Septintą naktį nemiegant

Marių pakrante žygiuojantis
senis, nuglostytas vėjo,
kaskart vis atrodys jaunesnis,
burbėdamas mantrą Kūrėjui.
Pasaulis kasdien vis siauresnis,
į liniją traukiasi debesys.
Ir dienos atrodo tamsesnės
už blausų mėnulio spindesį.
Dangaus kiaurymė pratrūko,
tai Dievas dudena nuo stogo,
nykštukus, kadaise pražuvusius,
muštruoja, vaikščioti moko.