Nedidelis apie močiutę.

***
Tvarkėsi senuolė
po senu kapu,
akinių stiklai
smėliu aprasoję,
nors aplink tylu,
girdisi garsai,
kaip širdis pailsusi,
nerimu alsuoja.

Žvaigždės pagarbiai,
savo šviesą temdo,
ūkanom apkloja,
nuo mirties ją saugo.
Bet juodi varnėnai
ant šakų sutūpę,
ragina riksmais:
-paskubėk, močiute.

Laikas visad skuba,
nors pačiam juk kartais,
norisi sustoti
ir save iškeikti.
Baltą pinaviją,
smėlyn kiša rankos,
bus nauja gyvybė,
o kita jau senka...

Prasivėrė kapas,
antkapis jau stūkso,
dvi žvakutės dega,
žmonės meta grumstus.
Vakare sutemus
vėl garsai užtilę,
bet gali išgirsti kvepiant pinaviją...