Pasakojimas

Senis sargas, sėdėdamas prie vartų, kažką bambėjo sau panosėje. Jis bijojo šmėklų. Todėl jam ir buvo pavestas šis darbas: jeigu jis negali iš baimės užmigti, tegu sau sėdi prie vartų su maža spingsule, gęstančia menkiausiam vėjeliui padvelkus. Valdytojas atsisakė jam duoti žibintą, ir senis stūmė laiką, šnekindamas piktai išsišiepusį šunį, nupieštą ant sienos tiesiog priešais vartus. Kiek aukštėliau buvo užrašas: "Saugokis šuns", bet tas užrašas dar negalėjo senio įtikinti, kad prieš jį tikrai yra gyvas padaras. Tačiau jis pasikliovė tuo, kad šmėklos yra apyžlibės ir gali nupieštą šunį palaikyti tikru. Jeigu jas taip sunku pamatyti, gal ir jos pačios nelabai primato.
Dažnai jis apie tai kalbėdavo su dviem jaunais vergais, kuriuos jo ponas neseniai nusipirko ir parsivedė į namus. Vienas iš tų berniukų, vardu Brenas, batavų pirklių buvo pagrobtas Britanijoje. Audros užklupti batavai turėjo išmesti iš laivo dalį savo krovinio, todėl nusprendė atsigriebti iš vergų prekybos. Antrasis berniukas, vardu Maronas, buvo kilęs iš Trakijos. Seniui sargui buvo įsakyta vakarais abudu berniukus kuo stropiausiai mokyti lotynų kalbos. Praėjo pora metų, ir jo mokiniai per tą laiką padarė nemažą pažangą.
Seniui jie abu atrodė puikūs vaikinai, tiktai gal kiek laukinio būdo. Berniukai artimai susidraugavo, nors iš pradžių taip įnirtingai pešdavosi, kad juos būdavo galima išskirti, tik išpylus ant jų pilną kibirą vandens.
Dabar jie jau nuėjo gulti ir tuoj pat kietai užmigo. O jis turėjo sėdėti prie vartų antrąją pusę nakties, blogesniąją pusę, - neseniai jį žiovaudamas pažadino juodaodis vergas, ėjęs sargybą iš vakaro. Laimingi tie berniukai - taip kietai miega!
Senis kaip paprastai šnekino šuns atvaizdą, baisiai iššiepusį putotus nasrus.
Staiga jis išgirdo žingsnius ir nustebęs pakėlė akis: dengtu praėjimu artinosi Brenas. Senis kuo ramiausiai pasirąžė: jis net apsidžiaugė, išvydęs pažįstamą veidą. Gal būt, Brenas irgi negali užmigti, ir jis mielai su juo pasišnekučiuos.
- Maronas susirgo, - tarė Brenas, aukštas ir lieknas, šviesiaplaukis ir mėlynakis berniukas. Jo balsas buvo tylus, jame girdėjosi nerimas. Kalbėjo jis iš lėto.
- O kuo aš galiu jam padėti? - atsakė senis, pakildamas iš vietos. - Žinoma, gaila jo; bet kas čia jam pasidarė, kad susirgo? Tokio amžiaus būdamas, aš niekados nesirgdavau. Ir kas tiktai dedasi šiame pasaulyje!
Jis neketino palikti savo posto, bet vis dėlto žengė į priemenę, apgailestaudamas, kad nieko negali padaryti.
- Pasakyk jam, kad iki ryto palauktų, - vėl prašneko senis. - Iki aušros nenumirs. O pusryčio metą duok jam kopūstų nuoviralo. Tai vaistas nuo visų ligų, tiktai galva prie pečių nebepriaugs, jeigu ją nukirsi. Ir dar neužmiršk, prieš jam geriant, sukalbėti užkeikimo.
Tuo momentu Brenas staiga priėjo visai arti, tvirtai apkabino jo liemenį, užlaužė rankas už nugaros ir kilstelėjo. O užpakaly iš tamsos išnėrė kažkas kitas ir užėmė jam burną. Iš pradžių jis bandė gintis, bet labai greit nustojo priešintis.
- Nebijok, - pasakė Brenas. - Nieko blogo tau nepadarysime. Mes tik eisime pasivaikščioti.
Tada prašneko antrasis užpuolikas, ir senis iš balso pažino Maroną.
- Ilgam išeisime. Taigi galime paklysti ir nebegrįžti. Nakčia išėjęs pasivaikščioti, labai lengvai gali pamesti kelią.
Brenas pastvėrė iš Marono rankų keletą jau susuktų paklodžių ir ėmė rišti senį. Mazgus jis mezgė tvirtus, bet nelabai kietus, kad neskaudėtų. Paskui skudurais užkimšo seniui burną ir dar aprišo, kad jis negalėtų to kamščio iš burnos išstumti.
- Tu jau atleisk, - pasakė Brenas. - Bet jeigu mes nepadarysime visko kaip reikia, dar pagalvos, kad tu su mumis susimokei, o mes visiškai nenorime, kad tau kliūtų. O geriausia - paklausyk mūsų patarimo: bėkime kartu.
Senis nusiminęs tik vartė akis, stengdamasis juos įtikinti, kad bėgti nėra jokios prasmės. Vergus visuomet sugaudavo arba rasdavo nebegyvus kur nors pelkėje. Ir kur jie gali nubėgti? Nuo kareivių būrių, gaudančių pabėgusius vergus, Italijoje negalėjo išgelbėti jokios gudrybės, o už Italijos ribų visur šeimininkavo tie patys romėnai. Geriau jau būti paklusniam: nors žinai, kad badu nemirsi.
Berniukai baigė savo darbą ir atsargiai paguldė sargą ant plaušinio. Po to atitraukė vartų skląsčius ir, stengdamiesi nekelti triukšmo, pakėlė užšovą. Vartai plačiai atsidarė, į veidą padvelkė gaivus vėjelis. Kažkur gailiu balsu cyptelėjo paukštis.
Nors ir užkimšta burna, senis bandė prakalbėti. Jis norėjo paprašyti berniukus, kad jie uždarytų vartus. Juk iš kalvų gali atsėlinti vilkas ir jį sudraskyti. Ir ne taip dar pasitaiko. Senio kaktą išmušė prakaitas. Štai guli jis surištas ant žemės, - o kas bus, jei pasirodys Šmėkla?
Bet berniukai patys uždarė vartus ir nuėjo takeliu. Žvaigždės švietė labai silpnai, tačiau bėgliai gerai žinojo kelią. Neatsigręždami į vilą, iš kur pabėgo, berniukai skubiai žingsniavo tolyn. Jų pasiges tiktai auštant, o iki aušros buvo dar keletas valandų. Jie tyčia nutarė bėgti naktį. Nors reikėjo pasitąsyti su seniu, bet užtat berniukai laimėjo laiko, kol paaiškės, kad jie pabėgo, o taip pat nebuvo pavojaus, kad gali kas nors pamatyti, į kurią pusę jie nuėjo.
Berniukai žingsniavo grįsta alėja, abipus apsodinta kiparisais. Paskui jie pasuko dešinėn į lauko keliuką, pro didelį keturkampį pastatą, pro tvartus, tarp kurių vidury kiemo telkšojo ančių kūdra. Vienintelis išėjimas iš kiemo buvo prie to namuko, kur gyveno valdytojas. Bet šis jau seniai buvo užsidaręs, o visi vergai miegojo savo barakuose.
Praėję pro tvartus, apglėbtus nakties tamsos, berniukai pasuko į jaučių taką. Toliau žygiavo laukais, lentiniu lieptu perėjo per tamsoje čiurlenantį upelį ir tyliai nusijuokė, nes Brenas kluptelėjęs vos neįkrito į vandenį. Juodu ėmė kopti į kalvą.
Dabar sunkiau buvo ir eiti, ir rasti kelią. Aplenkę nedidelę tamsią lomą, berniukai pasiekė kalvos keterą. Padėtis kiek pagerėjo, bet čia jiems teko skverbtis per dygius krūmus, o jie neatsiminė, kad dieną būtų matę juos čia augant. Užtat pasidarė truputį šviesiau, ir berniukai galėjo laikytis arčiau ožkų tako. Dabar jie buvo aukštai ant kalvų, ir namų jau nebesimatė, - jie tūnojo apačioj, už uolos iškyšulio. Pūtė vėsus vėjelis, tad berniukai geriau susisiautę vilnonius apsiaustus.
Jie buvo labai laimingi, ir iš džiaugsmo jiems norėjosi truputį pasigrumti, net rizikuojant nusiristi nuo kalvos. Jau švito, ir jie jautėsi stiprūs, sugebą bet kam atsispirti. Pagaliau jie laisvi, pagaliau jie galės prisidėti prie Spartako, sukilusio ten, pietuose.
Toliau buvo nedidelė nuokalnė; jie pabėgėjo išilgai kitos keteros, užkopė akmenuotu šlaitu ir atsidūrė siauroje dauboje. Neaukštų medžių paūksmėje, tarp paparčių ir katilėlių, čia tekėjo upelis.
Berniukai sustojo atsigerti. Jau brėško diena, nedideliame duburėlyje, kurio dugnas buvo nusėtas smulkiais akmenėliais, jie galėjo net įžiūrėti savo atvaizdą. Prasiskverbę pro žalią atvašyną ir pakėlę tankias lapotas šakas, jie sulindo į negilią olą, kurią vienąsyk užtiko Maronas, kai jam teko kalvose ganyti ožkas; piemuo tada gulėjo drugio krečiamas, o visi kiti fermos darbininkai dirbo laukuose.
Vos atgaudami kvapą, berniukai susėdo ant sauso akmeninio olos krašto ir išsiėmė maistą: į kelionę jiems pavyko pasiimti penkis kepalėlius duonos, didoką gabalą sūrio ir gerą saują alyvų vaisių. Perpus pasidaliję vieną kepalėlį, berniukai jį suvalgė, dar užkando truputį sūrio, o paskui sugulė, ketindami visą dieną išbūti oloje. Saugiau buvo palaukti ir eiti tik naktį, ypač kai naktys giedros ir žvaigždės šviečia gana aiškiai, rodydamos jiems kelią į pietus. Tiesa, naktį keliaujant pasitaiko suklupti ir pargriūti, bet juo blogiau tada jų kojoms. Berniukai tvirtai nusprendė neįkliūti. Slėnio gale stovėjo lūšnelė, ir jeigu jie dabar būtų ėję toliau, iš ten juos lengvai galėjo pamatyti.
Saulė jau patekėjo, bet į daubą jos spinduliai dar neįsiskverbė.
- Einam dar kartą atsigerti, - pasakė Maronas, rąžydamasis visu tvirtu tamsiu kūnu ir kresteldamas garbiniuotą galvą. - Iki vakaro dar įsinorėsime gerti, o paskui nebebus galima išeiti.
Jie iššliaužė pro krūmą ir dideliais gurkšniais ėmė gerti šaltą, skaidriai tyrą vandenį, stengdamiesi nepalikti prie šaltinio jokių pėdsakų. Žemė čia visur buvo sausa ir kieta kaip akmuo. Norėdami atsigaivinti, jie nusiprausė veidus ir nusiplovė iki pat pečių rankas, o paskui vėl sulindo į olą, ketindami ramiai išgulėti joje visą dieną.
Nelengva buvo taip gulėti sustingus, nejudinant nei rankų, nei kojų; sunku buvo ištylėti, nesvarstyti ateities planų, nepasidalinti viltimis. Bet abu berniukai buvo medžiotojų vaikai ir anūkai, jų protėviai buvo žmonės, pripratę prie vienatvės, pripratę tylėti ir būti kantrūs. Ir berniukai gulėjo aukštielninki, pasikišę rankas po galva. Jauni ir tvirti jų kūnai ne taip greit nutirps ir pradės skaudėti nuo kieto akmeninio guolio.
Juos apėmė tokia džiugi ramybė, kokią jaučia medžiotojas, gulėdamas miško glūdumoje, užmiršęs, kad kažkur verda triukšmingas žmonių gyvenimas, pasitikėdamas savo jėgomis ir beveik sutapęs su gamta. Laikas slinko.
Nors Brenas jautėsi visiškai ramus, lyg pritapęs prie nedrumsčiamo tų kalvų gyvenimo, bet jo sąmonėje buvo dar daug kitokių paveikslų ir vaizdinių. Jam prieš akis slinko ištisi reginiai - prisiminimai, kaip jis seniau gyveno Britanijoje, kaip jį paėmė į nelaisvę ir pardavė, kaip jis vargo čia, samnitų viloje, iš kur dabar pabėgo. Jo ponas buvo nepiktas žmogus: jis žadėjo išmokyti berniukus įvairių dalykų, o jeigu jie gerai mokysis, tai po dešimties ar dvylikos metų duoti jiems laisvę. Bet kokia iš to nauda? Jiems vis tiek reikėtų gyventi Italijoje kaip vergams.
Todėl jie turėjo tik vieną mintį - bėgti. Ir kas kartą, kai juos pasiekdavo žinios apie Spartako žygius, jie karštai trokšdavo prie jo prisidėti. Tas didis sukilusių vergų vadas kovėsi su romėnų legionais, ir berniukai meldė likimą, kad Spartako kariuomenė prisiartintų prie to krašto, kur jie gyveno. Bet ji niekad nebuvo įžengusi į kalvotą Samnijų, nors vienąsyk jau perėjo per visą Italiją. O dabar Spartakas kariavo kažkur pietuose. Tačiau Brenas siekė ne tik patekti pas Spartaką ir kautis po jo vėliavomis, - jis troško daugiau. Po karo jis norėjo grįžti į tėvynę ir svajojo kada nors vėl išvysti Britaniją. Kartą jis nugirdo, kaip jo ponas atsitiktinai užsiminė, kad iš Ispanijos, iš Gadeso, laivai plaukia į vakarų Britaniją alavo ir sidabro. Ir Gadesas dabar buvo ta vieta, kur jis veržėsi, nors ir neturėdamas jokio supratimo, kur tas Gadesas gali būti. Bet jūrininkai tikriausiai žino - juk jis kur nors prie jūros.



Berniukai sukluso ir visai nuščiuvo, beveik užkandę kvapą: jie išgirdo kažkieno žingsnius. Brenas iš lėto, labai tyliai pasisuko, kad galėtų matyti pro krūmo lapus, kurie taip gerai dengė olos angą, jog atrodė, kad už jų nėra jokio urvo, tik lygus akmens paviršius.
Kalvos šlaitu artinosi vyras, jam iš paskos ėjo kitas. Abudu buvo ginkluoti. Kai jie pamatė skaidrų upelį, jiems išsprūdo džiaugsmo šūksnis. Iš saujos atsigėrę, jie apžvelgė daubą ir išnaršė krūmus palei nedidelę giraitę. Brenas ir Maronas galėjo girdėti juos kalbantis. Berniukai pažino - tai buvo vilos darbininkai, juos šeimininkas, tur būt, pasiuntė bėglių vytis, pažadėjęs už jų sugavimą atlyginti.
- Čia nėra kur pasislėpti.
- Taip, jie tikriausiai bus nuėję į rytus, į pajūrį. Tikisi parplaukti namo, pas močiutę.
- Pavargau aš nuo tos medžioklės. Pasilsėkim.
Jie susėdo, atsirišo savo krepšius ir ėmė greit ir godžiai valgyti. Paskui, kažką tingiai šnekučiuodami, patogiau atsigulė ant žemės. Brenas, nenuleisdamas akių, sekė juos pro tankius lapus, ir staiga jam pasirodė, kad vienas iš tų žmonių, rudaplaukis vyrukas, mirktelėjo antrajam.
Mirktelėjęs tuoj prašneko kažkaip itin garsiai:
- O gal ir mums eiti ir prisidėti prie Spartako? Įgriso man vilkti jungą viloje.
Antrasis pašoko lyg nustebęs, bet tuoj vėl atsigulė ir pasakė:? Gerai. Bėkim iš čia kaip tie berniukai. Tik jiems vieniems ir užteko proto.
- Norėčiau žinoti, kur jie yra, kad galėtume kartu bėgti.
Maronas staigiai apsisuko. Jis taip pat girdėjo tą pokalbį ir dabar klausiamai žiūrėjo į Breną. Gal jiems išlįsti iš olos ir pasirodyti? Būtų gerai, jei prie jų prisidėtų du suaugę vyrai, kurie geriau pažįsta kraštą ir gyventojų įpročius. Maronas buvo betiesiąs ranką prie krūmo, bet dar neryžtingai, pats nežinodamas, ar pakelti šaką ir pašaukti anuodu. Tačiau Brenui jų kalba pasirodė kažkokia nenatūrali, ir jis buvo tikras, kad matė, kaip vienas iš tų vyrų mirktelėjo. Ir kodėl, pagalvojo jis, dabar jie nutilo, tarytum kažko laukdami?
Brenas sučiupo Maroną už rankos ir papurtė galvą. Maronas suglumo, bet su Brenu nesiginčijo. Jis vėl nusirito į savo kampą ir šiek tiek abejodamas žiūrėjo į Breną. Šis pridėjo pirštą prie lūpų.
Pagaliau vienas vyras nutraukė tylą:? Kam tu taip darei?
Rudis susijuokė:
- Pats nežinau. Kažką pajutau. Žinai, kartais atrodo, kad iš užpakalio kažkas į tave žiūri. Per nugarą tarytum šiurpuliai nueina. Sako, tai reiškia, jog kažkas praėjo tuo daiktu, kur po mirties tave užkas. Dėl to aš nieko negaliu pasakyti, bet tiktai pajutau, kad į mane kažkas žiūri. Aš pagalvojau: jei berniukai pasislėpę netoliese, tai išgirdę, kad ir mes nutarėm prisidėti prie maištininkų, jie tuojau pasirodys.
Antrasis nusispiovė į upelį.
- Jei nori, eik pas tuos kvailius. Jų reikalai prasti, greit jiems bus galas. Legionieriai tik žaidžia su jais slapukus. O paskui, kai sutrimituos trimitais, iš karto puls ir sutryps juos; legionierių batai juk vinimis pakalti. Ne, aš einu už tvarką ir įstatymą.
Abu jie buvo gana suirzę ir kalbėjo su pagieža.
- Taip, taip, kad tau niekas nekliudytų vogti?
- O tu patylėk.
- Ė, aš žinau, kaip tu sveri maišus su grūdais. Į kiekvieną maišą trupučiuką daugiau pridedi, o pirklys už tai tau delnelį pasidabrina; juk taip, ar ne?
- Meluoji! - suriko antrasis, visas paraudęs.
Brenas ir Maronas pažvelgė vienas į kitą, džiaugdamiesi, kad nepakliuvo ant meškerės. Ką jie būtų galėję padaryti prieš du tvirtus vyrus, kurie už diržo turėjo užsikišę peilius?
Bet anuodu tebesiginčijo ir apie atsitiktinai jiems kilusį įtarimą nebeužsiminė. Klausydamiesi jų barnio, berniukai suprato, kad tie du vyrai yra seni priešai, kad jie dėl daugelio priežasčių pavydi vienas kitam. Ginčas darėsi vis karštesnis, ir dabar abudu žiūrėjo vienas į kitą įniršę, tankiai ir trumpai kvėpuodami.
- Kas kaltas, kad aš gavau rykščių, kai ožka nusilaužė koją?
- Ką čia niekus tauški! Aš žinau, ko taip siunti. Bet argi aš kaltas, kad Flavija tau nesišypso?
Taip taręs vyras kandžiai nusišiepė ir atsistojo.
- Na, aš grįšiu.
Rudis išraudo. Kai antrasis pasisuko eiti, jis išsitraukė iš už diržo peilį ir, garsiai nusikeikęs, suvarė jam į nugarą. Tas dusliai sudejavo ir krito kniūpsčias. Tuo akimirksniu Maronas, pamatęs tą niekšingą smūgį, neįstengė suvaldyti pasipiktinimo ir negarsiai šūktelėjo.
Rudis apsidairė, pats sukrėstas, kad jį apėmė toks pyktis, ir dar netikras, ar iš tiesų girdėjo kažkieno riksmą. Jis nusišluostė nuo veido prakaitą ir, nieko aplinkui nematydamas, stengėsi save įtikinti, kad girdėjo tik aidą, atsiliepusį į nužudytojo riksmą.
- Aš nenorėjau taip daryti, - sumurmėjo jis lyg pats sau, lyg šaukdamasis liudininku giraitę. - Jis pats mane privertė. Ištisas savaites dieną ir naktį jis mane persekiojo. Nereikėjo jam atsukti nugaros.
Žudikas vėl apsidairė lyg užpiudytas žvėris,? Kas čia šaukė?
Jis kimiai riktelėjo:
- Na, išeik! Aš tavęs nebijau. Tai ne aš jį nužudžiau.
Bet dabar aidas neatsiliepė. Kodėl gi į aną riksmą jis atsiliepė?
Siaubo pagautas žudikas leidosi bėgti, prieš kalną klupinėdamas, slysdamas per pliką uolą. Jam vaidenosi, kad jį vejasi užrūstinta ir kerštinga šaltinio dvasia. Visi žino, kad blogiausias darbas - suteršti šaltinį. Jau vien tik jį sudrumsti yra nusikaltimas. Tad kaipgi pavadinti tai, ką jis dabar padarė šventoje vietoje, kur šaltinis išteka iš žemės gelmių?
Maronas nebegalėjo susivaldyti. Jis pratrūko pašaipiu juoku ir taip garsiai, jog per daubą iš tikrųjų nuskambėjo to juoko aidas. Žudikas ir taip jau buvo mirtinai persigandęs, o dabar iš baimės neteko pusiausvyros ir nusirito atgal į daubą. Vargais negalais užkopęs ant didžiulio akmens, akimirką jis šmėkštelėjo dangaus fone, o paskui dingo.
- Tu čia kvailai išsišokai, - tarė Brenas.
- Kad negalėjau susilaikyti, - atsakė Maronas. - Juk reikėjo kaip nors išgąsdinti tą galviją.
Jie išlindo iš olos ir priėjo artyn, kur kniūpsojo peiliu perdurtas vyras. Bet buvo visai aišku, kad jis nebegyvas.
- Tai mums labai pakenks, - paniuręs tarė Brenas,
- O kodėl? Juk mes nutarėme nebegrįžti, kad ir kas atsitiktų.
- Tas vyrukas tikriausiai pasakys, kad mes tai padarėme, kad juos abu užpuolėme. O tai reiškia, kad mus pradės tiesiog medžioti. Argi tu nesupranti? Juk dabar už mus nebestos nė vienas vilos darbininkas.
Maronas švilptelėjo ir paniuro.
- Reikia greičiau iš čia sprukti. Kalvos šlaitu užkopęs aukštyn, jis nuo keteros atsargiai pasižiūrėjo į tą pusę, kur nubėgo žudikas.
- Ten ganykloje stovi šešetas vyrų, o tas jiems kažką šneka ir rodo čionai.
- Ar aš nesakiau! Jis nėra tikras, kad mes čia. Tur būt, jis galvoja, kad šaukė kažkokia pikta dvasia, bet vis tiek turės pasakyti, kad mus čia matė, kitaip negalės paaiškinti, kas nužudė jo draugą.
Berniukai greitai susirinko savo maistą ir persekiotojų valgio likučius ir kitu šlaitu išlipo iš daubos. Jie norėjo pasiekti slėnį kitapus kalvų, iš kur per siaurą tarpeklį galima išeiti į pietinę lygumą. Kad tik pavyktų prasmukti tuo perėjimu - ir pavojus iš karto sumažės: juk tada jie bus už savo pono žemių, miškingame ir kalvotame krašte.
Visa bėda, kad į tikrą taką jie gali išeiti tik per platų lauką, kur juos iš karto pamatys kiekvienas, kas tik lips kalvos šlaitu daubos link. Bet čia nieko daugiau nesugalvosi. Kitapus kalvos buvo atvira vieta, kur juos taip pat gali tuojau pamatyti, jei kas atsidurs aukščiau daubos. Taigi teks bėgti per lauką.
Jų širdys ir taip jau buvo kupinos ryžto ištrūkti į laisvę. Bet dabar juos skatino dar viena aplinkybė. Jų ponas nebuvo žiaurus. Jeigu juos būtų sugavę tada, kai galėjo apkaltinti vien tuo, kad jie bandė pabėgti, galimas daiktas, jis būtų tik išbaręs berniukus už nedėkingumą, liepęs juos naktį užrakinti ir kurį laiką teduoti jiems duonos ir vandens. Bet dabar, kai juos apkaltins žmogžudyste, o jie niekaip negalės pasiteisinti, kai visi akivaizdūs įrodymai bus prieš juos, taip lengvai jiems tikriausiai nepavyks išsisukti.


Artinosi vakaras, bet tebebuvo dar gana šviesu, ir bėgti buvo pavojinga. Prigulę už krūmų ant žemės, berniukai nutarė šiek tiek palaukti, atsikvėpti ir įsitikinti, ar nepametė po drabužiais paslėpto maisto. Paskui jie tvirtai paspaudė vienas kitam ranką, pašoko ir leidosi bėgti per lauką.
Jau beveik pasiekus jiems tvorą, kuria buvo atitvertas laukas, staiga užpakaly pasigirdo garsus šūksmas, ir berniukai suprato, kad juos pastebėjo. Nesidairydami atgal, jie išsitiesė, nurūko toliau kiek kojos neša, šokinėdami per krūmus, ir atsidūrė ant tako. Dar du trys šuoliai, ir pagaliau jie aplenkė kalvą ir dingo iš akių tiems, kurie kopė daubos link. Bet jie gerai žinojo, kad persekiotojai neatsiliks. Pirmiau vilos vergai nebūtų taip uoliai jų ieškoję ir nelabai būtų susigundę net atlyginimu. Bet dabar, gaudydami savo draugo žudikus, jie iš paskutiniųjų stengsis sučiupti bėglius.
Tačiau berniukai buvo greitų kojų, o persekiotojai dar gana toli. Brenas ir Maronas buvo tikri, kad jiems pavyks daug anksčiau pasiekti slėnio galą ir saugiai pasislėpti anoje pusėje, kur niekas gerai nepažįsta krašto. Todėl jie bėgo nors ir greitai, bet lengvai ir vienodai, tai šalimais, kada takas būdavo pakankamai platus, tai vienas paskui kitą.
Bet kai jie aplenkė iškyšulį ir atsidūrė kitapus kalvos, Maronas nusiminęs šūktelėjo ir parodė žemyn. Apatiniu taku bėgo du vyrai. Buvo aišku, kad juos į priekį pasiuntė persekiotojai, kurie atspėjo berniukų: sumanymą. Tie vyrai bėgo jau seniai, o apatinis takas buvo lygus, ir berniukai neturėjo jokios vilties juos aplenkti.
Nesustodami jie atidžiai apžvelgė slėnį apačioje ir suprato, kad vienintelis jiems išsigelbėjimas - pasislėpti miškelyje, kuris juodavo kairėje pusėje, siaurojoje slėnio dalyje. Tarp kalvų jau blausėsi vakaro šešėliai, o naktį persekiotojai nieku būdu negalės bėglių sugauti. Ten yra labai daug medžių, berniukai galės į juos įlipti ir pasislėpti tarp šakų; ten yra kamienų su plačiomis drevėmis, o kalvų šlaituose - daugybė tarpeklių.
Dabar takas ėjo į pakalnę, ir berniukai bėgo kiek įkabindami, neklupdami ir todėl nebijodami pargriūti. Pasiekę pirmuosius medžius, augančius apačioj kalvų, jie nėrė į tamsėjančią po jais prieblandą, o paskui sustoję ėmė stebėti savo persekiotojus, kurie kaip tik pasirodė priešais iš už kalvos iškyšulio. Tik trumpą akimirką jie stovėjo žiūrėdami, o paskui vėl leidosi bėgti, vis gilyn ir gilyn į mišką.
Jie girdėjo šūkaujant persekiotojus. Šie tikriausiai sustojo apsvarstyti, ar verta dabar ieškoti po visą miško tankmę, ir, greitai susitarę, vėl išėjo į kelią. Persekiotojai nusprendė savo jėgas sutelkti prie išėjimo iš slėnio ir tuo pat metu nepaliaujamai stebėti visą plotą iki pat miško, kad berniukai nieku būdu negalėtų tamsoje prasmukti.
Miške buvo jau visiškai tamsu. Brenas ir Maronas neturėjo supratimo, kur eina, bet nė valandėlę nesulėtino žingsnio. Jie nesitikėjo išsigelbėti nuo vijikų tuo keliu, kur dabar ėjo, nes gerai žinojo, kad slėnį čia užkerta skardingi šlaitai. Jei bandys jais užlipti, tik nusisuks sprandą arba paklys plikose kalvų viršūnėse, kur saulei patekėjus juos bematant pastebės persekiotojai.
Pagaliau jie sustojo.
- Pavalgykime, - prislėgtu balsu pasiūlė Brenas.
- Reikia pasistiprinti, kad turėtume daugiau jėgų.
Jie susėdo ant išlindusių iš žemės gumbuotų ąžuolo šaknų ir užkando truputį duonos ir sūrio su alyvomis. Pavalgius jiems pasidarė lengviau, Juk ras jie pagaliau kokią nors išeitį!
Staiga Maronas pašoko ir pasalomis pribėgo prie seno drevėto medžio, apaugusio geltonais grybeliais. Rankose jis laikė išskleistą apsiaustą. Pasigirdo bruzdesys, kažkoks paukštis suplakė sparnais. Maronas susuko apsiausto kraštą, greitai išmetė jį visą į priekį kaip tinklą, kažką sugavo ir tuojau prispaudė apsiaustą prie žemės, nors ir kaip jo grobis stengėsi ištrūkti.
- Kas ten? - sušnibždėjo Brenas.
- Pelėda. Aš pamačiau, kaip ji spoksojo į mane iš tamsos ir, supranti, iš karto net nusigandau. O paskui man parūpo patikrinti, ar galėsiu ją sugauti. Ji tupėjo medyje.
- Pelėda! -suirzęs pasakė Brenas. - O kam mums reikalinga pelėda?
- Ogi taip sau. Norėjau patikrinti, ar tebesu toks pat vikrus kaip seniau. Štai sugavau ją, ir man tarytum lengviau pasidarė, lyg aš būčiau vėl namie, laisvėje, miške. Bet sriubos iš pelėdos neišvirsi, jeigu net galėtume susikurti ugnį ir turėtume puodą. Paleisiu ją.
- Ne, nereikia, - tarė Brenas ir susimąstė. - Žinai, man lyg ir atėjo į galvą viena mintis. Palauk. Pažiūrėkim į tą pelėdą.
Maronas atsargiai pagraibė po apsiaustu, užčiupo pelėdos kojas ir, vikriai atmetęs apsiaustą, ją pakėlė. Pelėda išskėtė ilgus sparnus ir ėmė jais plakti; paskui ji bandė snapu įkirsti Maroną, bet jis kvatodamas stipriai ją laikė ištiestoje rankoje.
- Taip, man kažkaip palengvėjo, - sakė jis, džiugiai juokdamasis. - Smagu ką nors pasigauti, kad ir pelėdą. Ak, kad taip greičiau namo, į Trakiją!
Pelėda šiurpiai, nemaloniai klykčiojo ir smarkiai daužėsi, bet Maronas tvirtai ją laikė.
Brenas, atsitraukęs keletą žingsnių, įdėmiai žiūrėjo | Maroną ir jo grobį. Medžius jau gaubė nakties skraistė. Ir kai pelėda, neįstengdama ištrūkti, nurimo Marono rankoje, Brenas pamatė, kad didelės apskritos jos akys iš baimės ryškiai ir kraupiai žiba tamsoje.
- Matai, pirma ji tave išgąsdino, - tarė jis Maronui, - bet ir man pačiam nelabai jauku į ją žiūrėti, nors tu laikai ją rankoje ir aš žinau, kas čia yra. O kaip manai, ar apsidžiaugs tie vyrukai, jei pamatys ją vidunaktį?
- Žinoma, išsigąs, bet paskui iš karto supras, kas čia yra.
- Nesupras, jeigu mes tuo pasirūpinsime.
Brenas paaiškino Maronui savo sumanymą,, ir šis iš pasitenkinimo net švilptelėjo. Paskui Brenas atplėšė nuo savo tunikos keletą juostelių audeklo ir - tiesa, gana sunkiai - aprišo jomis pelėdą taip, kad ji negalėtų išskėsti sparnų; po to surišo jai kojas.
Maronas bandė pelėdą prisijaukinti, kaišiodamas jai duonos kąsnelius. Bet ji vos neįkirto jam į pirštus, tada jis metė savo bandymus ir atsargiai paguldė ją lygioje vietoje tarp ąžuolo šaknų, kur buvo pilna žibučių. Berniukai susėdo ir ėmė ramiai laukti, kol visiškai sutems.
Mėnulio vis dar nebuvo, tik silpnai švietė žvaigždės, ir jie tuo labai džiaugėsi. Pajutę, jog atėjo laikas, kada jų persekiotojai bus kiek apsiraminę, kada jiems jau bus pakyrėjęs vienišas budėjimas slėnyje, nakties šaltis ir tamsa, berniukai pasiėmė spurdančią, ūbaujančią pelėdą ir patraukė iš miško į kelią.
Ėjo tako pakraščiu, kol atsidūrė gana arti siauro tarpeklio, kur jų tikriausiai tykojo pasislėpę persekiotojai. Čia berniukai sustojo ir ėmė darbuotis. Drenas užlipo Maronui ant pečių ir apsiaustą taip susisiautę, kad patamsyje abu atrodytų su vienu apsiaustu. Taip pasidarė aštuonių pėdų aukščio milžinas; o gobtuve, prisiūtame prie apsiausto prisidengti nuo lietaus, Brenas laikė virš savo galvos iškėlęs spurdančią pelėdą. Priešaky tarp apsiausto kraštų buvo plyšelis, ir pro jį Maronas galėjo matyti, kur eiti.
Milžinas su paukščio galva ir apskritomis kaip dubenėliai akimis iš lėto žygiavo taku. Nešti Breną Maronui nebuvo labai sunku, bet jis bijojo, kad nesukluptų.
Berniukai priėjo tą vietą, kur takas darė nedidelį vingį, ir nejučiomis sukaupė visas mintis: kaip tik čia, tur būt, ir paspęsti jiems spąstai. Kaip viskas baigsis? Kad nors būtum tikras, jog pelėdos akys žiba su tokiu pat karštu įniršiu, kokį jautė jie patys. Bet pelėdos jie negalėjo matyti ir tik meldė likimą, kad jos akys žibėtų taip, kaip reikia.
Kažkur priešaky pasigirdo klyksmas, ir berniukai pasijuto drąsiau. Maronas, stengdamasis tvirčiau apkabinti Breno kojas, truputį susverdėjo, paskui ryžtingai žengė į priekį. Vilos darbininkai tikėjo, kad gamtoje visur pilna dvasių, jų bijojo, todėl baisiai persigando, kai išvydo milžiną, didumo sulig medžiu; jiems pasirodė, kad tas milžinas siūbuoja pačioje padangėje, o viršum jo ugningai žėri piktosios dvasios akys.
Pelėda suūbavo, ir tą pačią akimirką per tarpeklį tarp siaurėjančių kalvų pralėkė vėjo gūsis, taip pratisai ir gailiai kaukdamas, kaip galima išgirsti tik tokioje vietoje. Tie žmonės dažnai girdėdavo vėjo kauksmą, bet dabar, kartu pasirodžius ir baisiam milžinui, jis skambėjo kaip klyksmas, kupinas nežmogiškos kančios, o kartu ir grėsmės.
Siaubo pagauti, jie leidosi bėgti, kabarojosi į stačius šlaitus, nėrė po krūmais, slėpėsi už akmenų, - piktoji dvasia vis artėjo.
Drenas palaukė, kol abu su Maronu praėjo pavojingiausią vietą, atmetė gobtuvą ir apsuko pelėdą taip, kad ji dabar žiūrėtų atgal, į tą pusę, kur buvo spąstai. Taip persekiotojai negalės atsikvošėti ir apgalvoti, kokį keistą reiškinį išvydo. Jei išdrįstų vėl žvilgtelėti į šmėklą, jie pamanytų, kad piktoji dvasia pakaušyje turi antrą porą akių.
Taip berniukai ir ėjo, kol takas vėl pasisuko dešinėn. Tada Brenas nušoko žemėn, ir juodu su Maronu iš džiaugsmo pasibučiavo.
- Palauk, - tarė Maronas.
Jis rūpestingai paėmė pelėdą, atraišiojo raiščius ir pamėtėjo ją į orą.
- Tu nusipelnei laisvės. Ir mes taip pat.
Pelėda išskėtė nutirpusius sparnus, nevikriai persivertė ore ir atsigavo. Kimiu balsu klyktelėjusi, ji pranyko tamsoje.
Berniukai kiek kojos įkerta nubėgo taku. Buvo gana šviesu, ir jie negalėjo paklysti, nors ir nepažįstamoje vietoje. Jie - laisvi! Iki ryto jie nueis toli į pietus.

Kol dangus pablyško nuo pirmųjų blankių aušros spindulių ir visi daiktai pasidarė aiškiau matomi, berniukai jau buvo nubėgę tiek toli, jog pavargo kaip šunys, bet užtat atsidūrė visiškai naujoje vietoje. Jie jautėsi saugūs, bet suprato, kad greit nebegalės taip jaustis, jeigu jiems nepavyks tuoj pat rasti kokios nors užuoglaudos. Apsidairę jie pamatė kalvos šlaite tarpeklį, kur dunksojo giraitė, ir tučtuojau pasuko į ją. Giraitėje sugulė ant sausos žemės, nusėtos pušų spygliais, suvalgė maisto likučius ir ėmė svarstyti padėtį.
Berniukai iš tiesų buvo gerokai nužygiavę į pietus. Abu lengvai galėjo tuo įsitikinti pagal saulę ir žvaigždes, bet jie neturėjo nė mažiausio supratimo, ar dar toli reikės eiti ir su kokiomis kliūtimis teks susidurti, kol pasieks sukilusių vergų kariuomenę. Tačiau jie priėjo išvadą, kad sukilėliai negali būti labai arti, kitaip viloje būtų buvę daug daugiau šnekų ir gandų, būtų jie matę legionierių, traukiančių į žygį arba sustojusių poilsio, būtų girdėję iš kalvų sklindant tolimų kautynių triukšmą.
Berniukai gulėjo kvepiančių pušų paūksmėje ir ginčijosi, kiek dienų reikės keliauti į pietus, kol suras Spartaką ir jo kariuomenę. Maronas pasakė - dešimt, tačiau Brenas tuojau užginčijo, kad dešimt - labai daug. "Po kokių penkių dienų, - tvirtino jis, - mes tikriausiai atsidursime pačiame įvykių sūkuryje. "
Taigi abu berniukai ginčijosi dėl nuotolio; juk sunkiomis aplinkybėmis tarp žmonių dažnai kyla kivirčai dėl tokių dalykų, apie kuriuos nė vienas iš jų ničnieko nežino. Galimas daiktas, iki Spartako tebuvo dvi dienos kelio, o gal ir penkiasdešimt, - iš tikrųjų nė vienas berniukas ir negalėjo nieko žinoti.
Bet kai jie besiginčydami labai įsikarščiavo, Maronas staiga susijuokė ir pasakė, kad jis, tur būt, klystąs.
- Ir aš taip pat, - nusijuokęs prisipažino ir Brenas. - Tokie tik buvo mano spėjimai.
Gulėdami jie žiūrėjo žemyn į kelią. Pro šalį praėjo keletas keleivių. Vežimėliu pravažiavo kažkoks žmogus, lydimas ginkluotų raitų vergų ir pėsčių tarnų; pasirodė būrelis darbininkų, paskui berniukas su avių kaimene ir labai mitriais bandšuniais. Pastebėję, kad piemuo per petį persimetęs krepšį su maistu, berniukai pajuto alkį. Jiems bežiūrint, piemuo atsegė krepšį ir išsiėmė kažkokį lyg obuolį.
- Lipkim žemyn ir paklauskim, gal jis prisidės prie mūsų, - pasiūlė Maronas.
- Ne, jis, ko gero, išsigąs ir ims šauktis pagalbos, - atkirto Brenas, stengdamasis nugalėti pagundą, nors jam pačiam ėmė varvėti seilės. - Ir dar gali kas nors išgirsti. Be to, vos tiktai jo ponas pastebės, kad jis pabėgo, mus vėl pradės vytis.
Vis dar stebėdami berniuką, bėgliai pamatė, kad jis varo avis toliau, į daubą, kur vešliai žaliavo medžiai ir krūmai; jie suprato, kad ten turi būti šaltinis, tekantis už kalno iškyšulio. Ir juos dabar ėmė apmaudas, kad jie nepaėjo kiek toliau ir neaptiko šaltinio, kai rinkosi sau užuoglaudą; jie baisiai norėjo gerti, o po pušimis dieną pasidarė labai karšta.
Kad ir kaip lėtai ritosi danguje saulė, pagaliau vis dėlto pradėjo temti. Šešėliai pailgėjo ir ėmė šliaužti į šlaitus, kur gulėjo berniukai, paskui saulė palietė priešais stūksančių kalvų keterą ir nusileido. Iš dangaus kurį laiką vis dar spinduliavo atsimušusi jos šviesa, ir berniukai turėjo laukti, nors gerklės jiems visai išdžiūvo.
Vienąsyk, kai jie jau nebeteko kantrybės ir ketino išeiti iš savo slėptuvės, ant kelio pasigirdo arklio kanopų bildesys, ir berniukai išvydo žygūną vėjo plaikstomu karišku apsiaustu, šuoliais lekiantį iš pietų. Kokias žinias jis neša?
Jiems labai rūpėjo tat žinoti, bet teko vėl pasislėpti pušų šešėlyje ant sausų spyglių, nykiai čežančių po kojomis. Jie laukė, kol vakaro sutemos visiškai apgaubė kelią. Tada berniukai šlaitu nuslinko žemyn ir nubėgo į daubą, kur tikriausiai čiurleno skaidrus upelis.
Jie rado šaltinį. Žemė aplinkui buvo avių ištrypta. Berniukai gardžiai atsigėrė, o paskui, per visą taip ilgą dieną gerokai apdulkėję, nusiplovė nuo kūno sausas dulkes. Tačiau po valandėlės jie jau nebejautė džiaugsmo, kad numalšino troškulį, - juos ėmė kamuoti alkis.
Bet kur nors juk turi būti kokio maisto; juk aptiks jie lauką su ankstyvosiomis daržovėmis arba svirną, kur bus galima šį tą nučiupti. Jie taip džiaugėsi savo laisve, jog niekuo nenorėjo rūpintis, net tokiu svarbiu dalyku kaip valgis, ir žvaliai keliavo toliau.
Taip, jiems reikėjo parodyti visą savo žvalumą. Tą naktį jie nieko daugiau nerado, tiktai neprinokusių obuolių, nuo kurių jiems pradėjo skaudėti vidurius, ir visą sekančią dieną jie išgulėjo melduose prie nedidelio upokšnio. Čia nors troškulys jų nekankino; o pavakare Maronas šliaužte nušliaužė per meldus, ieškodamas laukinių ančių lizdų, ir sugrįžo nešinas šešetu kiaušinių. Berniukai atsargiai juos pramušė ir su džiaugsmu įsitikino, kad kiaušiniai ką tik padėti.
Jie sugurkė kiaušinius žalius, užsigėrė vandeniu, čiurlenančiu per švariai nuskalautą žvirgždą, o paskui rado kažkokių uogų; Maronas pasakė, kad jos yra valgomos: uogos buvo paukščių apkapotos, o jeigu jas lesa paukščiai, tai jos tikriausiai nenuodingos.
Tą naktį eiti buvo sunkiau: bėgliai pasuko į takelį, kur jiems pasirodė būsiant arčiausia, ir paklydo, paskui vėl išėjo į kelią, bet pakliuvo į kaimą, kur jų vos nesugavo. Ėmė loti vienas šuo, paskui įniko vambryti ir visi kiti. Išgirdę varstant duris, berniukai leidosi bėgti atgal ir pasislėpė po žiogriu, stingdami iš baimės, kad aušra juos užklups visų akivaizdoje. Bet rytmečio prieblandoje jiems pavyko apeiti kaimą, ir jie nukeliavo toliau, kol žmonės dar nebuvo išėję iš namų. Dabar juos nepakenčiamai kamavo alkis, ir berniukai nebesisaugodami ėjo keliu, nors buvo jau visiškai šviesu.
Pro šalį pralėkė kažkoks raitelis; bėgliams pasirodė, kad jis įtariamai pažvelgė į juos, bet jie nepabūgo: jeigu juos pradėtų klausinėti, berniukai nutarė pasakyti, kad jie yra piemenėliai, kad paklydę ir dabar iešką bandos. Jie matė laukuose dirbant žmones, matė didelio dvaro trobesius, bet arčiau prieiti nedrįso. Įsmukti į kurią nors fermą nepakliuvus buvo neįmanoma, nes kiekvienoje fermoje visuomet būdavo tik vieneri vartai, visą laiką prižiūrimi valdytojo arba jo žmonos, o už vartų - vidinis kiemas, į kurį būdavo atgręžti visi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
Berniukai labai nudžiugo, kai pagaliau rado kryžkelėje truputį maisto; tai buvo auka, einančių į darbą kaimiečių palikta vietiniam dievui. Priešais keturkampį, grubiai nutašytą medinį stuobrį, šiek tiek panašų į žmogaus liemenį su pečiais ir galva, stovėjo molinis dubuo, o jame buvo obuolys, truputis alyvų ir duonos plutelių. Berniukai sumurmėjo keletą žodžių, prašydami tą medinį dievą atleisti, kad jie, būtino reikalo prispirti, padarys nuodėmę, ir puolė prie valgio, nubaidydami dėl duonos besipešančius žvirblius.
Jie buvo patenkinti, kad paukščiai pirma čia pradėjo šeimininkauti: jiems atrodė, kad tai sumažina jų pačių kaltę. Pasidaliję laimikį, iš bado degdami nekantrumu berniukai šmurkštelėjo už krūmo. Susėdę po medžiu ant sausos žemės, kiekvienas suvalgė savo dalį, stengdamiesi neišmesti nė trupinėlio. Jie norėjo išgauti iš maisto visa, kas tik galima, ir jiems atrodė, kad jei valgys iš lėto, tai maistas duos daugiau naudos ir bus geriau suvirškintas. Kramtė jie pamažu ir atsargiai, kad neapsunkintų išbadėjusio ir nusilpusio skrandžio. Ir tikrai, nuo ilgo badavimo jų viduriai buvo taip išsekę, kad berniukai negalėjo gardžiuotis maistu, kaip tikėjosi. Jie nejautė tikro jo skonio. Jiems buvo sunku valgyti; burna buvo išdžiūvusi, ir atrodė, kad maistas lyg akmuo slegia skrandį.
Bet vis tiek viskas buvo suvalgyta labai greitai; jie pusiau gulėjo, atsišlieję nugara į medžio kamieną, kol jiems pasidarė lengviau. Viduriai virškino maistą, gyslomis sparčiau ėmė tekėti kraujas, ir berniukai vėl įsinorėjo valgyti.
Dabar alkis dar labiau juos kamavo, bet užtat atsirado daugiau jėgų, o tai buvo svarbiausia. Berniukai pakilo ir leidosi bėgti keliu. Kraštas toliau buvo dykesnis, jie jau nieko nebesutiko, tik vieną labai paniurusį žmogų; šis vedėsi karvę ir net neatsakė į nedrąsų jų pasveikinimą. Jie nustojo bėgti ir dabar ėjo sparčiu žingsniu, vis labiau pasitikėdami, kadangi laukuose abipus kelio kaskart vis mažiau bebuvo matyti žmogaus darbo pėdsakų.
Pradėjus brėkšti, berniukai pastebėjo vienišą vilą, užsiglaudusią už nedidelės giraitės. Įsidrąsinę jie nutarė, kai tik visai sutems, prieiti arčiau, tikėdamiesi užtikti daržą arba sodą, kur bus galima rasti ką nors valgyti.
Jie sugulė pakrūmėje, stebėdamiesi, kodėl aplinkui nematyti jokių gyvybės ženklų. Nebuvo girdėti kalbantis iš darbo grįžtančių žmonių, nemirgėjo fakelų arba žibintų šviesos. Tyla berniukus šiek tiek baugino, ir jie jau norėjo eiti toliau, bet vis didėjančios bado kančios paskatino juos prisiartinti prie tos vilos.
Jie ėmė šliaužti prie namo. Bet ten tebeviešpatavo mirties tyla. Staiga Maronas sučiupo Breną už rankos.? Žiūrėk, - sušnibždėjo jis. - Vartai išlaužti.
Įsižiūrėję į tamsą, jie įsitikino, kad kiemo vartų sąvaros sudaužytos ir pakibusios ant vyrių.
- Kaip tu manai, kas čia atsitiko? - vėl prašneko Maronas.
- Aiškus dalykas, - atsakė Brenas, drebėdamas iš susijaudinimo: -arba čia buvo sukilėliai, arba vergai ištrūko į laisvę, norėdami prie jų prisidėti.
Berniukai išlindo iš krūmų, kur buvo pasislėpę, ir nuėjo prie apleistos vilos.



Jie buvo tikri, kad namuose nieko nėra, bet vis dėlto, eidami pro išlaužtus vartus į kiemą, drebėjo visu kūnu. Kažkokie padarai išlakstė nuo jų į visas puses, ir berniukai iš karto nusigando, bet paskui suprato, kad jie patys pabaidė antis ir žąsis, kurios puolė prie tvenkinio vidury kiemo, baisiu šnypštimu, gagenimu ir krykimu reikšdamos atėjūnams savo nepasitenkinimą. Tas klegesys aidėjo po visus vilos trobesius, bet šiurkštaus valdytojo balso nebuvo girdėti. Valdytojas arba pabėgo kartu su vergais, arba buvo nužudytas.
Pagaliau berniukai iš tikrųjų pajuto, kad sukilimas nėra prasimanytas, kad čia teisybė. Tai suteikė jiems naujų jėgų, nors jie negalėjo kaip reikiant pasidžiaugti, būdami apleistoje viloje, tamsioje kaip kapas. Netrukus alkis privertė juos pagalvoti apie svarbiausią dalyką. Jau čia kur nors tikrai yra ko valgyti. Kad ir kiek maisto būtų pasiėmę vergai, kas nors juk liko, bent jau grūdų aruoduose ir valgio likučių virtuvėje bei kamaroje.
Pirmiausia reikėjo gauti ugnies, o tai buvo nelengva. Virtuvėje turėjo būti titnagas su skiltuvu; bet kaip juos tamsoje surasi? Berniukus erzino ir kankino mintis, kad šiuose tuščiuose, be priežiūros paliktuose namuose, tur būt, yra visokių maisto atsargų, tačiau prie jų prieiti be ugnies neįmanoma. O kas žino, kas gali atsitikti iki ryto? Gali pasirodyti legionieriai arba kokie nors valdininkai ir liudytojai, atsiųsti savininko arba jo įpėdinių, jeigu savininką nužudė pabėgę vergai.
Taip pagalvoję berniukai krūptelėjo - ne iš gailesčio tam savininkui, kad ir kas jam būtų atsitikę, bet dėl to, kad nelabai malonu tamsią naktį būti namuose, kur, gal būt, slankioja užrūstinta dvasia - tokio žmogaus dvasia, kuris nėra tinkamai palaidotas. Vergai tikriausiai pabėgo paskubom, kitaip jie nebūtų palikę ančių ir žąsų.
Tačiau reikėjo ką nors daryti.
- Aš galėčiau gauti ugnies, trindamas du pagalius, - tarė Brenas. - Bet kad mes ir jų neturime, kaip ir titnago.
Nors jo balsas tamsoje skambėjo gana dusliai, bet jau vien nuo to garso berniukai susigėdo savo bailumo ir vėl atgavo drąsą.
- Būkime drauge, - tarė Maronas, - ir ko nors paieškokime.
- Taip, tik pirma gerai viską apgalvokime, - atsakė Brenas. - Čia prie vartų tikriausiai yra valdytojo būstas. O tuojau pat už pirmo kambario turi būti virtuvė.
Jie pastebėjo, kad pasidarė truputį šviesiau, ir staiga išvydo mėnulio spindulį. Tai užvis labiausiai juos padrąsino; dabar jie nebejautė beviltiškos vienatvės. Kaip didžios pagarbos pasveikinimą pasiuntę mėnuliui bučinį, jie įėjo į valdytojo sarginę.
Durys buvo atviros, kaip ir vartai nuplėštos nuo vyrių. Berniukai brovėsi per išvartytus stalus ir suolus, jau nebejausdami tokios baimės kaip pirma, kada įžengė į tą nepermatomą tamsą. Staiga Brenas garsiai sukliko ir atšoko atgal, visu smarkumu stengdamasis kažkuo atsikratyti, - jis buvo įsipainiojęs į durų užuolaidas. Sunerimęs Maronas puolė jam padėti, bet supratęs, kas čia atsitiko, ėmė juoktis. Brenas, atmetęs į šalį užuolaidą, irgi susijuokė. Bet abu pajuto, kad jų juokas visiškai nenatūralus, o kai išgirdo jo atbalsį tuščiame name, jiems vėl pasidarė nejauku. Jie nustojo juoktis ir įsiklausė. Dabar nieko nebuvo girdėti, tik kažkur tyliai krykavo antys ir šiuleno vėjas.
Atitraukę užuolaidą, jie įžengė į kitą kambarį. Maronas užkliuvo už suolo, ir iš kvapo jie suvokė, kad atsidūrė virtuvėje: dvokė pūvančiomis daržovėmis. Čia buvo langas į kiemą, ir pro jį blendė mėnulio šviesa, todėl berniukai, apsipratus tamsoje akims, galėjo įžiūrėti aplinkinius daiktus.
Brenas rado indą, kuriame kažkada buvo alyvų aliejus, ir puodą su apkartusiais taukais. Maronas pamatė skrynią miltams ir su viltimi ją atidarė, bet tuoj įsitikino, kad skrynia seniai ištuštėjusi. Jie jau pradėjo būkštauti, kad vergai bus išsinešę visa, ką vertėjo pasiimti, bet staiga Brenas sudavė galva į didelį gabalą rūkytos šoninės, pakabintą palubėje ant kablio. Jis nesusilaikęs iš džiaugsmo šūktelėjo ir patraukė tuos lašinėlius žemyn; virvė nutrūko, ir jam ant galvos pabiro suodžiai ir voratinkliai.
Bet tokių niekų nebuvo ko paisyti. Skubiai prilindęs prie langelio, jis apžiūrėjo savo radinį ir įsitikino, kad mėsa visai tinka valgymui.
- Še, tempk, - tarė jis Maronui.
Perplėšti šoninės per pusę jie neįstengė, tik išsitaukavo rankas. Nebeturėdami jėgų ilgiau laukti, jie ėmė valgyti, paeiliui atsikąsdami mėsos vienas iš vieno galo, kitas iš kito.
Paskui jiems pasisekė. Užkliuvęs už kažkokio indo,. Maronas aptiko vandeniu atmiešto vyno, ir jie galėjo numalšinti troškulį. Brenas rado stiklainį su marinuotomis alyvomis, puoduką su žuvų padažu ir - tai buvo geriausias radinys - keletą kepaliukų sužiedėjusios kvietinės duonos ir medaus. O dėl to, kad duona buvo sužiedėjusi, berniukai nenusiminė, - jie buvo pripratę valgyti tokią duoną, kuri tyčia būdavo laikoma, kol sužiedės; šviežia duona buvo skiriama tik ponams: jie neturi ko veikti ir gali gadinti sau virškinimą.
Visa, ką rado, berniukai sudėjo ant grindų prie lango, kur krito blankūs mėnulio spinduliai, ir valgydami protarpiais vis iš naujo skaičiavo savo išteklius. Dar niekad kaip gyvi jie nebuvo matę tiek daug maisto. Jo užteks keleriems metams. Bet vis dėlto jiems buvo gaila valgyti: norėjosi tą maistą pasilaikyti, žiūrėti į jį, gėrėtis ir spėlioti, kuriam laikui jo užteks.
Tik štai Brenas netyčia atsirėmė į palangę ir alkūne kažką nuo jos numetė; pasilenkęs paimti nukritusio daikto, jis pamatė, kad tai titnagas, vartojamas užkurti židiniui tais retais atvejais, kai jis visai užgęsta. Truputį paieškoję, berniukai rado plieninį peilį ir pabandė išskelti iš titnago kibirkštį. Maronas ištraukė iš kuro krūvos už židinio keletą drožlių, atplėšė nuo vilnonės užuolaidos skiautę medžiagos ir pripašė plaušelių. Drožles ir plaušus jis laikė rankoje, kol kibirkštis juos uždegė, tada drožles įmetė į židinį ir pridėjo skiedrų.
- Surask man spingsulę, bet tokią, kurioje būtų aliejaus.
Virpančios liepsnos šviesoje Brenas pastebėjo ant lentynos spingsulę, tačiau be aliejaus. Kita spingsulė, padėta kampe ant stovo, buvo pripilta iki pusės. Brenas ją atnešė prie židinio, kur Maronas užžibino spingsulę degančia skala.
- Dabar galime eiti ir apžiūrėti namus, - tarė Maronas.
Brenas abejojo:
- Tu manai, kad taip reikia?
- Pats nežinau.
Berniukai susimąstė. Apžiūrinėti namus jiems nesinorėjo, bet jie negalėjo jaustis saugūs, kol to nepadarys. Tiesa, ir po apžiūrėjimo visiškai saugūs jie nebus: juk bet kas gali pro išlaužtus vartus įeiti į vilą. Abiem rūpėjo grįžti po atviru dangumi į kalvos pašlaitę, kur jie nieko nebijojo nei dieną, nei naktį. Visai kas kita - tamsūs ir tušti namai; berniukai nežinojo, ką daryti.
Bet sėdėti valdytojo sarginėje buvo taip pat baisu, kaip ir eiti apžiūrinėti namus. Ir vis dėlto jiems buvo įdomu, ar nerastų ten dar kokio naudingo daikto. Gal būt, ir ten yra ko nors valgyti, o apie valgį dabar sukosi visos jų mintys. Pabėgant jiems nė į galvą neatėjo, kaip bus sunku prasimaitinti nepažįstamame krašte. Labiausiai jiems buvo reikalingas maistas, bet visai neblogai būtų gauti ir pinigų. Taigi Brenas paėmė už rankenėlės molinę spingsulę.
- Vis dėlto geriau apžiūrėkim.
Jie perėjo kiemą ir surado pagrindinį įėjimą į namus. Durys čia vos besilaikė ant vyrių. Nuo silpno vėjelio jos klibėjo. Brenas apsiaustu apsivyniojo ranką ir uždengė spingsulę. Per priemenę abu įėjo į ponų kambarį. Bet čia viskas buvo išmėtyta ir sujaukta, baldai sulaužyti, o ant ištapytų sienų aiškiai matėsi grumtynių žymės.
Toliau buvo dvaro kontora. Ant vieno stalo stovėjo spingsulė, o ant grindų buvo išblaškyti papirusai, iškritę iš sulaužytų stalčių ir spintų. Tiesa, kai kurie, rūpestingai surinkti, gulėjo nuošaly. Priėjęs prie spingsulės, Maronas pamatė, kad ji pilna aliejaus. Jis pakėlė ją, bet tuoj vėl greitai padėjo ir nustebęs žvilgtelėjo į Breną.
- Spingsulė dar šilta. Ji ką tik užgesinta.
Nerimo apimti berniukai nustėro, tarytum sustingę. Vadinasi, namuose yra kažkas daugiau, ne jie vieni. Kas gi uždegė, o paskui užgesino spingsulę?


Berniukai instinktyviai ėmė žvalgytis į šalis, ieškodami kokio nors ginklo, kad galėtų apsiginti, jei iš tamsos juos užpultų nežinomas priešas. Maronas nuo grindų pasiėmė sulaužytos kėdės koją, o Brenas nusitvėrė spingsulės stovą - bronzinį stulpelį su kojele, panašia į liūto letenas: už apačios paimtas, jis puikiai galėjo atstoti vėzdą.
Taip apsiginklavę jie pradėjo apžiūrinėti kambarį. Sykį Brenas atšoko atgal ir vos nepartrenkė Marono. Jam pasirodė, kad užėjo ant negyvo žmogaus, bet tai buvo tik nuversta ant grindų statula; jos kojos buvo numuštos, o galva nuslinkusi į šoną, tarytum kas būtų nusukęs tai statulai sprandą.
Paskui kitame kambaryje iš pradžių juos išgąsdino žiurkių bruzdesys; namuose viešpatavo kraupi tyla, ir atrodė, kad tai krebžda kur nors pasislėpęs žmogus. Bet nei po lova, nei kitapus užuolaidos nieko nebuvo. Brenui pakėlus lovos antklodę, kažkas dusliai brinktelėjo ant gražaus vilnonio kilimo. Tai buvo kapšiukas. Jį atrišęs, Brenas rado gana daug auksinių ir sidabrinių pinigų.
Tardamas, kad juodu su Maronu yra priešo žemėje žvalgai karo metu, jis be jokių svyravimų pasiėmė pinigus ir su džiaugsmu atidavė Maronui priklausančią pusę.
- Na, su tiek pinigų dabar mums viskas eis kitaip!
Abu spoksojo į rastąjį turtą, akimirką užmiršę šiurpią baimę, apėmusią juos tada, kai jie užtiko dar šiltą spingsulę.
Bet jie greit vėl tatai prisiminė ir ėmė naršyti po niūrų bendrą miegamąjį, kur pirma susikimšę gyveno vergai, po virtuvę ir kitas vergų patalpas, kur ant sienų anglimi buvo prikeverzota įvairių pašiepiamų užrašų ir piešinių. Paskui jie pasuko atgal ir nuėjo į kitą namo galą, skirtą sandėliams; sklendės čia buvo nuplėštos, antspaudai nudaužyti. Viename kambaryje buvo laikomi grūdai, kitame - vilna.
Tačiau berniukai niekur neaptiko jokio priešo ir jau pradėjo galvoti, ar nebus apsirikę.
- Ar tu tikras, kad spingsulė buvo šilta? - abejodamas paklausė Brenas.
- Nesuprantu, kaip būčiau galėjęs apsirikti, - atsakė Maronas ir pats jau šiek tiek svyruodamas. Staiga jis parodė grindyse dureles. - Žiūrėk. Kas ten galėtų būti?
- Tur būt, vyno arba aliejaus rūsys.
- Nulipkime į jį arba geriau imkime ir užverskime ant durelių kokį sunkų daiktą, kad negalėtų išlipti, jei kas nors ten yra pasislėpęs.
Bet po ranka nebuvo tokio sunkaus daikto, kad iš apačios nebūtų galima atidaryti durelių; be to, jau pradėję ieškoti, berniukai nenorėjo dabar likti bailiais. Jų troškimas susekti nežinomą priešą buvo stipresnis už baimę, kad gali tekti su juo susiremti.
Durelėse buvo įtaisyta grandis; už jos patraukęs, Brenas atkėlė dureles ir pasižiūrėjo žemyn. Blankus žiburėlis apšvietė medinius laiptelius, o dar žemiau, tamsoje, eilėmis sustatytas amforas su vynu.
- Tai vyno rūsys, - tarė jis. - Aš nulipsiu pirmas, o tu laikyk paruošęs lazdą.
Brenui lipant žemyn, Maronas iš viršaus jam švietė. O kai Brenas laimingai pasiekė apačią, paskui jį nulipo ir Maronas. Apsidairę jie nieko daugiau nepamatė, tik amforas ir statines. Keletas sudaužytų indų riogsojo ant cementinių grindų, o viename kampe dar tebetelkšojo vyno klanas; ten vynas buvo išbėgęs iš amforų, kurias apvertė į rūsį įsiveržę vergai.
- Nieko čia nėra, - tarė Brenas. Jo balsas šaltame ir tamsiame rūsyje silpnai skambėjo tarp akmeninių sienų.
Maronas įėjo į rūsį ir pažvelgė į statines.
- Taip, nieko, - atsakė jis. - Matyt, aš būsiu apsirikęs, nors galėčiau prisiekti, kad ta spingsulė buvo ką tik užgesinta. Bet tiek to, grįžkim atgal ir dar ko nors pavalgykim.
Jie lengviau atsiduso ir jau žengė atgal, tik staiga kažkas padrioskėjo, į rūsį įsiveržė vėjo gūsis ir vos neužpūtė jų spingsulės. Maronas, jau anksčiau padavęs spingsulę Brenui, šoko prie laiptelių ir greitai užbėgo aukštyn. Bet jau buvo per vėlu. Durelės sandariai užsitrenkė, už jų girdėjosi geležies žvangėjimas į geležį. Maronas pabandė kilstelėti dureles petim, bet jos nepasidavė.
- Kas nuleido dureles? - sunerimęs paklausė Brenas. - Ir kodėl jos neatsidaro? Juk užšovo ten nebuvo.
- Bet išpiova jam buvo, - pasakė Maronas pro sukąstus dantis. -'Kažkas užšovą buvo išėmęs, o dabar įkišo atgal.
Brenas atsistojo šalia Marono, ir abudu stengėsi pečiais pakelti sunkias dureles ir nuplėšti užšovą, bet tai buvo tuščias darbas. Visiškai nusiminę, jie vėl nulipo į rūsį ir ėmė žvalgytis, kaip būtų galima išeiti.
- Kas čia galėjo būti? -vėl paklausė Brenas.
- Nesvarbu, kas buvo, bet aš norėčiau, kad jis pakliūtų man į rankas, - piktai sumurmėjo Maronas. - Ir kokie mes kvailiai! Taip mums ir reikia.
- Atrodo, kad tai bus moteris, o jei vyras, tai vienas, - pagalvojęs pasakė Brenas. - Jei ten būtų du vyrai ar daugiau, tai iš karto būtų mus užpuolę. Jie nebūtų sėlinę mums iš paskos, tikėdamiesi įvilioti į spąstus.
- Tavo teisybė, - tarė Maronas, kumščiu daužydamas į kumštį. - O, jeigu tik mums pavyktų, iš čia ištrūkti! Šis ar tas ten yra, bet jis mūsų bijo dar labiau negu mes jo. Nors tuo galime pasiguosti.
Tikrai, ta mintis galėjo suteikti jiems drąsos, nors, tiesą sakant, ir nedaug. Kad ir koks silpnas būtų slaptasis jų priešas, jie nieko negali jam padaryti, kol išlįs iš rūsio. Berniukai vaikštinėjo po kietą aslą; buvo labai šalta. Jie šiek tiek pamankštino rankas, paskui, kad būtų šilčiau, išgėrė truputį vyno ir stengėsi ką nors sugalvoti. Bet niekas jiems neatėjo į galvą. Retkarčiais jie palypėdavo laipteliais ir bergždžiai stengėsi pakelti dureles, sukaltas iš sunkių ąžuolinių lentų.
- Oi, kokie mes buvome kvailiai! - dejavo Maronas. Jis įnirtęs dairėsi į šalis ir staiga pastebėjo, kad Brenas per daug prisiartino prie stovinčios ant grindų spingsulės. - Žiūrėk, tu sudeginsi savo apsiaustą.
Brenas pasitraukė nuo spingsulės ir staiga šūktelėjo:
- Klausyk, tu man davei gerą mintį. Ar mes negalėtume išdeginti durelių?
Toji mintis juos vėl padrąsino. Pribėgę prie lentynų, jie numetė nuo jų likusius indus, sudaužė dvi tuščias statines ir tokiu būdu surinko didelę krūvą malkų. Bet rasti pakurų buvo ne taip jau lengva. Reikėjo paimti ploniausias lentas ir jas smulkiau suskaldyti, o paskui jie plikomis rankomis ėmė plėšyti skalas, todėl pirštų galai jiems greitai pradėjo kraujuoti. Tada jie bandė medžio gabalėlius skaldyti aštriomis sudaužytų amforų šukėmis.
Tokiu būdu susidarė didoka krūva skalų ir smulkių pagaliukų, ir iš jų berniukai rinkosi pačius sausuosius. Juk jeigu ugnis nelabai smarkiai įsidegs, tai negalės pradeginti tvirtų ąžuolinių durelių. Čia reikalinga kuo karščiausia liepsna.
Pagaliau Brenas atplėšė nuo savo apsiausto didelę skiautę medžiagos.
- Pamirkysim ją spingsulės aliejuje ir uždegsime, tada medis tikrai įsidegs.
- Puiku! - sušuko Maronas, trindamas rankas. - Oi, kaip nustebs tas niekšas, sugavęs mus į spąstus, kai pamatys, kad ugnis naikina prakeiktas jo dureles ir išleidžia mus tiesiai prieš jį!
- Paruošk malkas, - tarė Brenas. Jis žengė su medžiagos skiaute prie spingsulės, bet dar nespėjo prieiti, o dagtis ėmė smarkiai spragsėti.
- Oi, gęsta! - suriko Maronas. - Greičiau!
Brenas prišoko prie spingsulės ir kiek galėdamas vikriau ir atsargiau ištraukė dagtį, paskui bandė pakreipti spingsulę taip, kad dagtis sugertų visą likusį aliejų, bet išsaugoti gęstančios liepsnos jam nepavyko. Jo pirštai tik greičiau užgesino silpnai mirksintį žiburėlį: dagtis buvo beveik sausas, spingsulėje - nė lašo aliejaus.
Rūsį užgulė juodžiausia tamsa, ir berniukai buvo jame uždaryti kartu su krūva jų surinkto kuro, -jo būtų užtekę geram laužui,, bet nebuvo nei ugnies, netgi nei kibirkštėlės jam užkurti. Ir nieko daugiau jie negalėjo padaryti.
- Jeigu jis būtų palengva įsidegęs, - pagaliau prašneko Brenas, - mes galėjome užtrokšti nuo dūmų. Gal būt, šitaip net geriau.
Bet kaip galėjo būti geriau, kada jiems beliko mirti badu šiame rūsyje, visiškoje tamsoje? Kaip greit sudužo laisvo gyvenimo viltys!