Po rudens ateina žiema.

Šalikelėj suklupęs laikas
Bučiuoja švelniai rudenišką tylą.
Klumpu ir vėl keliuosi tarsi vaikas,
Dar neišmokęs žengti žingsnio pirmutinio.
Voratinkliu nutįsęs atkaklumas
Iš aukso taurės žalią vyną maukia.
Eilinį rytą vos tiktai pakirdus...
Mirtis. Manęs kojūgaly jau laukia.
Tie milijonai kartų, kai miriau aš,
Įsirėžė atmintyje lyg gilios žaizdos.
Kartais prasmingai, kartais-negalvojus
Atsidaviau aš demonui beveidžiui.
[Kadais miriau už taiką, už Tėvynės dalią,
Už laisvę, už viltis ir už moralę;
Vakar už draugą, šiandien už metalą,
Už nemigą, už vyną ir už meną... ]
Juoda suknelė suplazda nuo vėjo,
Tūžmingai lekiančio viršum gyvybės plento,
Dorai gyventi niekad nemokėjau-
Kritau nemąsčiusi, ar vėl nukristi verta.
Balta paklode apsiklojo žemė.
Nušvito saulė apkabinus viltį.
Nebėr voratinklių, nebėr spalvotų lapų,
O tiktai už meilę trokštu mirti...