Kartą buvo stora bitė,
Didelė kaip siūlų ritė.
Dūzgė storu ji balsu.
Paklausykit – net baisu.
Stipresnių už ją nebuvo,
Net kamanė prieš ją griuvo.
Širšės lenkėsi iš tolo
O mūs bitė traukė solo:
- Visa pieva yra mano
Ir nekiškit snapo savo.
Visas mano čia medus,
Net plaštakėm jo neklius!
Pažiūrėkit, aš - dryžuota,
O kovų kiek iškovota!
Tigras – mano giminaitis.
Jei ateis koks prašalaitis,
Tuoj jo medų aš atimsiu
Ir iš pievos jį išginsiu.
Ir taip tęsėsi ilgai,
Lenkė pievą net vaikai.
Bet, matyt, jau taip yra,
Kad ant visko yr valia.
Kartą vieną skaistų rytą
Išlėkė į pievą bitė
Kibirėliais nešina –
Manė, bus gera diena.
Gerą galą ji nuskrido,
Sėmė medų iš žiedyno,
Ir sustoti nevaliojo,
Atgalios nesigręžiojo,
Kol užėjo sutema,
Bet tai - ne viena bėda:
Prasidėjo dargana.
Kapt, ant uodegos galiuko,
O po to ir ant sparniuko.
Greitai ji visa sušlapo
Ir sugrįžt nemato tako.
Ką gi čia dabar daryti?
Gal reikėtų paprašyti
Lelijėlės tos baltos
Slėptis nuo nakties šaltos?
Gal sutiks ji įsileisti?
Žiedą gal sutiks išskleisti?
Ach, bet kaip čia paprašyti?
Kokį žodį pasakyti?
Man nežinomas jo skonis
Aš nepratus prie malonės.
Moku aš tik šaukti, trypti,
Garsiai ant visų surikti.
Na, bet šaltis savo daro.
Bitę jis į kampą varo.
Apsidairius atsargiai
Beldžia į vartus smagiai.
Bet žiedelis nesiskleidžia
Jis truputį įsižeidžia,
Dar stipriau jis užsidaro
Ir tolyn bitelę varo.
Nebeliko ką daryti,
Reiks, matyt, tikrai prašyti.
Ir bitelė tarti bando,
Net liežuvį įsikando:
- O, brangus žiedeli baltas,
Tas lietus tikrai toks šaltas
Negaliu daugiau kentėti,
Kibirėlių išturėti.
Ach, prašau, labai prašau,
Įsileisk, nelauk daugiau!
Ir stebuklas atsitiko
Siena akyse pranyko,
Ir pro žiedlapių plyšelį
Bitė jau įlįsti gali.
Pernakvojo mūs bitelė
Ir ryte surado kelią.
Ir jūs žinote, vaikai,
Kartais, pamoka gerai.
Atsimainė mūsų bitė,
Ta, kuri stora kaip ritė.
Jau nebešaukia piktai,
Nebežiūri iš aukštai.
Į svečius visus vadina
Ir medum saldžiu vaišina.