iš kareivio memuarų

kai įtikėjęs nieko netikėjimu, kilnojau kumštį saulės plūdurui,
paleidęs grioviui meiles gūsius, savo priešui vaikus - jų žmonų,
pats gėręs ne vandenį, ne vandeniu parplaukęs ir užtaisęs – ne
vandens pistoletą; paleistą kliedesį renku it sliekas žemę kietą,
o mano kūdikiai, o mano nūdiena, išplaukia baržos lopas liūdesiu,
tave sugrįžtantį išskalbsiu ir sienose įaudęs, lytį pragaro, iškelsiu.

iškęsiu smaigalį nuo vėliavos susmigusį, dantis išrausiu rytdienai,
o mano saule, o mano pūdymas, net pirštų pasakose išdžiūvęs, tik.
parsiplukdysiu pilvu - parplaukiančią žuvį, tavo akių kliudantį toną,
mane iškėlusi strėlė link kranto - gaspadorius senoje sodyboje dirvoną,
aš nusileisiu kojomis į žemę kietą, it slieko, pusprotės, išalkę kojos

o mano seilės, o mano chloro vandenys ištroškę -  akių skruzdėlės,
išsilakstau kampais, kaip vilko ašaros, už nugaros surištas proto mazgas.
laukais sugrįžtanti kasa naktų ir diapazonas sušaudytų, senųjų radijų,
pritraukia tik pelėsių kuždesį, į plautį kiaurą, godžiai traukiu „astrą“ lūpomis.
manęs negrįžtančio prašiau išlaukti ir neparduoti už kitą žodžio dūzgesį

savaitraštis ir pistoleto valymas, išaušus nesulaikęs žaizdų virš aukščio,
man šiandien paukščiai grįžtą, išžiemoję - šitiek metų, vėtrų kilpos kramto,
kai krantui besitraukiant tik už savęs laikiausi, išgėriau parako statinę.
išgėriau laimės aukščio kiaurą kibirą, ranka kamšydamas pūslėtą veidą.
po šitiek metų grįžta aukštis, po šitiek žaizdro laukto, kurmiarausiu į kvapą,
į žoles; žolėse pamestą pirmo karto kartumą ir aštrų veidą – inkliuzais žiūriu

mane padarė elgeta, mane iškėlė kopose be jūros, saulėlydžiui nurimstant,
negėriau nei sūraus vandens, karpatų, grįžtant, nei ašarų tavųjų lydint link,
inkliuzais grįžta mano jaunos vasaros ir paskutinis rugsėjo debesis, skersuot,
o naktimis sapnuoju tavo veidą, kaip blukdamas sugrįžau vyti vėjų brydės,
tik naktimis mane apleidžia tikrovės skersvėjis ir alkanos kulkos - žudyt išvytos