys buvo geltoni). Visi rūkė ...... aš neatsilikau nuo jų. Dūmų netraukiau į plaučius, todėl Jolanta mane pamokė, kaip reikia rūkyti "rimtai" (taip ji išsireiškė). Dar po vieno bokalo man ant kelių jau buvo jos užpakalis (ne toks jau ir mažas). Jaučiausi tokiu kietu. Man buvo taip gera. Galva svaigo, vaizdas liejosi. Atsimerkiu: aplink tamsu, šalta, tylu. Apsidairau: šalia sėdi Jolanta. "Pagaliau. Kiek galima. Man jau nusibodo sėdėti. Negi tave vieną paliksiu? Visi išėjo ir paliko mane kaip kvailį su tavim. Jei nemoki gerti - negerk....". Taip ji šnekėjo ilgai. Tiesą sakant, tai man buvo nė motais, ką ji ten sako. Aš didesnės dalies ir negirdėjau. Man rūpėjo tik galvos skausmas ir pykinimas. Buvo taip bloga, kad nežinojau, kur dėtis. Tuo momentu būčiau atidavęs viską, kad tik baigtųsi visas šitas košmaras. O dar ji su savo burbėjimu (kad ją kur)... Blogiau turbūt ir nebūna. Prisiekinėjau sau visais šventaisiais, kad niekada daugiau gyvenime nebegersiu, kad niekada daugiau nebeeisiu į barą, kad... Šiaip netaip nuėjau namo (aišku ne be Jolantos pagalbos). Nepradėsiu aprašinėti to, kaip jaučiausi namie ir kaip elgiausi, nes mane supykins beprisimenant...
  PIRMADIENIS. Po pirmos paskaitos visi kalba tik apie mano lyderiškumą. Visi klausinėja, kaip aš namo parsigavau. O aš tik pasakoju... Jaučiausi tokiu didvyriu. Buvau dėmesio centre (galbūt pirmą kartą savo gyvenime). Tapau žvaigžde. Po antros paskaitos priėjo Edvardas ir pasiūlė šiandien vakare eiti į šokius. Apsvaigęs nuo dėmesio - sutikau (ir apie ką aš tada galvojau?). Vakare susilaižiau plaukus, nuvaliau akinių stiklus, išsilyginau kelnes, nusivaliau batus ir išėjau. Malonu būti žvaigžde. Susitikom prie kioskų. Nusipirkom alaus (pažadai buvo staigiai užmiršti). Dar po pusvalandžio nuėjom pas Ugnę ir Jolantą. Jos gyveno toje pačioje laiptinėje. Praėjus valandai aš pirmą kartą atsiradau šokių aikštelėje. Teko šokti su Jolanta, nes ji nuo manęs neatstojo nei per žingsnį (o nieko daugiau iš merginų aš ir nepažinojau). Kadangi nebuvau šokių meistras, tai stengiausi daryti taip, kaip daro kiti. Nelabai kaip man tai sekėsi, bet geriau nei stovėti vietoje... Ir taip visą vakarą... Viskas baigėsi 23:20. Norėjau eiti namo. Aš tik to ir tetroškau. Bet palygintas su "snargliu", nuėjau pas Jolantą. Jos tėvai išvyko į kaimą, todėl butas buvo tuščias. Visi pradėjo linksmintis svetainėje ir virtuvėje. Man Jolanta pasisiūlė parodyti savo kambarį. Aš sutikau. Reikia gi apžiūrėti, kaip ir kas pas ją yra (tada taip nešvankiai negalvojau, kaip kad skamba šis sakinys). Tik įėjus į kambarį, ji užrakino duris. Priėjusi prie manęs, pradėjo seilėtis. Nežinojau, ką man daryti. Nesigaudžiau situacijoje. Tada ji nusirengė iki pusės. Man buvo šokas. Niekada nebuvau matęs (gyvai) nuogos merginos. Gražu. Bet man buvo neramu. Ji pradėjo nurenginėti mane. Atsegė marškinius, numetė juos ant žemės. Stovėjau pusnuogis, kaip ir ji. Man norėjosi rėkti. Bet kitame kambaryje yra žmonių. Kas bus, kai jie pamatys mane pusnuogį? Buvau pasimetęs. Jaučiausi kaip pėlė narve. Ji atsegė man kelnes. Jos ranka pradėjo leistis žemyn. Ir tada aš neištvėriau: sugniaužiau stipriau kumštį ir trenkiau jai į veidą. Ji nukrito (oho, koks smūgis). Spyriau jai į pilvą. Dar vienas kojos smūgis pasiekė jos geltonuosius dantis. Pačiupau savo marškinius, užsisagsčiau, susikišau į kelnes ir išbėgau. Ji liko raitytis ant grindų. Kraujas bėgo jai iš burnos (užtat geltonų dantų nesimatė). Koridoriuje net neužsirišau batų. Pabėgau. Kitą dieną nėjau į paskaitas. Nenorėjau matyti visų besišaipančių veidų. Aš supratau, kad buvau ne žvaigždė, o tik pajuokos objektas. Ir taip visą savaitę nėjau į paskaitas.
  PIRMADIENIS (po savaitės). Atodau visai kitokiu. Pabuvojau kirpykloje. Dabar plaukų nebesilaižau, o veliu. Plaukų spalva taipogi pasikeitė. Marškiniai ištraukti iš kelnių. Kelnes pakeitė džinsai. Nusipirkau kedus už 200 litų. Akinius pakeitė linzės. Nuo dabar bobos (šis žodis irgi atsirado mano žodyne) pačios laksto paskui. Aš niekada nebestatau joms (baruose). Jei labai nori, tai pačios man gali pastatyti.


PAMOKYMAS: nežalokite vaikų moralės!!!

1998 Spalio 7