Saliutas sąvartyno Angelui

Detektyvinė apysaka

tęsinys

9.

- Ko gero, ieškoma esu? - paklausė ir įniko skaityti.
Staiga pakėlė galvą
- Viešpatie! Negali būti!
Tas straipsnis iš tikrųjų aprašė jos istoriją. Ji laikoma dingusi be žinios, įtariama, kad galėjusi ir nusižudyti. Tačiau aiškiai buvo parašyta, kad įvyko klaida, darant kraujo analizę, dėl to apsirikta ligos diagnozė. Rašinys užsibaigė klausimu: “Ar moteriai buvo lemta mirti, ar ji iš tikrųjų jau nebegyva? ”
Indrė sušnibždėjo: ”Aš nemirsiu… Nemirsiu! ” Ir žvilgtelėjo į Gabrielių. Tas sėdėjo visas nesavas. Dabar gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis.
- Indre, aš žinojau, kad tavęs neteksiu, - vyras sunkiai rinko žodžius. -  Bet nemaniau, kad tai bus taip sunku. Ką žadi daryti?
Ji tylėjo. Žiūrėjo į vieną tašką ir mąstė.
Rytą Gabrielius pabudęs staiga atsisėdo lovoje ir apsižvalgė. Indrės troboj nebuvo. Stryktelėjo iš lovos ir vikriai apsirengė. Ant stalo tebegulėjo sulankstytas laikraštis. Jis iš lėto paėmė jį ir užbrėžė degtuką. Ugnis laižė ir rijo popierių, šis rietėsi ir tamsėjo, vis plačiau įsiliepsnodamas. Staiga tarp degančių lapų Gabrielius pastebėjo ranka prirašytą lapelį. Ūmai trenkė laikraštį į grindis, užgesino ugnį ir iš suanglėjusių trupančių skiaučių ištraukė apdegusio lapelio kraštą. Jame tebuvo likęs vienintelis įskaitomas žodis: ”Gabrieliau”… Vyras iš apmaudo atsiduso. Kaip jam sužinoti, kur ji, ką ji jam parašė? Atsisveikino? Tikriausiai.
Gabrielius atsisėdo ant lovos ir pasirėmė galvą rankomis. Kur jinai? Aišku, išvažiavo pas savo vaiką. Kas jos laukia? Nieko gero.
“Jai reikės mano pagalbos“, - tarė pats sau ir pradėjo rinktis daiktus.

xxx

Alaus baras skendėjo dūmuose. Gabrielius įsitaisė prie lango pačiame baro kampe, kad galėtų stebėti žmones. Vyrai – daugiausia čia buvo jų, - triukšmavo ir garsiai keikėsi. Tame šurmulyje skimbčiojo bokalai ir buvo girdėti krizenimas - matyt, kažkas vėl papasakojo nešvankų anekdotą.
Prie Gabrieliaus staliuko šiaip taip pataikęs atsisėsti ant kėdės vyrukas maigė rankose cigaretę. Aiškiai matyti, kad nori dar išgerti, bet nebeturi iš ko. Gabrielius pamojo padavėjui ir užsakė bokalą savo kaimynui. Tas patenkintas išvertė apgirtusias akis, aiškiai nustebintas tokio vaišingumo. Palingavo ties bokalu ir ištuštino vienu atsikvėpimu.
- Skolingas lieku, ik! – vyriškis markstydamasis žiūrėjo į Gabrielių.
Šis išsitraukė spalvotą nuotrauką ir padėjo ant stalo.
- Butelį pastatysiu už kiekvieną. Sužinok, kas jie tokie. - Gabrielius badė pirštais kiekvieną fejerverko dalyvį. - Būsiu čia kiekvieną vakarą. Ir vaišinsiu tave iki nukritimo. Jei turėsi gerų naujienų. Nuotrauką palieku tau. Padėsi?
Žmogelis kaip mat prablaivėjo. Tai bent pasisekė! Jo draugai beveik visą miestą pažįsta. Sužinos. Tikrai sužinos.
Ir ištiesė Gabrieliui ranką. Sukirsti.

xxx

Kitą vakarą vyriokas pasitiko Gabrielių švytėdamas. Gabrielius nusišypsojo: “Turi? ” Ir palinko ties nuotrauka. Vyriškio pirštas išdidžiai nusileido ant blondinės. Gabrielius klausiamai pažvelgė į jį.
- Čia yra kažkokio mafijozo kekšė! - Išdidžiai tarė “seklys”.
Gabrielius nepatenkintas laukė. Tą ir jis pats supranta.
- Bet aš žinau, kur ji gyvena!
Gabrielius plačiai nusišypso:
- Gerai, statau butelį!
Kai vyriokas gavęs dar smulkių patenkintas nuėjo, vis atsigręždamas ir lankstydamasis, Gabrielius apsižvalgė. Čia vienas prieš kitą stovėjo du dvylikos aukštų namai. Aplinkui kaip dėžutės spraudėsi penkiaaukščiai. Taigi, dešimtas aukštas, pirmas langas iš kairės nuo įėjimo. Dega geltona šviesa.
Gabrielius įėjo į gretimą namą ir neskubėdamas lipo laiptais, vis pasižvalgydamas. Pačiame viršuje jis dar palipo kelis laiptelius iki lifto aikštelės. Šalia ūžė liftas, čia pat dar kažkokios durelės. Jis stumtelėjo jas ir nusipurtė dulkes. Tai išėjimas pro ventiliacijos patalpą ant stogo. Jis užsiropštė aukštyn ir atsistojo. Traukė vėjas ir buvo vėsoka. Miestas matėsi kaip ant delno, pasipuošęs vakarinėmis šviesomis.
Gabrielius išsitraukė iš užančio žiūronėlius ir nukreipė geltonojo lango link. Iš pasitenkinimo net švilptelėjo. ”O! Vos ne sekso filmas”, - pagalvojo šyptelėjęs. Pusnuogė blondinė, - jis dar pasukiojo žiūrono lešį, ir vaizdas paryškėjo, - atsidrėbusi lovoje, rūkė cigaretę. Išmėtyti drabužiai ant stalo ir kėdžių, pora taurių ir butelis rodė linksmybių pabaigą.
Na, ir šaunuolė! Ji nesivargina traukyti užuolaidas! Patenkintas įsikišo žiūronus atgal į kišenę ir grįžo į laiptinę. Leidosi liftu žemyn, ėjo gatve, vis pasižvalgydamas ir mąstydamas, kaip surasti Indrę. Ji pasakojo tik tiek, kad jos namas netoli miško, prie jo upės vingis. Iš metalo iškalta tvora, imituojanti ietis. Namas dviaukštis – didelis ir gražus.
Kai Gabrielius pasidalino mintimis su savo “sekliu” iš baro, tas tik gūžtelėjo pečiais. Nebent galėtų būti tame turtingesniųjų kvartale. Kaip ten patekti? Jis yra miesto pakraštyje, pietinėje pusėje. Ten važiuoja ar ne dvyliktas autobusas. Iki galo.
Taip. Autobusas atvežė, o surasti jis turi pats. Gabrielius ėjo iš lėto žvalgydamasis į namus ir tvoras, bet nieko panašaus dar nepastebėjo. Kažkas šūktelėjo:
- Ei!
Gabrielius pasisuko ton pusėn.
- Gabrieliau, - Indrė tekina pasileido prie jo.
Jiedu puolė vienas kitam į glėbį. Šypsodamiesi patylėjo, žvelgdami vienas į kitą ir abu iškart pratrūko:
- Kaip tu?
- Sakyk!
- Ne, tu pasakok!
- Supranti, Gabrieliau, be vaiko gyventi aš negalėjau.
Jis pritariamai linktelėjo galva.
- Ir, pagalvok, aš jo dar neradau - moters akyse viešpatavo skausmas. - Savo namą aš stebėjau dvi dienas ir supratau, kad niekas čia negyvena.. Apsimečiau sociologinių tyrimų darbuotoja ir nuvykau pas auklės kaimynę. Kaip aš atrodau? Ar atpažintum?
Gabrielius žvilgtelėjo į ją ir mintyse palygino nuotraukoje matytą išsidažiusią damą vakarine suknele ir gyvą, stovinčią prieš jį – apsigobusią skara, suvargusią, sulysusią… Ką čia lyginsi, todėl paklausė:
- Ar ji neatpažino?
- Ne. Pasirodo, tėvas pasiėmė vaiką aną dieną ir niekada nebepasirodė.
- O! Tada mano laimėjimai didesni. Einam, kai ką aš tau parodysiu, o pakeliui viską papasakosiu.
Kai jiedu užsikabariojo ant dvylikaaukščio stogo, Gabrielius padavė jai žiūronus:
- Žiūrėk į aną langą.
Indrė tylėdama žvelgė.
- Aha, blondinė ne viena. Kas tas vyras? Bet jis keistai elgiasi! Jiedu barasi, ar ką? Ne, jis skuba. Vaje, čia gi Šliužas! Gabrieliau, jis turi tą dėžę!



Bus daugiau