Išpažintis keturlapiam dobilui

Klausyk dobile,
Ar girdi transformatorinės muziką?
Kažkuo man primena vasarą,
Kai klausydavau žiogų girgždesio.

Dobile! Matai? Ar matai?
Senė Genovaitė vėl neša šiukšles,
Įdomu ką šį kartą ji išmeta,
Gal nespalvotas jaunystės nuotraukas?

Pažiūrėk, dobile!
Ką tik mašina nutrenkė Margę,
Vargšai kaimiečiai,
Teks sergančią Žvangę toliau Konstitucijos prospekte ganyt,
Nors senajam pieno kombinatui ji labiau tinka pagal riebumo rodiklius.

Dobile, ar tau nešalta?
Man kiek vėsu,
Visgi pelkėje sėdžiu,
Visgi ruduo ir mano vieno kambario butas be patogumų.

Dobile, aš vėl įsimylėjau!
Kol kas tik nežinau ką.
Mano senoji meilė – lito nominalas, jau išimta iš apyvartos,
O kol kas - aplink tik vyrai ir belytis metalas.

Dobile, mielas mano dobile,
Norėčiau būti į tave panašūs,
Manęs ieškotų ir ieškotų,
Ir aš atneščiau žmonėms laimę,
Na tai kas, kad greitai nuskintų.

Dobile, turiu prisipažinti,
Aš tikrai buvau tas, kuris apdergė senamiesčio kampą,
Bet ar kaltas? Aš gi žmogus,
O tie žvėrys taip ir nesugebėjo įrengti viešųjų tualetų.

O žinai dobile,
Galėtum būti propeleris,
Paimčiau tau už stiebo,
Ir skristume kur nors,
Kur nors toliau nuo čia.

Dobile! Ir pagaliau aš laimingas.
Vien tik todėl, kad turiu tave.
Lai žmonės pavydi,
Po vieną kartą kiekvienam lapui,
Aš nusilenksiu keturis kartus,
Ir spjausiu kiekvienam į veidą,
Būsiu didvyris.

Nors turiu tik tave.