Pikasiškas trūkinėjimas

Medžio rievės sukasi po aslą –
Ne mišku pakvipo, o žeme,
Lango rėmais sudarkytos kasos
Gelsta saulės šiluma ramia

Nesugrįžta kalinys iš miesto,
Kiek maldų supynėm žolėje.
Tepėm skausmą, valgėme lyg sviestą,
Mirkėme laukimo tyloje

Švyturiavo vakaro pašvaistė
Tanko vikšrais kelio kvadrate,
Apsigobus vakarinę skraistę
Širdgėla atjodavo raita

Pasistatę namą vis galvojom –
Nugyvensim tolumas kelias...
Po šiltųjų sutemų paloviu
Vis šienausim vasaras žalias

Sirpo veidas uogomis erškėčių,
Nebegrįžo niekas į namus –
Slinko sunkios pokario vežėčios
Į miestus, į Sibirą – per mus...