Kai žiema per ilga (pradedu šertis)

Tavo pasauliai įsikibę mano plaukų
vienas prie kito tilindžiuoja tvarkingai,
o mano pasaulių prišalę kiemai ir gatvės
prie tavo namų -
liežuviais prie plieno sūpynių,
žibintų, lynų -
aukštos akrobatikos triukams (kasdien)
be rankų lyg milo veneros
salto mortale
virš mano plaukų
susipina tavo puantų virvelės
tvarkingai.

Atsargiai! Aukšta įtampa.
Žiežirbos byra, pažyra
ant sniego galų, mataruojančių
man iš kišenių.
O tu
suplėšai marmuro balto suknelę
ir rotušė Kauno susprogsta (Vaižgantas klykia).

Abu
turim po lygiai pasaulių -
baltų ir juodų, išnešiotų
per žiemą, nuplėšytų batų liežuvių
ir pirštinių,
į kurias prileidai pelių, kad sušiltų -
nugraužė tavąsias rankas,

bet mano pasauliai prikibę,
tavieji, atrodo, laisvi,
o, Dalila...