Pasakojimas 2

Taip jie sėdėjo tamsoje ant medinių laiptelių, nes cementinės grindys buvo labai šaltos; kartkartėmis jie išgerdavo kokį gurkšnį vyno, kitaip juos būtų pradėjęs kamuoti kosulys ir krėsti karštligiškas drebulys. Jie neturėjo vilties, kad, išaušus dienai, bus geriau, nesitikėdami, kad saulės šviesa galėtų įsiskverbti į požemį. Berniukai visiškai nusiminė. Matydami, kad tuščiai tik vargsta, jie nebebandė atidaryti ąžuolinių durelių, kurios negailestingai juos laikė nelaisvėje. Galbūt jie taip ir bus čia palikti mirti badu; galbūt bus iškviestas ginkluotas legionierių būrys, gaudantis pabėgusius vergus, o tie juos nugabens atgal į pono namus, kur jie, žinoma, bus apkaltinti nužudę ant kalvos tą žmogų. O tuomet jų laukia mirtis ant kryžiaus. Nežinia, koks galas blogiau.
Bet jie labai nusikamavo ir, nors buvo šalta, iš nuovargio, apsvaigę nuo išgerto vyno, užmigo neramiu miegu.
Breną pažadino Maronas, purtydamas jį už peties.
- Žiūrėk!
Brenas atsimerkė. Pro menkai matomą plyšį dešinėje, už lentynų, smelkėsi silpna šviesa. O kas iš to, kad išaušo? Bet staiga jis prisiminė, kur esąs, prisiminė, kad pabudęs negalėjo nieko daugiau tikėtis, tiktai vėl išvysti tą pačią klaikią tamsybę, kuri slėgė akis lyg sunkus raištis.
Į rūsį skverbėsi šviesa! Nors ir drebėdami iš šalčio, nors gėlė visą kūną, berniukai pašoko ir puolė prie angos, kuri silpnai apšvietė rūsį. Kartu su šviesa jiems grįžo viltis. Jie skubiai nuplėšė lentyną ir apžiūrėjo skylę. Sienoje buvo palikta nuožulni anga į lauką, per siaura suaugusiam žmogui, bet užtenkamai plati berniukui, jei tiktai jis pasiryžtų šliaužti tokiu urvu, kur taip ankšta. Bet gale tos angos, padarytos šviesai ir grynam orui įeiti, buvo grotelės - trys geležiniai virbai.
- Mes niekados neįstengsime jų išlaužti, - sudejavo Brenas.
- Vis tiek reikia pamėginti, - atsakė Maronas. Jis apžvelgė rūsį ir išsirinko aštrią šukę. - Argi nematai, kad grotelės įleistos į medį ir sutvirtintos vien tinku? Jei medis nors kiek papuvęs, jas bus nesunku išimti, o visa anga nutinkuota. Tinką galima nugrandyti, ir anga tuomet paplatės.
Maronas tuoj pat ėmė grandyti tinką. Brenas jam uoliai padėjo. Netrukus jie, colis po colio, praplatino apatinę angos dalį. Tada Maronas nusimetė apsiaustą ir tuniką, kad lengviau būtų šliaužti, pastatė pasienyje prie pat skylės statinę, įsispraudė į angą ir ėmė slinkti artyn prie grotelių, rangydamasis ir tiesdamas į priekį rankas. Brenas, norėdamas jam padėti, iš pradžių jį laikė už kulkšnių, o paskui delnais įsirėmė į jo padus, kad tas turėtų šiokią tokią atramą.
Maronas kriokavo ir kimiai šnopštė, bet vis tiek prišliaužė prie grotelių. Brenas iš apačios negalėjo matyti, kaip jis dirba. Ir šiaip jis beveik nieko nematė, nes Maronas savo kūnu užstojo šviesą ir rūsys vėl paskendo tamsoje. Bet jis girdėjo, kaip Maronas gremžia tinką ir medį, ir meldė likimą, kad tas nežinomas slaptasis priešas negalėtų išgirsti, kaip Marono rankose kaukši ir brazda šukė.
Pagaliau Maronas visai nusilpo. Uždusęs jis nušliaužė žemyn, jo veidas ir plaukai buvo nuo tinko apdulkėję. Jis papurtė galvą, nusišluostė rankas į numestą ant žemės tuniką ir prasitrynę skaudžiai nuo dulkių ašarojančias akis.
- Oi, aš beveik apakau. Darbas nelabai malonus. Ir į gerklę prilindo dulkių.
Jis prisigėrė j burną vyno ir išskalavo gerklę.
- Dabar mano eilė, - tarė Brenas.
Jis taip pat nusirengė ir įlindo į angą. Taip, darbas buvo ne iš maloniųjų. Ištiesęs virš galvos rankas, jis vos pajėgė išklibinti medinius rėmus. Dar gerai, kad medis buvo šiek tiek papuvęs, kitaip tas darbas būtų užtrukęs daugelį valandų.
Tačiau Brenas atkakliai darbavosi, vos neapakęs nuo dulkių ir visiškai nebetekęs nuovokos, kiek laiko jau pluša, įtempęs paskutines jėgas, kol pagaliau atsikvošėjęs pamatė, kad vidurinis virbas jau užtektinai išklibintas. Jis pasukiojo jį ir išplėšė iš lizdo. Virbas išslydo iš nutirpusių pirštų, stuktelėjo jam į petį ir nudrėskė odą. Bet argi tai svarbu? Brenas nudžiugęs ėmė klibinti kitus virbus, užbaigdamas Marono pradėtą darbą, ir po valandėlės grotelės buvo išlaužtos.
Brenas nušliaužė žemyn, o paskui jį nulėkė ir geležiniai virbai. Jis negalėjo jų sulaikyti, ir jie žvangėdami su bildesiu nukrito ant cementinių grindų. Tas triukšmas berniukams įvarė baimės. Nejaugi priešas viršuje išgirs ir viską supras?
Užėmę kvapą, jie įsiklausė. Bet visur buvo tylu. Tada jie pašnibždomis apsvarstė, ką toliau daryti.
Maronas pirmas vėl įslinko į angą, -juk tai jis ją aptiko, ir jam priklausė teisė pirmajam lįsti iš rūsio. Ir šį kartą jis šliaužė padedamas Breno, kuris jį stūmė iš apačios. Dar truputį pagramdęs tinką, Maronas iškišo pro skylę galvą. Paskui, keletą kartų staigiai truktelėjęs pečiais ir liemeniu, jis iššoko į lauką. Brenas, paėmęs iš sulaužytos statinės ilgą lentą, ant jos galo padavė jam tunikas ir apsiaustus su įvyniotais geležiniais virbais.
Jau stovėdamas kieme prie skylės, Maronas sėkmingai paėmė tą ryšulį. Tada ir Brenas užlipo ant statinės ir įlindo į angą, laikydamas rankas virš galvos; Maronas pasilenkęs sugriebė jį už riešų ir ištraukė į lauką.
Berniukai svirduliavo, jiems peršėjo apdraskytą kūną, bet jie greitai apsirengė ir pasiėmė geležinius virbus, kurie turėjo atstoti ginklą. Prie rūsio buvo gili niša, nuo lietaus apsaugota paramsčiais ir vandens nutekamaisiais loveliais. Todėl berniukai nusprendė, kad jų tikriausiai niekas nematė. Šiaip ar taip, niekas nebandė jų pulti.
Jie stovėjo išsitiesę, giliai traukdami orą, nuo saulės prisimerkę. Vėl laisvi! Jie jautė, kaip naujos jėgos karštai sruvena jų gyslomis po visą kūną, ir buvo pasiryžę su bet kuo susiremti - čia, gamtos prieglobstyje, kur laisvai šviečia saulė.
Skausmingos valandos, praleistos niauriame rūsyje, jau dilo iš atminties. Jie šypsojosi vėl išvydę pasaulį, šypsojosi vėl matydami kiemą, lietaus nuplautas sienas, ančių tvenkinį, saulės atokaitoje blizgantį purvą - visus daiktus, tokius paprastus ir nereikšmingus, bet kupinus stebuklingo žavesio jiems, maniusiems, kad bus gyvi palaidoti šaltyje ir tamsoje.
Pergyvendamas tokias akimirkas ir tarsi sutapdamas su visu pasauliu, nejučiomis suvoki, kaip brangi tau visa aplinka, visi tie daiktai, į kuriuos nė dėmesio nekreipi, kol, baimės apimtas, staiga supranti, kad tuoj tuoj gali jų netekti. Dangaus žydrynė berniukams dabar atrodė švelni kaip niekados. Vėjelis buvo stebėtinai malonus, glosnus, žaismingas. Net paprasčiausios antys iš paukštyno, su pasitenkinimu ramiai sau sutūpusios purvyne, tapo žavingomis būtybėmis, kurias verta stebėti ištisas valandas. O žvirbliai atrodė tiesiog kaip seni draugai.
Bet kurgi priešas?
Staiga Maronas sučiupo Breną už rankos. Iš valdytojo sarginės pro židinio aukštinį rūko dūmai.



Tvirtai nusitvėrę geležinius virbus, berniukai ėmė sėlinti prie sarginės. Aiškioje dienos šviesoje priešo jie nebijojo. Jie net pyko ant jo, nes dabar jis tikriausiai valgė tą maistą, kurį jie buvo susidėję valdytojo virtuvėje ant grindų, - jų maistą! Taip pagalvoję berniukai tuoj pasijuto smarkiai išalkę; bet prieš pusryčius jiems dar reikia susidoroti su nežinomu priešu.
Jie įslinko pro duris į sarginę ir nugirdo galiniame kambaryje kažką čežant ir judant. Pakėlę užuolaidą, berniukai su iškeltais ginklais įsiveržė į tą kambarį, laukdami neišvengiamo susirėmimo.
Iš pradžių jie nieko nepamatė. Paskui, nustebę dairydamiesi į šalis, pamatė kampe susirietusį žilą plikagalvį senį.? Ar tu mus uždarei rūsyje? - paklausė Brenas.
Jam buvo truputį gėda ginklu grasinti tokiam bejėgiam nukaršėliui, bet jis stengėsi
kalbėti rūsčiai.
- Ką sakai? - drebančiu balsu suvapeno senis. - Naktį buvo atėję kažkokie plėšikai. Aš juos nelabai įsižiūrėjau... Jie tenai, rūsyje.? Ar tu čia vienas belikai? - paklausė Maronas.
- Taip, - liūdnai palingavęs galvą, tokiu pat silpnu balsu atsakė senis. - Aš nenorėjau padaryti nieko blogo. Tik neišleiskite iš rūsio tų galvažudžių.
- Aš gi tau sakau, kad mus buvai uždaręs rūsyje, - tarė Brenas. Jis visai susigėdo ir paslėpė už nugaros geležinį virbą. - Bet aš suprantu, kad tu norėjai tik apsiginti.
Senis išblukusiomis akimis žiūrėjo į berniukus, niekaip netikėdamas, kad čia yra tie patys plėšikai, kurie naktį jį išgąsdino. Tačiau berniukai, visiškai nebesidomėdami, ką jis galvojo ir ko negalvojo, puolė prie maisto ir ėmė godžiai valgyti.
Matydamas, kad berniukai į jį nebekreipia dėmesio, senis atsistojo, tylėdamas pasirąžė ir buvo beeinąs iš kambario.
- Neišeik, - vos pratarė Brenas, prisikimšęs pilną burną duonos ir sūrio.
- Ir nebijok mūsų, - pridūrė Maronas, atsipjaudamas dar gabalą šoninės. - Mes tokie pat vergai, kaip ir tu.
- Aš jūsų nebijau, - atsakė senis. - Jūs nepanašūs į tuos stambius galvažudžius, kurie čia įsibrovė naktį.
Jis patylėjo, paskui prisiminė, kad Maronas kažką sakė apie vergus.
- Vergai jau nebe tokie, kokie buvo. Jie pavirto galvažudžiais. Ateina pasaulio pabaiga.
- Kas čia atsitiko? - paklausė Brenas. Jam buvo ir įdomu, ir norėjosi įsiteikti seniui.
- Jie sukilo ir nusiaubė vilą, - senis vėl iš lėto palingavo galvą. - Kaip gyvas dar nesu matęs, kad viskas būtų taip sunaikinta. Net po baisiojo uragano anais metais, kai buvo privisę begalės pikčiausių vapsvų. Aš jiems sakiau, kad tai blogai pasibaigs, bet jie
tiktai juokėsi. Paskui norėjo, kad ir aš su jais bėgčiau. Bet aš pabijojau, esu juk senas ir ligotas. O jie nužudė ir poną. - Jis įtariamai pažvelgė į berniukus. - O jūs kas esate? Ko jums reikia?
- Mes vykstame į pietus su pranešimu, - atsakė Brenas, bet nepaaiškino, kad tas pranešimas yra jų pačių ir kad jis skiriamas sukilusių vergų vadui.
- Nežinau, ką daryti su vila, - liūdnai skundėsi senis, užmiršęs savo baimę iš pasitenkinimo, kad turi su kuo pasikalbėti. - Kad ir kaip stengčiausi, aš nepajėgsiu jos sutvarkyti. Jau ir taip kelias dienas sugaišau, kol palaidojau poną. O ir tos laidotuvės buvo ne tokios kaip reikia. - Jis maldaujamai pažvelgė į berniukus. - Nesuprantu, iš kur jūs sužinojote, kad čia rūsyje uždaryti plėšikai, bet prižadėkite jų neišleisti.
- Gerai, - atsiliepė Brenas, nusprendęs verčiau neerzinti senio. - Kuo tu vardu?
- Luciporas, - atsakė senis. Ką nors taręs, jisai vis lingavo galvą. - Pasaulis jau nebe toks, koks seniau buvo. Mano vardas Luciporas. Kaip man, seniui, viską čia sutvarkyti? Visą tą laiką aš prasitąsiau su ponu. Juk reikėjo kaip nors jį palaidoti. Tiesa, už valgį jis versdavo kiaurą dieną dirbti, o pasilsėti leisdavo tik naktį, bet juk visur taip yra. Jis sakė užrašęs mano vardą testamente, kad po jo mirties man duotų laisvę, bet dabar aš jau niekad laisvės nebeatgausiu.
- Bet jeigu jis testamentu paleido tave iš vergijos, tai dabar tu esi laisvas, - įtikinėjo senį Brenas.
- Nekalbėk taip, - užsispyręs atkirto Luciporas. - Jis ne savo mirtimi pasimirė. Jį nužudė. Argi tu nesupranti skirtumo?
- Aš suprantu tiktai vieną dalyką, - įsiterpė Maronas, baigdamas valgyti alyvas: - jeigu tave čia atras, tai tikrai nugalabys.
- Bet juk aš nieko nepadariau, - suniurzgė Luciporas.
- Įstatymą žinai? Jei kur nužudomas ponas, visi tų namų vergai yra kariami. Taip ir sugalvota, kad mes vienas kitą sektume.
Luciporas stengėsi geriau suvokti, ką jam berniukai aiškino. Jo skruostais riedėjo ašaros.
- O aš visuomet tikėjausi savo amžių baigti brolio šeimoje, Turijuose. Brolis už mane daug jaunesnis ir gerai apie viską nusimano. Jis tiek pinigų susitaupė, kad prieš penketą metų išsipirko iš vergijos ir įsitaisė kepyklą. Dabar aš jau niekad jo nebepamatysiu.
Senis su nerimu pažvelgė i berniukus.
- Ar jūs labai skubate? Gal pasiliksite ir padėsite man sutvarkyti vilą? Juk negalima, kad viską čia taip rastų atvykęs pono įpėdinis?
- Pakars jis tave, jeigu atvyks, - tarė Maronas, bet Brenas tylėdamas mostelėjo jam ranka ir mirktelėjo. Su seniu buvo galima sutarti tiktai vienu būdu - dėl visko jam nusileisti.
- Betgi suprask tu pagaliau, kad dabar esi laisvas žmogus. Mes patys tai skaitėme testamente ir atėjome tavęs paimti, kad drauge su mumis keliautum į pietus, į Turijus.
- Aš laisvas žmogus, taip? - nedrąsiai paklausė Luciporas. - Ar tu esi tikras?
- Žinoma, esu tikras. - Brenas nusprendė, kad geriausiai galima pagelbėti tiek Luciporui, tiek sau patiems, griebiantis kokio nors nekalto melo. Nuo viso kito puskvaišis senis gali visiškai išeiti iš proto. - Mes tavimi pasirūpinsime ir nugabensime pas brolį. Neužmiršk, kad dabar esi laisvas žmogus.
- Laisvas žmogus, - pratarė didžiai stebėdamasis Luciporas. Jis atsikėlė nuo suolo ir perėjo per kambarį, -Laisvas. ..
Jis pasižiūrėjo pro langą.
- Bet kažkodėl aš nejaučiu jokio skirtumo. Visa tebėra kaip buvę. Sunku net patikėti. Jaunas aš dažnai galvodavau, ką nuveiksiu gavęs laisvę. ..
Jis atsigręžė į Breną, jo balsas ir akys maldaute maldavo.
- Eikim iš čia, kol tie galvažudžiai neišlindo iš rūsio. Juk tikriausiai juos matėte - tokie stambūs vyrai, jų rankose kalavijai, kirviai ir ietys. Oi, kokie baisūs žmonės! Bet aš supratau, kad jie lips į rūsį vyno. Taigi ištraukiau užšovą, o paskui pirštų galais prisėlinau atgal. . .
Jis pats sau šyptelėjo. To karšinčiaus smegenyse beveik visai nebebuvo likę proto, - tiek kančių jam teko iškęsti per savo gyvenimą. Senis vis vaikščiojo po kambarį murmėdamas:
- Laisvas! ..
Brenas ir Maronas, pasitraukę į šalį, ėmė pusbalsiu tartis. Du paaugliai, klaidžiodami keliais, tikrai atkreips į save dėmesį, ir visi pradės juos nuolat klausinėti. O jeigu jie gražiai aprengs senį Luciporą ir drauge su juo keliaus kaip tarnai, tai niekas į juos nė nepažiūrės. Jie galės lydėti Luciporą, kol atsidurs nebetoli Spartako kariuomenės, o tada pamokys jį, kaip vienam pasiekti Turijus. Suradęs savo brolį, senis bus saugus, o jeigu legionieriai jį užtiks išplėštoje viloje, tai, žinoma, tuojau pakars.
- Ar tu pagaliau supratai, kad dabar esi laisvas žmogus? - paklausė Brenas, vėl priėjęs prie senio, kuris dabar sėdėjo ant taburetės, rankomis apkabinęs kelius ir žiūrėdamas tolumon.
- Jau pradedu suprasti, - atsakė Luciporas. - Aš žinojau, kad taip bus, jei tik galėsiu sulaukti. Tiktai bijojau, kad nenumirčiau prieš atgaudamas laisvę. Bet kas sutvarkys namus, jeigu aš išeisiu?
- Tai niekis, kas nors juos sutvarkys, - ramino senį Brenas. - Tau reikia tik gerai įsikalti į galvą, kad esi laisvas žmogus ir vyksti į pietus pas brolį.
- Tikrai! - susijaudinęs šūktelėjo Luciporas ir brakštelėjo pirštų sąnariais. - Tikrai. Juk patys sakėte, kad taip parašyta testamente? Pagaliau aš pasimatysiu su broliu!
Jis oriai pakėlė pirštą.
- Klausykit, ką jums pasakysiu. Matote, kaip susilaukia atpildo tas, kas atlieka savo pareigą? Nedažnai jūs galite sutikti tokį laimingą žmogų kaip aš...
- Pavalgyk dabar ko nors, - meiliai pasakė Brenas, tapšnodamas seniui per nugarą. - Netrukus mūsų laukia nedidelė kelionė.



Jie sočiai pavalgė, prisidėjo keletą krepšių maisto ir išsiruošė į kelionę. Luciporas vis dar nebuvo galutinai atsikvošėjęs, bet jau tikėjo, kad iš tiesų yra laisvas žmogus. Jis sutiko keliauti drauge su berniukais, nors dar tebesvyravo ir be atvangos juos klausinėjo.
Panaršę drabužių skrynias, jie persivilko stipresnėmis tunikomis. Luciporą aprengė jo pono rūbais. Dabar jis atrodė kaip garbingas miestietis, senas pirklys, ramiai sau baigiąs nugyventi savo amžių. Iš pradžių jis prieštaravo, tačiau, įpratęs būti pastumdėliu, greit pradėjo klausyti Breno ir žiūrėjo į jį beveik kaip į naują poną. Jis negalėjo sparčiai eiti, tad berniukai jam davė ąžuolinę lazdą, kurią Maronas rado tarp valdytojo daiktų.
Iš Luciporo berniukai sužinojo, jog valdytojui pavyko pasislėpti, ir buvo tiesiog nuostabu, kad iš artimiausio miesto niekas iki šiol neatvyko padaryti viloje tvarkos ir ieškoti pabėgusių vergų, kurie nužudė savo poną. Taip buvo dėl to, kad Spartakas ir jo kariuomenė įvarė vergvaldžiams baimės. Valdžia stengėsi veikti kuo mažiau, tikėdamasi netrukus gauti žinių, kad sukilėliai jau sumušti ir sunaikinti.
Berniukai su savo naujuoju palydovu iškeliavo. Jie užuolankom apėjo kaimą ir, gerokai pasistiprinę pasiimtu maistu, naktį praleido krūmuose ant kalvos šlaito. Bet kitą dieną berniukai pamatė, kad jei ir toliau eis taip lėtai kaip Luciporas, tai į priekį slinks vėžlio žingsniu. Todėl, norėdami ir toliau keliauti kaip Luciporo tarnai, jie būtinai turės gauti vežimėlį su arkliu arba nors keletą mulų.
Pamatę netoliese kitą kaimą, berniukai išsiėmė iš viloje rasto kapšiuko vieną monetą ir pamėtėjo aukštyn, spėdami "laivas ar galva". Taip paprastai būdavo sakoma metant burtus, nes senovės romėnų monetos vienoje pusėje buvo atvaizduotas dviveidis dievas, o kitoje - laivo priešakys.
- Galva, - tarė Brenas.
Monetai nukritus, viršuje pasirodė esanti galva, o tai reiškė, kad Brenui tenka gana pavojingas žygis - eiti į kaimą ir gauti arklių arba mulų.
Pasiėmęs kapšiuką su pinigais, jis nužingsniavo keliu ir pirmą sutiktą žmogų paklausė, ar yra kaime užvažiuojamasis kiemas. Žmogus žiūrėjo į jį išsižiojęs, bet kai Brenas kelis sykius pakartojo savo klausimą ir gestais pasiteiravo, kur būtų galima pavalgyti, atsigerti ir gauti nakvynę, jis parodė vieną didesnį namą, ir Brenas ten pasibeldė.
Duris jam atidarė niaurios išvaizdos vyras, šluostydamasis į nešvarią staltiesę rankas. Breno pradėtas klausinėti, jis liko visiškai abejingas.
- Nėra vežimų, - atšovė jis žiovaudamas. - Nei arklių. Nei mulų. Nėra net ir varlių.
- Bet mūsų poną šiąnakt užpuolė plėšikai, - spyrėsi Brenas, pasakodamas istoriją, kurią jis su Maronu buvo sugalvojęs, - ir jam reikia ką nors gauti, kad jis galėtų keliauti toliau.
- Tai tegu pėsčias eina, - žagtelėjęs atsakė užvažiuojamojo kiemo šeimininkas. - O gal plėšikai jam kojas pavogė?
- Kad jis senas, - pasipiktinęs atkirto Brenas. - Ir nepratęs vaikščioti.
- Išmokti niekada nevėlu, - tarė šeimininkas, nubaidydamas nematomą musę. - Ar jis nežino, kam reikalingos kojos? Juk ne vien tam, kad podagra jas suriestų.
Brenas išsiėmė kapšiuką ir pažvangino pinigus.
- Jis užmokės.
- O kiek? - paklausė šeimininkas ir tuojau pridūrė: - Tik su arkliais dabar sunku. Kodėl jis negalėtų čia užeiti ir pagyventi, kol kas nors pravažiuodamas apsiims jį pavėžinti. Gali jam pasakyti, kad pas mane labai patogu. Mano vyną giria didžiausi žinovai; o kas geriau už juos apie tai nusimano? Jeigu jis nelabai šykštus, tai čia gaus avienos. Negaliu pakęsti smulkmeniškų įnamių, kuriems duok pyragą su povo mėsa už tiek, kiek kainuoja troškintas žvirblis. Pasakyk savo ponui, kad jis čia apsistotų. Mano namuose tokios lovos, kad ir garbingesni už jį žmonės, jose pernakvoję, nebambėjo, o iš jų knarkimo aš galiu spręsti, kad jie miegojo kuo puikiausiai.
- Mums reikia arklių, - nutraukė jį Brenas. - Mes vykstame skubiu reikalu.
- Skubių reikalų nebūna, - šaltai atkirto šeimininkas. - Tiktai miego, valgio ir kitų panašių dalykų nieku būdu negalima atidėlioti, todėl toks žmogus kaip aš, galintis visa tai kitiems suteikti, ir yra, galima sakyti, visų geradarys. Jei tavo ponas vyksta skubiu reikalu, jam kaip tik ir derėtų keletą dienų pas mane apsistoti.
- Jis negali gaišti.
- Na, ką gi, gerai. Jeigu jis iš tokių žmonių, kurie tuomet tėra laimingi, kada niekam gyventi neduoda, tai jis man nereikalingas. Tokiais aš pats kiek galėdamas stengiuosi atsikratyti. Kiek jis gali mokėti?
Brenui reikėjo ilgai derėtis, kol pavyko nupirkti du arklius ir asilą. Arkliai buvo gana seni ir nuvaryti, o asilas, nors ir jaunesnis, bet visas apšepęs ir nerangus. Vis dėlto tai buvo geriau kaip nieko. O užvažiuojamojo kiemo šeimininkas, nors ir atkakliai Breno kvočiamas, prisiekinėjo, kad visame kaime daugiau gyvulių nėra - vien tik darbiniai jaučiai ir šunys - ir kad jis net nežinąs, ką turės daryti, jei dabar kas nors panorės važiuoti į gretimą miestą prekyvietėn,
- Jie mane plūs, kam aš taip pigiai pardaviau tuos puikius arklius. O tu nelabai net dėkingas už tai.
Pagaliau Brenas išsiskyrė su šeimininku ir išsivedė už apynasrių abu arklius ir asilą. Netrukus jis prisidėjo prie Marono ir Luciporo, kurie ilsėjosi po medžiu palei kelio vingį. Luciporas pirkiniu labai džiaugėsi ir bandė užlipti ant asilo, tačiau berniukai jį privertė sėsti ant to arklio, kuris atrodė geresnis, o patys metė burtus - katram joti antruoju arkliu. Brenas pralošė ir turėjo pasitenkinti asilu. Bet juodu susitarė kasdien gyvuliais keistis. Perkant arklius, už sulygtą kainą kartu buvo gauti ir trys prasti balnai, pasiūti iš kilto ir odos. Ir dabar berniukai, šiaip ar taip, galėjo jaustis drauge su Luciporu kaip tikri raiteliai; nors jie ne kažin kaip atrodys, bet vieškelyje tokių raitelių gana dažnai galima sutikti, ir niekam jokių įtarimų nekils.
Tačiau Luciporas vis dar spyrėsi, kad berniukai jam perleistų asilą; ant arklio senis jautėsi labai aukštai, jam visą laiką svaigo galva, ir jis galėjo kiekvienu momentu nusiristi žemėn. Bet galų gale jis išmoko laikytis įsikibęs į karčius, ir visi jojo sėkmingai.
Dabar jie galėjo keliauti visiškai ramūs, nors tebevengė žymesnių gyvenviečių, kur galėjo prasidėti visokiausi klausinėjimai, ir apsistodavo kaimų užvažiuojamuosiuose kiemuose arba nuošaliose fermose. Luciporą berniukai tuojau įkurdindavo jam skirtame kambaryje, sakydami, kad jis sergąs ir nenorįs būti kieno nors kito slaugomas. Tokiu būdu jie nė karto neįkliuvo. Gerais pono rūbais apsirengusį Luciporą visi iš tikrųjų laikė sergančiu keistuoliu, nes jisai vis dar tebebuvo truputį lyg apdujęs. Senis berniukų klausė, jis buvo jau apsipratęs su ta mintimi, kad yra laisvas ir galės kur nori keliauti, nors labiau geidė būti kitų komanduojamas.
Kai berniukai jo klausydavosi, jis pasakodavo apie Turijuose gyvenantį savo brolį, apie tai, koks malonus kepykloje kvapas, ir vis klausinėdavo Breną, ar turi brolis vaikų. Brenas jam pasakė nežinąs, bet senis vis tiek nenusiramino, nes buvo įsikalęs į galvą, kad Brenas žino viską pasaulyje.
Brenas ir Maronas jautėsi drąsiai. Viskas sekėsi taip gerai, jog jie užmiršo, kokia neviltis buvo juos apėmusi, kai teko badauti. Berniukai ilgai šnekėdavosi, kur keliaus po karo. Maronas norėjo grįžti į Trakiją, į šiaurės Graikiją. Breną traukė namo į Britaniją. Abu gyrė savo tėvynę, kiekvienas stengėsi įrodyti, kad jo tėvynė geresnė. Skirtis jie nenorėjo, bet tuo pat metu abu troško apginti savo nuomonę.
Vieną vakarą berniukai sėdėjo užvažiuojamojo kiemo kambaryje. Luciporą jie buvo jau pavalgydinę, nors senis vis dar piktinosi, kad berniukai jam patarnauja ir reikėjo jėga jį sulaikyti, neleisti jo į virtuvę. Pavalgę ir patys, jie vėl pradėjo svarstyti, kur geriau, Trakijoj ar Britanijoj, ir ginčydamiesi net įsikarščiavo.
- Meskim burtus, - pasiūlė Brenas, čiupinėdamas kabančiame prie diržo kapšiuke monetą.
- Gerai, - sutiko Maronas. - Skirtis mes nenorime, tad reikia kaip nors susitarti. Ar pinigą turi?
- Turiu, - atsakė Brenas. - Štai. Jei iškris galva, tai keliaujame į Britaniją, o jei kita pusė - į Trakiją.
- Mesk, - tarė Maronas, - ir telemia mums burtai vykti į Trakiją. Pamatysi, kokie ten kalnų slėniai ir kaip šauniai galima juose pamedžioti.
- Dar nesigirk, kol nenušovei elnio mūsų miškuose.
- Gerai, mesk! - nekantriai šūktelėjo Maronas. - Ir mūsų ginčas vieną kartą bus baigtas.
Brenas užsidėjo monetą ant nago ir sprigtelėjo aukštyn.
- Na, kas iškrito? - sušuko Maronas, puldamas prie pinigo.
- Galva, - paskelbė Brenas ir, ištraukęs pinigą Maronui iš rankos, įsidėjo atgal į kapšiuką.
Akimirką galėjo pasirodyti, kad Maronas supyko. Jo veidas apniuko, kakta susiraukė, akių lėliukės susiaurėjo. Paskui jis nuoširdžiai ir draugiškai nusijuokė.
- Tegu taip ir bus! Keliausim į Britaniją, ir tu mane nuvesi elnio medžioti.
- Tu nesigailėsi, - tarė Brenas kiek sumišęs. Jis jau norėjo pasiūlyti Maronui vykti su juo į Trakiją. Bet tėvynės ilgesys buvo už viską stipresnis. Trokšdamas grįžti į tėvynę, jis buvo pasiryžęs paaukoti viską, net teisybę, nuslėpdamas ją nuo savo draugo. Juk jis išrinko tokią monetą, kurios abiejose pusėse, matyt, visai atsitiktinai, buvo iškaltos galvos; tą pinigą šeimininkas jam davė grąžos, kai jis mokėjo už maistą ir nakvynę. Jis gėdijosi savo suktybės ir dabar buvo įsitikinęs, kad jeigu jie vėl mestų burtus, tai jis loštų sąžiningai.
- Nori, meskim dar kartą?
- Ne, - atsakė Maronas ir nusisuko. - Užtenka vieno karto. Juk susitarėme, kad tuo viskas bus išspręsta.
Jo balsas buvo šaltas ir nenuoširdus. Brenas dar skaudžiau pajuto savo kaltę. Nereikėjo jam apgaudinėti draugo, net ir siekiant tokio tikslo. Tat negerai ir neatneš jam laimės. Bet juk Maronas pats atsisakė antrą kartą mesti burtus. Ir Britanija pasirinkta teisingai. Brenas širdies gilumoje pats sau prisiekė viską padaryti, kad Maronui Britanijoje būtų kuo geriausia; jis taip padarys, kad Maronas pats tuo pasirinkimu džiaugsis. Gal būt, tada jis, Brenas, ir ryšis prisipažinti jį apgavęs. Bet dabar negali jis to padaryti, kad ir kaip jam širdyje sunku.
Kaip jis norėjo, kad būtų pasirinkta Britanija! Jis karštai troško vėl stovėti Britanijos žemėje, susirasti kaimą, kur jis gimė ir užaugo, tą upę, pievas ir giraites, kurios buvo tarsi jo būtybės dalelės. Jis negalėjo patikėti, kad ir Maronas taip pat karštai veržiasi į gimtąją Trakiją, todėl nusiramino ir nieko nebesakė.
Bet tarp draugų tarytum iškilo kažkokia užtvara. Vis labiau tvenkėsi sutemos, o jie sėdėjo tylūs, giliai susimąstę. Vienu momentu abu pajuto, kaip beprasmiška buvo ginčytis dėl Trakijos ir Britanijos, kada tiek dar reikia nuveikti, kol jie ras prieglobstį kur nors laisvoje šalyje.
Gretimame kambaryje pasigirdo kažkoks triukšmas, ir jie puolė į tą kambarį. Senis Luciporas miegodamas buvo nusviręs iš savo lovos, apvertė spingsulę, ir nuo jos užsidegė paklodės. Berniukai šoko mindžioti smilkstančius skutus, ir tai juos vėl suartino. Jie vėl uždegė spingsulę ir pastatė ant lentynos, kad Luciporas nebegalėtų nuversti. Paskui, seniui iš išgąsčio kalenant dantimis, šyptelėjo už jo nugaros vienas kitam ir abu sugrįžo į pirmutinį kambarį.
- Tiek to, - tarė Brenas, - mums dar daug teks pergyventi, kol pasieksime kokią šalį rytuose, vakaruose, šiaurėje arba pietuose. Geriausia mums bus, jei galvosime apie dabartį.
- Taip, geriausia, - nutęsė Maronas. - Apačioj aš girdėjau vieną žmogų pasakojant, kad Spartakas traukiasi prie Adrijos jūros, kad jo kariuomenė nori užgrobti Brundizijaus uoste (Brundizijus (dabar Brindizis) - prekybinis uostas prie Adrijos jūros. Įkūrus romėnams tą uostą, nebeteko reikšmės graikų kolonija Tarentas (dabar Tarantas), kuris prieš tai buvo Italijos prekybinių ryšių su Rytais centras.) laivus ir išplaukti iš Italijos. Mums reikia paskubėti, kitaip mes jų nepavysime.
- Reikės pasakyti Luciporui, kad toliau jis keliautų vienas, - kiek pagalvojęs tarė Brenas. - Dabar jam jau nebetoli. O mes turime joti tiesiai per kalvas vytis Spartaką.? Rytoj pat! - pridūrė jis ryžtingai.


Kitą rytą, vos tik išjoję iš kaimo, berniukai Luciporui pasakė, kad toliau jam teks keliauti vienam. Jis labai nusiminė ir maldavo jo nepalikti, netgi tikindamas, kad geriau jau keliausiąs drauge su jais per kalvas, negu vienui vienas liksiąs kelyje į Turijus.
Tačiau Brenas jį pamokė, kaip pasiekti Turijus, ir privertė keletą sykių pakartoti jo nurodymus. Privertė taip pat įsikalti į galvą jam duotus naujus vardus - Lucijus Flavijanas Galba, kadangi Luciporas buvo įprastinis vergų vardas, kuris jį tuojau būtų išdavęs. Berniukai perleido jam asilą, ir senis tuo labai apsidžiaugė, nes ant arklio jis prastai jautėsi. Davė jam ir tiek pinigų, kad galėtų nukeliauti į Turijus, o paskui abudu nujojo šoniniu keliu; Luciporas ant savo asilo pasiliko užpakaly. Jam buvo labai liūdna, bet pagaliau su išsiskyrimu jis truputį apsiprato ir nutarė paklausyti patarimo, kurį jam atsisveikindamas davė Brenas: prijoti artimiausią užvažiuojamąjį kiemą ir pasisamdyti kokį nors paauglį palydovu iki Turijų.
Berniukai nuo kalvos viršūnės pamojavo Luciporui, o paskui nujojo savo keliu, skubėdami pas Spartaką, pas karvedį, kuris vos prieš dvejus metus buvo paprastas vergas gladiatorius. Nuo to laiko jis tris kartus sumušė Romos valstybės prieš jį pasiųstą kariuomenę ir, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, perėjo per visą Italiją iš vieno galo į kitą, šaukdamas į savo kariuomenės gretas visus vergus ir engiamuosius. Tik Spartako pergalės galėjo įkvėpti berniukams drąsos, kuri juos paskatino susidaryti pabėgimo planą, ir jie veržėsi pas Spartaką todėl, kad jis kovojo dėl jų laisvės.
Visą dieną berniukai jojo į rytus, ragindami arklius visu greičiu, o vakare apsistojo vargingo kaimiečio namuose. Ten jie sužinojo, kad netoliese buvo mūšis, ir kitą dieną dar sparčiau lėkė valstiečio nurodyta kryptimi.
Apie vidudienį, jau visai nuvargę, jie žingine jojo siauru taku, vingiuojančiu kalvos paskarde. Iš giedro balzgano dangaus tiesiai į akis tvieskė nepakenčiamai karšta saulė, atsispindėdama nuo pakibusių uolų, nuo sukepusios žemės, kuriai niekur neteikė pavėsio joks šešėlis. Arklius jau seniai kamavo troškulys, o ir patys berniukai norėjo gerti: jų krepšiai buvo pilni maisto, bet kailinio maišo su vandeniu jie neturėjo pasiėmę.
- Atrodo, kad aname tarpeklyje teka šaltinis, - tarė Maronas. - Žiūrėk, ten žaliuoja žolė.
Jie pasuko nusilpusius arklius gilyn į nedidelę daubą, bet, dar nespėjus jiems nujoti kiek toliau nuo tako, staiga pasigirdo kažkoks gerklinis šūksmas. Berniukai žvilgtelėjo į tą pusę ir išvydo vyrą, taikantį į juos iš lanko. Jie sustabdė arklius ir sveikindami pakėlė rankas, tuo parodydami, kad neturi piktų kėslų. Greta lankininko iš kažkur atsirado kitas vyras, kuris irgi kažką šūkavo ir mostais rodė, kad berniukai nuliptų nuo arklių. Jie nučiuožė nuo balnų žemėn ir, laikydami arklius už apynasrių, priėjo prie vyro, kuris jiems grasino.
- Kas jūs esate? - griežtai paklausė vyras. - Tur būt, šnipai?
- Mes ne šnipai, - karštai atsakė Maronas. - O jūs patys kas tokie?
- Ką čia su jais ilgai kalbėti, tempk juos čionai, - tarė antrasis vyras su kruvinu raiščiu ant galvos.
Išsitraukę iš makščių kalavijus, jie įsakė berniukams eiti į priekį. Neturėdami daugiau ką daryti, bėgliai nuėjo nurodyta kryptimi ir toje pat dauboje už posūkio išvydo stovyklą. Palapinių čia nebuvo, bet kai kurie žmonės turėjo įsitaisę pavėsines iš purvinų apsiaustų, kurie buvo ištiesti ant neaukštų medžių šakų. Kiti gulėjo arba sėdėjo ant žemės atviroje vietoje, gėrė vyną, gamino valgį arba galando ginklus. Atokiau triūsė keletas moterų. Šen bei ten prie upelio rupšnojo žolę nedidelis būrelis arklių ir mulų. Vieni žmonės buvo apsikarstę skarmalais, kiti apsirengę gerais, bet sudėvėtais drabužiais. Buvo ir sužeistų apdulkėjusiais nuo kelionės veidais.
- Mes atvedėme du šnipus, - šūktelėjo vyras su aprišta galva.
Visi pasižiūrėjo į atėjusius: kai kurie piktai, kiti abejingai. Sužeistieji ir toliau tvarstė sau žaizdas, ant jų dėdami žolių pavilgus. Moterys tebevirė maistą ir tebelopė drabužius. Bet aplink berniukus susirinko gana didelis būrys ryžtingiausių žmonių; pasigirdo pašaipos ir grasinimai.
- Pakarti juos!
- Nukryžiuoti prie medžio!
- Tegu jie atsako už kritusius mūsų brolius!
- Išplėšti jiems akis! - suspigo viena moteris. Isteriškas jos klyksmas pavirto rauda. - Kur mano vyras? Tegu jie man jį sugrąžina!
Niekas neatkreipė į ją dėmesio. Vyras su aprišta galva išsitraukė durklą.
- Nagi, eikite šen. Mes jus priversime kalbėti. Kam ponai jus čia atsiuntė?
- Mūsų niekas nesiuntė, - atsakė Drenas. - Mes ieškome Spartako. Mudu esame pabėgę vergai.
- Labai jau sumitę jūs atrodote, ir jūsų drabužiai perdaug gražūs. Taip penimi vergai niekur nebėga. Jūs tik meluojate.
- Kur Spartakas? - paklausė Maronas. Jis jautė, kad jei čia būtų Spartakas, tai iš karto juos suprastų ir jiems nebegrėstų joks pavojus.
- Spartakas! - sušuko tas pats vyras. - Ar girdite, jis pasakė šventą mums vardą! Ištark jį dar kartą, ir aš išplėšiu tau iš krūtinės širdį. Spartakas!
Didėjanti minia atsakė įniršio ir sielvarto šūksmais. Moteris, kuri pirmoji suriko, priėjusi sustojo atviroje vietoje tiesiog priešais berniukus. Ji atmetė atgal sudraikytus plaukus ir ėmė raudoti:
- Spartakas miręs. O, mylimas vadas! Jis buvo mūsų liūtas, priešai jį nukovė savo strėlėmis. Jis buvo laisvųjų žmonių balsas, o dabar tas balsas amžinai nutilo. Bet vėjas vis dar šniokščia kalnuose, ir niekas jo nenutildys. Spartakas niekuomet nemirs. Jis vėl sugrįš pas mus!
Ji kniūpsčia krito ant žemės. Žmonės nebylūs stovėjo aplink, su pagarba žiūrėdami į tą būtybę, kurią, jų manymu, užvaldė kažkokia paslaptinga jėga, privedusi ją iki šventos beprotybės.
- Spartakas mirė, - liūdnai ir rūsčiai prašneko vyras su aprišta galva, vėl kreipdamasis į berniukus. - Bet mes dar gyvi, kad ir labai mažai vyrų beliko iš jo kariuomenės. Tegu mūsų tik saujelė! Tačiau taip lengvai jie mūsų nenugalės. O jums nepavyks pasprukti atgal pas ponus ir pranešti, kur mes slepiamės.
- Bet juk mes atėjome prisidėti prie jūsų, - nusiminęs pasakė Brenas. - Mes nežinojome, kad Spartako nebėra gyvo.
- Nutilk tu pagaliau! - sušuko vienas vyras. - Ką čia dar ilgai kalbėti?
Su peiliu rankose jis žengė prie berniukų. Kiti pradėjo murmėti ir taip pat stvėrėsi ginklų. Berniukai jau laukė mirties ir tik meldė likimą, kad greit ateitų galas.
Bet kai vyras su peiliu priėjo visai arti, tarp žiūrovų kilo sujudimas, ir pro sustojusią aplink berniukus minią, pečiais skirdamas žmones, prasibrovė aukštas stipruolis.
- Kas čia darosi? - sušuko jis ir išmušė iš rankų peilį tam vyrui, kuris jau buvo bepuoląs belaisvius.
Aukštasis pažvelgė į berniukus. Juodu pastebėjo, kad jis yra vienakis ir kad jo kaktoje išdegintos raidės FUG; tai buvo ženklas, reiškiąs fugitivus (fugitivus (lot.) - pabėgęs), kuris įkaitinta geležimi būdavo kaktoje išdeginamas kiekvienam pabėgusiam ir vėl sugautam vergui. Nors akloji akis ir įspaustas ženklas gadino jam veidą, bet vis dėlto tas žmogus kažkuo sužadino Brenui viltį.
- Mes ne šnipai, - karštai pakartojo jis. - Mes atėjome prisidėti prie Spartako.
Vienakis stipruolis tiriamai pažvelgė į jį, priėjo artyn ir sugriebė už peties. Brenas nė nekrustelėjo, nors jam ir labai skaudėjo.
- Vadinasi, tu buvai vergas, - pasakė jis truputį gergždžiančiu balsu. - O kur?
- Samnijaus (Samnijus - kalnų sritis senovės Italijos vidurinėje dalyje, kur gyveno samnitų gentys. Tos gentys III amžiaus prieš m. e. pradžioje galutinai pateko romėnų valdžion. Jau I amžiuje prieš m. e., kiek anksčiau prieš aprašomus įvykius, samnitai po sukilimo buvo, romėnų kariuomenės beveik visiškai išnaikinti.) šiaurėje, netoli Aufidenos.
Staiga aukštasis vyras tarytum kažką suprato ir ūmai pasisuko į minią.
- Skirstykitės į savo vietas! - sugriaudėjo staiga jis nepaprastai garsiai. - Kas jums leido savavališkai griebtis smurto? Su šiais berniukais viskas gerai.
Žmonės iš karto jo paklausė ir išsisklaidė į visas puses. Vienakis vėl atsigręžė į berniukus.
- Jie įširdę, - tarė jis, rodydamas į žmones. - Bet tai suprantama: vos prieš dvi dienas viskam atėjo galas. Pirmiau jie nebuvo tokie. Mes tvirtai tikėjomės laimėsią. Spartakas turėjo paimti Romą ir sugrąžinti atstumtiesiems jų vietą pasaulyje. Taip jis mums kalbėjo, o jeigu tu būtum kada girdėjęs jo balsą, tai iš karto būtum supratęs, ką jis nori pasakyti. Bet dabar jis miręs, ir daugiau aš nieko nežinau. Mano vardas Feliksas. Reikia jums ko nors pavalgyti.
- Mums pirma reikėtų arklius pagirdyti, - tarė Brenas. - O paskui su tavimi pasikalbėtume.
- Su maistu pas mus prastai, - atsakė Feliksas ir kažkaip atšiauriai šyptelėjo. - Jūsų arkliai stovykloje ilgai netvers. Vakar mums jau krito keletas arklių.
Jis kažką tyliai sumurmėjo ir mirktelėjo savo vienintele akimi. Paskui plačiu rankos mostu parodė į stovyklą.
- Negalvokite blogai apie mūsų žmones. Ten, iš kur jie atėjo, gražaus elgesio niekas jų nemokė. Jūs esate, matyt, nekvaili vaikinai, ir aš būčiau labai patenkintas, jei sutiktumėte man padėti. Mano vyrai geri. Ir pats Spartakas mane paskyrė jų viršininku. Jis man pasakė: "Tu tik su viena akimi, bet sugebi žiūrėti toliau už daugelį kitų ir pamokyti tuos, kurie to reikalingi. " O dabar jis miręs. Taip, didis buvo žmogus!
Ir Feliksas prislėgtu balsu kalbėjo toliau:
- Mes manėme, kad niekas negali jo užmušti. Ir vis dėlto jis žuvo. Aš mačiau, kaip jis vienas kovėsi prieš šimtą priešų, ir jie nepajėgė jo įveikti. Jis nudėjo daugiau kaip dvidešimt vyrų, bet pagaliau jam kirto smūgį iš užpakalio.
Jis su kreiva šypsena pažvelgė į Breną ir Maroną.
- Galbūt, jūs paklausite, kodėl aš nežuvau drauge su juo, kaip žuvo visi kiti narsuoliai? Jūs to negalite suprasti. Net ir aš pats nesuprantu. Jis krito negyvas, man dar nespėjus prie jo prasiveržti. Aš koviausi ir verkiau. Bet buvo jau per vėlu. Mus sumušė. Taip, berniukai, didį dvejų metų laikotarpį mes pergyvenome, mes - atstumtieji.
Jis vėl plačiai mostelėjo ranka.
- Mūsų žmonės nusikamavę, įširdę. Bet juose yra daug ko gero... Na, eikite, girdykite arklius.
Jis pasišalino, o berniukai paėmė už pavadžių arklius, kurie vedami stengėsi nors truputį grybštelti retos žolės. Šaltinio linkui juodu ėjo pro žmonių gretas, likusias iš sukilusių vergų kariuomenės.
Dabar, kai bėgliai buvo priimti į stovyklą, vergai tuoj pat užmiršo, kad visai neseniai žiūrėjo į juos su neapykanta. Jie juokavo, draugiškai šnekėjosi, ir berniukams buvo sunku pažinti tuos pačius žmones, kurie tik prieš trumpą valandėlę šūkavo, grasindami jiems mirtimi. Dabar tai buvo geros širdies vyrai, baisiai išvargę nuo nepaliaujamų mūšių ir greitų žygių per dulkėtas, saulės išdegintas kalvas. Ir nors berniukams buvo labai skaudu sužinojus, kad žuvo Spartakas ir kad sutriuškinta jo kariuomenė, tačiau jie pajuto džiaugsmą, pagaliau susiradę bendros nelaimės draugus



Berniukai pagirdė arklius, patys iš upelio atsigėrė drumstoko vandens ir sugrįžo pas Feliksą, kuris apniukęs, susinėręs rankas, sėdėjo prie uolos ir žiūrėjo į savo draugų stovyklą. Su juo berniukai jautėsi laisvai, nors kartais juos ir suglumindavo ūmai pasikeitusi jo nuotaika. Kalbėdamas apie kokį nors labai svarbų dalyką, jis staiga iškrėsdavo juoką, o atšiauriai gergždžiantis jo balsas netikėtai virsdavo perkūnišku griaudesiu. O dargi jo sveikoji akis buvo šiek tiek žvaira, ir tatai veidui teikė truputį keistą išraišką. Bet dėl savo geros širdies ir buklaus proto Feliksas berniukams patiko; be to, jis išgelbėjo jiems gyvybę.
- Iš vadų tik aš vienas nežuvau, - tarė jis, kai priėjo berniukai. - O aš buvau anaiptol ne pats geriausias. Bet fortūna teikia savo malones žmonėms ne pagal jų nuopelnus. Apskritai, ji yra gana kvaila ir mato daug blogiau už mane, nors aš tik su viena akimi; antrąją iškapojo paukščiai, kai vieną gražią dieną aš naršiau jų lizdus.
Jis nusijuokė ir dusloku balsu uždainavo:
Aš viena akim regiu,
Bet gerai matau aplinkui.
O jei ko neįžvelgiu, -
Tik todėl, kad nepatinka.
Išgirdę jo balsą, arkliai pasibaidė ir atšoko į šalį, o tai vėl pralinksmino Feliksą. Pasijuokęs jis tarė:? Daug ko aš esu matęs šiame pasaulyje.
Ir su kartėliu pridūrė:
- Mačiau mirusius geriausius pasaulyje žmones. - Jis palingavo galvą ir vėl susijuokė: - Bet jūs, jauni, vaizduojatės, kad visas pasaulis yra jūsų ir kad geresnių už jus žmonių nėra. Na, na, nesiginčykite, arba aš supyksiu. Šiaip ar taip, skiriu jus savo padėjėjais, o jeigu manęs neklausysite, aš jus taip pastversiu, kad net nugriūsite. Bet patarimų aš klausau. Kaip manote, ką dabar reikėtų daryti?
- Ar negalima kaip nors ištrūkti iš Italijos? - paklausė Brenas.
- "Ar negalima ištrūkti iš narvelio? " - pasakė paukštytė, ėmė daužytis į virbus ir tik susižeidė. - Jis švilptelėjo ir vėl paniuro. -O kur mes dingsime, jeigu net ištrūksime iš čia?
- Visur bus geriau kaip čia, -atsakė Maronas. - Greit mus pradės piudyti šunimis.
- Na tai kas? Mes bandėme išsivaduoti, bet mums nepavyko. Pasigailėjimo nėra ko laukti, o man jo ir nereikia. Bet aš kausiuos iki paskutinio atodūsio.
Jis sukando dantis ir pažvelgė į dangų, kur suko ratą peslys.? Ar mes negalėtume užpulti kurio nors uosto ir pasigrobti laivo? - su viltimi
paklausė Brenas.
Feliksas papurtė galvą:
- Mūsų per mažai. Kol dar nebuvo žuvęs Spartakas, mes būtume galėję tatai padaryti. Jie visi taip jo bijojo, kad pustuzinio mūsiškių būtų užtekę. Bet dabar žinia apie jo mirtį visur pasklido, ir mūsų priešai padrąsėjo... Mažame miestelyje, kur gyvena vien tik žvejai, tokio didelio laivo, kuriuo būtų galima išplaukti į jūrą, mes negausime, o didesniame uoste mus bematant surakins pančiais.
Atrodė, kad iš tiesų jokios išeities nėra. Feliksas ir jo naujieji padėjėjai sėdėjo susimąstę. Jiems bet kas būtų geriau, negu šitaip slapstytis tarp kalvų, kol juos sučiups kareiviai ir kaip maištininkus nužudys. Pasigailėjimo nėra ko laukti. Jų net nepasmerks gyvų palaidoti kur nors švino kasyklose, bet nugalabys su baisiausiomis kančiomis. Vergvaldžius įbaugino sukilimo galia ir talentingas karvedys Spartakas, iškilęs iš paprastų gladiatorių. Nors paskutiniame mūšyje žuvo dešimtys tūkstančių sukilėlių, nors kiekvienas nukautas vergas buvo materialinis nuostolis šeimininkams, tačiau jie tvirtai nutarė žudyti kiekvieną sugautą sukilėlį.
- Nejaugi nieko negalima padaryti? - įnirtęs paklausė Maronas.
- Galima, - atsakė Feliksas. - Galima numirti. Kad ir kas atsitiktų, gyvų neturi mūsų sučiupti...
Tačiau berniukai visai nenorėjo mirti. O vis dėlto buvo aišku, kad jų nuotykiai netrukus gali liūdnai baigtis. Ir visi ginčai apie Britanijos ir Trakijos grožybes dabar jiems atrodė vaikiški ir tušti. Nejaugi jie bus mirtinai užpiudyti tarp šitų plikų kalvų, nejaugi niekuomet nepasijus laisvi tokioje šalyje, kurią galėtų pavadinti savo tėvyne? Gal jiems geriau buvo pasilikti savo pono viloje ir apsiprasti su tuo gyvenimu? Tokia mintis kartais skverbdavosi į jų sielą, kai juos apimdavo itin kartus nusivylimas.
Feliksas su užuojauta pasižiūrėjo į juos.
- Nesidėkite viso to giliai į širdį. Aš užmiršau, kad jūs jauni ir kad tuos dvejus metus nebuvote drauge su mumis. Mes pažinome tikrąjį gyvenimą, o dabar viskas pasibaigė. Aš net norėčiau dabar pamatyti įžengiant į tarpeklį kareivius; atsistočiau veidu į juos, prisišliejęs prie uolos, ir iš karto visus išguldyčiau.
Jis švilptelėjo.
- Aš jau pasirūpinčiau, kad vienas nežūčiau, - ir tuojau pat garsiai nusikvatojo.
- Kai aš taip kalbu, jūs, tur būt, nepatikėsite, kad iš tikrųjų esu taikingas žmogus. O juk taip yra. Kas gi eitų dėl malonumo kariauti? Aš kaip ta bitė. Jai tik vieno dalyko tereikia - medų rinkti. Bet pabandyk jai kliudyti - ir ji bematant tave įgels, nors paskui be geluonies ir numirs.
Brenas išsiblaškęs žiūrėjo į žmones, kurie netoliese pritūpę šveitė su smėliu ginklus ir šarvus.
- Žiūrėk, - tarė jis staiga susijaudinęs ir sugriebė Feliksą už rankos, - juk tie žmonės turi Romos legionierių šarvus.
- Na, žinoma, - atsakė Feliksas. - O kaip tu manai, iš kur mes gavome ginklų ir šarvų? Daugiausia juos ėmėme iš sumuštų kareivių. Medžiai kartais būna su spygliais, bet kardai ant jų, deja, neauga.
Feliksas pasikasė šeriuotą smakrą.
- Žinai, kai kurie galėtų vaizduoti legionierius. Pilną aprangą turi tik nedaugelis, bet, manau, gerai parinkus, šimtą su viršum žmonių būtų galima tinkamai aprengti... Nagi, apgalvokime viską kaip reikia. O kas bus su tais, kurie liks be aprangos, kas bus su moterimis?
- Argi negalima jų varyti su sargyba kaip belaisvių? - įsiterpė Maronas.
- Taip, taip, - pasakė Brenas. - Kurie bus uniformuoti, tie vaizduos ginkluotą sargybą.
Feliksas patylėjo, paskui susirūpinęs pridūrė:
- Tiktai viskas priklauso nuo to, ar aš sugebėsiu savo vyrus taip išrengti, kad jie gana padoriai atrodytų. Ir pats ar mokėsiu tinkamai pasiruošti, nes aš juk būsiu vadas. Man reikia duoti pavyzdį. Kaip bus su ženklu mano kaktoje, kurį gavau prieš dešimt metų, kai pirmą kartą bandžiau naktį pabėgti?
- Viskas bus gerai, jeigu tu nenusiimsi šalmo.
- Teisybė, - sušuko Feliksas. - Taip ir padarysime, . berniukai. Tai mums vienintelė išeitis.



Nuodugniai apgalvojęs veikimo planą, Feliksas ėmėsi darbo. Jis sušaukė visus žmones ir paaiškino, ką reikia daryti. Visus šarvus ir ginklus liepė sudėti į krūvą, apžiūrėti ir parinkti kuo daugiausia daiktų, sudarančių pilną aprangą.
Paskui tie vyrai, kurie atrodė tam reikalui tinkamiausi, turėjo persirengti romėnų legionieriais, o visiems kitiems buvo skirta vaizduoti belaisvius.
Sukilėliai vergai, net nesistengdami įsigilinti į plano smulkmenas, gerai suprato, kad bandoma išsigelbėti nuo pražūties, ir tai iš karto pakėlė jų nuotaiką. Neaiškiu gaudesiu jie išreiškė savo sutikimą, bijodami garsiai šūkauti, kad jų neišgirstų plepūs piemenys arba romėnų žvalgai. Ir tuojau pat visi ėmė vykdyti įsakymą.
Feliksas ir berniukai su grupe sumaniausių žmonių rūšiavo ginklus, krūtinės ženklus, šalmus, antpečius, diržus ir skydus; šis darbas pareikalavo daugiau triūso ir laiko, nekaip jie manė. Daugelis kalavijų ir kai kurios šarvų dalys niekam nebetiko: arba labai jau prastai atrodė, arba aiškiai neturėjo nieko bendro su legionierių uniforma. Ir net tada, kai buvo atrinkti ir į šalį atidėti tinkamiausi daiktai, dar liko rūpestis, kaip iš jų sudaryti pilną legionierių aprangą. Sukilėliai vilkėjo labai margai ir įvairiai, pradedant brangiais, turtingai išpuoštais šarvais ir baigiant šiurkščiausiais kaimietiškais drabužiais.
Pagaliau buvo surinkta pilna apranga kokiam šimtui vyrų. Feliksas negaišdamas išrinko pačius aukštuosius karius ir įsakė jiems susitvarkyti taip, kaip dera legionieriams. Aštriai išgaląstais durklais jie pasitrumpino ilgus gauruotus plaukus, upelyje nusiprausė ir net bandė nusiskusti. Savo tunikas tie žmonės taip prisitaikė, kad jos būtų panašios į suklostytus ir sujuostus apatinius legionierių drabužius.
Paskui jiems buvo išdalyti ginklai. Čia šioks toks nukrypimas nuo uniformos ypatingos reikšmės neturėjo: pastaruoju metu kareiviai buvo verbuojami taip skubiai, kad jų apsiginklavimas galėjo ir nebūti visiškai vienodas; be to, po sunkių žygių nebuvo ko norėti, kad kareiviai tvarkingai atrodytų ir tebeturėtų visus savo šarvus bei ginklus.
Visi kiti vergai, kurie turėjo vaizduoti belaisvius, linksmai juokavo, žiūrėdami į Felikso išrinktuosius karius. Jie šaipėsi iš jų ir įtikinėjo, kad mieliau suvaidinsią savo vaidmenį, nors ir ne tokį garbingą, - tokiu būdu jie bent galėsią likti tuo, kuo yra. Ir taip stovykloje įsigalėjo žvali nuotaika.
Feliksas vis dar teberuošė savo planą taip, kad neliktų nė vienos neaiškios smulkmenos. Nuvykę į uostą, jie turės valdžios atstovams padaryti reikiamą įspūdį ir išvengti bet kokių klaidų. Buvo aišku, jog iš Felikso, kaip iš būrio vado, bus pareikalauta pasirašyti dokumentą, liudijantį, kad valstybės reikalams rekvizuotas laivas ir kad nuostolius savininkui atlygins Romos iždas. Tačiau Feliksas buvo beraštis, todėl Brenas turėjo jį išmokyti rašyti žodžius "Markas Julijus Frontinas"- tą vardą, kurį berniukai jam sugalvojo, o paskui dar: "Tribūnas. Dešimtas legionas. "
Feliksas, suraukęs kaktą, durklo smaigaliu braižė žemėje raides, nutrindamas ką parašęs ir pradėdamas iš naujo. Raidės jam neturėjo jokios prasmės, todėl buvo labai sunku jas atsiminti. Pagaliau jis šiaip taip išmoko nubrėžti žodžius, panašius į tuos, kuriuos buvo parašęs Brenas. Stengdamasis įprasti kuo greičiau ir teisingiau juos rašyti, jis ėmė savo vardą kreivezoti visur- ir ant uolų, ir retai augančių medžių žievėje.
- Kas būtų galėjęs pamanyti, kad senatvėje aš gausiu tokį gražų vardą, - juokavo jis, - Markas Julijus Frontinas? Tai aš. Ei tu, ar pažįsti mane, ar ne? - šūktelėjo jis vienam iš žiūrinčių į jį draugų.
- Iš tolo pažįstu. Tu Feliksas, buvai vergas Velitrų pirtyse, ir tau galima prikišti tiktai vieną dalyką - per pietus tu suvalgydavai daugiau, negu būdavo skirta.
- Meluoji! -sušuko Feliksas ir juokais parvertė jį ant žemės. - Aš esu Markas Julijus Frontinas, dešimtojo legiono tribūnas, ir juo būsiu bent jau keletą artimiausių dienų; įsidėk tai į galvą, nes aš ką tik buvau užmiršęs ir galiu vėl užmiršti.
Vyras atsikėlęs nuėjo, kasydamasis pakaušį ir geraširdiškai šypsodamas.
Geriausią aprangą pasiėmė pats Feliksas. Šalmas su sultonu, standžiai uždėtas ant galvos, dengė ženklą jo kaktoje. O berniukai apsirengė taip, kad atrodytų kaip tribūno pasiuntiniai.
Tą naktį visa stovykla vėl atgavo viltį. Žmonės rinkosi tvarkingesnėmis grupėmis ir draugiškai šnekėjosi, tvarkė savo daiktus ir ruošėsi rytojaus dieną drausmingai traukti į žygį. Feliksas berniukams pranešė, kad, jo apskaičiavimu, jūros krantas turįs būti už kokių penkiasdešimt mylių į pietus ir kad jį bus galima pasiekti per tris, daugiausia - per keturias dienas.
Kitą rytą būrys išžygiavo. Feliksas pareikalavo, kad kiekvienas būtų savo vietoje net tada, kai žygiuos per dyką kraštą, kur vargu ar galima ką nors sutikti, nebent tik paklydusį piemenį ar plėšiką. Kiekvienam reikėjo priprasti prie savo vaidmens, kad būrys, nužygiavęs į vietą, padarytų reikiamą įspūdį. Juk jeigu kas nors praneštų valdžiai, kad didelė minia žmonių, panašių į sukilusius vergus, slenka per kalvas į pietus, labai galimas daiktas, kad būtų pasiųstas raitelių būrys jų vytis.
Didžiausias pavojus buvo tas, kad jie galėjo susidurti su vienu iš tokių būrių, kuriems buvo pavesta ieškoti po mūšio išblaškytų Spartako karių. Todėl jie kiek galėdami stengėsi žygiuoti kalvota vietove, pasirinkdami nuošaliausius kelius, o kadangi tie keliai buvo siauri ir nelygūs, tad reikėjo lėtinti žygį.
Trečią dieną jiems jau išsibaigė maisto atsargos. Bet berniukai, lydimi keleto sukilėlių, kurie buvo labiau panašūs į romėnų legionierius, užsuko į artimiausią kaimą ir jame rekvizavo visus grūdus, užmokėdami už juos aukso pinigais, kurie kaip grobis buvo atitekę sukilėliams jau anksčiau. Kaimo gyventojai nieko neįtarė ir net nustebo, kad jiems dar užmokėjo už grūdus. Iš jų berniukai sužinojo, kad didžiausia grupė pabėgusių po mūšio sukilėlių, kokie penki tūkstančiai vergų, bandžiusių prasiveržti į šiaurę, buvo kareivių apsupti, ir jau nutarta visus, kas tik bus paimtas gyvas, nukryžiuoti išilgai Apijaus kelio (Apijaus kelias - karo kelias iš Romos į Kapują, nutiestas Apijaus Klaudijaus 312 m. prieš m. e.).
Liūdna žinia, koks likimas laukia jų draugų, visgi negalėjo juose nuslopinti nerimastingo džiaugsmo, kad romėnų kariuomenės dėmesys kol kas nukreiptas nuo pietinio pajūrio.
Geriausią arklį turėjo Feliksas. Jis nuolat jodavo į priekį pasižvalgyti. Kartą jam pavyko apsaugoti savo būrį nuo susidūrimo su ispanų raiteliais, kuriems vadovavo romėnas. Feliksas davė saviesiems ženklą, ir būrys, pasislėpęs balteglių giraitėje, palaukė, kol praėjo pavojus.
Penktą dieną jie pasiekė pajūrį. Išvargę žmonės stovėjo ant aukštos plikos kalno keteros ir žiūrėjo žemyn į žėrinčią saulės spinduliuose Tarento įlanką, o gaivus vėjelis, prisigėręs jūros kvapo, vėsiai glostė jiems veidus. Kažkoks piemuo jiems pasakė, kad vos už kelių mylių yra Siriso uostas. Ir jie pakrantės keliu nužygiavo į tą pusę.
Maždaug po valandos jie priėjo miesto pakraštį. Palikęs savo būrį prie miesto vartų, Feliksas, lydimas berniukų ir specialiai parinktų vyrų apsaugos, įjojo į miestą ir pareikalavo, kad miestiečiai jį nuvestų pas vyriausią miesto valdžios atstovą. Artėjantis būrys tuojau buvo pastebėtas nuo miesto sienų, kur jau susirinko žioplių minia: žinia apie sukilėlių pralaimėjimą suteikė drąsos visų pietinių miestų vergvaldžiams.
Pamatę būrį, miestiečiai manė, kad tai žygyje išvargę legionieriai varo į nelaisvę paimtus vergus, ir ėmė plūsti pro vartus pasižiūrėti į belaisvius ir iš jų pasityčioti. Jiems norėjosi į sugautuosius spiaudyti ir apmėtyti juos akmenimis, bet jie bijojo, kad nepataikytų į karius, apsirengusius romėnų legionierių uniforma. Todėl jie turėjo pasitenkinti keiksmais ir patyčiomis.
Sirisas buvo pagarsėjęs deivės Atėnės statula. Vieną kartą, prieš keletą šimtmečių, kai miestą užpuolę graikai jį užėmė, paverždami iš pirmųjų graikų kolonistų, kai kurie iš apgultųjų puolė į šventovę prie statulos kojų, maldaudami deivę juos išgelbėti. Nugalėtojai ėmė juos tempti šalin, ir tada deivė (taip bylojo padavimas), pasibiaurėjusi ir užsirūstinusi dėl šventovės išniekinimo, užmerkė savo akmenines akis, o nusikaltėliai išsigandę pabėgo.
Ir dabar miesto gyventojai, jausdami, kad pavojus praėjo, kad sukilę vergai jiems nieko nebegali padaryti, garbino savo deivę.
- Tai ji mus išgelbėjo nuo plėšikų ir galvažudžių.
- Tik pažiūrėkite į jų žvėriškus snukius. Laimė, kad tokie narsūs mūsų kareiviai, kurie juos sutriuškino.
- Maištininkai Siriso vis tiek nebūtų užėmę.
Miestiečiai nešė tariamiems kareiviams vyno ir pyragų, ir tie vergai, kurie vaizdavo belaisvius, laimingiesiems labai pavydėjo. O Feliksas prasiskverbė pro tirštą žmonių minią ir pareikalavo nuvesti jį ten, kur posėdžiauja miesto taryba.


Feliksas su savo apsauga ir abiem berniukais buvo įvestas į didelę salę, kur jį pasitiko nutukęs plikas vyras, apsivilkęs purpuriniais apsiuvais papuoštu rūbu. Salia jo stovėjo liktoriai (Liktoriai - Romos pareigūnų garbės sargyba, kuri visada juos lydėdavo. Liktorių ženklas buvo fascijos - rykščių ryšulėliai su įdėtu į vidurį ilgakočiu kirviu.) su rykščių ryšulėliais, o pusračiu sustatytuose krėsluose sėdėjo įtakingi piliečiai, tarybos nariai.
- Kuo mes nusipelnėme tokios garbės? - pūtuodamas paklausė pirmininkas. - Kaip pirmas pilietis šio garsaus ir seno Siriso miesto, įsteigto išeivių iš Trojos, aš sveikinu tave tarp mūsų sienų ir su džiaugsmu naudojuosi proga perduoti tau peticiją su išvardytais joje nuostoliais, kuriuos mūsų piliečiams padarė plėšikaujantys piktadariai, tiek laiko kėlusieji baimę visai Italijai ir ypač mūsų apylinkei, nors jų užmačios ir sužlugo. Mes būsime laimingi, jeigu tu, neabejotinai įtakingas asmuo, įteiksi mūsų peticiją Romos senatui...
- Aš esu tiktai karys ir su valstybės reikalais nieko bendro neturiu, - nutraukė Feliksas pirmininko kalbą, kurią jis, matyt, atmintinai buvo išmokęs. - Argi miestas neįstengia apmokėti tiek išlaidų, kad jūsų peticiją į Romą pristatytų koks nors vergas - valstybės pašto kurjeris? O gal jūs nežinote, kad trukdyti kariškį, einantį, kaip aš dabar, tarnybines pareigas, - nusikaltimas prieš valstybę? O kas yra bereikalingos kalbos, jei ne trukdymas?
Išgirdęs tokius žodžius, pirmininkas gana sumišo.
- Bet vis dėlto gal tu būsi toks maloningas ir panaudosi visą savo įtaką. ..
- Apie tai mes paskui pašnekėsime, - vėl nutraukė jį Feliksas. - Pirmiausia tebūnie jums žinoma, kad man reikalinga jūsų pagalba, kurią jūs man, suprantama, su džiaugsmu suteiksite.
- Be jokios abejonės, - atsakė pirmininkas, visiškai nereikšdamas džiaugsmo.
- Gerai, - tarė Feliksas ir kreipėsi į Maroną: - Eik ir pasakyk centurionui (Centurionas - romėnų kariuomenėje centurijos - "šimtinės" vadas), kad jis vestų belaisvius į didžiąją prieplauką. Jis pats žino, ką jam reikia daryti.
Maronas išėjo.
- Gal būsi toks geras ir paaiškinsi mums, ką visa tai reiškia, - pradėjo pirmininkas, iš susijaudinimo išpūsdamas žandus ir neramiai mirkčiodamas akimis.
- Man įsakyta paimti jūsų uoste didžiausią laivą ir plaukti į Regijų, - pareiškė Feliksas, kaip iš anksto buvo sugalvojęs. - Mūsų saugomi belaisviai turi būti nugabenti į Regijų, kur maištininkai, kaip jūs patys žinote, praeitą žiemą pridarė daug bėdų.
- Argi jie negali eiti pėsti?
- Kalnuose tarp jūsų miesto ir Regijaus yra didelė gauja dar nesugautų maištininkų, ir man įsakyta nerizikuoti. Mano belaisvių tarpe yra keletas vadų. Jų asmenybė turi būti nustatyta Regijuje. Dabar tu viską žinai.
- Bet kodėl jūs atvykote kaip tik čionai? -paklausė pirmininkas, bandydamas kaip nors prieštarauti. - Kodėl ne į Metapontą arba Tarentą?
- Tikriausiai dėl to, kad jūsų miestas buvo arčiausia, - griežtai atsakė Feliksas. - Todėl, jeigu tu man įteiksi savo peticiją, aš pasirūpinsiu, kad anksčiau ar vėliau ji patektų kur reikia.
- Tu labai geras, - atsipūsdamas tarė pirmininkas. - Bet, gal būt... leisk man pagalvoti. Mūsų uoste nėra nė vieno tinkamo laivo. Nė vieno, kuris dabar būtų pasiruošęs išplaukti į jūrą.
- Tuo galite nesirūpinti, - nuramino Feliksas. - Mano žmonės greit viską sutvarkys.
Pirmininkas svyravo. Jis norėjo tą reikalavimą atmesti, bet nežinojo, kaip tat padaryti. Prieš jį stovėjo įžūlus storžievis - tokia buvo ir jo išvaizda, tokios ir kalbos. Tačiau kareiviai dažnai esti labai įžūlūs ir su niekuo nesiskaito. Žinoma, ypatingomis aplinkybėmis visi privalo padėti valstybei, bet juk maištininkai jau sumušti. Tai kodėl gi kariškiams duota teisė savo nuožiūra tvarkytis su privačia piliečių nuosavybe?
- Atrodo, kad mūsų uoste nėra nė vieno laisvo laivo, kuris galėtų išplaukti į jūrą, - pasakė jis, oriai pasipūsdamas.
Tarybos nariai pritariamai suūžė. Jie nenorėjo sutikti su reikalavimu duoti laivą. Prieš keletą mėnesių, kai sukilėliai jiems dar tebekėlė baimę, jie tučtuojau būtų sutikę. Bet dabar buvo jau visai nebe tokia jų nuotaika.
Feliksas tik ranka numojo į pirmininką ir tarybos narius.
- Jūs tuo nesirūpinkite, - pakartojo jis. - Vis tiek turi būti taip, kaip aš noriu. Aš esu Markas Julijus Frontinas, dešimtojo legiono tribūnas.
Jam patiko kartoti savo išgalvotą vardą, ir jis net liežuviu pliaukštelėjo.
- Aš nesu pratęs, kad man sakytų "ne". Aš darau, ką noriu, imu, kas man patinka, o sąskaitas gali apmokėti bet kas, tik ne aš.
Tarybos nariai sumišę susigūžė savo krėsluose. Kažkodėl labai jau nemandagiai kalba šitas karo tribūnas. Bet jie buvo tiek pripratę prie įžūlios romėnų senatorių puikybės, kad jiems nė į galvą neatėjo įtarti Feliksą apgaudinėjant. Vis dėlto juos šiek tiek suglumino atžari jo kalba. Romos aristokratas tikrai galėjo galvoti kaip Feliksas, tačiau taip atvirai jis nebūtų šnekėjęs. Bet, gal būt, - galvojo jie, - šitas išdidus tribūnas labai ilgai tarnavo svetimose šalyse ir išmoko šiurkščių provincijos manierų. Jis tarytum nenuvokė, kad kalba su laisvais piliečiais. Bet vis dėlto, kad ir kokios būtų šitokio elgesio priežastys, jis elgėsi labai nemaloniai. Ir tarybos nariai neramiai tvarsėsi savo vietose.
Vienas iš jų, sugavęs pirmininko žvilgsnį, atsistojo ir prašneko:
- Kilmingieji Siriso tėvai, jūs gerai žinote, kad uoste šiuo metu nėra nė vieno laivo su pilna įgula arba pasitikėjimo vertu vairininku. Gal būt, po mėnesio arba po dviejų...
Feliksas kumščiu pagrūmojo jam panosėje:
- Tylėk!
Tasai apstulbęs atsisėdo į savo vietą, o Feliksas ramiai kalbėjo toliau:
- Nebijokite. Aš esu geros širdies žmogus, tik nereikia man prieštarauti. Tokiais atvejais aš pirma veikiu, o jau paskui galvoju, bet kaip tik dėl to iki šiol ir išlikau gyvas. Tik štai akies neišsaugojau. Su ja jau baigta.
Ir jis prapliupo garsiu juoku, o paskui vėl apžvelgė visą tarybą.
- Gal kai kas dar ką nors pasakys? Matyt, niekas. Tai vėl būkime draugais. Liepkite atnešti vyno... Tiesą sakant, dabar ne tas rūpi. Ar jūsų dokumentai paruošti?
Pirmininkas, niūriai šniokštuodamas, vėl pakilo iš savo vietos. Bet dar nespėjus jam prasižioti, įėjo Maronas su tariamuoju centurionu, kuris buvo apsirengęs pasidabruotais šarvais, su vynšake (vynšakė - valdžios emblema centuriono rankose, o kartu ir įnagis nusikaltusiems kareiviams fiziškai bausti) rankoje.
- Laivą mes radome, - pranešė jis Feliksui. - Jį ką tik iškrovė ir norėjo vėl pakrauti vilnų pundais. Dauguma jūreivių dar neišlipo į krantą, taigi mes jiems liepėme pasilikti laive.
- Puiku, - sušuko Feliksas ir su linksma šypsena atsisuko į tarybą, - laivą mes gavome. Patys matote, aš sakiau teisybę, kad jums nėra ko rūpintis. Jei duosite man ką nors pasirašyti, aš pasirašysiu. O jei ne, mes ir taip išplauksime.
- Bet laivas mums reikalingas, - protestavo pirmininkas. - Mes esame įsipareigoję ne vėliau kaip poryt išleisti jį iš uosto su vilna ir odomis. Kitaip pražus mūsų pinigai.
- O jūs tai nurodykite savo peticijoje senatui, - kandžiai atsikirto Feliksas.
- Jūreivių nėra, - nenusileido pirmininkas.
- Yra, yra, - atsakė Feliksas. - Mano žmonės tuo jau pasirūpino.
Tarybos nariai nebežinojo, ką daryti. Jie tylėdami įsmeigė akis į Feliksą.
- Jūs atliekate savo pareigą valstybei, - pompastiškai pareiškė jis, pakartodamas vieną frazę, sugalvotą drauge su Brenu. - Jūs turite tuo džiaugtis. O jei nesidžiaugiate, aš pranešiu senatui, kad esate maištininkams prijaučianti gauja ir kad jums reikia uždėti didelę piniginę baudą.
- Tas laivas - mano, - atsistojęs pasakė vienas tarybos narys. - Aš nenoriu, kad jį paimtų...
- Tu nenori? - reikšmingai nutęsė Feliksas. - Gerai. Pabandyk mums sukliudyti. Jis pažvelgė į pirmininką:
- Argi tau nereikia, kad aš pasirašyčiau dokumentą?
- Taip, taip, - tarė pirmininkas, stengdamasis bent ką nors pešti iš tos nemalonios istorijos. Jis davė ženklą savo padėjėjui, raštininkui, kuris išėjo į šoninę patalpą ir ėmė skubiai rašyti dokumentą.
- Mat, kaip gerai, - vėl šypsodamasis pasakė Feliksas. - Aš taip ir maniau, kad susiprasite, reikia tik jums duoti laiko pagalvoti... Juk aš niekuomet nepykstu, jeigu tik žmonės nepradeda kvailioti. Jūsų miestas šaunus. Kada nors aš dar atvyksiu ir geriau su juo susipažinsiu. Tuomet mes išgersime. Neužmirškite mano vardo - Markas Julijus Frontinas.
- Ar tau ne giminė tas Frontinas, kuris valdė Sardiniją? - paklausė vienas narys.
- Aš jį pažinau daugel metų, - atsakė Feliksas. - Tiesą pasakius, jis yra mano brolis. Geras vyrukas. Toks kaip aš.
- Bet juk jis jau miręs.
- Ką padarysi? - pasakė Feliksas, mirktelėjęs savo vienintele akimi. - Visi kada nors mirsime. Jis pasimirė ant mano rankų.
Dabar Brenas pradėjo būkštauti, kad Felikso patyčios iš tarybos narių jo neišduotų.
- Aš girdėjau, kad jis miręs kažkokia vidaus liga, - šiek tiek abejodamas pasakė tas pats narys.
- Teisybė, - pritarė Feliksas, negalėdamas atsisakyti malonumo pamulkinti išdidžius "miesto tėvus". - Jis sirgo kokliušu, ir jam dar buvo sutrikęs skrandis. Jis visada baisiai daug valgė, ir gydytojai sakė, kad jį pribaigę šparagai.
Tarybos nariai nustebę žiūrėjo į jį, jausdami, kad jo kalbos kažkokios keistos, bet negalėdami suprasti, kas čia yra. Jiems buvo aišku, kad jis kilęs iš liaudies: nė vienas kilmingas romėnas taip nekalbėtų. Antra vertus, galvojo jie, jis galėjo būti ir iš geros šeimos, bet apsileido, susidėjo su prastais žmonėmis ir priprato šiurkščiai elgtis. Be abejo, pastaraisiais metais senatui ir konsulams teko paskirti į vadovaujamas vietas daug tokių žmonių, kurie šiaip į jas nebuvo įsileidžiami.
Pagaliau sugrįžo raštininkas su savo lentelėmis. Feliksas pažiūrėjo į dokumentą, tartum jį skaitydamas, paskui paėmė stilių ir vaške išbrėžė savo išgalvotą vardą, bet iš didelio uolumo supainiojo žodžių tvarką ir pasirašė taip: "Dešimtojo Markas legiono Julijus būnąs Frontinas. "
Po to jis padavė lenteles pirmininkui. Šis, pamatęs tokį keistą parašą, susiraukė. Tačiau toji klaida, kuri, rodės, galėjo Feliksą išduoti, galų gale jam tik padėjo, nes tarybos nariai dabar tarėsi išsiaiškinę, kodėl jis taip keistai elgiasi. Perskaitęs supainiotus žodžius, pirmininkas nusprendė, kad tribūnas, matyt, girtas.
Jis tatai pašnibždėjo artimiausiam tarybos nariui, šisai pasakė savo kaimynui, ir toji žinia bematant aplėkė visą tarybą. Žinoma, šitas žmogus girtas. Jie pajuto šiokį tokį pasitenkinimą: pagaliau jiems viskas paaiškėjo, todėl jie galutinai atsisakė minties paklausinėti Feliksą kryžminiu būdu. Dabar geriausia būtų kuo greičiau juo atsikratyti. Suprantama, labai gaila, kad jie negali jam sukliudyti paimti laivą, bet ką gi darysi!
- Na, ar dabar jūs visi patenkinti? - atžariai paklausė Feliksas.
- Taip, taip, - supūkštė pirmininkas.
- Gerai, - tarė Feliksas. - Na, tai likite sveiki. Atsisveikindamas duosiu jums vieną patarimą. Pavalgę austrių, niekuomet negerkite neatmiešto vyno. Matote, kas atsitiko mano broliui, o juk jis valdė Sardiniją. Aš išeinu, ir jeigu norite, kad paimčiau jūsų peticiją, atsiųskite ją man į laivą, tik dar pridėkite statinaitę geriausio vyno.
Jis atsisuko į savo sargybą.? Einam!
Ir jie visi išėjo iš salės.
- Ačiū dievams, kad jis išėjo! - tarė pirmininkas, šluostydamasis nuo kaktos priakaitą. - Ir kas tiktai dedasi šiame pasaulyje? Tiesiog nebežinai, kas blogiau: ar kai mūsų vergai pakelia maištą, ar kai šitoks netašytas kareiva tvarkosi pas mus, kaip nori.
- Pirma jis sakė, kad jo brolis mirė nuo šparagų, o paskui - nuo austrių, - piktinosi Felikso pašnekovas.
- Kadgi jis visiškai girtas, - įterpė antras.
- Na, kas nors juk sumokės man už laivą, jeigu jis pražus, - sudejavo laivo savininkas.
Bet tarybos nariai jau pradėjo skirstytis, norėdami patys savo akimis pamatyti, kaip išplauks tas keistasis tribūnas, jo kareiviai ir belaisviai.