Be pavadinimo, X dalies ištrauka,  juodraštinis variantas

Vasaros trisdešimt septintą dieną kovos Vakarų karalystėje baigėsi. Surchobo pajėgos buvo priverstos trauktis už Didžiosios Mūro sienos. Karas pareikalavo daugybės aukų, tačiau karo vadai tvirtino, jog šių aukų nebuvo galima išvengti, kovojant su tokiu stipriu priešu net kaunantis savo teritorijoje ir turint vietinių gyventojų paramą. Visos į karą stojusios 49 armijos turėjo nemažai nuostolių, tačiau užgydyti karo atvertas žaizdas nebuvo laiko: visi sunkiausi mūšiai dar ateityje.
Likusių kovoti 46 armijų vadai, jų patarėjai ir kiti garbingi žmonės vėlyvą Vasaros penkiasdešimt pirmos vakarą, merkiant stipriam lietui, atvyko į Čiugajaus miestą apsvarstyti tolimesnių karo veiksmų ir suderinti sąjunginės kariuomenės puolimą.
Ankstų  Vasaros penkiasdešimt ketvirtos rytą, pasibaigus smarkioms liūtims, siautusioms keturias dienas, svarbūs žmonės susirinko Didžiojoje miesto salėje.
Pirmasis prabilo Korintijos generolas, 37 armijos vadas Nuyamas:
- Visų pirma, norėčiau pasveikinti visus čia susirinkusius su puikiomis pergalėmis pirmajame karo etape, - tarė Nuyamas ir skvarbiu žvilgsniu nužvelgė Didžiojoje Miesto Salėje susirinkusius garbingus žmones, - apgailestauju dėl aukų, tačiau pats nesitikėjau sulaukti net šios akimirkos, juk mūsų armija buvo keliskart mažesnė, ginklai buvo daug prastesni, tačiau mūsų karių pasiryžimas kovoti iki paskutinio kraujo lašo, vietinių gyventojų karšta parama padarė stebuklą. Tačiau karas dar nelaimėtas. Mūsų laukia sunkūs mūšiai prie Didžiosios mūro sienos, Ašergopalo miesto-tvirtovės, Uč- Kadiko miesto. - Nuyamas atsiduso, kiek pagalvojo ir kalbėjo toliau, - Manau, jog Didžiąją mūro sieną įveikti bus sunku. Nors ji jau senokai neatlieka savo funkcijų, tačiau galime nei neabejoti, jog ją ginti stos milžiniškos, siaubą keliančios priešų pajėgos. Ašergopalo apgulčiai siūlau suformuoti naują armiją, sudarytą iš Vakarų karalystės gyventojų... - Nuyamas nutilo. Salėje stojo mirtina tyla. Visi su nekantrumu laukė svarbiausios Nuyamo kalbos dalies ir netrukus jis tęsė savo kalbą toliau, - Uč- Kadikas- svarbiausia šios operacijos dalis. Jis yra gyvybiškai svarbus miestas, nes užima labai patogią geografinę padėtį ir turi dešimtis milijonų gyventojų, tačiau šio miesto išlaisvinimas pareikalautų milijonų mūsų karių gyvybių. Net padedant vietiniams gyventojams bus nelengva, todėl aš siūlau palikti Uč- Kadiką priešų rankose ir nieko nelaukiant smogti tiesiai į Harbaraso širdį- Potalo miestą!
Šie žodžiai daugeliui buvo netikėti, kai kuriems sukėlė nuostabą, tuo tarpu kiti šiems pasiūlymams karštai pritarė. Į apvalios salės vidurį išėjo Korintijos generolas, 7 armijos vadas Manutas. Nieko nelaukęs jis ėmė dėstyti savo argumentus:
-Manau, kad vadas  Nuyamas yra teisus. Mes turim smogti į Harbaraso širdį ir geležiniai šios blogio šalies gniaužtai patys paleis Uč- Kadiką. Tad pirmyn į Harbarasą! - suriko Manutas ir, baigęs savo lakonišką kalbą, nužingsniavo į salės kampą, kuriame sėdėjo.
  Po šios audringos Manuto kalbos, salėje trumpam įsivyravo chaosas. Generolai, jų patarėjai, kare pasižymėję eiliniai kariai, pirkliai, Čiugajaus miesto gyventojai ir kiti garbūs susirinkimo dalyviai ėmė garsiai reikšti savo nuomonę dėl tolimesnių kariuomenės veiksmų. Matydamas, jog tądien išspręsti susidariusių problemų nepavyks, Iridijos generolas, 9 armijos vadas Degaras pasiūlė visiems atidėti susirinkimą iki rytojaus. Jis susirinkimo dalyviams patarė apsvarstyti savo argumentus, teiginius ir rytoj viską išsiaiškinti. Susirinkimas buvo atidėtas. Daugelis susirinkimo dalyvių tuo nesidžiaugė, tačiau Dolguras tiesiog trykšte tryško laime, nes nuo pat atvykimo į Čiugajaus miestą, jis troško pasivaikščioti Vakarų sostinės gatvėmis, parkų takeliais, apžiūrėti garsiuosius šio didmiesčio paminklus, susipažinti su šio miesto gyventojais, jų kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais. Būtent dabar Dolgurui pasitaikė puiki proga ir jis neketino jos praleisti, tačiau vienas vaikščioti svetimo, didžiulio miesto gatvėmis nenorėjo, tad pamatęs Galimą, pasiūlė jam eiti drauge. Šis nei akimirkos nesudvejojęs sutiko priimti šį pasiūlymą. Draugai paliko Didžiąją Miesto Salę ir nužingsniavo plačia gatve Aukštutinio miesto link.
Už kelių šimtų žingsnių nuo Didžiosios Miesto Salės mūrų kelias staigiai suko į kairę ir šakojosi į tris mažesnes gatveles. Abu draugai nusprendė toliau keliauti vidurine gatve, nes ši gatvė, skirtingai nei kairioji ir dešinioji, įsispraudusios tarp neaukštų, senų medinių namukų, toliau ėjo milžinišku sodu, pasipuošusiu visomis vaivorykštės spalvomis spindinčiais medžių žiedais. Abiejose gatvės pusėse nusvarinusios sunkias šakas tarsi pavargusios po visų vargų ir užklupusių negandų augo mėlynosios kardinijos, kiek toliau į viršų stiebėsi auksalapės obelys, nuostabiai skanius vaisius nokino sidabriškosios kriaušės. Sodo pakraštyje, prie skaidraus ir tyro upeliuko stovėjo vieniša plačialapė kurisana. Nuo pailgų, susisukusių medžio lapų upėn krito stambūs, ryškioje saulės šviesoje skaisčiai spindintys lietaus lašai. Ant medžio šakų vikriai stryksėjo ir melodingas giesmes traukė nepažįstami paukščiai. Aplinkui buvo graudžiai gražu. Eidami nuostabiai gražia, žalumoje skendinčia gatvele, du draugai greitai priėjo Aukštutinio miesto Didžiuosius vartus. Vartai atrodė išties ispūdingai. Iš abiejų pusių į dangų stiebėsi milžiniški aštuonkampiai bokštai. Jie tarpusavyje jungėsi aklina mūro siena ir tik virš vartų žiojėjo dvi nedidelės šaudymo angos, o apačioje matėsi vartų anga. Milžiniškos, Minbaro geležimi kaustytos durys, buvo gausiai išpuoštos įmantriais ornamentais. Vakarų Karalystėje įsivyravo taika, tad dienos metu durys buvo plačiai atvertos ir draugai  įžengė miestan.
Vos tik dviems draugams įžengus į Aukštutinį miestą, jie atsidūrė didžiulėje turgaus aikštėje, kur vilnijo didžiulė žmonių jūra, iš visų pusių skambėjo keisti šūksniai. Greitai aplink juos susirinko didžiulis būrys smalsių miestelėnų, užsimaniusių paspoksoti į keistos išvaizdos, neįprastai apsirengusius miesto svečius. Jie sveikinosi su Dolguru ir Galimu, širdingai dėkojo jiems už Vakarų Karalystės ir jos sostinės- Čiugajaus- išlaisvinimą, uždavinėjo begalę klausimų apie tolimas, keistas šalis, tolimesnius kariuomenių veiksmus, Karalystės kelių būklę, Ežerų krašto žmonių nuotaikas, ekonominę įvairių Karalystės dalių padėtį ir apie daugybę kitų juos dominančių dalykų. Žinoma, Dolguras ir Galimas nežinojo atsakymų į visus miestelėnų klausimus, todėl daugelis piliečių, negavę trokštamų atsakymų, greitai nusivylė ir nužingsniavo šalin. Tačiau atkakliausieji ir smalsiausieji- miesto vaikai- susispietė apie juos dar glaudesniu ratu. Galimas jau ėmė nerimauti, jog jų sumanymas pamatyti miestą tuoj žlugs, tačiau jaunasis Dolguras greitai rado išeitį iš susidariusios padėties. Jis tarė:
- Atleiskit, draugai, tačiau mes nežinome atsakymų į jūsų klausimus... - akimirką patylėjęs ir sulaukęs neigiamos klausančiųjų reakcijos, jis tęsė toliau, - tačiau jei jūs aprodysite mums miestą, pažadame nuvesti jus pas mūsų gerą draugą- Iridijos generolą, 9 armijos vadą Degarą, kuris galės patenkinti jūsų smalsumą ir papasakoti jums daugybę įdomių dalykų.
Vaikai ėmė džiaugsmingai šūkauti ir kviesti keistus miesto svečius sekti paskui juos.
Dolguro sumanymas buvo puikus. Kas geriau pažįsta miestą, jo subtilybes, gali geriausiai perteikti jo nuotaiką? Žinoma, smalsūs vaikai, užaugę tarp šio miesto mūrų, nuostabių sodų, plačių alėjų, dangų remiančių bokštų, tylių ir ramių upės vingių.
Pamatę tolstančius vaikus, Galimas ir Dolguras pasileido bėgti vaikų link. Jie pasivijo vaikus ir pamatė, jog atsidūrė didžiulėje aikšėje, apsuptoje neaukštų pastatų. Vaikai ėmė rodyti į nedidelį pastatą, kuris iš kitų nuostabių pastatų išsiskyrė savo puošnumu. Tai buvo Vakarų karaliaus rūmai. Rūmai, priešingai ankstesniems Dolguro įsitikinimams, nebuvo aukšti ir milžiniški, tačiau net būdami žemesni už greta esančius pastatus, jie nebuvo užgožti gretimų pastatų, o patys nustelbė juos savo grožiu. Puikiai išlaikytos pastato proporcijos, darna su greta esančiais pastatais ir tolimesne aplinka- mieso sodais, parkais, skverais- šį pastatą darė nuostabiu ir nepakartojamu. Tai buvo kažkas tobulo ir Dolgurui priminė jo trumpą viešnagę Namiere, Kreidine, Finare ir kituose tobuluose miestuose tolimoje ir nuostabioje mėlynojoje žvaigždėje- Mostrijoje. Dolguras ir jo draugas ilgai negalėjo nuleisti akių nuo šio nuostabaus meno kūrinio, pastatyto iš paprastų lauko akmenų, medžio ir stiklo, tačiau jų laikas buvo labai ribotas, tad atsidusę, gailėdamiesi palikti tokį grožį, jie nužingsniavo toliau.
Eidami siaura žemaūgių medžių ir tankių krūmų alėja, jie išgirdo pasakojimą apie senovėje toli kalnuose gyvenusį milžiną, atvykusį į Vakarų sostinę ir čia sutikusį gražią karalaitę. Milžinas pamilo karalaitę ir panoro ją vesti. Jis nužingsniavo į karaliaus rūmus ir ėmė prašyti karalaitės rankos. Tačiau karalius pasakė, jog karalaitė tekės už jo, jei jis padovanos miestui ir visai karalystei karališką dovaną. Per septynerius metus milžinas savo rankomis pastatė didžiulį bokštą, o aplink jį įrengė nuostabų parką. Tai jis pasodino šią liepų alėją. Vienas iš vaikų tarė:
-  Nesistebėkite, kad šie medžiai tokie žemi, sulaukę tokio garbingo amžiaus. Tai medžiai iš Keturių Vėjų šalies, pačio pasaulio krašto. Milžinas nuvyko ton tolimon šalelėn, kur vėjai pučia į visas keturias šalis visais metų laikais, nešdami dulkes, smėlį, užpustydami visa kas gyva ir negyva ir tik šie maži medeliai ir krūmeliai yra prisitaikę gyventi tokiomis atšiauriomis bet kokiai gyvybei sąlygomis. Sumanusis milžinas gavo jų sėklų ir pasodino juos čia.
- O kaip baigėsi ši istorija? - nesitverdamas savo kailyje paklausė Galimas.
- Šios istorijos pabaiga liūdna. - tarė mažas vaikas, vos sulaikydamas ašaras, - karalaitės tėvas buvo sužavėtas milžino darbštumu, sumanumu, jautrumu. Karalaitė taip pat pamilo milžiną, kuris iš pradžių jai atrodė kvailas ir negražus. Miestas ėmė puoštis artėjančių vestuvių iškilmėms, tačiau staiga atskriejo baisi žinia- Karalystės pietus nusiaubė priešų pajėgos. Nieko nedelsdamas karalius su savo ištikimais kariais išžygiavo į pietus. Kareivių gretose buvo ir milžinas- karalaitės sužadėtinis. Karas truko neilgai- tik keturias dienas ir greitai išretėjusios kareivių gretos grįžo į Čiugajų, tačiau karaliaus ir milžino tarp jų nebuvo. Jie didvyriškai žuvo vykusiose kovose. Karalaitė užlipo į milžino statyto bokšto viršūnę ir šešias dienas gailiai verkė. Septintą dieną ji virto didžiuliu baltu paukščiu ir išskrido į platųjį pasaulį daryti gerus darbus.
- Taip. Išties liūdna, bet graži istorija, - vienbalsiai tarė abu draugai.
Lydimi vaikų ir smalsių vienišų praeivių žvilgsnių, bendražygiai greitai pasiekė garsųjį milžino statytą bokštą. Tai buvo dar vienas nuostabus architektūros šedevras- vienas iš daugelio šiame puikiame mieste. Visi kartu jie užlipo į bokšto vidurinėje dalyje esančias patalpas ir iš ten pro langą gerėjosi nuostabia miesto panorama. Tolumoje matėsi karaliaus rūmai, upės vingiai, apsupti sodų žalumos, daugybė gražių pastatų keistos formos stogais, painūs gatvių labirintai. Vaizdas buvo fantastiškas. Tačiau kiek toliau matėsi ne tokie gražūs vaizdai. Kalvose už Aukštutinio miesto sienų dunksojo daug apleistų medinių ir akmeninių pastatų. Tai buvo karo metu apleistos gamyklėlės, druskos kasyklos bei senos, apšiurusios gyventojų lūšnelės.
- Bado akis apleisti statiniai priemiesčių kalvose? - supratęs atvykėlių nuostabą paklausė vienas iš vaikų ir nei nelaukdamas patvirtinimo tęsė toliau, - paskelbus mūsų miestą Vakarų sostine, jis ėmė labai sparčiai augti. Statybos vyko lėtai, todėl jo pakraščiuose pridygo daug laikinų gyvenamųjų namelių bei gamyklėlių pastatų. Prieš pat karo pradžią miestas buvo beveik sutvarkytas, daug laikinų pastatų buvo pradėti griauti, tačiau šiuos darbus laikinai sustabdė atslinkusi karo audra. Bet Vakaruose karas jau baigėsi, tad greitai sustabdyti darbai bus vėl atnaujinti.
- Spręskite patys, - nelauktai įsiterpė vyriausias vaikas, - mūsų miestui jau daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, tačiau iki pat aštunto amžiaus jis buvo mažas ir visai nesiplėtė. Paskelbus mūsų miestą Vakarų sostine, jis teturėjo šiek tiek daugiau nei trisdešimt vieną tūkstantį gyventojų. Per šimtą metų gyventojų skaičius pasiekė du šimtus septynis tūkstančius, tačiau miesto augimas nesustojo ir vėliau. Prieš pusšimtį metų čia gyveno jau keturi šimtai keturiolika tūkstančių žmonių, o prieš pat karą mūsų mieste vykusio gyventojų surašymo rezultatai buvo dar įspūdingesni- daugiau kaip aštuoni šimtai dvidešimt devyni tūkstančiai! Gaila, kad karas išblaškė daug miestelėnų, bet galite nei neabejoti, jog greitai mūsų miestas taps milijoniniu, - su pasigėrėjimu tarė jis.
- Džiugu, kad ir Vakarų karalystė pagaliau turi milžinišką miestą, - tarė Dolguras, neslėpdamas nuostabos dėl milžiniškų miesto gyventojų gausėjimo tempų, - karui pasibaigus mūsų puikioji sostinė dar labiau išgražės ir išaugs.
- Tikriausiai, neesate lankęsis Uč- Kadike, - nusijuokė jų pokalbį išgirdęs tamsiu apsiaustu apsigaubęs nepažįstamasis, - šis miestas- viso labo didelis kaimas.
- Ką? - sušuko vaikai, pasijutę įžeisti nepažįstamojo žodžių.
- Leiskite prisistatyti, - tarė paslaptingas vyras, atsisukęs į Galimą ir Dolgurą, -  esu Narinas, pirklio Naruno ir Uč- Kadiko žemių sūnus.
- Malonu susipažinti, - tarė Galimas su plačia šypsena veide, - esu Galimas, medžiotojo Manuko ir Miškų krašto sūnus, o čia- Dolguras, žemdirbio Poldaro ir Didžiųjų lygumų sūnus. Kodėl taip neigiamai atsiliepiate apie šį puikų miestą sode?
- Nieko prieš šį kaimelį neturiu, tačiau žvelkime tiesai į akis: jis dešimtis, ne-šimtus kartų mažesnis už Didijį Uč- Kadiką- miestų tėvą, visų didžiausią ir seniausią gyvenvietę, Dievo dovaną ir prakeikimą. Kito tokio miesto nėra ir vargu ar kada atsiras jam lygiavertis varžovas. Jis buvo, yra ir bus. Jis nepaklūsta laikui! Priešingai- laikas jam tarnauja! Tūkstantmečius stovi nepajudinami jo niurūs ir pagarbą keliantys mūrai. Šis miestas nemirs, nes jis- tai gyvenimas...
- Negaliu nesutikti su šiais žodžiais, - pritarė pirkliui Narinui Dolguras, - tačiau šis miestas yra jaukus ir malonus, o vien išgirdus Uč- Kadiko vardą daugelį nukrečia šiurpas. Tai- didelis, bet labai baisus miestas, o apie jo gyventojų piktumą sklinda legendos!
- Liaukites šnekėjęs nesąmones! - piktoku tonu sušuko Narinas, - Sutinku, jog kai kurios miesto dalys yra gana pavojingos, tačiau daugelis miesto piliečių- kuo puikiausi žmonės, o apie...
Beįsižiebiantį ginčą laiku nutraukė Galimas:
-Kiekvienas miestas turi teigiamų ir neigiamų pusių. Uč Kadiko ir Čiugajaus miestai- taip pat ne išimtys. Klausykit, - tarė jis, atsisukdamas į naują pažįstamą, pirklį Nariną, - ar jūs gerai pažįstate Uč- Kadiką?
- Kuo puikiausiai! - garsiai sušuko Narinas, - Šio miesto priemiestyje aš gimiau ir užaugau. Pažįstu kiekvieną milžino gatvės grindinio akmenuką!
- Puiku! - nudžiugo Galimas, - Tuomet eime kartu.
Didžiulis būrys vaikų, Galimas, Dolguras ir jų naujas pažįstamas nusileido stačiais laiptais žemyn ir lėtai nužingsniavo priemiesčių link kur apsistojo miesto svečiai. Pakeliui miesto įžimybėmis susidomėję draugai išgirdo nemažai įdomių istorijų, apžiūrėjo Marno švyturį, Didijį parką, Sidabrinio vandens pilį ir Veidrodžių Tvirtovę. Abu miesto svečiai buvo labai patenkinti tuo, ką spėjo pamatyti.
Greitai jie grįžo prie Didžiųjų vartų. Saulė ryškiai švietė aukštai virš horizonto.
- Paskubėkime, nes miesto vartai užveriami vos tik saulei nusileidus, - sušuko vyriausias vaikas.
- Paskubėkime, nes mūsų laukia pietūs, - šmaikščiai pridūrė Galimas.
- Pone pirkly, kaip jūs atsidūrėte taip toli nuo gimtųjų vietų? - linksmai kompanijai žengiant pro Didžiuosius vartus paklausė Dolguras, - Žinau, jog pirkliai mėgsta leistis į tolimas, pavojingas keliones, tačiau taip toli nuo savų namų vargu ar kas keliauja.
- Negalit sau nei įsivaizduoti kaip toli nuo savo namų gali nukeliauti anoriečiai! - tarė  pirklys, nusivilkdamas savo juodą apsiaustą.
Abu draugai sužiuro į Nariną. Ir tikrai! Didelės, gilios, juodos kaip anglis akys, žvelgainčios iš po vešlių antakių, tamsūs, garbanoti plaukai, atsikišusi nosis liudijo jį esant tikru anoriečiu.
- Atvykau čia daugiau kaip prieš metus. - tęsė toliau anorietis, - Prasidėjo karas, tad teko užsilaikyti šiame kaimelyje, nes leistis į tolimą kelionę tokiu metu- tikra savižudybė. Laimei, karas jau baigiasi, tad greitai galėsiu keliauti. O kol kas eisiu su jumis, nes, manau, mes galime būti vieni kitiems naudingi.
Greitai triukšmingas būrys įžengė į neatpažįstamai pasikeitusį sodą, tad visi buvo priversti sulėtinti žingsnį. Ryte buvęs apmiręs, dabar sodas buvo atgijęs ir nuo to tapęs tik dar gražesnis. Aplinkui skrajojo margaspalviai drugiai, žolėse stryksėjo keistos išvaizdos paukščiai, skleidę nuostabius garsus, medžių stiebais karstėsi tingios beždžionėlės. Eidami smulkiais akmenukais grįsta gatve, jie perėjo kelis tiltelius, priėjo kryžkelę, pasuko dešinėn, vėliau kairėn ir atsidūrė siaurame akligatvyje, apsuptame kelių mažų, tarpusavyje sujungtų namukų.
- Nagi, eime vidun! - paragino visus nežmoniškai išalkęs Dolguras.
Visi kaipmat sugužėjo į ankštoką, bet jaukią patalpėlę. Pirklys Narinas laikėsi kiek atokiau nuo vaikų ir liko stovėti akligatvyje prie siaurų durelių į mažą kambariuką.
-Vade Degare! Eikite čia! Žiūrėkit ką jums atvedžiau! - suriko Dolguras taip garsiai, kad net langų stiklai sudrebėjo.
Į kambarėlį kaip mat atpūkšėjo storas senukas, nešinas krūva įvairiaspalvių žemėlapių. Erelio žvilgsniu nužvelgęs nelauktus svečius, vadas prabilo neįtikėtinai skambiu balsu:
- Kam esu dėkingas už tokį nelauktą miesto vaikų vizitą?
- Tai aš sugalvojau juos čia atvesti. - žengęs porą žingsnelių į priekį tarė Dolguras, - Jie mums aprodė miestą, tad pamaniau, kad galėtumet jiems papasakoti keletą linksmų, pramanytų  istorijų ir rimtų nutikimų.
Vadas Degaras nusivedė Dolgurą kiek atokiau ir sušnibždėjo:
- Šis tavo poelgis tikrai kvailas. Juk mes sprendžiame rimčiausias problemas! Laikas mus spaudžia, o tu nori, kad aš žaisčiau su vaikais. Dabar svarbiausias- Uč- Kadiko klausimas. Labai gaila, bet teks vaikus nuvilti, nes aš neturiu laiko pasakoti kvailoms istorijoms. - vadas Degaras atsisuko į vaikus ir sukomandavo, - istorijų nebus. Visi vaikai! Žengte marš namo!
Tuo metu staiga pro duris įžengė netikėtas svečias- pirklys Narinas:
- Narinas, pirklio Naruno ir Uč- Kadiko žemių sūnus- jūsų paslaugoms! Gal vis dėlto papasakokite vaikams kelias istorijas, o tada galėsime kartu pasišnekėti. Manau, kad būsime vienas kitam labai naudingi.
- Anorietis Čiugajuje karo metu? Tokių stebuklų dar neteko matyti. Esu Degaras, Iridijos generolas ir 9 armijos vadas. Kaip mes galime būti vienas kitam naudingi?   
- Manau, kad mano žinios gali būti vertingos. Už savo pagalbą tikuosi, kad man bus leista keliauti su jumis ir pasiimti savo krovinį. Na, apie tai mes galėsime pasikalbėti, vėliau prie Kašyro arbatos puodelio, o dabar papasakokite smalsiems vaikams kelias trumpas istorijėles.
- Gerai, bet tikuosi, kad jūsų žinios bus vertos sugaišto laiko, - piktokai tarė Degaras.
Vadas Degaras patogiai įsitaisė supamajame krėsle, pakvietė vaikus prieiti arčiau ir ėmė pasakoti apie tolimas šalis, karo žygius, nuotykius jūrose. Vaikai klausėsi susidomėję. Gretimame kambaryje tyliai knarkė svarbūs Didžiojo karo dalyviai: Nukas, Nubas, Tripuras, Nomas, ištikimasis Dolguro draugas- choirchoras Asaranas. Tuo tarpu pirklys Narinas, Dolguras ir Galimas sėdėjo medžių pavėsyje ir godžiai kirto iš virtuvėlės atsineštą maistą. Iki soties prisivalgę, draugai grožėjosi nuo kalno atsiveriančiais vaizdais ir traukė Kašyro tabaku prikimštas pypkes. 
Narinui, Dolgurui ir Galimui linksmai besišnekučiuojant, saulė ėmė krypti vakarop. Staiga būrelis linksmų ir patenkintų vaikų išvirto iš namo, atsisveikino su trim draugais ir nuskubėjo miesto link. Lauke darėsi šalta, tad pirklys ir naujieji jo draugai suvirto vidun. Židinyje šokinėjo įsismaginusios kibirkštys, krėsle, apsikabinęs keistais ženklais primargintą žemėlapį, snaudė vadas Degaras. Kitame kambaryje buvo girdėti keliauninkų klegesys.   
- Narinai, gal norėtum susipažinti, su mūsų ištikimais draugais ir bendražygiais? - mandagiai paklausė Galimas.
Vos tik jiems įžengus į kitą, kiek erdvesnį ir aukštesnį kambarį, į Narino pusę atskriejo pagalvė.
- Man taip pat malonu su jumis susipažinti. Esu Narinas, bebaimio pirklio Naruno ir milžino Uč- Kadiko žemių sūnus.
Triukšmas nutilo. Miegaliai sužiuro į Nariną. Galimas ir Dolguras prapliupo juokais. Netrukus draugai šnekučiavosi ir kartu juokėsi iš neseno nutikimo. Prie Dolguro lovos krašto sedėjęs Asaranas nutipeno prie Narino, jį apuostė ir linksmai suurzgė, tuo patvirtindamas, kad jų naujas draugas yra geros valios žmogus ir juo galima pasitikėti.  Garsus juokas pažadino gretimame kambaryje snaudusį vadą Degarą. Jis žaibo greitumu atsidūrė kitame kambaryje ir sušuko:
- Visi prie stalo! Gersime Kašyro arbatą!
Draugai sugužėjo į kuklią virtuvėlę. Ant stalo stovėjo virdulys,  iš jo virto garai. Pirklys išsitraukė maišelį su arbata,  greitu rankos judesiu jį atrišo ir numetė į virdulį žiupsnelį smulkių žolelių. Po visą patalpą pasklido nuostabiai malonus kvapas. Paėmęs virdulį, Narinas medine lazdele atsargiai pamaišė jame esantį vandenį, įbėrė žiupsnelį druskos ir išpilstė arbatą į lėkšteles. Visi neskubėdami mėgavosi arbatėle, o Narinas tyliai prabilo:
- Prieš dvejus metus aš išvykau į Kašyrą. Ten pardaviau savo prekes ir nusipirkau naujų. Keliaujant į Čiugajų, mane pasiekė blogos žinios- Surchobo pajėgos užėmė Rytų karalystę ir patraukė toliau į Vakarus. Taigi, aš atkeliavau į Čiugajų ir čia apsistojau. Maniau, kad karas bus neilgas, tačiau aš klydau.  Laimei, Vakarai jau laisvi, tačiau laukti, kol baigsis karas Rytuose aš negaliu, nes viešėdamas čia išleidau visus turėtus pinigus. Taigi, manau, kad galėčiau jums padėti, nes puikiai pažįstu visus kelius, vedančius į Uč- Kadiką ir jo priemiesčius bei patį miestą. Taigi, dalį kelio aš galėčiau keliauti kartu ir jums padėti. Nauda būtų abipusė, nes mano krovinys būtų saugus.